Читать онлайн книгу «Nekromantijos klaidų riba» автора Edgars Auziņš

Nekromantijos klaidu riba
Edgars Auzin?
Del nekromanto mokiniu padarytos klaidos Olga atsiduria kitame pasaulyje – merginos, kuri yra tarsi du vandens la?ai, kune, pana?iame i ja pacia. Kai ji uzmiega, Olga grizta i savo pasauli. Ji keliauja pirmyn ir atgal, bandydama i?gyventi dviejuose pasauliuose vienu metu. Taciau paai?keja, kad tikroji jos kuno savininke, kukli ir tyli Taja?ka, tapo jos keliones drauge. Olgai nepatinka pami?usios kaimynes draugija, taciau, noredamos i?siskirti, jos tures kreiptis i patyrusi nekromanta ir isivelti i dar didesnes bedas.

Edgars Auzin?
Nekromantijos klaidu riba

1 skyrius
Buna dienu, kai i? lovos geriau nesikelti. Nepaisant problemu, velavimu ir kietu pusiu, nei?lipkite! Tai buvo tik viena i? tu dienu, bet iki tol nepasiekiau i?mintingesnio filosofinio ta?ko, kad galeciau vadovautis savo instinktais.
Tai prasidejo, kai nualpau du?e. Ji tiesiog apalpo, o tada pabudo ant slidziu grindu, gausiai apipiltu ?iltu vandeniu. O alpti man visi?kai neiprasta. Taip, niekada anksciau nebuvau jame buves, bet greitai supratau, kad tai ne kas kita, kaip tikras alpimas. Kai atmerki akis ir nesupranti, kas vyksta. Dabar, jei mano iprociai apimtu miega ten, kur ?ilta ir dregna, gali buti pasiulytas kitas paai?kinimas. Bet tai buvo samones netekimas, kuris truko gal tik kelias sekundes. Net sapnavau sapna: prie? akis blykstelejo niurus paveikslas, kurio negalejau detaliai prisiminti. Taigi kas a? toks? Atsistojusi ir nepajutusi jokiu galvos svaigimo pozymiu, ji negrizo i saugia lova, o nuskubejo i instituta. Taip, man toli iki filosofines i?minties.
A? vis dar atsilieku nuo pirmosios poros. Ir visa diena pasirode kiek chaoti?ka. Jei praleisciau lovoje, tai nebutu dideliu problemu. Nors mazai tiketina, kad mano lova galetu garantuoti laisve nuo tolesniu rupesciu.
Vaziuodamas tramvajumi namo vel nualpau. Nors ?i karta ji galejo uzsnusti. Taciau vaizdas, kuri maciau ryte, dabar buvo ai?kiai prisimintas. Net smulkmenas buvo galima iziureti: kazkoks tamsus, labai niurus ir tvankus kambarys, ap?viestas arba bloga lempa, ar net koks nors fakelas. Ir balsai:
"…gal ji ragana?»
– Kodel taip manai? Ji ne raudonplauke! – nemalonus kikenimas.
Man tik minutei pavyko uzfiksuoti jo veida – jaunas vaikinas, dar tik paauglys. Manau, kad net maciau paaugli?ka spuoga ant smakro ir juodos apykakles… Ir tada pabudau. Arba pabudo. Suvirpejau nuo nemaloniu pojuciu. Grizusi namo pasidaviau likimo valiai – nuejau miegoti. ?ios puses alpimas gali atsirasti del per?alimo ar pervargimo. Nors neisivaizdavau, kas yra pervargimas, grynai teori?kai tai kazkada man turejo nutikti. Gerai, kad po pamoku nenuejau i biblioteka, fakulteto vadovui nedaviau busimo parado dalyviu sara?o ir ?okiu repeticija praleidau. Beje, a? pavargau! Nors tokiu pasiteisinimu niekas nepatikes… jis visi?kai netelpa i mano gyvenimo buda. Taciau net ir a? jau supratau, kad viskas gali laukti iki rytojaus.
Ji apsiverte ant kito ?ono ir vel stipriai apsivyniojo, bet judesys sukele dar viena minti, kuri priverte ja aimanuoti. Pirmasis dar laukia! Jis jau tris dienas skambina ir klausia, kada jam padovanosiu televizoriu. Pragyvenome su juo dvi savaites, bet turto dalybos buvo kaip po auksiniu vestuviu. Vakar jam sakiau, kad jo grazios kojytes nenukris, jei ju ?eimininkas sutiks atvaziuoti ir savo graziomis mazomis rankytemis atimti prie?taringai vertinama televizoriu. Beje, man nereikia televizoriaus, kuri pirkome kartu! Beje, net neturiu laiko ziureti! Bet a? nenorejau jo tempti per miesta, kad irodyciau esme. Kostja kazka sumurmejo jam budingu budu, bet tada sutiko ateiti ?iandien po valandos.
Ji atmerke viena aki ir pazvelge i laikrodi. Pagal niek?ybes desni, kai tik uzmigsiu, atsiras didelis buitines televizijos gerbejas Konstantinas ir mane pazadins.
Bet jie man nedave pasirinkimo: atrode, kad mane sugere miegas arba kitas alpimas. Samoningai kabiniausi i realybes pakra?cius, bet nieko negalejau padaryti – zinojau, kad vos uzmerkus akis, nuopuolis taps nei?vengiamas. Ir jie uzsidare, nepaisant didziules valios jegos, kurios turejau perteklius. Kaip maniau anksciau.
Ir jie atsidare i beveik pazistama kambari. Spuogelio smakras, o veliau i mane zvelgiancios paaugles akys buvo itikinamas sapno pasikartojimo irodymas.
«Pavyko…» – neai?kiai sumurmejo jis ir kazko gailiai paklause: «Ar pavyko?
Skirtingas smakras ir skirtingos akys. Jie i?siplete, kai sutiko mano zvilgsni.
– Pavyko, Izink! Ivyko!
Kad ir kaip galeciau, negalejau pasidalinti ju jauduliu. Atsirado kitas veidas – trecias paauglys eme staugti kazkokia linksma giesme. Antrasis, labiausiai pasitikintis, pora kartu sumirksejo – matyt, noredamas sustiprinti vizualini rezultata – ir tada i?kilmingai pasake:
– Sveikinu, Tai?ka! Mirei ?i ryta, bet musu isiki?imo deka vel atgijai!
– Ka?! – A? nesupratau. Na, kas mane suprastu?
– Sveikinu, Tai?ka! – kvailai pakartojo vaikinas. – Tau buvo suteikta galimybe, del kurios niurzges kiekvienas mirtingasis!
– Ka?
Vel matomas aknes smakras:
– Nemanau, kad ji musu atpazista, Ridi… Ar grizusi neprarado nei atminties, nei proto?
Ridis surauke antakius, pasilenke, nemaloniai alsuodamas ir mostelejo pir?tais man prie? nosi:
– Labas! Ar atpazistate mus? Koks mano vardas?
«Riddi», – atsakiau taip, lyg staiga buciau atsidures apskaitos egzamine, kur bet koks uzuominas gali atsidurti tarp praeiviu. Taciau prie? pradedant egzaminuotojui ir jo padejejams i? dziaugsmo ploti rankomis, ji pridure: «Dabar, Ridi, nuvesk mane atgal, i? kur mane paemete!
Visi trys ziurejo i mane.
– Kur tureciau grazinti? Uz mirties ribu? – I?pustas Izinksas tiesiog negalejo suprasti.
Mano alpantis ko?maras ai?kiai igavo komi?ka posuki. Taciau a? galiu susitvarkyti su iniciatyva:
– Gavai ten, grazink ten. Netrukus Kostya ateis pasiimti televizoriaus.
– Ka?! – Atrodo, kad ?is klausimas cia jau buvo uzduotas.
– Vaikinai, – kuo ramiausiai tesiau. – Tu tikrai ?aunus, bet kartu ir ?iek tiek baisus. Leisk man grizti ir atiduoti Kostjai televizoriu, tada vel galesime pasikalbeti.
Uzuot rimtai svarste mano pasiulyma, jie sutrike ziurejo vienas i kita.
– Tayishka nav sevi…
– I?protejes! Bet a? nebuvau be zado!
– O tai rei?kia, kad su laiku jis gali susivokti…
«Mokytoja sake, kad tie, kurie daznai grizta, i? pradziu negali suprasti, kas vyksta! Isivaizduok: ?tai tu guli ant zemes sulauzytu kaklu, bet dabar gyveni visaverti gyvenima. Tai, zinoma, labai dziugu… bet ne i? karto.
– Kol kas mokytojui to rodyti nereikia, antraip jis trenks karuna, o diplomo neskaiciuos. Leisk jai pradeti…
Negalejau pakesti ?io visi?ko susidurimo:
– Oi! Pankai! Gal kartu nuspreskime, kuris i? musu yra savyje?
Pakeles galva ir bandydamas atsisesti sustojau. Nenuostabu, kad pradejau drebeti – atsiduriau visi?kai nuoga! Ji reke i? nuostabos ir spontani?kai uzsidenge. Komedi?kas posukis igavo erotiniu ir i?krypeliu konturus.
Trijule visi grizo pas mane, bet jiems mano nuogumas nerupejo. Jie net pakele kreivus delnus auk?tyn ir tarsi bande mane nuraminti:
– Tyliai, Tai?ka, tyliai! Dabar tau sunku viska suprasti, tad laikykis mano zodzio – mes esame tavo pazistami. Ir kai tu mirei ryte, nusprendeme, kad padarysime tave keleta tyrimu. Jei mums pasiseks, sugrazinsime i ?i pasauli gera zmogu, bet jei ne, tu vis tiek ryte mirsi…
«Ir viskas pavyko, tad padaryk man paslauga ir jau buk laimingas! Ir mokytojas gina musu baigiamaji darba! Iki studiju baigimo dar turime penkerius metus mokytis, tad toks proverzis neliks neivertintas!
– Visiems viskas gerai, Taishka, visi! Taigi nustokite verk?lenti ir bukite laimingi!
Smagu, bet man nuo pat pradziu nuobodu. Tiek, kad uzsinorejau svirduliuoti, nors visai nesiklykiu:
– Kaip a? galiu pabusti, draugai? A? tuoj pat pabussiu taves izeistas ir negri?iu prie draugi?ko pokalbio!
– Apie ka ji kalba, Ridi?
Tai turbut buvo protingiausia i? visu. Ar tiesiog pasitikintis savimi, kuris daznai painiojamas su intelektu. Jis pazvelge i mane, paskui i savo draugus ir rimtai apibendrino:
– Man nav ne jausmas.
– Gal grazinome Tayishka, bet ne iki galo? – pasiule treciasis, kurio vardo dar negirdejau.
– Neturiu supratimo, – lygiai taip pat rimtai pakartojo Ridis.
Galu gale jie bande duoti kazkokia ne?varia antklode, i kuria isisupti, ir puodeli rugpienio. Nebuvau ypac alkanas, o mieliau uzkasciau ko nors valgomesnio, todel padejau puodeli ant grindu, susiglaudziau, kad su?iltu, ir pameginau i?girsti, apie ka jie murma kampe. Jei tik Kostja ateitu, jis tave pazadintu. Jo charakteris toks: televizoriaus tyliai neatims, tikrai nores sugadinti nuotaika. O kol miegu, nuotaika labai stabili. Greitai ateik, Kostenka, man jau nuotaika gadina!
– Gal reiktu paskambinti mokytojui? O jei ji supyks?
Visi atsigreze i mane ir ziurejo apvaliomis akimis. Tikriausiai jie manes bijo taip pat, kaip ir a? ju.
– Kaip… gaka? Palaukite, juodoji knyga turejo pasakyti, kad kai kurie zmones negrizta kaip zmones…
?tai ka a? turiu omenyje. ?aldytuvo man irgi tikrai nereikia. Nagi, Kostja, pasiimk ir ?aldytuva. Imk ka nori, nesigailek. Tiesiog pazadink mane.
– Jei ji vis dar ragana? Raganu sugrazinti negalima!
– Taip, Tai?ka nebuvo ragana! Jos plaukai ?viesus, o ne raudoni! Arba palauk, gal ?iek tiek raudona?
Niekas niekada nedriso manes vadinti raudonplauke. Ji permete viena sruoga per peti ir sueme ja kum?ciu. Taip, net esant tokiam siaubingam ap?vietimui, cia nereikia pazymeti ne la?o raudonos spalvos! Keista tik tai, kad svajoju apie mano plaukus ilgesnius nei yra. Beveik iki juosmens – grozis! Bet a? niekada neauginciau tokiu ilgu plauku, jiems reikia per daug prieziuros. Praejusi menesi nusikirpau plaukus i ilga boba…
– Ji negalejo zinoti, kad yra ragana! Niekur nesimokau, su burtininkais nebendravau, o kartais jie ne raudonplaukiai… Ak! Vaikinai, mes prikeleme ragana i gyvenima!
– Nepanikuokite! Ridis atsake isteri?ku ?nabzdesiu. – Dar per anksti panikuoti!
Ir paskutinis «vatas» nuskambejo kaip girgzdesys ant klausos ribos. Taip, isterija trijulei jau visai ?alia. Ir tai nera toli nuo manes. Dabar staiga prisiminiau Kostja. Kodel a? net i?siskyriau su juo, mano mylimoji? Na, tegul jis buna nuobodus, na, tegul i? netiketumo pamegsta nesibaigiancius skandalus. Bet dabar buciau namuose, ziureciau megstama televizoriu ir nerimauciau, ar neuzmigsiu vidury baltos dienos. Ko-ostya, Ko-o-ostenka, kur tu, brangusis?
* * *
Pagaliau mano nauji draugai subrendo dar vienai nuostabiai idejai:
– Kodel ji negeria pieno? Gal jai nereikia pieno?
Jie sutartinai atsiduso ir pasitrauke i prie?inga siena, tarsi mano pakeltame antakiu butu i?vyde mirtina ginkla. Tada Riddy, rodydamas bent keleta protingumo pozymiu, i?tare:
– Tai nerei?kia, kad ji gaka. Tai dar nerei?kia… Bet kol nesame tikri, negalime to parodyti destytojui – uz malone jie bus pa?alinti i? akademijos.
– Mane i?mes, – sutiko Izinkas.
O treciasis, kurio vardo nepamenu, su?uko:
– Kaip po velniu, jie tave i?mes. Ka daryti, jei gaka i?alks prie? mums paskambinus mokytojui?
– Negali buti! – su?uko jam Ridis. – Ziurek, kokios geros akys!
A? apipyliau juos panieka. Gal neai?ku, kokias akis turiu prastai ap?viestoje spintoje. Taciau abejojantis su palengvejimu linktelejo ir Ridis atsiduso.
– Draugai, mums reikia pagalbos.
Palikti! Prie? pusvalandi man tapo ai?ku, kad jiems reikia rimtos pagalbos. Tikrai neatsisakyciau poros psichiatru buvimo musu kompanijoje. Taciau Ridhi turejo kita plana:
«Mano pusbrolis mokosi baigti burtininko specialybe… Jei negali patarti, tai eikime pasiduoti mokytojui.
– Kas yra Elrikas? – sumurmejo paputes vyras. – Taip, jis ims tokia kaina, kad mes patys tada tapsime kabliukais maitinti.
– Elrik, Elrik, – liudnai, bet uztikrintai uzbaige Ridis.
– A? prie?! – su?uko treciasis, kurio vardas del mano neatsargumo i?nyks ?ios komi?kai erotines istorijos metra?ciuose. – Turite ji… atsipra?au del pirmojo antkapio, jis tiesiog baisus zmogus!
Riddy atsisuko i ji ir pasake:
– A? sutinku. Ir a? pasiruo?es i?klausyti jusu pasiulymus.
Daugiau pasiulymu nebuvo, todel likau vienas. Nepamir?kite uzrakinti duru. Dar karta apsidairiau. Stalas centre, prie kurio pabudau, pasirode esas lova be ciuzinio, istumta i centra. Dar du stovejo prie sienu. Palei sienas yra pora dideliu spinteliu ir dvokiancios lempos. Kaip jie cia neuzdusta? Siauras, debesuotas langas tiesiai po lubomis. Puikus kadras norint pradeti siaubo filma. Kazkaip mano ko?mare susimai?e visi zanrai, o a? nesu tokiu miksu megeja. Mano Kostjanas ai?kiai veluoja. Na, jis nei?eis manes nepazadines? Ne ?itas!
– Sedi ramiai, kodel tau kyla bedu?
Pa?okau ir pradejau dairytis, bet net tamsiuose kampuose nemaciau garsiakalbio. Labai artimai skambejo pazistamas moteri?kas balsas. Bet ?alia nebuvo ne vieno.
– Kas ten?
Jie man neatsake. Nepaisant visko, kas vyksta, dar negalejau pripazinti, kad esu i?protejusi… ar linkusi i klausos haliucinacijas.
– Labas, – ?velniai su?uko ji. – Kur tu esi?
– ?tai a?, – sumurmejo jis man nusivyles. – Nerek taip.
Kai supratau, kad zodziai sklinda i? mano pacios burnos, vel ?okau i vieta. Ne, psichiatrine diagnoze dar galima perziureti. Ir prie? man panikuojant, mano balsas suskambo tiesiai mano galvoje:
– Uzsiciaupk! Ar tu apskritai ko nors bijai?
Dabar a? bijau…
– Kas tu esi? – vis tiek garsiai paklausiau.
– Jie mane atgaivino… Bet kaip tu cia atsidurei, yra didelis klausimas. Bet nepulk i beda, meldziu mi?ko baltasias dvasias, tik nepulk i beda…
Ji su?nibzdejo. Kaip paai?kejo, a? vis dar nepavargau stebetis:
– Tayee… kaip tu? Tai tu ar kas?
«A?», ne, ji turejo verk?lenti.
– Kodel anksciau tylejai?
– A? buvau i?sigandes. O kai a? pabudau, tu jau buvai paciame ikar?tyje!
– Ar a? mai?tuosiu?
Ji nutilo ir daugiau man neatsake. Beje, a? irgi neturejau noro bendrauti. Tai butina, a? cia visa laika sedejau ir bent patariau! Ji i?sigando. Na taip. O ?tai, pasirodo, siautejau pacioje pazistamiausioje aplinkoje.
Kai i? koridoriaus pasigirdo juokas, suskubau vel isisupti i antklode ir atsiremti i siena. Saziningos imones gelbetojas kazkodel buvo pacios linksmiausios nuotaikos:
– Debilai! Su?ale kretinai! Jus neturejote jokio giros tarp jusu triju?
Ir juokdamasis isiverze i spinta, kiti skubiai uzdare duris ir pastume ji link saves. Naujasis vaikinas buvo gerokai vyresnis uz ankstesnius – mazdaug mano amziaus. Beveik malonios i?vaizdos blondine, jei ne situacija, kuri dabar i?kreipia bet koki suvokima. Savo juoku jis priverte jaunesniuosius raudonuoti ir nekalbejo zodziu:
– Idiotai su seno mokhryak smegenimis! Kvaila…
Iki ?iol didziausia drasa parodes Ridis pertrauke:
– Pusbrolis! Jus paemete trisde?imt procentu musu stipendijos likusiam metu laikui, kad mus izeidinetumete?
– Trisde?imt? – atsakydamas nusijuoke dar linksmiau. – Jau penkiasde?imt!
– Ka?
– A? patariu, o tu klausai ir skaiciuoji savo galva. Lavonai nekromanto disertacijai paimti i? patvirtinto sara?o! Jie tikrina, ar nera kitu itarimu del ry?io su dvasiomis iki septintosios kartos raganu kraujo, kad butu i?vengta ne zmoniu sugrizimo. Rinkti artimuju para?us… Ir, pasakysiu, ne visada paveldetojai pasira?o nora prikelti taip anksti mirusi turtinga dede…
– Elrik, ar gali sutrumpinti? Ka turetume daryti?
– Ka daryti, idiotai? Taigi nesustok, klausyk manes. Prikelus lavona uz patvirtinto sara?o ribu, busite i?mestas i? akademijos ir tyliai pasmaugtas. Uz lavono vagyste gresia bauda. Toks, kad tavo proanukiai tave prisimintu negailestingu vardu. O jei ji taip pasisuks ir ka nors prarys, tai geriausiu atveju busi pasmauges pats. Ar girdi apie penkiasde?imt procentu mano zodziu?
Bly?kus Ridis linktelejo trijulei.
– Apie m tyla?
«Uz tyla, uz apgaule…» Elrikas, nesitikedamas visi?ko susitarimo, priejo prie manes ir pritupes atidziai ziurejo. – Ar ji kalba zmoniu kalba?
– Kaip jam tai priklauso! – atrode, kad vienas nuteistuju apsidziauge.
Elrikas pasilenke arciau manes.
– Jos veidas pazistamas…
– Taigi tai Tayishka! Septintosios princeses tarnaite. Gera mergaite, tyli… ir na?laite. Taigi nusprendeme, kad visi apsidziaugtu, jei netiketai ji toki sugrazintume…
«Kazkodel nematau jos dziaugsmo», – Elricas bent jau nustojo juoktis, bet taip pat placiai nusi?ypsojo. – GERAI. Ar prisimeni savo varda?
Manyje stojo tyla, todel turejau atsakyti:
– Aliejai.
Jis nustebo, bet atsisuko i kitus:
– Pirmoji zinia: ji nesijaudina.
– O kodel?
– Nes dabar ji grauztu tavo kaulus, uzuot kalbejusi apie ?itas nesamones. Jus net nesuri?ote jos ranku, debilai! – Jis vel atsisuko i mane. – Ar galetumete papasakoti ?iek tiek daugiau apie save?
A? galiu tai padaryti. Kodel nepasisakius, kai tave jega kazkur nutempe ir uzdare? Ir mano balsas buvo tvirtas:
– Sokolova Olga Sergeevna, jusu garbe. A? gyvenu Maskvoje, esu trecio kurso tarptautiniu finansu studentas, profsajungu fakultetas, gimes i? Tomsko…
– I? kur tu esi?
– Tomskas, tavo garbe, Tomskas. Tas, kuris yra Tomsko srityje. Ar jums reikia paso numerio? Kas i?dave ir kada…
Laimei, jo akys taip pat buvo placiai i?sipletusios, ir tai jam suteike apciuopiama moralinio pasitenkinimo jausma. Jis net kalbejo su savo globotiniais be tos pacios ironijos:
– Tikrai ne gaka… Ir ne ragana. Kaip sakei, koks tavo vardas?
– Olya. Bet jus galite mane vadinti Sokolova Olga Sergeevna.
– Vaikinai… – dabar jis nenuleido akiu. – A? padariau klaida. Jus nesate tik idiotai… Net nerandu palyginimo, kuris atitiktu jusu psichine raida… O a? turiu turtinga zodyna, patikekite manimi…
– Kas vyksta, Elrik? – su?uko jam uz nugaros.
– Grazinai ne ta. Ne tavo Taishka…
– PSO? – pagrindiniai nieko nesuprate kambaryje, nieko nesuprato. – Asura? Anekdotai? Kitas demonas?
Elrikas sunkiai atsiduso.
– Taip, jus turite buti idiotai… Tai apskritai skirtingos demonizmo ru?ys. Asura netampa, asura gimstama. O tai… tik uzsienietis i? kazkokio Omsko srities…
– Tomskas! – Negalejau tyleti. – Regionai! O Omsko sritis netoliese!
– Ar girdejai? – vel nusijuoke. – Netoliese, bet mes net nezinojome! Apskritai, ji tikriausiai mire ir ?iandien, o jus netycia pagavote ja burtu, o ne savo Tai?ka.
Norejau pataisyti «savo Taishka», bet sustojau. Ir manyje nuskambejo ispejamasis balsas. Ir i? tikruju, kaip man zinoti, kokia informacija mus abu pablogins? Bet a? tikrai buvau prie? ka nors kita:
– A? nemiriau! Jie patys… mane cia isiurbe.
Jis vel susidomejes pazvelge i mane, o tada jam pasirode nauja mintis:
– Vaikinai, ar turite veidrodi? Paimk veidrodi!
Jie i?kart smoge jam mazu tamsaus atspindincio stiklo gabaleliu, leisdami Elrikui nukreipti ji i mane.
– Ziurek, nepazistamasis, dabar tai tu.
Nors vaizdas paliko daug norimu rezultatu, vis i? arciau zvelgdamas nustebau. Taigi tai buvau a?. Visada a?. ?iek tiek ap?iures, labai ap?iures, akys itartinai i?tinusios, bet duok pusvalandi po du?u ir iprasta makiazo arsenala – ir vel busiu savimi. Tik plaukai ilgesni. Kazkur intuicijos lygmenyje samone trenke i pakau?i – cia ir slypi atsakymas. ?i Tayishka yra kaip du zirniai ank?tyje, kaip ir a?! Ir gal del to ir isisiurbiau. Taciau ?ie argumentai butu prasmingi tik tuo atveju, jei viskas, kas vyksta, yra tikra, o ne uzsiteses ko?maras…
Elricas nusijuoke i? mano nuostabos – matyt, patikejo, kad mane taip nustebino naujas veikejas. Pralaimetojai drebejo sienu fone. O a? ziurejau ir ziurejau, bandydamas bent ka nors sudeti. Bet veidrodis buvo nuimtas nuo mano veido, po to Elricas linksmai pa?oko ant koju:
– ?tai ir viskas, mano misija baigta. Bukite laimingi, jaunuoliai, savo bedose.
Trys poros ranku ji i?kart sugriebe, neleisdamos i?eiti.
– Laukti! Elric! Mylimas pusbrolis! Ka turetume daryti?
Jis vel pazvelge per peti i mane, tada i Ridi.
– Ka cia daryti? Nuzudyk, supjaustyk ir i?imk gabalus mi?ke. Jei pasiseks, ji sues vilkai arba gaki. Del to jusu nuotykis gali buti laikomas uzbaigtu. Ir a? tyliu, kol tu man sumoki penkiasde?imt procentu stipendijos.
Dabar jie trys ziurejo i mane, bet ir Elriko nepaleido.
«Kaip nuzudyti?…» – sumurmejo spuogas. – Tai Tayishka!
«Tai ne Tayishka, tu idiote», – atrode, kad Elrikas susierzino. – O jei tau taip patinka, tai linksminkis su juo labai tyliai, tada zudyk, skirstyk ir gabalas po gabalo…
– Padekite! – Ridis staiga sugriebe giminaiciui per kuna ir iki?o nosi i pilva. – Padekite, geradariai!
– Ar tureciau nusizudyti? – nesuprato Elrikas, bandydamas nusikratyti nemalonia na?ta.
– Nuzudyk save! «Riddy po trumpos pauzes prabilo su tokiu isitikinimu, kad net draugai nustebo. O dar labiau a?. Oho, kokie puikus vaikinai! Jie atgijo ir pakviete kairiaja zudyti? – Arba daryk su juo ka nori. Tiesiog nuvesk mus ir i?gelbek.
Elrikas ilgai maste, ziuredamas i mane, prisimerkes ir kasydamas savo ?viesia pakau?i. Tada jis i?leido:
– GERAI. A? nusizudysiu. Leisk jai sedeti su tavimi iki nakties, tada a? ja paimsiu. Bet tada septyniasde?imt procentu jusu stipendijos yra iki studiju pabaigos! Ir nesilinksmink su juo.
– Kodel nepasilinksminus? – Vis dar nesuprantu, ar spuogas jau susitvarke, ar pastebejo kazkoki neatitikima.
– Ir neklausk! – atkirto Elrikas. – Ar ateina?
Tarsi sleives turetu pasirinkima.
* * *
Po poros valandu i?mokau zodzius ai?kiai tarti mintinai. Ypac kai pavargau girdedamas, kaip mano kambarioke verk?lena:
– Jie mane nuzudys! ?is baisus vaikinas mane nuzudys!
– Brangusis, tu jau mires. Ar negirdejote naujienu?
– Na? Ar manote, kad du kartus geriau nei viena?
– Taip, a? visi?kai nieko negalvoju… Vis dar laukiu ir laukiu, kol pabussiu.
– Kur tu pabusi?
– Namai.
Mes tylejome. Stengemes vienas kita suprasti. Kaimynas netgi suteike parama:
– Tai… Kostja… jis jau butu tave pazadines, jei galetu… Tu, Ol, vargu ar dabar gri?i namo. Maciau, kad tu esi mano tiksli kopija. Sielos draugas i? kito pasaulio, ne maziau… Skambino ir skambino man, ir tau tuo paciu metu.
– Tu esi tiksli mano kopija, o ne a? tavo. Ir gaila, kad mano kopija pasirode tokia ?lyk?ti. Jei tik galeciau pasakyti viena zodi pats! Kad tai imanoma? Beje, jie aptarinejo tavo maza kuneli – ar mesti ji savo velems, ar pirma paleisti aplinkui, bet tu tyli kaip partizanas.
– Kaip kas?
– Pamir?k tai. Palyginimas su partizanu netiko. Bet kuris partizanas galetu mane paduoti i teisma uz toki izeidzianti palyginima.
Ji atrode izeista. Atrode, kad ji suraukia antakius ir nusisuka. Nors, jei neklystu, iki ?iol kontroliavau kiekviena musu zingsni. Cia judinu pir?tus, cia i?tiesiu suri?tas kojas. Paveluoti klinikiniai kretinai taip i?sigando, kad nuple?e visas mano galunes. Galbut gyventoja dar neprisitaike prie savo kuno, arba a? i?kart griebiau jegu vadeles – nenuostabu, jei lyginsime mano valia su jos.
Nuobodulys pasidare kiek nejaukus. Juk ne mergina kalta, kad ji kartu su manimi papuole i ?i siaubinga alpima. Taigi a? stengiausi buti mandagus:
– Tu, Tanyukh, nepyk. Gyvenkime kartu… na, kol dar gyvename.
– Nagi, – atrode, kad ji pauoste savo neegzistuojancia nosi. – Ir tu del kazko teisus… A? visada buvau per tylus. Ir cia, kovingas! Gaila, kad nesulauksi ryto.
– Man taves gaila. Kai tu ir a? mirsime, tikriausiai gri?iu namo. Ten manes laukia mano kunas. Ir televizorius.
– Nemanau… Ar samone nemir?ta kartu su kunu? Veliau galite ji atkurti, bet pirmiausia jis mir?ta!
– Tu daug zinai apie nekromantija!
Ji su?nyp?te:
«Bet a? kai ka zinau apie mirti», – tada ji taikiai pridure, – Negaliu buti tikra, Ol, bet yra tikimybe, kad tu ir a? dabar gyvensime kartu. Ir labai trumpam.
Mano mintys buvo tokios sutrikusios, kad pradejo skaudeti smilkinius. Bet stengiausi, kad nepultu isterijos.
– Tada tau teks i?gyventi, Tanjukhai. Ir tu esi su manimi. Tada gri?ime ir nuzudysime tuos niek?us! Atple?kime nuo ju viska, kad nieko neliktu nekromantui!
Atrode, kad ji kikeno, bet tada pradejo samprotauti:
– Tu neturetum to daryti. Jei kas gali parvezti tave namo, tai bus tik nekromantas. Tikras, patyres. Ir ne tai… jie tik studentai. Ir atrodo, kad jie nera patys darb?tiausi.
– Na, planas patvirtintas. I?gyvename, tada sugauname pirmaji sutikta patyrusi nekromanta ir priverciame ji mus perkelti. Nors, sprendziant i? ankstesnes patirties, galime pabusti kokioje nors kiauleje ar taburete… Savoti?kas nelemtas reinkarnacija.
– Tu neturetum to daryti! – pakartojo kaimietis. – Nekromantai gali buti geri. Ir labai stipriai – negalejau nei paneigti, nei sutikti, todel klausiausi toliau. – Vaikysteje mane i?gelbejo nekromantas! A? tau pasakysiu dabar… nera ka veikti prie? musu mirti. Man buvo dveji metai ir susirgau saldziaja liga. Tai tokia nelaime, kuri atsiranda i? niekur ir yra nepagydoma. Del to jie daznai bega i tualeta, bet tada numeta daug svorio. Zmogus valgo ir valgo, bet vis tiek krenta svoris. Jei taip atsitinka senam zmogui, jis gali taip gyventi metu metus, bet kai tai nutinka vaikui ar jaunuoliui, visas pragaras atsiskleidzia. Niekas nepades.
– Ka tik apibudinote diabeta. Pirmasis budas. Ir jis gydomas insulinu.
– Ji galima gydyti magija! Bet mama neturejo pinigu tokio lygio raganai. Ji jau buvo pasiuvusi man mar?kinius, kad palaidotu, ir riaumoja, ir riaumojo… Ir tada i musu kaima atejo sostines nekromantas. Jis pasibelde i namus ir papra?e nakvynes. Tuo metu mamai tai nerupejo, bet jis pasake, kad gali mane i?gydyti. Ir ?tai jis mane i?gyde. Po poros dienu a? ?okinejau su kaimyno vaikais. Mama nusilenke jam prie koju, surinko visas ?iuk?les i? namu… na bent kazkuo atsiskaito. Bet jis nieko neeme ir pasake, kad a? pati jam skola ateityje grazinsiu. Toks malonus zmogus!
– Tanjukh, tavo prioritetai susimai?e. Jis tave uzra?e kaip skolininka, dienos heroju be kaklarai?cio.
– Nedaryk to, Olya! Juk nuo tos dienos skolos nebeliko. Gyvenau ramiai… ir prie? dvejus metus mire mano mama. Gyvate ji ikando. Po to susirinkau daiktus ir i?vaziavau i sostine. Ji gavo darba, kad nemirtu badu. Turejau gera ponia, ji veliau mane apgyvendino rumuose. Praejusi menesi pradejau tarnauti septintajai princesei…
Kai mano tyli moteris, kuri pasirode labai plepi, staiga nutilo, paraginau ja testi:
– Princesei, kaip suprantu, nebebuvo gera?
– Kaip a? galiu tai pasakyti? Tai?ka sunkiai atsiduso. – Nelabai protingas a?tuonmetis… i?lepintas durnynas. Paskyre ja i akademija – gal cia ko nors i?mokys. Kartais cia ileidziami vaikai, jei itariama, kad jie turi raganavimo ar nekromantijos talenta. Ir princese beveik neturi magijos, bet jie ja paeme, nes ji buvo auk?tauge. O artimieji labai norejo nuo jos pailseti.
– Per ry?ius, tai yra.
«Po ry?iu», – atsiduso Tai?ka. «Ir taip vagiu princese nusprende mane i?mokyti jodineti». Lyg man jo prireiks. Bet mes niekada neturejome arklio namuose, o musu kaimynai… gyveno blogai. Apskritai a? uzlipau, o kai arklys puole, a? salto jam per galva ir isispaudziau i zeme. I? esmes tai yra mano apsakymas iki ?iol.
«Klausyk, Tanjukh», – paveluotai nustebau. – Kodel tu ir a? mastome ta pacia kalba? Ir tu supranti mano zodzius be paai?kinimo!
– Taigi negalvojame zodziais… vaizdais… O gal zodziais. Bet tai mano galva, mes vartojame mano zodzius.

2 skyrius
A? vis dar snaudziau. Nors miegojau puse dienos ir nenorejau keltis, vis tiek jauciausi pakankamai pavargusi, kad galeciau nusnusti. Tayishka taip pat tylejo, sukurdama labai reikalinga tyla jos galvoje. Prisispaudziau prie ?altos sienos, stipriai isisukau i ne?varia antklode ir uzsimerkiau.
Ir beveik i? karto i?girdau balsus:
– Bet su ?itais dalykais to nepadarysi… Na, a? tai maciau seriale «Avarine situacija! Sukresk ja – atsidusk – ir ji pabus!
– I?mesk ?ita debila i? ma?inos! Kas ji cia ileido?!
– Pats…
Regejimas grizo ne i? karto. Pro balk?va ?yda pamaciau kai kuriu zmoniu siluetus, i?girdau prie pat ausies dirginanti pypsejima, pajutau drebuli. Kazkaip pasukau galva ir pamaciau Kostja, sedinti «Gazeles» kampe: jo akys buvo i?siputusios, veidas zalsvas – tokios busenos gyvenime nebuvau maciusi.
– Igoris Vladimirovicius! – moteri?kas balsas de?ineje. – Ziurek!
Prie manes i?kart palinko pagyvenes vyras, turejau i ji atsisukti. Jokio dziaugsmo ?e?elio – tik visi?kas susikaupimas:
– Koks ten spaudimas, ?viesa?
– ?imtas septyniasde?imt.
– Pulsas, ?irdies plakimas?
– Viskas gerai, Igoriai Vladimiroviciau!
– Kiek laiko turite vairuoti?
«De?imt minuciu», ir kazkur i ?ona garsiau: «Sashul, stumk! Musu pacientas pabudo, ar isivaizduojate?
– O, Svetka, tokia puiki zinia ?iame automobilyje girdima nedaznai!
Vyri?kis pasilenke zemiau ir dar giliau susirauke. Jis padejo ranka man prie? nosi:
– Kiek pir?tu matai? ka tu atsimeni Ar vartojote narkotikus?
– Du, – uztikrintai atsakiau. – A? to nepriemiau.
«Tyla, tyla, dukra», – jo kreipimasis, nepaisant susikaupimo i?oreje, i? tikruju buvo raminantis. – Nerek, neliudek. Net nebandyk keltis.
– Apalpau? – sumurmejo ji, bet kartu pajuto toki dziaugsma, kad buvo pasiruo?usi ?okti. Ir a? beveik netikejau, kad patekau i kazkoki Arthouse pasauli! tiksliai!
– A? nenualpsiu, mergaite, koma. Gamta dar nenustatyta, visi rodikliai normalus. Tai gerai, dabar intensyviosios terapijos skyriuje atliks visa diagnoze, bet nesijaudinkite – galimas atkrytis. Dabar bukime saziningi del narkotiku, sutaupykite laiko.
– Narkotiku nebuvo… – pazvelgiau i besi?ypsancia mergina de?ineje, tarsi kviesciau ja liudytoju. – Net nebuvo alkoholio. A? ka tik uzmigau.
«Labai, labai blogai…» gydytojas nusivyles papurte galva. – Zinoma, bet kokiu atveju patikrinsime, bet butu geriau, jei meluotumete.
– Ar noreciau buti auk?ta? – A? nesupratau.
– Taip. Tada priezastis butu ai?ki. Ir tada a? pritrukau galimybiu. Trys valandos, dukra, trys valandos komoje, kol tavo draugas sumane i?kviesti greitaja pagalba. Ar jus kankino hipoksija? Ar tau svaigsta galva? Ar jusu rankos nejaucia?
Jis uzdave dar keleta klausimu, i kuriuos mielai atsakiau. Koks dziaugsmas eiti i reanimacija tokiu puikiu zmoniu, apsirengusiu baltai, kompanijoje. Viskas, kaip sakoma, i?mokstama lyginant. Numojau ranka Kostjai – mano dekingumas nemelavo: vaikinas vis tiek i?gelbejo mane, kaip ir tikejausi. Net jei jis apie tai galvojo tris valandas. Prie?ingu atveju nezinia, kiek ilgai buciau i?buves ?ioje komoje.
Net pabandziau pakelti galva, kad nusi?ypsociau visiems, bet nesi?ypsantis Igoris Vladimirovicius i?kart paspaude peti:
– Ramiai miegok, mergaite. O gal nori grizti? I?saugokite savo jegas.
Tikrai nenorejau grizti. Taigi ji nusizemino ir net ?iek tiek uzsimerke, kad pademonstruotu paklusnuma. Ir tada ji suvirpejo i?girdusi balsa galvoje:
– Ar tai jusu pasaulyje nekromantai? Kaip idomu!
Tayishka?! Tai buvo per daug. Bet kuriai psichikai yra ta?kas «per daug». Prie? tai dar gali i?tverti ir buti drasi, bet po to jau viskas, alles kaput. Isterija kaupiasi, i?sipucia ir tik laukia proverzio akimirkos. Taigi a?, kaip ir bet kuris kitas zmogus, po tos akimirkos negalejau atsispirti. Ji reke i vir?u ir bande pa?okti.
Gydytojas sugriebe mane uz peciu ir nustume i lova. Sesele su?uko:
– Kas apie ji? Igoris Vladimirovicius, kuris…
– Koks ?okas, – jo balsas net nesusvyravo. – Laikykis tvirtai, Svetlana.
Tada jie staigiai pasuko mane ant ?ono ir ismeige adata i dugna. Tuo pat metu a? ir toliau rekiau ir trukciojau, uzspringdamas a?aromis. Bet tiesiogine prasme po minutes mano jegos pradejo trauktis, tarsi buciau pavargusi. Ir vel rimtas veidas su giliomis rauk?lemis ant nosies tiltelio:
– Kaip sekasi, mergaite? Nagi, pasitvirtink. I?siai?kinsime, rasime priezasti… Kiek laiko uztruks iki ten, Sa?a?
Ir vel mano siela ?viesi. Net Tayishka pamir?o. Tiesa, zodziai i?ejo sunkus:
– O… kodel… a? velniop?
– Daviau tau raminamuju. Nesijaudink. Svarbiausia, nesijaudink… Tu esi gerose rankose mergaite, tik neskriausk saves.
Neuzmigau. Bet mano samone taip nurimo, kad po keliu minuciu galejau mintyse paklausti:
– Tanyukh, tu cia?
«Cia, cia…» – man atsake viduje.
– Kodel tu cia?
– Kaip a? tureciau zinoti? Tavo nekromantai, matyt, ir mane uzfiksavo…
Negalejau sulaikyti pavargusios dejones ir tiesiog pasidaviau sroves valiai. Galbut mano psichika visai netvarkinga. O gal ?is kitas pasaulis buvo tam tikra tikroves puse, kurioje trumpam buvau istriges. Ir dabar mano samone ir Tanyukhino sulipo taip, kad mes esame kartu normalioje realybeje.
* * *
Buvau perkelta i reanimacijos skyriu. Daugiau testu ir klausimu, tada jie sujunge IV. Igoris Vladimirovicius, uzpildes dokumentus, iejo i mano kambari. Jis atsisuko ir pro atviras duris su?uko:
– Dim, ateik cia. Pasikalbekime prie? i?vykdami.
– Kur tu eini? – apgailetinai dejuojau, jausdama ?iame asmenyje savo pagrindini gelbetoja.
– Taigi pasikeiskime. Tik nesijaudink, dukra. Reanimatologas cia puikus, neziurek, koks jis jaunas!
– Ar galiu eiti su tavimi?
Galiausiai jis gera?irdi?kai nusi?ypsojo, antraip pradejau nerimauti, kad jo lupos negali i?sitiesti. Uz jo pasirode kitas vyras. Net neziuredamas i mane, jis tuoj pat paeme Igorio Vladimiroviciaus popierius ir pazvelge i juos. Ir tada Tayishka vel pakele balsa manyje, isteri?kai ?nibzdedamas:
– Tai jis, Olya, jis!
– Kas jis? – sumurmejau, nors ir tyliai.
– Mano nekromantas! Tas pats, kas mane gyde vaikysteje!
Nukreipiau zvilgsni i jauna gydytoja. Man buvo sunku pamatyti, bet i? profilio galejau drasiai pasakyti, kad jis geras. Mazdaug trisde?imties metu ar ?iek tiek maziau, plaukus dengia melyna kepure, gale matosi tik tamsiu spynu pakra?ciai. O profilis tiesiog nuostabus, kiek galeciau spresti i? savo perspektyvos – su tokiomis nosimis gali dirbti tik reanimatologai, kad ligoniai i? karto noretu gyventi. Bet a? pastebejau Tanyuka netikedamas:
– Tau buvo dveji metai, kaip sakei… Negalejai prisiminti jo veido.
– Atrodyk geriau, Ol! Tokio veido niekada nepamir?ite!
Kitas gydytojas priejo prie manes, dviem pir?tais atitrauke voka, paziurejo atidziau ir abejingai linktelejo. Tada jis pradejo tardyti Igori Vladimiroviciu vartodamas terminus, kuriu a? negalejau i?versti i rusu kalba. Ir a? tylejau, nekreipdamas demesio i zasies oda. O akys tamsios! Tokia tamsiai ruda, kad beveik juoda. Oho! Galbut Tayishka neperdeda. Grazu ?velniai tariant. Jei nebuciau buves toks rimtas, buciau pradejes garsiai ?aukti.
Jis atsisedo ant kedes ?alia manes tik tada, kai mano gelbetojas atsisveikino ir i?ejo.
– Na, Olga, susipazinkime. Dmitrijus Aleksandrovicius. Jus neprivalote prisiminti. Jei viskas klostysis gerai, tai po poros dienu atsisveikinsime amziams. Ar esate pasiruo?e pasveikti?
– Labai! – ?iltai jam nusi?ypsojau.
– Viskas gerai. Poziuris yra pats svarbiausias dalykas. Deja, jusu bukles priezasties dar nenustateme. Kai kurie bandymai bus paruo?ti iki ryto – gal tada situacija taps ai?kesne. Neskaitant blogiausio…
– Kas yra blogiausia?
– Prie ?io pokalbio gri?ime rytoj, Olga. Jus galite tureti normalu nuovargi, o ne kokia nors leukemija.
– Ka?!
– A? juokauju. Gal but. Poilsis.
Jis atsistojo ir nuejo link duru.
– Dmitrijus Aleksandrovicius! – Laukiau, kol jis apsisuks. – Jusu humoras per daug prie?taringas!
Maniau, kad jis ?ypsosi – tik akimis. Ir vis delto jis i?ejo pro duris.
Aplink viskas tyliai duzge, o uz jos buvo kelios tu?cios lovos. Moteris gulejo toliausiai, matyt, be samones. Ir viskas aplinkui uze. Tayishka kuri laika erzino mane savo malonumais, bet paskui irgi nutilo, leisdama pagaliau ramiai i?simiegoti.
– Tavo kabliukas numire! Vel! – ir ikyrus juokas.
– Ir gerai, kad ji mire. Atsikratykime kuno ir apsimeskime, kad nieko neivyko.
– Uz septyniasde?imt procentu stipendijos!
– Taip, tu visi?kai begedis, pusbroli!
– Vaikinai, jei ji vel mire, kodel ji ziuri i mus?
Vis delto su?ukau, apsidaires i pazistama nemalonia kompanija. Dabar vilkejau didziulius mar?kinius – daresi vis patogiau, nors vos denge mano klubus. Ir ant koju pasirode skuduriniai batai. I? karto ai?ku, kad jie apsirenge nuotykiams, bet a? laiku i?sijungiau. Miela blondine nustojo juoktis ir priejo prie manes. Jis atsiduso ir prisipazino:
– O, ji vel gyva. Gerai, susitarimas yra susitarimas. Jei ji pati nenori mirti, a? baigsiu darba. Duok man krep?i, a? uzdesiu jai ant galvos. Ir eikite i koridoriu – isitikinkite, kad kelyje nieko nesutiksite.
?i karta man prireike vos poros minuciu prisitaikyti prie ?io zaidimo taisykliu.
– Cha! – A? manau. – Dabar, kai tik i?veda mane i koridoriu, jis rekia i? visu jegu. Veliau pamatysime, kas turi nekromanto diploma, o kas – akademijos magija.
– Net negalvok apie tai! – manyje su?uko Tayishka. – Jie mus nuzudys! Nes mes nesame ju patvirtintu sara?e!
– Tu visi?kas kvailys, ar ne? Tada nuveza mus ramiai baigti i mi?ka.
«Gal liksime vieni su juo ir susitarsime…» – vel sumurmejo ji.
– Kvaila!
– Bet ne tik jis reikalavo, kad ohalnikai musu neliestu! Ne tik tai!
Varg?as sugalvojo bet kokia potekste, kad tik toliau tiketusi. guztelejau peciais. O jei tu teisus? ?i ?viesiaplauke padare piktadario ispudi: draugams pasake, kad mane nuzudys, o pats… kur, nezinau? Ir ar nebutu geriau, jei mane nuzudytu? Tuo tarpu jie kazkur stumdesi, ant galvu uzsidejo dulketa mai?a. Tesiau vidini dialoga:
– Taigi leisk jiems tave nuzudyti. Tada tuoj gri?iu namo. I intensyviosios terapijos skyriu.
– Jei negri?i?
– Jei gri?iu?
– Jei gri?iu su tavimi?
Argumentas. Turejau tai gerai apgalvoti.
– Ir viskas yra geriau nei mirti…
– Geriau visai nemirti!
Atrodo, kad negalime del to susitarti. Zinoma, mano realybeje man tai?kos nelabai reikia. Bet kaip a? galiu zinoti, kas atsitiks su manimi, mano mylimoji, kai ji pagaliau bus nuzudyta?
?nabzdesys aplink mane liovesi ir dabar manes nebestumde po kambari. Atrode, kad Elrikas paliko nevykelius ir vede mane toliau. Pradejau suklupti, bet jis tvirtai pareme mane uz alkunes, neleisdamas nukristi. Atrodo, jau begome per mi?ka – vis toliau nuo galimos pagalbos. Ir tai sukele panika.
– Elrikas! – A? skambinau. -Ar tu ketini pirma mane nuzudyti ar i?prievartauti?
Atsakydamas jis tik nusijuoke. Geras atsakymas, i?samus. Net Tayishka nustojo prie?tarauti.
– Elrik, gal galime susitarti? – Pabandziau dar karta.
– Nekelk triuk?mo, – atsake jis ramiu balsu. – A? neketinu taves nuzudyti. Jei nepateksite i beda, yra keletas variantu.
– Galimybes? – Kazkodel toks atsakymas mane sunerimo. – Kuri? Prie?ingu atveju a? vis dar galvoju, ar tureciau mirti, ar ne.
Jis vel nusijuoke. Tada jis norejo paai?kinti:
– Parduok tau kur nors. Vis dar gyvas ir grazus. Ir tada subraizykite savo naujaji savininka apie Omsko sriti…
– Tomskas! Apygarda! – Negalejau susilaikyti. – I vergija, ar ka?
– Na, priklausomai nuo sekmes… Vergijoje – taip tau butu geriausia. I?sivalykite puodus, i??luokite grindis, pamaloninkite savo ?eimininka – viskas taip, kaip buvo prie? mirti ir darytu.
– Man nepatiko! – su?uko ji, bet tuoj pat nutilo. Kaip man zinoti, kaip Tai?ka praleido ilgas ziemos naktis be mano prieziuros? Taciau ji patvirtino, kad jai «tai nepatinka».
Galiausiai jis sustojo, apsuko mane ir atitrauke krep?i nuo veido. Mano rankos buvo suri?tos uz nugaros – taip stipriai, kad skaudejo. Tiesa sakant, aplinkui buvo mi?kas. Nors labai tamsu, negalite atskirti augalijos tipu, bet tai yra mi?kas ir mi?kas Afrikoje. O ?ioje supuvusioje vietoje – mi?kas. Elrikas pasilenke, kad bent ka nors pamatytu mano i?rai?koje.
– Nejaugi tu atsitiktinai ne mergele? Tai butu naudinga.
Galvoje i?girdau Tayishkos atsakyma: «Zinoma, ji mergele! Kokios tos bjaurios prielaidos apie padoria mergina? A? jai atsakiau kitaip: «Ar prisimeni mano Kostja? Taigi dar prie? sutikdamas ji, manes jau nebebuvo mergele.» Tayishka nervingai stauge ir nutilo. Vel turejau sesti taksi uz mus abu:
– Kas priklauso nuo mano atsakymo? Jus taip pat isakete ?iems beprociams manes neliesti!
Elrikas linktelejo.
– Yra viena vieta. Nekromantas, labai senas ir gerbiamas, dirbau pas ji puse etato… tai liepe atvesti visas animacines mergeles. Tikriausiai jam tereikia merginos… tarnyboje.
– Labai idomu. Labai tiesiai i prieki. Ypac idomu, kokios paslaugos reikalauja tavo senolis, kad butu mergele?
– Kaip a? tureciau zinoti? Galbut del kokiu nors eksperimentu. Ka tu turi prarasti? Ir taip a? uzsidirbu pinigu, o tau malonus gyvenimas… tarnyboje.
Jei galeciau i?tiesti rankas, tai padaryciau.
– Skamba taip viliojanciai! Ypac apie eksperimentus!
Elrikas nesuprato sarkazmo ir todel buvo linksmas:
– Na, reikalas buvo i?sprestas graziai! Jeigu tu jam patinki, tai visi pasiliks savo pyragus.
Tayishka rektelejo ant manes, a? negalejau to suprasti: arba jai patiko ?is variantas, arba ji nezinojo zodzio «eksperimentai» reik?mes. A? galvoju laikytis savo pyragu, kaip siuloma. Kas suri?a jaunai merginai rankas, bet neturi koju? Ji spyre anti tarp jo koju, o kai jis aimanuodamas susilenke per puse, uzdejo ta pacia peda jam ant veido. Elrikas krito atbulai, o a? pasinaudojau momentu, kad isiverzciau i tamsia tankme.
– Gakis tave suvalgys, kvaily! – su?vilpe jis paskui mane.
Bet a? begau ir begau. Ignoruodamas ir jo perspejima, ir Tayishkos cypima. Taigi tegul ji leidziasi eksperimentams, kai busime apgyvendinti. O a? cia ramiai mirsiu ir gyvensiu be patirties ?irdziai brangiame reanimacijos skyriuje.
Laimei, visada buvau aktyvus – taip pat ir sportavau. Nors ir nepateko i olimpine komanda, ji vis tiek sugebejo atsitraukti nuo nepasiruo?usios persekiotojos. Ji sustojo tik tada, kai pradejo nepakeliamai deginti plaucius. Ji prispaude nugara prie medzio ir nuslydo ant zemes. Nubrozdinimai, i kuriuos nekreipiau demesio begdama, dabar buvo visi?kai jauciami. Laimei, bent akys nepazeistos, turint galvoje, kad suri?tomis rankomis braidziu po naktini mi?ka, vos ap?viesta menulio.
Kazkodel Tayishka viduje verke. Ji turejo buti i?sigandusi, kvaila.
– Neverk, Tanyukh! – guodesi. – Atrodo, ju nebera! Jei musu draugas neturi ?uns uosles, jis vargu ar ji ras.
«Ne del to a? verkiu», – sumurmejo ji. «Dabar gaki mus praris – niekas nesuzinos».
– Palauk, – nesupratau. – Ar norejai eiti pas senuka eksperimentuoti, mano pami?usi mergele?
– Kodel nenoretum? Visada bus laikas mirti. O nekromantai gali buti labai malonus…
Nerekiau vien todel, kad bijojau patraukti ne karta juos minejusiu zmoniu demesi. ?iu butybiu dar neisivaizdavau, bet jei jos yra nors kiek maziau malonios nei kitos ?io pasaulio butybes, tai verciau atideti pristatyma. Ir Tayishka toliau aimanavo ir aimanavo:
– Kas dabar? Jei pasieksime ryta, kur eisime toliau? Atvyksime i sostine begedi?kais mar?kiniais? Taip, a? mieliau cia mirsiu, nei i?gyvenu tokia geda.
– Taigi mirti.
– Taigi a? mirsiu!
– Mir?ta!
– O, prisiminiau! Turiu meiluze… O jei pas ja ateisime, ar viska nuo?irdziai paai?kinsime? Oi!
– Ar tai tas pats idiotas, kuris tave pasodino ant zirgo?
– Na taip!
– Nezinau, kaip i tai atsakyti.
– Taigi eikime pas ja!
– Ar turite ypatinga nepadorumo forma, Tanjukai? Ji nuzude tave maziau nei prie? diena! O dabar atrodysime taip: «Sveika, ponia! Mes tokie beprociai, kad net po mirties atejome tarnauti tavo kvailumui! Ne, kodel i?kart apalpote?
– Ka turetume daryti, Ol? – ji eme dar stipriau verkti.
– I?gyvenk, Tanyukh. Kai tik su tuo susitvarkysime, pradesime ie?koti budo, kaip i?siusti mane namo taves nenuzudydami.
– Taigi ?tai ko mums reikia, kad pamatytume nekromanta! – ji vel susijaudino.
– Sakiau, kad pirmiausia i?gyvenk. Ar tau sunku girdeti?
Ji neatsake, taip pat gaudydama o?iancius garsus jos kryptimi. Kazkur labai toli trukinejo ?akos ir garsas vis artejo. Pa?okau ant koju, tikedamasi, kad mus surado tik Elrikas – bandysiu dar karta su juo susidoroti. Taciau Taishka pacioje pradzioje nuzude vilti:
– Kabliukas! Tiksliai sakau – kabliukas!
– Kokia gaka? – Esu pasiruo?es uzduoti ?i ilgai uzsitesusi klausima.
– Visada alkanas vaiduoklis! Labai greitas ir labai stiprus. Kabliuka galima atremti tik liepsnosvaidziu. Ji mus praris, Ol…
Puikiai. Ir mano rankos taip pat suri?tos uz nugaros. Gal bandys pabegti? Taciau «labai greito» apibrezimas buvo painus. Ir tai teisinga. Garsas augo kaip viesulas – prie? kelias sekundes jis atskriejo i? toli, dabar buvo girdimas labai arti. I? tikruju kaip lektuvas, lekiantis per krumus. Ir po kurio laiko pamaciau…
Padaras sustojo per tris zingsnius nuo manes ir nusi?ypsojo. Ji tikrai nusi?ypsojo tikra zmogaus ?ypsena! Ir nieko, kas juda keturiomis, su staigiais ?uoliais. Ir gerai, kad ant jos kuno nera drabuziu. Gaka buvo vyras! I?kreiptas su baisia grimasa, visi?kai plikas, bet zmogi?kas! ?is vaizdas pasirode baisiausias, koki a? kada nors maciau. Pabaisa turi likti pabaisa! Ir tikrai nesi?ypsok…
Kai padaras pradejo letai judeti i prieki, a? negalejau to pakesti. Patraukiau i ?ona, net negalvodama, kad nepabegsiu. Galbut, atvirk?ciai, a? jam tik sukelsiu jauduli. Bet a? negalejau nusiraminti. Uz nugaros i?girdau ?alta riaumojima. Pastebejusi priekyje ugni, ji nuskubejo link jo. Ji per?oko per melyna ?viesa, sustojo ir apsizvalge, ar nera zmoniu. Pamaciusi Elrika, ji lengviau atsiduso. Jis neatrode i?sigandes ar i?kvepes. Jis netgi sunere rankas ant krutines, kad sustiprintu pasitikejima savimi. Ji apsidaire – pamaciusi ry?kia juostele, jai buvo lemta svirduliuoti. pauosciau. Tada ji ?liauze kartu. Elrikas pakele ranka ir perkele ja per ora – tarsi pie?tu pir?tais – ir nusidrieke melynos ugnies ruozas. Jis priejo prie manes ir uzbaige rata. Sprendziant i? to, kad gaka nustojo ?ypsotis ir dabar nervingai ?okineja, ?ios kliuties jai nepavyko iveikti.
– Kaip tu mane radai? – Man truko kvapo.
– Studijuoju magu, baigiu klase. Laikykite, kad ?iuo atzvilgiu jums labai pasiseke.
Vieno zvilgsnio i padara pakako, kad dingtu noras buti sarkasti?ku. Ir a? nebijojau mirties – atvirk?ciai, net tikejausi, kad ji mane i?mu? i? bedos. Taciau kai mirtis – ir net su zmogi?ka ?ypsena – labai arti, tada apie mirties nauda galvoti neimanoma. Ir a? nelabai noriu buti… praryta. Tai visi?kai neteisinga mirtis.
– Ar gali ji nuzudyti, Elrik?
Jis taip pat atsigreze i padara ir guztelejo peciais.
– Tikrai galiu tave iskaudinti. Ji labai bijo ?io gaisro. Bet kol jis reks, kiti begs.
– Ka tada turetume daryti?
– Nieko. Ramiai miegam iki ryto. Ji arba visi?kai i?nyks, arba taps silpnesne dienos ?viesoje – tada a? lengvai su ja susitvarkysiu. Ir tada einame pas nekromanta.
– Ne!
– A-ah… Na tada a? i?eisiu ryte ir paliksiu tave cia. Ar galite susidoroti su silpnu kabliu?
Buvau kupina pykcio:
– Atri?k man rankas!
– Taigi, ar manai, kad tai pades? – vel nusijuoke. Koks jis – kad ir kas benutiktu, vis juokiasi?
?i karta nerupestingai pazvelgiau i atidengusius padaro dantis:
– Atri?k rankas, nes skauda. Ir gali atsirasti kraujo stagnacija. Nuvezti mane pas savo nekromanta amputuotomis rankomis?
Jis netikedamas surauke antakius:
– Vadinasi, sutinkate?
– Vadinasi, nepalikai man kito pasirinkimo.
Elrikas patenkintas linktelejo galva, i?trauke i? bagazines maza a?meni ir nukirpo virves. Trindamas sustingusius delnus atsisedau ant zemes:
– Na ir kas dabar?
– Dabar miegok, nepazistamasis. Miegoti. Kablys i rata nepateks, o ugnis neleis jam su?alti.
Jis i?kart atsigule ant zemes, pasiki?o ranka po galva ir po keliu minuciu pradejo knarkti. Stengiausi nekreipti demesio i staugiancia butybe vos uz dvieju zingsniu ir taip pat atsiguliau. ?alta ir nejauku, bet vargu ar cia mirtinai su?alsi. Ji uzsimerke. Atrode, kad Taishka ka tik pasirode – ji vis dar tyliai sedejo:
– Aciu, Ol! Na, tai mus abu i?gelbejo… Nekromantas pades! Ir jei jis pasirodys esas piktas, tada mes mirsime ramia sazine.
– Tu i?protejai? A? pasakiau ?iam niek?ui daug nesamoniu. Jis mus i?ves i? cia, tada vel pabegsime.
– Tu esi i?protejes!
– Uzsiciaupk! Zinai, Tanjukh, tu per daug kalbi apie tai, kas esi!
«A? tiesiog noriu gyventi…» mano kambario drauge atsiduso ir vel su?nibzdejo.
Atsakydama tik sukandu dantis. Taip turi buti… ne! Ar jie negaletu manes perkelti pas koki siaubinga kari? Vis tiek buciau vieni?as, bet bent jau nebutu taip nepatogu ji vadinti partneriu.
* * *
Kai tik uzmigau, atsimerkiau. Aplink tylus pypsejimas, duslus balsai i? koridoriaus. Pats graziausias, mieliausias mano sielos atgimimas! Bet ?i karta nenorejau cypioti i? dziaugsmo. Taciau ji negalejo atsispirti ir mostelejo i vidu apsiziurejusiai slaugei. Ji i?kart dingo ir po minutes grizo su Dmitrijumi Aleksandroviciumi. Kaip ir pirma karta, jis pirmiausia pazvelge i visus pypsincius monitorius, o paskui i mano veida. Jis kalbejo dar rimciau nei anksciau:
– Blogos zinios, Olga. Vel koma, o balai nepasikeite. Daugiau nei tris valandas. Ir a? vis dar nezinau priezasties. Pana?u, kad tau teks kuri laika pabuti mano kompanijoje.
Nusi?ypsojau jam – placiai ir nuo?irdziai. Jis tikriausiai nustebo ir atsisedo ant ?alia esancios kedes. Jis ?iek tiek nusilenke:
«Olga, tau reikia kazka suprasti», – staiga prie taves priejo reanimatologe. «Ryte pasitarsime ir tikrai rasime priezasti». Bet a? jau aptariau tavo atveji su keliais kolegomis – ir visi?kai niekas nesupranta, kas tau darosi.
– O kas cia blogo, Dmitrijau Aleksandroviciau?
Jis atsiduso.
– Zinote, yra toks dalykas – medicinine intuicija. Ji man ?aukia, kad tau viskas gerai. Ziuriu i tave ir negaliu saves itikinti, kad tu serga. Tokiu zydinciu veidu ?iame kambaryje dar nemaciau», – liudnai nusi?ypsojo jis. – Ir dar yra savoka – medicinine klaida. Galbut niekada nieko nerasime, bet turi buti priezastis…
Man pavyko susidaryti kitokia nuomone apie viska, kas vyksta:
– Dmitrijus Aleksandrovicius! A? tau kai ka pasakysiu, tik nesijuok! Tiesiog uzmiegu – ir ta akimirka pabundu kazkur kitur. O kai ten uzmiegu, cia ir pabundu. Ir mano galvoje yra ?is mazas kudikis, kuris be galo ?nekuciuojasi.
– Nesuprantu, kur tu pabundi?
«Kitoje vietoje… Su… kabliukais…» garsiai nuskambejo net juokingiau, nei maniau.
Gydytojas skubiai atsistojo ir vel pazvelge i pypsinti aparata:
– Ryte pakartosime kompiuterine tomografija. Pirmajame vaizde auglys galejo buti praleistas. Tik nei?sigaskite, jei stadija ankstyva, vadinasi, ji visai pagydoma.
– Smegenu auglys? – Neketinau panikuoti, tik patikslinau.
– Regos ir klausos haliucinacijos kartu su nepaai?kinamomis komomis… Net nebezinau, ka galvoti. Bet dar karta patikrinkime.
Kokia tikimybe, kad jis teisus? Man nieko neatsitiko – ar visa tai tik projekcija, kad mano smegenis suede vezys? Jei tureciau rinktis, verciau buciau kitame pasaulyje su nekromantais ir gakomis. Zinoma, neilgam.
– Dmitrijus Aleksandrovicius, – su?ukau, kai gydytojas jau buvo i?ejes i? kambario. – Ar gali duoti man ka nors, kad nemieguciau? A? niekada nemiegojau!
Jis tik linktelejo galva. Bet kiek veliau pagaliau i?pra?iau slaugytojos suply?usios knygos ir buvau pasiryzes kuo ilgiau i?tverti.
* * *
Arciau ryto akys uzsimerke pacios.
– Tanyukh! – su?ukau mintyse, kad bent pokalbiu save pralinksminciau. Taciau mano mergina neatsake. – Tanya, kur tu?
Ir vel tyla. Ar tikrai i?garavo? Bet ji turejo buti su manimi prie? pora valandu. Perskaiciau dar kelis puslapius, paziurejau i lubas, supratau, kad labai greitai pasiduosiu ir vel skambinau – ?i karta garsiau ir griezciau:
– Tanya!
– Na? – sumurmejau nusivylusi.
Patyriau nusivylimo banga, bet bandziau mastyti be atviro susierzinimo:
– Kur seklos?
– A? cia buvau. A? miegojau.
– Miega?!
Kazkodel ?is faktas mane labai supykde. Kol a? cia imu repa visiems, miega ?varios sielos parazitai?
«A? miegojau», – ?i karta jos balsas skambejo patenkintas. – Nemanau, kad ankstesniame gyvenime tiek miegojau tiek, kiek dabar.
Mano pasipiktinimas neturejo ribu:
– Oho! Ka, pasirodo, a? visai netureciau miegoti?
– Neprisiek, Ol, – susitaikomai su?nibzdejo Taii?ka. – Gal uzmigsiu uz mus abu. O gal jau laikas pailseti judant… Na, pripazink – visada pabundi laimingas.
Kas tiesa, tas tiesa. Jau supratau, kad nors ir i?sekes, vos uzmiges ir pabudes ju siaubingame pasaulyje, jauciuosi kitaip – tarsi i? tikruju buciau miegojes a?tuonias valandas. Ir vis delto dabartinis uzduociu paskirstymas man nepasiteisino, todel nusprendziau ipilti zibalo i ugni:
– O jus net nepabudote, kai iejo Dmitrijus Aleksandrovicius?
– Dmitrijus Aleksandrovicius… – i?trauke Tai?ka. Vien i? jos tono tapo ai?ku, kad pataikiau i reikiama vieta – mano kambario draugei gydytoja labai patiko.
– Na taip. Jis mane pakviete i pasimatyma… Taip ir pasake, padarysim ryte MRT ir eikime i pasimatyma.
– Pasimatyme? – reke ji manyje ir tarsi suplojo rankomis.
Kaip naivu! Ir net i galva neateina, kad esame reanimacijoje, o nuo pirmo pasimatymo su bet kuo mane gali atskirti visas auglys… Bet po to jau megavausi pa?aipomis:
– Taip. Karietoje sako: paimsiu ir pakelsiu. Ir a? jam pasakiau: ka tu kalbi, Dmitrijau Aleksandroviciau, a? ne tas tipas, kuris antra susitikimo diena sestu i vezima…
– Oi, – nusivyle Tayishka. – Bet tam tikra prasme, zinoma, tu teisus… Nors ai?ku, kad tai kilnus ir padorus zmogus. I? geruju nekromantu.
Idomu, kodel ji tai pamate? Su juo visa laika apsikeiteme keliomis frazemis. Jis gali buti ne mandagus arba, prie?ingai, gali buti mandagiausias vyras ir daugiavaikes ?eimos tevas. Taciau mano naivaus kvailo proto veikimas taip placiai nepasiteisino. A? tiesiog susijaudinau:
«Ir jis taip supyko del mano atsisakymo: jo akys spindejo aistra, prakaitas ant kaktos…
– Momentine aistra? – Netikejau, bet ji apsidziauge bet kuriuo atveju.
– Aistra, aistra… Prieina prie mano lovos ir sako: «Tu busi mano, brangioji Olga! Su valia ar be!
– Oho… Ten miega moteris. Ar jis tikrai tai pasake nepazistamo zmogaus akivaizdoje?
– Taip, ji yra komos busenos. Pagalvokite, kad kitame pasaulyje… Taigi, jis i?eina zvelgdamas savo rudomis akimis – a? su?lapau vien paziurejus i ji…
– Kalbeti apie?
– Na… Man patiko jo i?vaizda. O jis nusimeta paklode, nuple?ia man drabuzius ir sukrauna ant manes. I? pradziu dar rekiau ir prie?inausi, bet jis mane nutilde buciniu. Ir tada a? nustojau prie?intis. Ji nusimete kojas per pecius ir taip aimanavo, kad seseles ibego i kambari, paraudo ir tuoj i?bego… Bet zinai ka, Tanyuha, musu nuostabusis nekromantas ten nebaige! Ir jis tai uzbaige uz mane…
– Liaukis! – staiga supyko Taji?ka. – Uzteks!
– Ko uztenka? Man neidomu pasakoti?
– Ar imanomas toks nepadorumas?.. Tarsi… Kol a? miegojau, tu buvai cia… aimanavo?
– A? vis dar dejuoju! Jis pazadejo grizti magnetinio rezonanso tomografijai – dar karta padarysime, sako, tik apversk mane…
– Uzteks!
Ji buvo tokia pikta, kad net negirdejo, kaip a? juokiuosi. O a? jau juokiausi garsiai, nors bandziau ranka uzsidengti burna, kad seseles tikrai nei?girstu ir nei?kviestu psichiatro. Del tam tikru priezasciu Taishka visi?kai prarado savo ribas:
– Tai… kaip? Visi?kai negarbinga… o tu… kaip kokia kurtizane?
– Kurtizane? – nustojau juoktis. «Jie tikrai tave i?vare cia, kol tu miegojai!
– Lengvagalve kurtizane!
– Tu, Tanjukh, rinkis zodzius…
– Kaip kitaip ziureti i tokius dalykus?
– Tu tiesiog piktas, kad jie taves nepazadino.
– Mi?ko baltosios dvasios! Tada buciau visi?kai sudeges i? gedos! O jei kudiki ne?iosime su jumis? A? apie tai negalvoju, lengvai… Olya?
Galejau sustoti ir pripazinti, kad meluoju. Bet tai vir?ijo mano humoro jausma:
– Nene?iosime, Tanyukha, i?kvepk. Mes… apsisaugojome gumos magija.
– Kaip?
– Gumos magija. Jie traukia ji ant varpos. O varpa, jei nezinai, tai penis, na… vyro lytinis organas, kuris auga tarp vaikino koju.
– O, – pertrauke ji vos supratusi ir tuoj pat nutilo.
Galbut ji ten apalpo. Taciau linksmybes truko neilgai: po kokiu de?imties minuciu vel norejosi miego. Au?ra jau buvo uz lango. Dar pusvalandis ir prasides nauji tyrimai bei diagnostika. Bet nemanau, kad i?tversiu pusvalandi…
– Tan… Tan, tu vel miegi? Pasikalbek su manimi arba a? uzmigsiu.
– Nemiegok. Stengiuosi tave suprasti ir priimti be sprendimo.
– Taip, a? juokauju. Dabar galite teisti.
– Ko tu juokauji? Del piktu santykiu su grazia nekromanta?
– Na taip.
Ji lengviau atsiduso ir net pradejo kikenti. Bet dabar net tai nepadejo. Ir tada ji pasake:
– Klausyk, Ol, ka a? turiu galvoje – kai Elrikas pabus ir pamatys mano kuna, jis nuspres, kad vel mire.
– Ir ka?
– Ir jis mane ten paliks, kad mane prarytu. Jis nesiims su savimi.
Kazkodel tokia mintis man neatejo i galva. Tikriausiai man nerupejo, kas ten atsitiko, kol buvau cia. Taciau nenuostabu, kad Tayishka del to labai jaudinosi. Taip, ir a? jauciausi nesmagiai – juk jei mus ten suvalgys, tai ji liks manyje amziams… A?, zinoma, jau beveik pripratau, bet jei ji bet kokiu atveju prades man destyti… Kas ar musu abieju laukia idomus gyvenimas?
Priemusi sprendima ir negalvojusi apie jo aptarima, uzsimerkiau. Kol kas neturiu kito pasirinkimo, kaip i?gelbeti juos abu dviejuose pasauliuose. Taigi rasime problemos sprendima ir i?siskirsime, kai galesiu palikti Tayishka jos kune, tada galesiu atsikratyti atsakomybes.


3 skyrius
Elrikas gulejo ?alia jo ir ziurejo i giedra dangu. Kai tik pajudejau, jis letai pasuko galva mano kryptimi:
– Zinojau, kad vel prisikelsi… Ji buvo mirusi. Ar a? negaliu atskirti mirusiuju nuo gyvuju?
– Tau taip pat LABAS RYTAS.
I?sitiesiau ir pakeliau galva. Netoliese sukosi Gakka: padaras ?nibzdejo ir su tokiu ilgesiu ziurejo i musu puse, tarsi tikedamasis, kad i? gailescio jam i?eisime ir leisimes suesti. Ji judejo, kaip ir nakti, keturiomis, bet dabar at?oko su matomu svoriu. Arba ji tapo vangus nuo alkio, arba Elrikas vakar pasake tiesa: dienos ?viesa susilpnina humanoidini monstra. Dabar jos bjaurus kunas nebeatrode toks bauginantis; Galbut man pavyktu pabegti nuo tokios butybes. Taigi a? ziovavau ir vel pazvelgiau i savo nemalonu kompaniona:
– I? kur jie atvyko? Jie yra tavo.
Jis vel pazvelge i dangu ir ai?kiai neskubejo grizti prie reikalo.
«Mane labiau domina, kodel tu prisikelei ar mire…
– A? nezinau. Bet galiu daryti i?vada, kad del ?ios priezasties nesu tinkamas eksperimentams. O vergijoje man bus mazai naudos: kuriam ?eimininkui patiks, kad i?valysiu ir i?valysiu puoda, o paskui numirsiu? Ji buvo prikelta, bet puodelis pats nenusivale.
«Ir tai tiesa…» atrode, kad jis pagalvojo sau. Tiesiog galvojau, kur butu pelningiau mane parduoti, taigi negerai.
Turejau rekomenduoti:
– Matau viena i?eiti – ugni i? visu keturiu pusiu.
Jis susikaupe, paziurejo, bet tada linktelejo:
– Ne visai. Galbut nekromantui gali buti idomu eksperimentuoti su tokiais egzemplioriais! O dar geriau: visai jam apie tai nesakyk…
– Na, tu teisingai supratai! Gerai, biciuli, nuzudyk ?i padara ir eikime eksperimentuoti ir pasiduoti. Cia nuobodu.
Nors melavau be sazines grauzaties, Elrikas i ?i akivaizduma nekreipe demesio. Jis i?sitiese, tada atsikele ant alkunes ir masliai pazvelge i padara:
«Gakiai yra ypatingas demonu tipas. Ir jie turi tik viena tiksla – valgyti. Galima sakyti, mi?ko sargai. Taciau skirtingai nei asurai ar youki, gaki neturi savo kuno, todel gyvena zmonese: vaikai, ligoniai, beprociai, kurie neturi stabilios samones.Na lavonuose.Bet jie gali tik kraujuje isikibti i magija. Kuo daugiau magijos tuo stipresne gaka. O raganos turi didziausia magijos koncentracija, todel jos yra i? karto sudeginama po mirties, kad ir kas atsitiktu.Gakis, kaip ir visi demonai, ateina i? kito pasaulio.Ir jokie burtai negali to sustabdyti.
Nors nustebau, kad Elricas pasivargino i?samiai atsakyti i mano klausima, taciau neskubejau dziaugtis:
– Bet jus taip pat esate magas, tai yra, rizikuojate!
Vel nusijuoke – matyt, imunine sistema stiprina juokas, kitaip nepaai?kinsi, kodel jis nuolat juokiasi:
– A? jau gana senas, ir, kaip matote, nesu pats silpniausias.
Noreciau su tuo gincytis, bet buvo ir svarbesniu klausimu:
– Gerai, protingas vaikinas su magija kraujyje, demono ?lapimu, ir eime i? cia. Ji suletejo tiesiai prie? musu akis.
– Leciau, – sutiko jis. – Bet dantys tokie pat a?trus. Zinoma, galiu ji nuzudyti, bet pirmiausia man reikia garantijos. Prisiekiu, kad nebandysi begti.
– Prisiekiu! – lengvai atsakiau. Tiesa sakant, tai ne pionieriaus priesaika, o tiesiog i?likimo vardas.
Elrikas dabar ziurejo man tiesiai i akis.
– Ne, ne taip. Pakartokite: «Prisiekiu, kad nepaliksiu taves de?imt zingsniu».
Guztelejau peciais ir kartojau tai zodis po zodzio. Bet jis nepaleido:
– «Prisiekiu, kad paklusiu tau, kol perduosite mane naujajam ?eimininkui».
Butent ?iuo metu mano intuicija pradejo nerimauti pulsuoti kazkur pilvo duobeje, bet vis tiek i?tariau zodzius. Elrikas bruk?telejo pir?tais man i nosi ir lengvai pa?oko ant koju. Mergina manyje tyliai klausesi musu pokalbio ir tiesiog pritare mano sprendimams.
Elrikas mostelejo ranka ir visa nakti aplink rata degusi melyna ugnis akimirksniu dingo. Padaras, lyg tik laukdamas signalo, i?kart puole i prieki – nors jo judesiai buvo leti, lyginant su vakaryk?te, vis tiek judejo neblogu greiciu. Gakka ?oktelejo auk?tai, taikydamasis stipriausio prie?o, bet Elrikas, atrode, pagriebe sauja oro, sviede i ja. Tos pacios ugnies ciurk?le trenkesi i butybes gerkle, todel ji pirmiausia reke, o tada apsisuko ipusejus skrydziui ir nukrito ant zemes. Jis plazdejo dar kelias sekundes, o paskui nusileido. Neblogai! Taciau i? skerdienos pradejo kilti balk?vi, gyvi garai. Sustingau i? siaubo, bet Elrikas, priejes arciau, ta pacia melsva ugnimi nuplove migla, kol visi?kai i?nyko. Taigi, kiek supratau, buvo sunaikintas pats demonas, ne tik jo kiautas.
– Oho! – Nuo?irdziai prisipazistu. – A? irgi noriu!
Elrikas pazvelge i mane ir vel ?velniai nusijuoke.
«Tu neturi magijos, todel ji ne?viecia». Tokie kaip jus turi gimti turtingose ?eimose arba gimti apskritai.
– Kokia grazuole, – tariau isizeidusi. – Beje, ar nebandete i?varyti tu paciu demonu?
– Ka rei?kia i?varyti? – nesuprato jis.
– Egzorcizmas. Kaip kitaip? – blykstelejo mano erudicija.
Taciau Elricas tik ?iek tiek kilstelejo antaki atsakydamas ir atsipra?ymu atreze:
– Nesivelkite, bera?ciai, i jums nesuprantama tema!
Vel isizeidziau, bet tingejau gincytis. Paziurekime, kuris i? musu cia nera?tingas.
Kuri laika vaik?ciojome per tankme, tada pasukome takeliu. Skuduriniai batai ant koju buvo gana nuvalkioti, ypac po vakaryk?ciu nuotykiu. Ir dabar mar?kiniai nebeatrode dideli ir jaukus. O mes ejome ir vaik?ciojome. Apsidairiau, kad nepraleisciau tinkamo momento. Elrikas ejo priekyje, a? ?iek tiek atsilikau. Jis net neatsigreze. Ir tada, negaisdamas laiko, pasitraukiau i ?ali. Zinoma, vis dar nepamir?au, kad kaip ir vakar jis mane suras. Bet tai nerei?kia, kad neverta bandyti! Jei rasiu, vel pabegsiu. Tada vel ir vel. Kol jam nuobodu.
Taciau nubeges vos kelis zingsnius staiga sustingau vietoje. Lyg oras priekyje yra lanksti guma: nera i ka pataikyti, bet judeti i prieki darosi vis sunkiau, uzstrigsi. Bet a? sukandau dantis ir bandziau prasiverzti pro nematomus spastus.
– Ka tu darai? – ramiai paklause Tadzi?ka.
– A? begu! – parei?ke akivaizdu.
– Kur tu begsi? Prisiekei burtininkui, kad nepabegsi.
Jos ?velnus balsas kartu su klampia erdve viska padare ai?ku. Priesaika! Tai nebuvo tik zodziai ir ne paprastas spragtelejimas prie? nosi! ?is kirminas mane taip priri?o prie jo! Tayishka buvo pilna pykcio iki keiksmazodziu: kodel ?i gyvate neispejo?! Ar tu atsisedai ir ziurejai, kaip a? uzsidedu virves? Bet pyktis akimirksniu peraugo i baime… Uz ka a? pasira?iau?! Ir dar viena pykcio banga apeme bevarde, beprasme, kvaila Tai?ka, kuri visi?kai nieko nedaro, kad mus abu i?gelbetu!
Ji stauge prazuciai – labai tyliai ir tik todel, kad to reikejo kencianciai nervu sistemai. Tada ji atsigreze. Elrikas stovejo ant tako, sukryziaves rankas ant krutines, tyliai laukdamas, kol man i?au? visi mano bandymai. Jis net nesijuoke! Padetis, i kuria patekau, buvo tokia juokinga, kad sukele jam sumai?ti, o ne linksmybe! Velnias…
* * *
A? tarsi i?judinau kojas, grizdama i kelia. A? visai nesu iprates atsidurti tokioje situacijoje, kai neturiu jokios nuomones. Tayishka visi?kai kankino:
– Gerai, Ol, gerai. ?iek tiek aptarnaukime nekromanta, tada jis pades mums abiem. Kodel nepadejus geros paslaugos? Jis nusius tave i tavo megstama intensyviosios terapijos skyriu, bet mane paliks cia. O jei nekromantas bus malonus, tai a? liksiu su juo, dirbsiu daugiau nei bet kas kitas atsidekodamas…
– O kaip Dmitrijus Aleksandrovicius? – piktai paklausiau. – Tikrai nenorite vel jo matyti kaip atsisveikinima?
Ji pavargusi atsiduso. Ne, paziurekite i ja: ji sugalvojo sau meiluzi, o dabar liudi. O tai, kad ?iuo metu ji ir a? esame vezami ten, kur niekas nezino, kur mus veda, yra nesamone, neverta jos emociniu i?gyvenimu.
Tolumoje driekesi miesto sienos. Sostine, kaip a? pats supratau ir kaip patvirtino Tai?ka, i? tokio atstumo primena viduramziu Europos miesteli. Nekromagu, vagiu princesiu ir kitu piktuju dvasiu akademija buvo tolumoje, visai uz mi?ko, kuri pravaziavome. Bet mes nevaziavome i miesta – Elrikas sankryzoje pasuko i de?ine. Nenorejau klausineti, bet artejant prie tikslo pradejau nerimauti.
Nekromanto namas, tiksliau, jo dvaras, nebuvo pana?us i ?iurpia viduramziu pili. Ir butent to pasamoningai buvo tikimasi. Nieko tokio. Ganetinai grazus i? tolo, poros auk?tu pastatas, pastatytas zemumoje, buvo didziulis ir visai negasdinantis. O prie? ji esantis zydinciu obelu sodas nepadejo apsunkinti situacijos. Vienintelis dalykas, kuris mane trikde, buvo auk?ta tvora. Kuo arciau, tuo labiau ji slepesi, o be zydinciu obelu ir gana maloniai atrodanciu dvaru liko tik be galo auk?ta tvora. Kodel, galima paklausti, aptverti nama tokia apsauga, jei nera ko slepti? Ir jei tai nera budas uzkirsti kelia neatsargiam liokajui ar atsitiktiniam sveciui. ?ios mintys negalejo nesijaudinti, o busimas susitikimas dar nezadejo nieko linksmo.
Prie vartu stovejo sargybiniai – du vyrai, atpazine Elrica ir abejingai jam pamojave ranka. Zinoma, niek?as nemelavo, bent jau apie tai, kad cia dirbo ne visa darbo diena. Girgzdedami prasivere vartai ir mus ileido. Nuleidusi galva skubejau pasivyti Elrica ir stengiausi nekreipti demesio i zvilgsnius. Taciau mano i?vaizda publikai paliko teise bent jau nustebti.
Ir dar vienas netiketumas: ?en bei ten buvo zmoniu viduje. Vieni dirbo sode, kiti ?lave takus. Bent jau man tai suteike vilties, kad ziaurumai cia nevyksta nuolat. Ar neimanoma i?mokyti tiek daug zmoniu tyliai stebeti ziaurumus? Arba a? tik guodziau save ta mintimi. Tayishka, kuri ilgai tylejo, staiga su?nibzdejo:
– Bijau, Ol… Nesuprantu, kodel taip bijau…
– Taip. Laiku – man jos nebuvo gaila. – Net keista, kad tu i?sigandai dabar, o ne po to, kai tau buvo nupjautas trecias mesos gabalas.
– Bet nekromantai gali buti malonus, ar ne? – Ji manes neguode, guode save.
– Lazinuosi, kad yra. ?tai kodel jie vadinami nekromantais, kurie i?vertus i? senoves graiku kalbos rei?kia «geranori?kas filantropas».
– Kas yra malonus?
– Turetum uzciaupti Tanjuka. Su jusu pagalba iveikeme ?ia netvarka.
Elrikas sugriebe mane uz rankos ir patrauke i prieki. Namuose, kur i? pradziu buvo didziule ir jauki svetaine, po to kazkokiame prie?kambaryje – jau tamsesnis, kitas prie?kambaris, po posukio, dar vienas, galiausiai istume i prie?kambari. Taip pat didziulis, bet tai neturi nieko bendra su pirmojo kambario komfortu. Aplink pilkos akmens sienos, akmeninis stalas ir akmenines kedes. Ir ne sielos. Kai apsidairiau, uz manes suskambo durys. Staigiai pasisukau ir uz manes stovi besi?ypsantis Elrikas.
«Tai malone, kurios manes papra?e mano pusbrolis ponas Sciacca».
– Matau. Puiku, Elrik. A? laukiau taves, Tayishka. Laikas grazinti skolas.
Ir vos prie? sekunde nebuvo ne vieno, i? kur dabar skambejo balsas. Bet a? nepasisukau – sustingau. Musu bendra samone su Tayishka i?kart sukure vaizda. Dmitrijus Aleksandrovicius, labai pana?us i nekromanta nuo vaikystes… Nekromantas, kuris prie? daugiau nei dvide?imt metu uzregistravo Tai?ka kaip skolininka… Ir tas balsas, per daug pana?us i Dmitrijaus Aleksandroviciaus balsa… A? tiksliai zinojau, kieno veida, ka pamatyciau apsisukes. Ir man nerupi, kad Elrikas apibudino kazkoki senuka. I? kur man zinoti, kaip jie cia i?laiko jaunyste?
Bet kol jie kalbasi, laikas susivokti.
– Kiek a? tau skolingas uz ?ia paslauga, Elrik?
«Trys ?imtai monetu, pone Sciacca, kaip sutarta», – dar placiau nusi?ypsojo mano pagrobejas.
«Sutareme, kad priziuresite savo pusbroli ir butinai busite ?alia, kai jam reikes pagalbos. Sutareme, kad nedelsdami prane?ite man apie suteiktas paslaugas ir nesvarstysite kitu variantu. Ir mes nesutareme, kad savo radini ne?ite per mi?ka.
Galbut nekromantas mokejo skaityti mintis arba tiesiog gerai pazinojo Elrika, nes taip tiksliai atspejo. Bet vaikinas akimirka tik pazvelge i mano ?akos suzalota veida ir guztelejo peciais:
– Pasveriau variantus, kad tik nereiketu pacios merginos. Niekada nezinai! Ir mes taip pat begome per mi?ka prie? mano valia. Paklauskite apie tai savo mergeles, pone.
«Tayishka negalejo nuo manes pabegti». Visas jos likimas buvo suplanuotas taip, kad ji cia atsidurs. A? siunciau tave tik tam, kad suvaldyciau ir paspartinciau tai, kas nei?vengiama.
Dmitrijus Aleksandrovicius, jei juos palyginsite, zodzius i?tare ne taip i?temptai. Jis nepridejo viskozinio aksomo savo balsui – jis tiesiog pasake zodzius. Nekromantas turejo savo kalbejimo buda, bet balsas buvo toks pat. Jei ?ie du yra skirtingos asmenybes, kaip Tayishka ir a?, galiu sulaukti labai nemaloniu staigmenu.
– Bet ji bande! – atkakliai pakartojo Elrikas ir akivaizdziai susirupino. – Prisiekiu ant pirmojo antkapio! Ji mane trenke… ir taip skubejo… kazkaip ja radau! Ir i?gelbejo mane nuo gaki!
Ar a? netureciau zinoti, kad ?i karta jis sake tiesa? Taciau nekromantas, matyt, buvo isitikines kazkokia savo versija: Tayishka, ant begalinio dekingumo sparnu, buvo priverstas skristi i jo glebi. Ir skristu, jei netrukdyciau. Taigi tam tikra prasme jis neklydo. Elrikas i?balo.
– Pone Sciacca! Vykdziau tavo nurodymus su visu uolumu, koki tik galejau, prisiekiu…
«Uzteks», – net balso nepakele pa?nekovas. – Kiek paemete i? tu nei?maneliu, kurie ji prikele?
Oho, atrodo, kad naujienos cia greitai sklinda. Paai?kejo, kad pseudo-Dmitrijus Aleksandrovicius jau zinojo apie viska, kas nutiko. O gal net tycia atsiunte Elrica, tikrai zinodamas, kad piktadariai ateis pagalbos? Jei taip… oi, ?altkretis.
Elrikas vis dar buvo greitas. Akimirka mintyse paskaiciavau ir sugalvojau:
– Man tiks du ?imtai monetu, pone Sciacca.
– Ir vel gerai. Dabar eik.
Elrikas atsiduso i? palengvejimo, bet a? panikavau. Teisingai, tiesiog viska galima i?mokti lyginant! Dabar jis man atrode bent kiek pazistamas. Taip, nemalonus ir nepatikimas, bet zmogus, kuri pazistu nuo vakar! Neturejau proto jegu leisti sau tokia prabanga. Taigi ji impulsyviai sugriebe jo alkune:
– Zmones!
Jis vel pazvelge man per peti, tada i mane. Jis uzdejo ranka man ant pir?tu ir, sugriebes juos, i?trauke i? rankoves. I?spausta:
– Atsijunkite, Olga Sergejevna. Dabar eik pats.
Ir jis vos nenubego prie i?ejimo, galiausiai uztrenkdamas duris. O apie mano nesibaigiancius elektros energijos tiekimo sutrikimus jis kliento neprane?e. Taigi jis puola atsiimti atlygi ir sutvarkyti kojas.
Ikveptas. Ji i?kvepe. Ji letai apsisuko. Ji i?plete akis, bet nieko nesake.
– Sveika, Tai?ka.
Neatsake. Kazkas cia negerai. I? pradziu pati i?siai?kinsiu, o tik paskui ja pataisysiu – ar a? Tai?ka, ar ne tik Tai?ka. Prie?ais mane stovejo zmogus, neturintis nieko bendro su Dmitrijumi Aleksandroviciumi. Storas, pritupes senukas, galva zemesne uz mane, visi?kai plikas. O veidas… veidas atrode kaip bjauri neandertaliecio karikatura. Amzius sunku pasakyti: gal penkiasde?imt ar daugiau, bet be rauk?liu. Bet yra bjauri ?ypsena. Nelaukdamas mano reakcijos, jis zenge zingsni i prieki. A? kruptelejau, bet neatsitraukiau.
– Zinoma, tu manes neprisimeni. Vaikysteje sirgote…
Atrodo, kad jis kalbejo ta pati, ka a? jau zinojau. Bet tuo metu a? klausiausi nustebusios Tayishkos:
– Tai ne jis! Ne jis!
Nenuleidau nuo jo akiu. Ji uztikrintai jai atsake:
– Jis, Tanai. Paziurekite atidziau ir klausykite. A? nesuprantu, kas vyksta, bet tai turi buti jis.
Jo tamsiai rudos akys buvo vienintelis jo aspektas, kuri galima pavadinti grazia. Ir tai buvo visi?kai tos pacios akys, kurias maciau reanimatologe. Pati Tayishka pa?iurpo tai pastebejusi ir nutilo. Vel turesite pasiimti repa vienam:
– Pone Sciacca, – tikiuosi, teisingai prisiminiau jo varda, bet jis manes nepataise, todel tesiau: – Kokia tikimybe, kad ta pati vaikystes liga mane uzklupo jusu malone?
Vyras surauke antaki. Atrode, kad jo ?ypsena tapo kiek kitokia – vietoj karikaturi?kos paniekos la?elis nuostabos. Ir ziurekite ?iek tiek atidziau:
– Isivaizdavau tave visi?kai kitokia.
– Isivaizduoju, kad ir tu kitokia, – pasakiau to neprarasdama. – Bet vis tiek?
Jis nesiruo?e atsakyti i mano klausima:
– Viska suzinosite laiku. ?iandien galite atsipalaiduoti. Jusu kambarys laukia taves.
– Kas bus rytoj?
Jo tamsios akys spindejo, bet balsas skambejo taip pat aksomi?kai:
– Tu visai ne tokia, kokia isivaizdavau. I? viso.
Vos sekundei pasukau i atviras duris, pro kurias iejo slampineja mergina, tada vel pazvelgiau i pa?nekova… pa?nekovo jau nebuvo. Tu?cia sale ir ne vienos sielos. Mano pasaulyje tokie «nekromantai» vadinami «burtininkais» arba, tiksliau, «buffons», ir vargu ar ?ie zodziai tures pagarbia potekste. Ir vis delto nemalonus ?iurpulys nubego per nugara.
Tarnaite papra?e manes sekti paskui ja. I? pradziu nekreipiau demesio i jos balso monotonija, nes buvo galimybe pabendrauti bent su vienu potencialiai normaliu zmogumi:
– Koks tavo vardas?
– Galite vadinti mane kaip tik norite arba visai neskambinti. Bet jei jums butinai reikia vardo, tada Maru?ka», – sake ji vienoje pastaboje.
Pasiklydau:
– Gerai… Maru?ka. Kiek laiko cia tarnauji?
Ji neatsake. Galbut ji pati tylejo, o gal jai tiesiog buvo uzdrausta su manimi bendrauti… Taciau labiausiai glumino jos be galo duslus balsas, ir a? neketinau pasiduoti – privalejau bent kai ka i?siai?kinti.
– Ar tavo ?eimininkas malonus, Maru?ka? – vel tyla atsakant. – Ar Elrikas daznai uzsuka? Ar pazisti Elrica?
– Zinoma, – nustebino ji mane, pagaliau nusiteikusi praverti burna. «Elrikas del savo ?eimininko daro smulkmenas ir yra daznas ?iu namu svecias.
– Ar tau patinka cia buti?
Ir vel tyla. Mes nuzingsniavome begaliniu koridoriumi. Dabar ?ito zmogaus apgailetina i?vaizda nuves mane prie reikiamu duru ir paliks be atsakymu? Na, a? neturiu. Suemiau ja uz peties ir atsigreziau i save, kartodamas klausima:
– Ar tau cia patinka, Maru?ka?
Ir ji sustingo. Mergina buvo gana jauna ir grazi, bet akys buvo… tu?cios. Negalejau sugalvoti geresnio apibrezimo. Net tu?tesnis uz tu?cia jos balsa. Suemiau ji tvirciau, kai supratau ?i nemalonu supratima, ir papurciau:
– Maru?ka!
– Taip, Tayishka. Ar net gripas?
Koks siaubas… Lele? Uzprogramuota tam tikriems atsakymams? A? staigiai i?kvepiau ir bandziau kalbeti ramiau:
– Priversiu tave atsakyti i mano klausimus, o kas dar? Kiek laiko tu buvai ?iuose namuose? O gal tau neleidziama atsakyti?
«Kodel, tai imanoma», – ji pazvelge i mane nuobodu melynu stiklu. – Tiesiog nematau prasmes. Apie septynis ?imtus metu.
– Kiek?!
– Apie septynis ?imtus metu.
Nors rankos drebejo, iniciatyvos atsisakyti neketinau. Veliau visada galite i?sigasti suprate.
– Tu gyveni septynis ?imtus metu?!
– Ar a? gyvas? ji atrode paskendusi mintyse. – Na, galima taip sakyti. P. Sciacca nemegsta padeties pasikeitimo, todel pasiliko visus nuo pat pradziu su juo buvusius tarnus.
– I?eiti? – Manau, supratau to, kas buvo pasakyta, prasme. – Jis tave prikelia, ar ka?! Kiek kartu jis jus prikele, kol nustojote atrodyti kaip gyva butybe?
– Tik viena, – monotoni?kai atsake tarnaite. – Bet lordas nemegsta triuk?mo ir skandalu, todel i? dalies mus atidave. Kam emocijos, jei gali dirbti ir be ju?
Man tiesiog truksta zodziu. Ir Tayishka viduje virto akmeniu. Mes net negalejome to aptarti vienas su kitu. Mano kambarys pasirode mazas ir gana jaukus, jei man rupi komfortas. Plati lova, spinta su alyvine lempa, spinta… Bet vos tik Maru?ka i?ejo, nuejau prie lango. Ten sodininkas apkarpo ?akas, cia moteris toliau ?luoja taka, tolumoje prie tvoros porele ka nors pjauna… Na ka, jie visi tokie patys zombiai? Prisikele bejausmes marionetes, kurios genejo, pjauna ir melze septynis ?imtmecius i? eiles? Ji apsivijo rankomis, bandydama sustabdyti ?alti. Netgi gakiu visuomene dabar neatrode tokia baisi – padaras bent jau mokejo ?ypsotis ir visai zmogi?kai juokesi! O tie vaik?tantys lavonai… Ne, isterike manes nepavadinsi! Taciau viskas viduje ?iek tiek drebejo nuo suvokimo, kad aplink mane nera ne vienos visi?kai gyvos sielos, i?skyrus pati ?eimininka. Dabar bijojau – labiau nei bet kada. Pajutau tikra, skausminga baime, kuri ateme jegas ir vilti.
Zinojau, ka turiu daryti. Atsigulkite, eikite miegoti ir praleiskite laika normaliu zmoniu kompanijoje! Kad tik nei?protetu ir bent i? dalies priprastu prie minties. Bet a? ilgai metydavausi ir sukiodavausi ir negalejau nusiraminti. P. Sciacca yra mazdaug septyniu ?imtu metu. GERAI. Bent jau Elricas nemelavo, kai pavadino ji senu. P. Sciacca nemegsta triuk?mo ir skandalu. GERAI. Taip pat ne itin megstu skandalus, bet visada esu pasiruo?es kelti skandala, jei nuo to priklausys mano savijauta. Ponas ?aka i?gyde mazaja Tayishka, kad dabar ji… Neisivaizduoju, kam jam jos reikia. Bet koks tai turi buti tikslas! Galbut jis kazko i? jos tikisi… o jei gaus, tai gal pades man i?spresti mano problema. Apie ka jis pats dar net nezino. GERAI. Kol kas apie tai, kad Tayishka tikrai nera Tayishka, geriau nekalbeti. Kas zino, kaip ?i informacija paveiks musu bendra biografija…

4 skyrius
Dmitrijus Aleksandrovicius sedejo ant kedes, kakta idejes i rankas. Kai tik atsimerkiau, pypsejimas i? kaires ?iek tiek paspartejo. Nenustebes jis pazvelge i mane, tada i monitoriu ir vel i mane. A? nusi?ypsojau.
– Sveika, Olga. Lazinuosi, kad tu tiesiog pabusi. Be jokios pagalbos. A? laimejau ginca.
Taip, tas pats balsas. Tik balses vos pastebimai trumpesnes ir tone nera paslepto gylio.
– Sveiki, Dmitrijus Aleksandrovic. Ar tavo pamaina nesibaige?
Jis linktelejo. Man pavyko suvokti, kad mano pasaulyje praeina mazdaug tiek laiko, kiek a? praleidziu kitame. O dabar turetu temti. Reanimatologas i mano klausima neatsake, kazkaip nenaturaliai ramiai pradejo kalbeti apie ka kita:
– ?i karta beveik a?tuonios valandos. Jusu kraujospudis ir ?irdies susitraukimu daznis sumazes, bet nieko kriti?ko. Visi?kai nereaguoja i dirgiklius. Nera reakcijos i vaista. Tu tiesiog i?eik ir gri?i.
– A? zinau. Ar taip nerimauji, nes nerandi priezasties?
Jis staiga atsistojo, paliko mano lova ir sustingo prie?ais langa. Pakeliui pastebejau, kad lova, ant kurios anksciau miegojo moteris, dabar tu?cia. Dmitrijus Aleksandrovicius kalbejo lygiu tonu:
– Ar a? nerimauju? Ne, Olga. Turiu darba, kuriame laikui begant nustoji jaudintis.
– Tai kodel tu cia, nes tavo pamaina jau seniai baigesi?
Atrode, kad jis manes negirdi:
«Mes visada pasiruo?e, kad slaugytoja atbegtu ar paskambintu… pasakykite kazka pana?aus i: „Pacientas i? trecio mire.“ Arba „Pacientas nuo antrojo inksto sugedo.“ Arba: „Ei, Dim, padareme viska, ka galejome“. ?ianakt, bet mes ji praradome.» Ar supranti, Olga?
«Ne», – pajutau jo zodziu svori ir i? tikruju bandziau tai suprasti.
– Ir a? pasiruo?es. Prie?ingu atveju a? tiesiog negalejau to pakesti. A? pasiruo?es, kad man kas nors paskambins ir pasakys: «Padareme viska, ka galejome, bet…“. Neverkciau, neiciau i laidotuves ir po poros menesiu pamir?ciau varda. Ar zinote, kodel gydytojas, kalbedamas su ?eima, neuzmezga akiu kontakto? Taigi jie nepastebes, kad paciento mirtis ju tikrai nesunaikina. Jis jau galvoja apie kita ligoni, taciau yra priverstas kelias minutes stoveti koridoriuje su ?eima ir daryti viska, kad jie nematytu jo akiu.
Tokie prisipazinimai nera aprei?kimai. Jei visas intensyviosios terapijos skyriaus personalas kiekviena netekti patirtu taip, lyg tai butu savo paties, jie greitai i?protetu kaip visuma. Tai tiesiog aprei?kimas, kai suzinosite, kad jie neleidzia kiekvienai tragedijai nugrimzti i savo siela, ir kuo ramiau del to bus, tuo geriau jiems ir kitiems pacientams. Ne aprei?kimas, bet tokie prisipazinimai niekada garsiai nei?girsta. Mazai ka supratau apie medicina, bet atrode, kad tai pagrindinis medicinos etikos desnis.
– Kodel tu man tai sakai, Dmitrijus Aleksandroviciau?
Jis neatsisuko. Jis toliau ziurejo pro langa:
– Nes yra didelis skirtumas tarp to, kad a? nesu dievas – negaliu visu i?gelbeti, ir to, kad a? visi?kai nieko nepadariau. Laikui begant priprantama prie pirmosios. Su antraja sutinku pirma karta. A? nieko negaliu padaryti uz tave, Olga.
A? tylejau. Jis geras gydytojas – negali susitaikyti su savo impotencija. Bet kaip mes galime palengvinti jo na?ta? Jis netiki mano pasakomis. Nes jie skamba kaip pasakos.
– Negaliu taves skirti terapijos ar i?ra?yti. Trys komos per dvi dienas… Susitariau su diagnostikos centro specialistais – poryt dar karta patikrins. Bet esu beveik tikras, kad ir jie nieko neras. Jus sergate, Olga, bet tikslios versijos neliko. Ir nesu tikras, kad rytoj ar poryt esu pasiruo?es i?girsti: «Mes padareme viska, ka galejome…“, nes iki tos dienos, kai mirsiu, prisiminsiu, kad nieko nedareme.
Sukapoti. Tikrai geras specialistas, pasiruo?es gelbeti ligonius su kiekvienam gydytojui budingu cinizmu. Jis zino, kaip pralaimeti, bet niekada anksciau taip nepasimete, nezinodamas, kas vyksta. Atsisedau ir kalbejau itikinamiau – ?i situacija turi buti pa?alinta:
– Dmitrijus Aleksandrovicius! Ar galiu i?gerti kavos?
Jis atsisuko ir nustebes pazvelge i mane:
– Zinoma ne.
– Gaila! Bet po savaites vel paklausiu. Ir zinai, kada nors a? pagaliau pabussiu, pazadu tau. Bet iki tol jus turesite rupintis mano kunu, kol jis bus paliktas be prieziuros.
Jis pavarges nusi?ypsojo, tada nuejo miegoti ir galvojo:
– Man patinka tavo poziuris. Bandysiu susitarti del susitikimo su artimaisiais. Taip pat papra?ykite draugo atne?ti jums asmeniniu daiktu. Nedaug zmoniu, kurie yra intensyviosios terapijos skyriuje, gali zaisti vaizdo zaidimus ar skaityti knygas, bet mes padarysime jums i?imti.
– Gimines? – susijaudinau. – Jei Kostjai tektu jiems paskambinti, vargu ar jis tai padare…
Dmitrijus Aleksandrovicius nukrito ant kedes ir dabar kalbejo lengviau:
– Tada pasakyk pats.
– Apie ka? Kad i? Tomsko cia buriais lektu ir po langais kiaura para kauktu? Nenoriu. Ir a? neketinu mirti, todel nematau jokios priezasties jiems trukdyti.
Jis pasilenke ir pazvelge man i veida:
– Pasmerktas, bet dabar vel atrodai visi?kai sveikas! Kad tai imanoma?
– Tai del miego trukumo, Dmitrijus Aleksandroviciau! – mirktelejau.
Jis abejotinai nusi?ypsojo atsakydamas:
– Tarkim. Bet a? galiu apgauti tavo Kostja.
– Parodyk jai, – maloniai leidau. – Turiu duoti draugui keleta nurodymu. Leisk jam padengti mano nebuvima, kol a? cia megaujuosi su tavimi.
Dabar gydytoja net juokesi sutrikusi. Kad ir kaip butu, atmosfera i?sklaidyti man tikrai pavyko. Ir Tayishka i?kart nudziugino:
– Koks jis, oi, koks jis! – Pajutau, kad ji dreba. – Paklausk, ar jis turi nuotaka, ar legalia zmona!
– A? apie tai neklausysiu! – nusijuokiau viduje. – Ir nesielk kaip paskutine kurtizane!
Ji buvo sutrikusi ir sumurmejo kazka nesuprantamo. Taciau turime pripazinti jos skoni: Dmitrijus Aleksandrovicius i? tikruju sukrete ir mane. O kitas jo klausimas dar labiau pakele nuotaika:
– Ar tai Kostja tavo draugas?
– Kodel domites, pone reanimatologe? – Nebegalejau sulaikyti ironijos.
«Nebutu skaudu zinoti», – pasidave flirtui. «Kuo daugiau priezasciu zmogus turi gyventi, tuo didesnes jo galimybes».
– Tik todel? Ech! Ir a? labai laukiau, kada uzsiregistruosiu kaip megstamiausia, kad gauciau privilegijas!
– Ar noretum kavos? – i? karto suprato.
– Neturiu jegu daryti tai, ko noriu!
– Tai uzdrausta. Esu cia tam, kad tave i?gydyciau, o ne nuzudyciau.
– Ar reanimatologai tokie pikti?
– Priminsiu tau atne?ti pusrycius… jau vakariene. Ar nori i tualeta?
Pokalbis pasisuko neromanti?ka linkme. A? susiraukau:
– Galiu eiti pats!
Jis ilgai maste, tada linktelejo:
– Gerai. Bet tik su slaugytoja. Pabandykite dabar atsistoti.
A? ne tik pabandziau, bet ir su?okau jam ne itin eroti?ka lambada. Dmitrijus Aleksandrovicius buvo priverstas pripazinti, kad a? gana pajegus patekti i tualeta, nors ir priziurimas slaugytojos. I? kambario jis i?ejo visi?kai kitokios nuotaikos nei neseniai.
Kol a? su malonumu valgiau tro?kintus kopustus ir bulviu ko?e i? plastikinio indo, Tayishka aimanavo:
– Linkiu tau ir man likti cia! Tie, kurie ten yra, yra tikra nelaime, bet tie, kurie cia, yra tokie nekromantai! Beje, Olya, papra?yk jo pagalbos! Gal jis zino, kaip sutalpinti tave ir mane? Nors ne, neklausk! Ir tada staiga jis mane ten atsius ir a? ten pasiklysiu be taves…
Kramciau kopusta ir neatsakiau. Naivus vis dar nesuvoke, kad vietiniai nekromantai niekada nepatikes musu istorija. Ir jei a? reikalauju, jie nukreips mane i visi?kai skirtingus nekromantus – ir jie gali buti ne tokie draugi?ki. Paskutinis dalykas, kurio noreciau, kad Dmitrijus Aleksandrovicius manytu, kad esu i?protejes.
* * *
Paai?kejo, kad intensyvi terapija – ne pati geriausia vieta bendrauti. Pacientai, net ir tie, kurie yra samoningi, yra susitelke i savo problemas. Cia galite tiesiogine prasme suskaiciuoti vaik?tynes ant pir?tu… jei turite tik viena pir?ta. Medicinos personalas taip pat visada uzimtas. Slaugytojos dar noriai atrezia kelias frazes, bet nespeja sedeti ?alia manes ilgiau nei penkias minutes, o gydytojai cia kaip robotai. Atrodo, tik komandos «i operacine», «pasitikrinkite kraujospudi», «registruokis i kardiologija» arba «kodel vis dar nera laboratorijos? Ar turiu paciam begti i laboratorija ir maldauti juos ant keliu, kad ?iek tiek paskubetu?!”… Ir vos tik nutyla, jie pasitraukia i savo slapta kambari ir, esu tikras, akimirksniu parvirsta. uzmigti Kaip kitaip jie apmokestinami?
Dmitrijus Aleksandrovicius i? tikruju grizo namo… neuzteko pykcio prie? ji. ?iandienine reanimatologe, moteris, tokia pat griezta kaip ir kiti gydytojai, uzdave man lygiai tokius pacius klausimus, o paskui tik linktelejo galva, taip pat tikedamasi nuodugnesnes diagnozes. Man pasidare nuobodu. Kazkaip telefonu ikalbinau Kostja, kad rytoj man atne?tu ne?iojamaji kompiuteri ir pora knygu. Jis mane kankino taip ilgai, kad visoje savo ?loveje prisiminiau, kodel su juo i?siskyriau. Jis greitai pamir?o palengvejima, kuri jaute greitosios pagalbos automobilyje, kai paai?kejo, kad a? gyvas! Taciau nieko negalima padaryti – per nekromantines peripetijas Kostja pasirode esas vienintelis mano ry?ys su i?oriniu pasauliu. Jis tures mane pasitikti pusiaukeleje. Ir man teks pakesti jo nuoboduli.
Del to pagaliau pasidaviau norui pamiegoti vakare. Mes su Tayishka tai aptareme tarpusavyje. Atrode, kad nekromantas ?iandien suteike man laisve pailseti, o tai rei?ke, kad galime tureti paskutine galimybe pazvelgti i niuru dvara.
Kaip neiprasta pabusti vienam ir ne?aukti entuziastingu ?uksniu del dar vieno prisikelimo! Atsimerkiau: kambarys buvo tu?cias, o aplink tamsa. Mano itarimai, kad laikas musu pasauliuose visi?kai sutapo, pasitvirtino. Pasak Maskvos, cia turetu buti apie dvylika, taciau vargu ar kas nors i? ciabuviu tai itaria. Su Taishka pagalba man pavyko susidoroti su aliejine lempa – ji kvepejo nemalonu ir nedave daug ?viesos, bet bandziau prisitaikyti. Pirmiausia apsidairiau po kambari: nieko naujo. Tada ji tyliai atidare duris ir pasinere i koridoriu.
Mirtina tyla. Kiekvienas zingsnis ?iame vakuume girdimas ne kaip nereik?mingas o?imas, o kaip vienintelis garsas. A? pa?iurpau. Gal reanimacijoje nebuvo taip nuobodu… Bet man reikejo informacijos ir miego. Ir nesvarbu, kad i? pilno miego gaunu tik pati panirimo procesa. Nepakeiciama Tai?ka sugeba mus abu atpalaiduoti.
Letai pajudejau ap?viestu koridoriumi, ziuredama i lempa. Kas zino, kas manes laukia uz kito kampo? Ir cia buvo daug posukiu. O begaliniame labirinte pakeliui nesutikau ne vienos sielos, del ko supykau. Gal jauciausi blogai! Arba tau reikejo skubiai nusiprausti, o ?iame didziuliame karste buvo visi?ka dezertyracija. Bet man net i galva neatejo mintis kam nors paskambinti. Ji reke tik i? dziaugsmo, kai uz kito kampo pasirode pazistama jauki svetaine. Dar daugiau, ir jus turite tiketi labirinto magija, kuria megsta rodyti filmai apie psichines ligas.
Laukines durys nebuvo uzrakintos. Kai i?ejau, jis sucype, bet dabar nejauciau jokios baimes. Galu gale nebuvo paskelbta taisykle, kuria galeciau pazeisti. Lauke tamsu ir ?iek tiek vesu. Ji pakele lempa auk?ciau ir apsidaire: priekyje – obelu sodas, uz jo – auk?ta tvora. Ir nematyti ne vieno zmogaus… tiksliau, jokios prisikelusios darbo leles. Dar zengiau kelis zingsnius ir sustojau – neisivaizdavau, kur einu toliau.
– Tu nepabegsi.
A? kruptelejau, bet laikiausi ir neatsigreziau.
– Zinau, pone Sciacca. Elrikas prisieke mane.
Buvo trumpa pauze, po kurios balsas kiek priartejo:
– Jis talentingas magas. Bet esme ne priesaikoje – aplink visa perimetra yra nepramu?ama apsauga. Niekas negali cia nei ieiti, nei i?eiti, nebent a? to noriu.
– Nenuostabu. O sargybiniai prie vartu diena veikiau kaip svita, ar ne?
– Tai tiesa. kodel tu neziuri i mane
Klausimas nebuvo toks paprastas. Kazkoks nesusipratimas del nekromanto motyvu gasdino, bet dabar jau nebedrebejau i? baimes. Arba man tiesiog patiko girdeti jo balsa – malonu ir per daug pana?u i man patikusio zmogaus balsa. Taciau vos tik atsisuksite, ?is jausmas i?sisklaidys. Ir tada ateis laikas siaubui ir baimei, o ne testi pokalbi. Todel nekantriai laukiau – kur balta, beveik pilnatis vir? auk?tos tvoros.
– Kam tau manes reikia, pone? – Nelaukdama atsakymo ji vel paklause: «Kodel manes laukete? Jei viska teisingai supratau, nuo vaikystes zinojai, kad atsidursiu ?iuose namuose. Taigi jie liepe Elricui padeti savo pusbroliui. Tarsi jie butu tiksliai numate ?ia akimirka.
– Kodel tu neziuri i mane, Tayishka?
– Jus nenorite atsakyti, ar a? uzduodu neteisingus klausimus?
Vel tyla, kurioje sugebejau pajusti priblo?kiancia mirties tyla. Bet a? zinojau, kad jis stovi – trim zingsniais uz manes. Ir a? tikrai tikejausi paai?kinimo. Uzmerkiau akis, kai jis prabilo – neitiketinas visi?ko panirimo i jo balsa jausmas:
– Ateities negalima tiksliai pamatyti. Labai retai pasitaiko momentu, kai pavyksta pagauti bendras trajektorijas – ai?kias ar neai?kias. Ir taip, kai pirma karta sutikau tave, pamaciau viena i? tu trajektoriju. Ir kaip matote, a? neklydau.
Susidomejimas priverte atmerkti akis, bet neskubejau apsisukti:
– Ar galite placiau paai?kinti, pone Sciacca? Tai ne tik smalsumo reikalas… tai gebejimas prisitaikyti prie bet kokiu zaidimo taisykliu, bet tam jis turi suprasti taisykles.
– Tu visai ne toks, koks turejai buti. I? viso.
Jis tai kartojo daznai, o tai greiciausiai rode tam tikra ypatinga ?io punkto reik?me. A? nusi?ypsojau:
– Prisimenu jus, pone Sciacca, nors buvau labai jaunas. Ir galiu pasakyti, kad nuo to laiko jus taip pat labai pasikeitete. Tik akys ir balsas liko nepakite.
– Akys ir balsas? – negalejo pasakyti, ar nustebo. Tonas vis dar buvo tas pats. – Gerai, a? kai ka paai?kinsiu. Mazdaug ta pacia trajektorija jis mate mir?tancioje merginoje. Tau buvo lemta mirti jaunam. O likimui lemta grizti su ypatingomis ziniomis. Butent ?iu ziniu man reikia i? jusu. Ir todel tave tada i?gelbejau ir ilgam palikau, nes visi?ko supratimo i? dveju metuku vaiko nesitikejosi. Taigi jis leido tau gyventi dvide?imt metu ir vel mirti. Ir del tos pacios priezasties a? taves nepazadinau. Turejo buti klaida, todel nieko nepadariau, kad padeciau tiems, kurie jus prikele. Jei pats buciau tave sugrazines, nebuciau padares ne vienos klaidos. Ir ji turejo tai leisti. Ar zinote, ka a? turiu galvoje?
Tiesa sakant, mane apeme ?altkretis. Kaip netiketi ateities prognozemis? Tai buvo tarsi filmo ziurejimas atsukimo rezimu: jis zinojo kelis kadrus ir pabaiga, bet jam vis tiek truko epizodo. Ir vis delto jis tikriausiai mate filma apie Tayishka istorija!
– Nesuprantu, – pamelavau. – Kaip i?spresime ?ia problema?
– Paskaties uz mani, Tayishka.
Letai apsisukau. Nepaisant vos mirgancios vilties, pamaciau bjauru veida pazistamomis akimis ir bjauria ?ypsena. Kazkaip susilaikiau nuo susiraukimo. Nekromantas primerke akis.
– Yra keli budai gauti informacija i? jusu. Kankinimas, – prie? tesdamas mano i?pletusias akis ivertino jis, – yra geriausias ir greiciausias budas. Bet jie pades tik tuo atveju, jei jus pats jau gavote reikiamu ziniu. Ir a? del to negaliu buti tikras. Ir antrasis budas yra labiausiai paplites tvirtinimas. Bent jau aciu. Dekingumas jumyse ugdomas dvide?imt metu. Tavo mama prisieke uz tave, kad viena diena tu ateisi pas mane ir grazinsi skola. Bet dabar, kai ziuriu i tave, nejauciu to ry?io tarp musu.
pazvelgiau zemyn. Jis sunkiai mokejo skaityti minciu, kitaip nereiketu jo tardyti. Bet a? negalejau net paziureti i Tai?ka. Dabar ji be zodziu verke viduje – ji buvo cia patraukta, ir jos dekingumas buvo tikras, dvide?imt metu. Jei tik duociau jai varda, ji atiduotu viska uz miela siela. Ir paskelbsiu. A? tiesiog susideliosiu savo prioritetus. Bet dabar logika pasiule ka kita: a?, a? esu ta prisikelimo klaida, jo ilgai laukta nepadorios nekromantijos klaida. Ir ka jis darys su manimi, nes taip ilgai buvo pasirenges laukti mano pasirodymo?
– Todel paziurek man i akis, Tai?ka, ir dar karta pasakyk – ar gavai kokiu ziniu, susijusiu su demonu pasauliu? Asurai, gaki ir youki i musu pasauli izenge tukstancius metu, bet niekas anksciau nebuvo arti ju pasaulio. Taigi dar karta pasakyk man, Tayishka, kad tu ten nebuvai arba nezinai apie perejima tarp musu pasauliu.
Mano akys gal kiek i?siplete, bet balsas tikrai susvyravo:
– A? nezinau.
– Tavo melodija.
«A?…» Suprates, kad man reikia ka nors paai?kinti, ie?kojau zodziu. «A? dar nesupratau, ka pamaciau ten, uz mirties ribos». Bet tai ne demonu pasaulis!
– Tavo melodija.
Ji traukuliai i?kvepe. Ziurint filma atsukimo rezimu jis gavo labai i?kreipta vaizda. Net jei atspejo beveik tiksliai. Taciau ?iuo atveju «beveik» buvo per didelis skirtumas! Ir vis dar negalejau suprasti, kuris i? musu turi daugiau koziriu savo rankoveje.
– Duok man laiko suprasti paciam, pone Sciacca!
– Ko daugiau gali pra?yti? Senolio veidas tapo dar bjauresnis po to, kai nekromantas i?lenke antaki. – O gal jau ketini paklausti?
Prie? ?ia fraze buvau pasiruo?es paklausti… Bent jau i?reik?ti vilti, kad jis pirmas visas kortas parodys pats, leisk man i?mokti juo pasitiketi, o tada viska pasakysiu. Net jei naujienos ji nuvils, nes Taishka nesusipazino su demonu pasauliu, bet jis taip pripras prie manes, kad gerbs padeti i?spresti mano problema. Taip, butent taip skambejo mano tobulas planas. Tik sarkasti?kas ir aroganti?kas nekromanto tonas netilpo…
– A? nieko nepra?au, pone Sciacca.
«Visi?kai ne…» jis, rodos, vis kartoja fraze savo galvoje. – GERAI. A? neskubu ir esu pasiruo?es ?iek tiek palaukti, kol tu pats pradesi pra?yti, kad i?klausyciau tavo giliausia paslapti.
Tai yra pasitikejimas savimi! Neturejau laiko atitraukti zvilgsnio nuo to, kas galejo buti pa?aipiai. Jis pastebejo ir uzdave toki klausima:
– Ar tu manes nepriri?i, Tayi?ka?
Ji viduje reke: «Tai traukia! Nors jis toks bjaurus, kad man a?aroja! Ir vis dar traukia!» Tayishka ten tiesiog i?protejo, ka a? jai pasakiau. Turejau visi?kai kitokia nuomone ?iuo klausimu, bet garsiai pasakiau prie?ingai:
– Leiskite man i?siai?kinti savo jausmus, pone Sciacca. Dabar mano galvoje viskas susimai?e nuo dvide?imties metu dekingumo ir dvieju dienu nesusipratimo.
Jis staiga priejo arciau. O dabar jis nusi?ypsojo su neslepia ironija:
«A? tiesiog negaliu suprasti, kodel tu taip skiriasi nuo to, ka maciau tame vaike.» Bet patikekite manimi, a? neleisiu, kad jusu abejones nukreiptu jus neteisinga linkme. Pabuciuok mane, Tayishka. Jei tarp musu nera ry?io, ji sukurti nebus sunku.
Buciuotis? Nevaldomai atsitraukiau. Jo tamsiose akyse blykstelejo nemaloni ?viesa, todel nusprendziau paai?kinti savo reakcija:
– A? sutrikes! Ir ne veltui Elriko ie?kojime paminejai mergele! Tai daroma tam, kad jam nereiketu svarstyti kitu variantu, kai susidurs su manimi, bet tuo pat metu jis negaletu matyti visos situacijos! Bet… kaip tu turejai zinoti, kad busiu mergele? O jei nepasirodytu, tai visa trajektorija butu nutekejimas? Nekaltink manes del to, kad mintis dabar sueda mano smegenis.
Jis nusi?ypsojo, bet jo akyse nebuvo linksmybiu:
«Tayishka – savo motinos priesaikos suri?ta Tai?ka – savo noru nepasiduos kitam vyrui». Taciau jos biografijoje nemaciau jokiu tragi?ku ivykiu. Taigi buvo lengva nuspeti.
Dabar a? visi?kai nieko nesupratau. Ne, na, dekingumas, zinoma, yra dekingumas, bet jei Tayishka butu sutikusi gera vyra… na, ar kazkaip per toli nuejo su alkoholiu, tai ji lengvai galetu buti laiminga poros vaiku mama. Nedrasiai paklausiau, bijodama i?girsti atsakyma:
– Kodel nepasidavete?
– Todel, kad saugojau save. Turejai ateiti pas mane – savo noru ir su visu noru atskleisti visas savo paslaptis. Ir todel i priesaika itraukiau ?i punkta – a? busiu tavo pirmoji ir paskutine aistra. Ar ne taip? Nesiprie?ink sau – ateik ir pabuciuok ta, kuri sutikti svajojai dvide?imt metu.
Taciau prislopinti Tai?kos pra?ymai ir jos atsargus zvilgsnis padejo apsispresti. Yra dalyku, kuriuos tiesiog reikia padaryti. ?iuo atveju i bukoma budruma ir nesukelti dar didesniu itarimu. Zengiau zingsni, pasilenkiau prie jo veido ir uzmerkiau akis. Pats ponas Sciacca nesiruo?e man padeti: neapkabino, neatsake bucinio, kai palieciau jo lupas. Prisiglaudziu ?iek tiek arciau. Vieno, dvieju, triju, uzteks. Ji atsitrauke ir neziurejo. Akys buvo susiaurejusios, demesingos, o balsas tapo ?velnesnis:
– Kas tave sulaiko, Tayishka? Ar bent jau galite nuo?irdziai atsakyti i ?i klausima?
– Tu… Tu ne toks, koki a? prisimenu.
– Man nepatinka?
– Patinka! – A? uztikrintai melavau, nes butent apie tai man ?auke Tai?ka. – Bet tu paklausei, kas mane sulaiko…
Jis sustojo, bet vis tiek tyliai kalbejo:
«Ar isimylejusios moters akys mato ugi ar plikima? Ar meile nepadaro jokios patrauklios i?vaizdos?
– Ak! Cia testas! – i? netiketo supratimo net garsiai pasakiau. – Tu patikrink…
Ir ji sustojo. Jis zinojo, kad tikrosios Tayishka neatbaidys jos bjauri i?vaizda. Ji vis tiek turejo deginti aistra! Tai i?bandymas, kaip gerai veikia jo burtai! Ir i? tikruju jis tikriausiai atrodo lygiai taip pat, kaip Dmitrijus Aleksandrovicius. Bet ka daryti su savo 100% regejimu?
«Tayishka, atsakykite dar i viena klausima.» Jei klausaisi jo balso uzsimerkes, nesunku isivaizduoti tam tikra trauka. Laikui begant, zinoma, bet tai nesunku… – Ar labai pasikeitete nuo prisikelimo? O gal tai tik tavo asmenybe?
«Jis labai pasikeite», – lengva pasakyti tiesa. – Ir labai atsipra?au, jei tave nuvyliau.
– Nenusivyliau. Sukele susidomejima. Ir jau du ?imtus metu nieko nestebinau. Pradedu itarti, kad tu ne ?iaip aplankei kita pasauli – atsine?ei demona, apie kuri iki ?iol nieko nezinau. Ir butent jis dabar prideda nuodu i kiekviena tavo zodi.
I? esmes, ka a? galiu pasakyti. Bet a? nenorejau kalbeti apie nieka kita:
– Pone Sciacca, a? labai pavargau.
Jis pasitrauke i ?ali:
– Eik ?iandien, Tayishka. Bet nuo rytojaus pradesiu tave atpazinti. Ir prane?k man. Miegok su ?ia mintimi, Taishka, pripras prie to.
Skubu sleptis uz duru. Kazkaip radau savo kambari, o paskui iki?au galva i antklode. Dabar supratau daug daugiau, bet supratimas neatne?e palengvejimo. Tayishka raudojo viduje – jos vis dar nei?sipildes tro?kimas nekromantui tik dides. A? turesiu kazkaip suzaisti… arba jei atvirai. Juk jam reikia Tai?kos: tegul paguldo mane i namus ir pasiima su savimi, su viskuo sutikdamas! Taciau pulsavo tik viena nerima kelianti mintis: a? i? kito pasaulio ir be manes Tai?ka negalejo jam nieko idomaus pasakyti. Ar jie mane atleis po ?ios zinios?

5 skyrius
– Dmitrijus Aleksandrovic, ar galiu tau paskambinti?
– Tai uzdrausta.
– Tai kodel tu mane ki?ai?
– Mano atgaivinimas yra mano taisykles. Kokie musu koziriai ten?
– Kirmeles.
– Nekenciu kirminu. Bet a? ir toliau nekreipsiu demesio i tai, kaip tu apgaudineji.
– Ir tu dar dazniau i?eini i? kambario. Cia net angelas imtu apgauti!
– Gerai, kad nesutikau zaisti uz pinigus.
– O, Dmitrijus Aleksandroviciau, yra klausimas, kuri visa gyvenima svajojau uzduoti reanimatologui! Institute mums buvo vedami psichologijos kursai. Tarkime, pas jus vienu metu atvezami keli sunkios bukles zmones: nusikaltelis, policininkas, vaikas ir keturiu vaiku mama. Jus esate vienas ir galite juos paimti tik po viena. Be to, zinoma, kad kitas variantas yra sumazintas, o paskutinis tikrai nei?gyvens. Kokia tvarka juos reanimuosite?
– Nesamone.
– Atsakyk!
– Na… vaikas bus i?veztas i kita reanimacija, pas vaika. Tai ne mano problema.
Pradejau pykti:
– Gerai. Minus vienas. Ka darysime su likusiais?
Dmitrijus Aleksandrovicius masliai pazvelge i savo kortas. Tada jis i?leido:
– Ar matete iejima i skyriu?
– A? tai maciau. Ir ka?
«Vienu metu ten eis tik vienas gurmanas, todel jie atvyks tam tikra eile. Tokia tvarka atliksime gaivinima.
– Bet kaip? – A? nesupratau. – Ar tikrai nusikaltelis svarbesnis uz keturiu vaiku mama? Ar girdejote apie socialini teisinguma?
– Ar man reikia daryti ar galvoti apie socialini teisinguma? Visi trys gali mirti, kol a? pasversiu savo galimybes.
– Keturi!
– Trys. Ar pamenate, kad vaikas jau buvo i?veztas i kita reanimacijos skyriu? Ne mano problema.
– Tu esi cinikas! O jei i?gelbesi viena nusikalteli, ar veliau nesigailesi?
– Nera ko gailetis. Nes net neklausiu kas yra kas.
– Ir a? tau pasakysiu! Tai ypac reikalinga, kad jusu sazine jus kankintu.
– Be abejones. Bet zinai, Olga, kartais geriau negalvoti, jei mintys trukdo veiksmams.
Riksmas i? koridoriaus neleido man paprie?tarauti:
– Kas dirba pamainoje? Mes turime ?aunamuju ginklu!
«Taigi a? papietavau», – Dmitrijus Aleksandrovicius mete kortas ant lovos ir patrauke link i?ejimo.
O kaip cia neapgausi? Nors ?i karta jis i?buvo su manimi visas vienuolika minuciu! Ira?as.
Tai?ka, ilgai tylejusi, dabar pralinksmino:
– Koks jis, oi, koks jis! Pasakyk man, kad tau taip pat truksta kvapo, nes matai tai tokiomis pat akimis kaip ir a?!
Atsiguliau ant pagalves ir ziovavau.
– Tanjukh, tu jau turejai apsispresti. Vienu metu galima isimyleti tik viena zmogu – tokia yra pagrindine visatos taisykle, jei to nezinai. Taigi kam uzgniauze kvapa: Dmitrijus Aleksandrovicius ar ponas Sciacca? Vakar jaudinausi del jusu baimes, todel susiaurinkime objektus, kad sukurtumete baime.
Ji ilgai svarste atsakyma:
– Isimyleti? Pasirodo, ar jautiesi isimylejes?.. Tada atsiduriu kryzkeleje: mintimis myliu Dmitriju Aleksandroviciu, o ponas Sciacca jaudina… ?iek tiek zemiau nei galvoje.
Tai buvo tinkamiausias laikas i? jo pasijuokti, bet maniau, kad dabar svarbiau suprasti:
– Aistra?
– Gal… I? kur tureciau zinoti?
«Ziurek, Tanjukha, a? nezinau, ar vakar apalpote, kai musu aistringas nekromantas papasakojo istorija. Ypac ta dalis, kai jis prisipazino, kad visas jo susizavejimas buvo pasiulymas. Garantija, kad pas ji ateisi savo noru.
– Taip, girdejau…
– Ir ka, nenorejai prie?intis?
– Kam prie?intis, Ol?
Neduok Dieve, kad man taip truksta valios. Galbut a? negalejau iki galo suprasti jos jausmu, kai ji ziurejo i pona ?aka, bet galejau isivaizduoti save jos vietoje. Ir jei man kas butu pasakes, kad a? pati nemyliu, kad cia nera pasirinkimo laisves, tai bent jau man nepatiktu. Kazkoks vidinis «ne» tikrai butu paveluotas! O ?i… skudurine pagalve net nesusimasto. Kaip karve, vedama i tvarta. Prie stendo – tai net geriausiu atveju… Net negalvojau apie tai viska slepti – samprotavau, nors ir tyliai, bet atvirai, todel tai nei?vengiamai seke:
– Tavo mintys labai izeidziancios, Olja!
a? atsidusau. Ji turi tiek ambiciju, kad galetu man prie?tarauti. Tyliai.
Supratusi, kad laikas miegoti arba jie manes pasiilgs, nenorejau atsisveikinti su savo mylimomis baltomis sienomis. Dmitrijus Aleksandrovicius dabar jau seniai uzsiemes, o kai a? atsibusiu, jo pamaina tikriausiai bus baigta. Turejome i?spresti problemas ?iuo metu, bet a? tikrai nenorejau. O ka gi nekromantas darys su mano negyvu kunu? Ir jei ketinu ka nors daryti, verciau ten nebuciau.
Po poros valandu dykai suklupes koridoriuje zvilgtelejau i personalo kambari. O ten, pasirodo, kava buvo pilama be manes. Na, o a? sutrikusi atsisedau ant tolimiausios taburetes. Mano charakteris toks, kad galiu lengvai pritapti bet kur. O cia dauguma veidu jau pazistami. Vitalina Ivanovna, kuri cia daznai atvyksta i? bendrosios terapijos, buvo sutrikusi del mano izulumo ir del inercijos pajudino savo puodeli mano kryptimi. Dekingumo a?aru nuplautas, gurk?noju i? dziaugsmo. Karcios, be cukraus ir pieno. Grozis!

Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «Литрес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/chitat-onlayn/?art=70533532) на Литрес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.