Melo žmonės
Morgan Peck
Pasaulinio bestselerio Nepramintuoju taku autorius – vienas žymiausių pasaulyje autoritetų religijos ir psichologijos sąsajų klausimais – dr. Morganas Scottas Peckas knygoje Melo žmonės neria į žmogaus tamsumas, aiškindamasis žmogiškojo blogio esmę. Autorius pasakoja pacientų, sutiktų gydytojo praktikoje, istorijas ir pateikia daugybę žmogiškosios destrukcijos pavyzdžių iš kasdienio gyvenimo.
Neverta tikėtis išnaikinti žmogiškąjį blogį, kol nesugebame pažvelgti jam tiesiai į akis. Vaizdas – ne iš maloniųjų. Daugelis sakė, kad ankstesnioji mano knyga Nepramintuoju taku buvo šviesi. Ši knyga – ne tokia. Joje rašoma apie mūsų tamsiąją pusę ir dažniausiai pasakojama apie pačius blogiausius mūsų visuomenės atstovus. Pagrindinis šios knygos tikslas – šiuos konkrečius žmones ir apskritai žmogiškąjį blogį ištyrinėti moksliškai. […] Vertinimas visuomet bus labai pavojingas, jei pirmiausia kritiškai nepažvelgsime į save ir neišsigydysime savo skaudulių. Kova su žmogiškuoju blogiu visuomet prasideda nuo savęs, o mūsų pačių apsivalymas visada bus pats galingiausias mūsų ginklas.
M. S. Peckas
Morgan Scott Peck
Melo žmonės
viltis išsivaduoti nuo žmogiškojo blogio
Skiriu Lilei už visokeriopą pagalbą – ir ne tik kovojant su demonais.
Įžanga
Skaitykite atsargiai
Ši knyga – pavojinga.
Parašiau ją, nes maniau, kad ji reikalinga. Tikiu, kad bendras jos poveikis bus gydantis.
Vis dėlto knygą rašiau neramia širdimi. Ji gali pakenkti, o kai kuriuos skaitytojus – įskaudinti. Dar blogiau – kai kurie iš jų, pasinaudoję šios knygos informacija, gali imti kenkti kitiems.
Kelių pirmųjų knygos skaitytojų, kurių nuomonę ir moralines nuostatas ypač gerbiu, paklausiau: „Ar manote, kad ši knyga apie žmogiškąjį blogį pati savaime yra blogis?“ Jie tvirtino, kad ne. Vienas netgi pridūrė štai ką:
– Kaip sako kai kurie mūsų bažnyčios nariai, net ir Mergelė Marija gali virsti seksualinių fantazijų objektu.
Nors ir stačiokiškai, bet taikliai pasakyta, tačiau man – menka paguoda. Atsiprašau savo skaitytojų ir visų žmonių už tą žalą, kurią gali sukelti knyga, ir labai prašau – skaitykite ją atsargiai.
Viena iš atsargumo išraiškų – meilė. Neskriauskite savęs ir būkite sau atidūs, supratę, kad šią knygą jums skaudu skaityti. Taip pat prašau atidumo ir supratingumo tiems artimiesiems, kuriuos imsite laikyti blogais žmonėmis. Būkite atsargūs – atsargumo įsikūnijimas.
Blogų žmonių lengva nekęsti. Bet nevertėtų pamiršti šv. Augustino priesako: „Nekęskite nuodėmės, bet mylėkite nusidėjėlį.“[1 - Saint Augustine, The City of God (Dievo miestas), red. Bourke, Image Books, 1958, p. 304.] Supratę, kad žmogus yra blogas, prisiminkite, jog „Dievo malone esu, kas esu“.
Kai kuriuos žmones vadindamas blogais, akivaizdžiai juos smarkiai nuvertinu. Mano Viešpats yra pasakęs: „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami.“ Šiuo posakiu, kuris taip dažnai cituojamas be jokio konteksto, Jėzus netvirtino, kad niekada negalima teisti savo artimo. Nes toliau jis sako štai ką: „Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš brolio akies.“[2 - Evangelija pagal Matą, 7, 1–5.] Jo žodžiai reiškia, kad kitų poelgius privalome vertinti labai atsargiai, o atsargumas prasideda nuo kritiško požiūrio į save patį.
Neverta tikėtis išnaikinti žmogiškąjį blogį, kol nesugebame pažvelgti jam tiesiai į akis. Vaizdas – ne iš maloniųjų. Daugelis sakė, kad ankstesnė mano knyga Nepramintuoju taku[3 - M. S. Peck, Nepramintuoju taku, Vaga, 2014 m.] buvo šviesi. Ši knyga – ne tokia. Joje rašoma apie mūsų tamsiąją pusę ir dažniausiai pasakojama apie pačius blogiausius mūsų visuomenės atstovus – tuos, kuriuos išties laikau blogais žmonėmis. Jie nėra geri, tačiau privalome juos objektyviai įvertinti. Pagrindinis šios knygos tikslas – konkrečius žmones ir apskritai žmogiškąjį blogį ištyrinėti moksliškai. Ne abstrakčiai, ne filosofiškai, o būtent moksliškai. Kad tai pavyktų, mums būtina ryžtis įvertinti jų veiksmus ir poelgius. Tokio vertinimo pavojai bus išsamiai aptarti paskutinio knygos skyriaus pradžioje. O kol kas norėčiau pabrėžti, kad toks vertinimas visuomet bus labai pavojingas, jei pirmiausia kritiškai nepažvelgsime į save ir neišsigydysime savo skaudulių. Kova su žmogiškuoju blogiu visuomet prasideda nuo savęs, o mūsų pačių apsivalymas visada bus pats galingiausias mūsų ginklas.
Šią knygą buvo nepaprastai sunku rašyti dėl daugybės priežasčių. Labiausiai dėl to, kad požiūris į aprašytus dalykus nuolatos keičiasi. Apie žmogiškąjį blogį žinau tikrai ne viską ir nuolat suprantu šį tą naujo. Tiesą sakant, apskritai tik dabar pradedu jį suvokti. Vienas iš knygos skyrių „Blogio psichologijos kūrimo link“ taip pavadintas būtent dėl to, kad apie blogį dar neturime sukaupę pakankamai mokslinių žinių, kad jas jau būtų galima vadinti psichologijos mokslu. Todėl noriu perspėti ir štai dar dėl ko: to, kas aprašyta knygoje, nelaikykite absoliučia ir neginčijama tiesa. Juk visų pirma siekiau sukelti mūsų nepasitenkinimą, kad apie šią sritį tiek mažai žinome.
Pirmiau Jėzų pavadinau savo Viešpačiu. Ilgus metus visaip bandęs įtikėti budizmo ir islamo misticizmu, galų gale tvirtai apsisprendžiau grįžti į krikščionybę ir, kad įrodyčiau savo pasiryžimą, 1980 m. kovo devintąją, būdamas keturiasdešimt trejų, priėmiau krikšto sakramentą. Tuo metu jau seniai buvau pradėjęs rašyti šią knygą. Kartą vieno rašytojo man atsiųstame rankraštyje buvo atsiprašinėjama dėl to, kad jo knyga yra krikščioniškų pažiūrų. Aš dėl to neatsiprašinėsiu. Vargu ar kada imčiausi rašyti knygą, manydamas, kad šiuo požiūriu ji bus tendencinga. Be to, neturiu nė mažiausio noro slėpti savo krikščioniškų pažiūrų. Negalėčiau taip elgtis. Krikščionių tikėjimas man – pats svarbiausias gyvenime. Tikiu, kad jis yra visa apimantis ir absoliutus.
Tačiau būgštauju, kad ten, kur šios mano pažiūros bus akivaizdžiausios, kai kurie skaitytojai bus bereikalingai pasipiktinę. Tad dar ir dėl to prašau šią knygą skaityti atsargiai. Patį didžiausią blogį ištisais šimtmečiais nešdavo (ir vis dar neša) pavyzdingi krikščionys. Dažnai tai daroma prisidengiant Kristaus vardu. Mums pažįstama Krikščionių bažnyčia tikrai reikalinga ir išganinga, bet akivaizdžiai netobula. Nuoširdžiai atsiprašau už visas jos ir savo paties nuodėmes.
Kryžiaus žygiai ir inkvizicija neturi nieko bendro su Kristumi. Nieko bendro neturi ir karas, kankinimai ir persekiojimas arba arogantiškumas ir kerštavimas. Sakydamas vieną savo pamokslą, Jėzus iš pradžių ištarė tokius žodžius: „Palaiminti vargšai dvasia.“ Ne arogantiškieji. O mirdamas jis maldavo pasigailėti savo kankintojų.
Šventoji Teresė iš Lizjė laiške seseriai rašė: „Jei esi pasirengusi nuolankiai iškęsti visa tai, kas tau nemalonu, Jėzui bus gera prisiglausti tavo širdyje.“[4 - Teresės iš Lizjė laiškų rinktinė, vert. F. J. Sheed, Sheed and Ward, 1949, p. 303.] Nelengva apibrėžti, kas yra tikras krikščionis, tačiau jei man tektų tai padaryti, pasakyčiau taip: tikras krikščionis – tas, „kurio širdyje Jėzui gera prisiglausti“. Į krikščionių bažnyčias kas sekmadienį eina šimtai tūkstančių žmonių, kurie neturi nė mažiausio noro nuolankiai ar kaip nors kitaip daryti tai, kas jiems nemalonu, ir todėl juose Jėzui nebus gera prisiglausti. O yra milijonai hinduistų, budistų, musulmonų, žydų, ateistų ir agnostikų, kurie mielai prisiima šį išmėginimą. Pastarųjų nesutrikdys jokie šioje knygoje aprašyti dalykai. Prieš tai minėtuosius trikdys daug kas.
Manau, kad būtinai turiu pasiaiškinti ir dar dėl kai ko. Daugelį skaitytojų tikriausiai glumins klausimas, kodėl kalbėdamas apie Dievą vartoju vyriškosios giminės įvardžius. Suprantu jų abejones ir joms pritariu. Apie tai svarsčiau labai ilgai. Paprastai visuomet aktyviai remdavau moterų judėjimą ir jų pagrįstus siekius išguiti iš vartosenos seksistinius posakius. Bet juk, visų pirma, Dievas nėra bendrosios giminės. Jis kupinas gyvybės, meilės ir netgi tam tikro seksualumo. Todėl jo negalėjau vadinti tiesiog „tai“. Be abejo, manau, Dievas turi abiejų lyčių savybių. Jis toks švelnus, rūpestingas, globojantis ir motiniškas, kaip pati tikriausia moteris. Vis dėlto, mano subjektyvia nuomone, jo būtis yra labiau vyriška negu moteriška, nors galbūt tokį vertinimą suponavo mano kultūrinė patirtis. Vis dėlto jis mus ne tik globoja, bet ir trokšta į mus įsiskverbti, ir nors paprastai mes ne priimame jį, o it įsibaiminusi nekalta mergelė sprunkame šalin, jis persekioja mus su tokiu medžioklio įkarščiu, kurį paprastai priskiriame vyrams. C. S. Lewiso teigimu, bendraudami su Dievu, mes visi esame moterys[5 - C. S. Lewis, That Hideous Strength (Ta baisi jėga), Macmillan (išleista minkštais viršeliais), Niujorkas, 1965, p. 316.]. Be to, kad ir kokios lyties būtume, kad ir kokį tikėjimą išpažintume, mūsų pareiga – mūsų prievolė – atsiliepti į jo meilę ir pasistengti savyje bei aplinkiniuose pagimdyti Kristų, kaip tai padarė Marija.
Tačiau šėtoną, laužydamas visas tradicijas, priskirsiu bevardei giminei. Nors ir žinau, kad šėtonas stengiasi įsiskverbti į mus per pagundas, niekuomet šis noras man neatrodė nei seksualus, nei kūrybingas, o veikiau pilnas neapykantos ir nepaprastai destruktyvus. Juk gyvatės lytį nustatyti taip sunku…
Kiekvienoje knygoje aprašytoje istorijoje daug ką pakeičiau. Kertiniai psichoterapijos ir mokslo akmenys – sąžiningumas ir tikslumas. Vis dėlto dažnai tenka rinktis, kas svarbiau. Maniau, kad svarbiau užtikrinti konfidencialumą, negu tiksliai ir išsamiai atpasakoti visas nereikšmingas smulkmenas. Todėl tikslumo mėgėjai gali suabejoti mano pateiktais „duomenimis“. Kita vertus, manydami, kad atpažinote kurį nors iš aprašytų mano pacientų, klystate. Tačiau veikiausiai prisiminsite daugybę žmonių, atitinkančių pavaizduotus asmenybės šablonus. Esu tikras, kad pakeistos kai kurios tikrų istorijų detalės iš esmės nepakeitė tikrosios žmogiškojo elgesio dinamikos. O knygą ir rašiau tam, kad ši elgesio dinamika yra labai bendražmogiška ir kad mums, žmonėms, būtina ją geriau pažinti ir suprasti.
Žmonių, kuriems turiu padėkoti už pagalbą rašant knygą, yra tiek daug, kad vardyti juos paeiliui būtų nepraktiška, tačiau visų pirma norėčiau išskirti šiuos žmones: savo ištikimąją sekretorę Aną Pratt, kuri ištisus penkerius metus pasiaukojamai spausdino daugybę, regis, niekada nesibaigsiančių rankraščio versijų ir pataisytų variantų neturėdama jokių automatizuotų teksto tvarkymo priemonių; savo vaikus Belindą, Juliją ir Christopherį, kuriems teko daug ko atsisakyti dėl darboholiško jų tėvo gyvenimo būdo; tuos savo bendradarbius, kurie sustiprino mano ryžtą, nepabūgę pažvelgti į žiaurią žmogiškojo blogio realybę, ypač savo žmoną Lily, kuriai ir dedikuota ši knyga, ir savo brangų ateistinių pažiūrų draugą – Richardą Slone’ą; savo redaktorių Erwiną Glikes’ą, kurio tikėjimas šios knygos reikalingumu mane nepaprastai padrąsino; visus drąsius pacientus, kurie nepabūgo mano ieškojimų ir klaidžiojimų ir taip tapo mano mokytojais. Galų gale noriu paminėti du puikius šiuo metu žmogiškąjį blogį analizuojančius tyrėjus Erichą Frommą ir Malachi Martiną, kurie buvo mano konsultantai.
Med. m. dr. M. Scott Peck
Prestonas, Konektikuto valstija 06777
# 1
Žmogus, sudaręs sandėrį su velniu
Džordžui visada viskas klojosi lengvai arba bent jau jis pats taip galvojo iki pat tos ankstyvo rudens popietės. Žinoma, tekdavo pasirūpinti įvairiais reikalais, kaip ir bet kuriam kitam prekybos agentui, šeimos vyrui ir trijų vaikų tėvui, turinčiam namą, kurio stogas retsykiais prakiurdavo, o pievelė ištisai prašydavosi nupjaunama. Ir išties jis buvo itin tvarkingas ir pedantiškas žmogus ir dėl pernelyg aukštos žolės ar apsilaupusių namo dažų jaudindavosi labiau nei kiti. Taip pat buvo akivaizdu, kad vakarais, leidžiantis saulei, jį apimdavo keistas liūdesys, sumišęs su neaiškia baime. Džordžas nemėgo saulėlydžio meto. Bet tai trukdavo vos kelias minutes, o kartais, kai būdavo užsiėmęs prekybos reikalais arba dangus apniukdavo, saulėlydžio metas apskritai praeidavo nepastebimai.
Džordžas buvo pavyzdinis prekybos agentas, pasižymintis įgimtais gabumais – išvaizdus, iškalbus, laisvai bendraujantis ir puikus pasakotojas. Visą pietrytinių valstijų teritoriją į savo rankas perėmė įsiveržęs į ją lyg meteoras. Jis pardavinėjo plastikinius indų dangčius, tokius, kuriais vienu spragtelėjimu uždaromos kavos skardinės. Šioje rinkoje buvo ir kitų konkurentų – Džordžo įmonė buvo viena iš penkių tokios produkcijos gamintojų. Visą teritoriją perėmęs iš žmogaus, kuris ir pats sukosi visai šauniai, dėl savo genialių gebėjimų per dvejus metus Džordžas pardavimo apimtis patrigubino. Jam buvo trisdešimt ketveri, o jo metinės pajamos iš atlyginimo ir komisinių net ir be ypatingų pastangų siekė beveik šešiasdešimt tūkstančių dolerių. Viskas klostėsi puikiai.
Nemalonumai prasidėjo Monrealyje. Įmonė pasiūlė jam dalyvauti ten surengtame plastiko gamintojų susitikime. Buvo ruduo, o kadangi nei jis pats, nei žmona Glorija nebuvo matę, kaip šis metų laikas atrodo šiaurėje, jis pasiūlė jai važiuoti drauge. Viskas sekėsi kuo puikiausiai. Susitikimas niekuo nesiskyrė nuo kitų panašaus pobūdžio renginių, tačiau abiem didžiulį įspūdį paliko neįtikėtinos lapų spalvos ir puikūs restoranai. Glorijos nuotaika irgi buvo visai nebloga. Paskutinę viešnagės popietę jie nuėjo apžiūrėti miesto katedros. Visai ne todėl, kad būtų buvę religingi: Gloriją geriausiu atveju buvo galima laikyti prijaučiančia protestantiškoms pažiūroms, o jis, augęs su fanatiškai tikinčia motina, negalėjo pakęsti bažnyčių. Vis dėlto tai buvo viena iš miesto įžymybių, tad jie nutarė ją aplankyti. Katedra jam pasirodė gūdi ir niekuo neypatinga, todėl nudžiugo, Glorijai pasiūlius grįžti. Jiems beeinant link saulės nutvieksto išėjimo, prie masyvių durų Džordžas atsitiktinai pastebėjo aukų dėžutę. Sutrikęs stabtelėjo. Viena vertus, neturėjo nė menkiausio noro aukoti šiai ar bet kuriai kitai bažnyčiai, tačiau, kita vertus, kažkur giliai viduje ruseno neaiškus nerimas, kad nieko nepalikęs gali sukelti grėsmę stabiliam savo gyvenimui. Ši baimė jį – racionaliai mąstantį žmogų – vertė nervintis. Tačiau staiga jam toptelėjo, kad būtų visai natūralu palikti nedidelę sumą pinigų, kaip natūralu susimokėti už bilietą einant į muziejų ar pramogų parką. Jis nusprendė sumesti į dėžutę smulkias kišenėje užsilikusias monetas, jei tik nesusidarys pernelyg didelė suma. Pinigų nebuvo daug – smulkiomis monetomis atskaičiavęs penkiasdešimt penkis centus, įmetė į dėžutę.
Kaip tik tą akimirką jo galvoje ir šmėstelėjo pati pirmoji mintis. Jis jautėsi apkvaitęs lyg visiškai netikėtai būtų gavęs pribloškiantį smūgį kumščiu. Tai buvo kur kas daugiau nei vien mintis. Jis tarsi pajuto galvoje įrėžtus žodžius: TU MIRSI SULAUKĘS PENKIASDEŠIMT PENKERIŲ.
Džordžas įkišo ranką į kišenę ieškodamas piniginės. Beveik visi jo grynieji pinigai buvo kelionių čekiai, tačiau jis rado vieną penkių ir du vieno dolerio banknotus. Stvėręs juos iš piniginės, sugrūdo į aukų dėžutę. Tada, pagriebęs Gloriją už rankos, kone stumte išstūmė per duris. Jai pasiteiravus, kas atsitiko, paaiškino staiga pasijutęs blogai ir norįs grįžti į viešbutį. Jis neprisiminė, kaip nulipo žemyn katedros laiptais ar kaip išsikvietė taksi. Tik tuomet, kai grįžęs į viešbučio kambarį atsigulė į lovą, dėdamasis, kad jaučiasi blogai, panika kiek atslūgo.
Kitą dieną, skrendant atgal namo į Šiaurės Karoliną, Džordžas vėl buvo ramus ir pasitikintis savimi. Apie tai, kas nutiko vakar, daugiau nebegalvojo.
Po dviejų savaičių važinėdamas darbo reikalais po Kentukį, Džordžas išvydo kelio ženklą, įspėjantį apie staigų kelio posūkį ir greičio apribojimą iki keturiasdešimt penkių mylių[6 - Maždaug septyniasdešimt kilometrų. (Vert. past.)] per valandą. Jam pravažiavus pro šalį, galvoje šmėstelėjo dar viena mintis, kuri, kaip ir ankstesnė buvo įsirėžusi didžiulėmis negrabiomis raidėmis: TU MIRSI SULAUKĘS KETURIASDEŠIMT PENKERIŲ.
Likusią dienos dalį Džordžas negalėjo rasti sau vietos. Vis dėlto šįkart šį nutikimą jis sugebėjo apmąstyti neprarasdamas šalto proto. Abi mintys buvo susijusios su skaičiais. Tai buvo paprasčiausi skaičiai, nieko daugiau, bereikšmės abstrakčios sąvokos. Jei jie ką nors reikštų, kodėl turėtų keistis? Iš pradžių 55, dabar 45. Jei kartotųsi nuosekliai, gal ir būtų dėl ko pradėti nerimauti. Bet juk tai – tik beprasmiai skaičiai. Kitą dieną Džordžas jau buvo atgavęs ankstesnę savitvardą.
Praėjo dar savaitė. Džordžo vairuojamas automobilis kaip tik artėjo prie nedidelio miesto, kai jis pastebėjo ženklą, sveikinantį atvykus į Aptoną Šiaurės Karolinos valstijoje. Jo galvoje šmėstelėjo trečioji mintis: TAVE NUŽUDYS ŽMOGUS, VARDU APTONAS. Džordžas ne juokais susirūpino. Dar po dviejų dienų, jam važiuojant pro seną apleistą geležinkelio stoties pastatą, mintyse vėl švystelėjo žodžiai: TO PASTATO STOGAS ĮGRIUS TAU BŪNANT VIDUJE IR UŽMUŠ TAVE.
Nuo tos dienos tokios mintys atklysdavo beveik kasdien, visada jam vairuojant automobilį, kai vykdavo pas klientus. Džordžas ėmė su siaubu laukti rytų, kai tekdavo vykti darbo reikalais. Dirbdamas neįstengdavo atsikratyti nerimo ir visiškai prarado gebėjimą juokauti. Nebejautė maisto skonio, sunkiai užmigdavo naktimis. Tačiau visa tai dar buvo įmanoma ištverti. O tada vieną rytą jis važiavo tiltu per Roanoko upę. Vos pervažiavus tiltą galvoje šmėstelėjo mintis: TAI PASKUTINIS KARTAS, KAI TU VAŽIUOJI PER ŠĮ TILTĄ.
Džordžas svarstė, ar verta apie tai papasakoti Glorijai. Ar ji pagalvos, kad jis išprotėjo? Niekaip neišdrįso su ja pasikalbėti. Tačiau tą naktį gulėdamas lovoje ir girdėdamas, kaip ji ramiai šnopuoja šalia, pajuto nekenčiantis jos už tai, kad gali mėgautis ramybe, o jam tenka ištisai kamuotis. Tiltą per Roanoko upę jam tekdavo pervažiuoti ypač dažnai. Jei rinktųsi kitą kelią, kas mėnesį tektų papildomai sukarti bent kelis šimtus kilometrų arba atsisakyti kelių klientų. Bet, po galais, juk tai taip absurdiška. Jis negalėjo susitaikyti su tuo, kad jo gyvenimą imtų reguliuoti paprasčiausios mintys, kažkokios iškreiptos vaizduotės liekanos. Nebuvo nė menkiausio pagrindo manyti, kad šios mintys galėtų iš tikrųjų pasitvirtinti. Kita vertus, kaip žinoti, kad taip nenutiks? Tai štai – jis įrodys, kad visa tai – nesąmonė. Jei dar kartą pervažiuotų per Roanoko tiltą ir liktų gyvas, būtų įrodyta, kad pranašystė nepasitvirtino. Bet jeigu ji pasitvirtins…
Pirmą valandą nakties Džordžas nutarė rizikuoti. Jau geriau mirti negu gyventi šitaip kankinantis. Nedegdamas šviesos tyliai apsirengė ir išsmuko iš namų. Iki Roanoko tilto teko važiuoti šimtą septyniolika kilometrų. Vairavo itin atsargiai. Kai nakties tamsoje pagaliau išryškėjo tilto kontūrai, krūtinę slėgė toks sunkumas, kad vos įstengė kvėpuoti. Tačiau vis tiek judėjo pirmyn. Pervažiavo tiltą ir maždaug už kilometro apsisukęs dar kartą pervažiavo jį namų link. Jam pavyko! Jis įrodė, kad ta mintis buvo nesąmonė! Tik kvaila, absurdiška mintis. Jis ėmė švilpauti. Kai paryčiais tyliai įsliūkino į namus, iš džiaugsmo buvo netekęs galvos ir pirmą kartą per paskutinius du mėnesius jautėsi puikiai. Daugiau nebebuvo ko baimintis.
Tačiau po trijų dienų vakarop, grįždamas namo iš dar vienos komandiruotės, prie Fajetvilio[7 - JAV miestas. (Vert. past.)] pravažiavo statybvietėje išraustą gilią duobę. DAR NEUŽKASUS ŠIOS DUOBĖS, Į JĄ ĮVAŽIUOS TAVO AUTOMOBILIS, IR TU ŽŪSI. Iš pradžių Džordžas kone nusikvatojo iš šios minties. Juk tai tik mintis, argi jis to neįrodė? Vis dėlto tą naktį ir vėl niekaip negalėjo užmigti. Taip, įrodė, kad mintis apie Roanoko tiltą – nesąmonė, bet tai dar nereiškia, kad tokia yra ir mintis apie duobę statybvietėje. Juk ji gali būti išties pranašiška. Galbūt mintis apie Roanoko tiltą buvo reikalinga tik tam, kad užliūliuotų jo budrumą? Gal jam iš tikrųjų lemta įkristi į tą duobę? Kuo ilgiau apie tai galvojo, tuo labiau nerimavo. Apie miegą nebuvo ir kalbos.
Galbūt jei nuvažiuotų prie tos statybvietės, pavyktų nusiraminti, kaip ir tąsyk, nuvykus prie tilto. Suprantama, šitaip nelabai ką pavyks įrodyti. Net jei sėkmingai nuvažiuotų prie duobės ir grįžtų atgal, gal nesuvaldęs automobilio į ją įlėks kurią nors kitą dieną, kaip ir buvo pasakyta.
Tačiau jį graužė toks nerimas, kad galbūt vertėjo pabandyti. Vidurnaktį Džordžas vėl apsirengė ir ištipeno iš namų. Jis jautėsi kvailai ir negalėjo patikėti, kad pasiekęs Fajetvilį ir pastovėjęs prie duobės krašto, grįždamas atgal, išties pajuto palengvėjimą – didžiulį palengvėjimą. Jis vėl atgavo pasitikėjimą savimi ir jautėsi savo gyvenimo šeimininkas. Užmigo vos grįžęs namo ir kelias valandas mėgavosi ramybe.
Ligotos Džordžo fantazijos tapdavo vis įtaigesnės ir vis labiau alinančios. Kone kasdien jam važiuojant automobiliu galvoje gimdavo vis naujos mintys apie jo mirtį. Pradėjus gilintis į tas mintis, nerimas tapdavo toks didelis, kad neištvėręs pasiduodavo neįveikiamam norui grįžti atgal į tą vietą, kurioje jį būdavo užklupusi viena ar kita mintis. Paskui kuriam laikui nusiramindavo, bet jau kitą dieną imdavo graužtis dėl naujos minties ir viskas prasidėdavo iš pradžių.
Džordžas ištvėrė dar šešias savaites. Dažną naktį važinėdavosi po Karolinos apylinkes, miegodavo vis mažiau, neteko septynių kilogramų. Su baime laukdavo tų dienų, kai vėl reikės kur nors važiuoti ar eiti į darbą. Jo rezultatai ėmė prastėti. Kai kurie klientai buvo pradėję skųstis. Jis tapo irzlus bendraudamas su vaikais. Galų gale vieną vasario vakarą jis nebeištvėrė. Iš nevilties apsipylęs ašaromis papasakojo Glorijai apie savo kančias. Apie mane Glorija buvo girdėjusi iš savo draugės. Jos skambučio sulaukiau kitą rytą, o tos pačios dienos popietę pirmą kartą susitikau su Džordžu.
Paaiškinau, kad jam – tipiški obsesinės-kompulsinės neurozės simptomai, kad jį persekiojančias mintis mes, psichiatrai, vadiname obsesijomis, o poreikis grįžti į tą vietą, kur aplankė mintis, yra kompulsija, neįveikiamas noras.
– Jūs teisus! – sušuko jis. – Šis noras – tikrai neįveikiamas. Nenoriu grįžti ten, kur man į galvą šauna tos mintys, žinau, kad tai kvaila. Tiesiog noriu jas pamiršti ir užmigti. Bet negaliu. Tarsi kažkas verstų mane apie tai galvoti, keltis naktimis ir važiuoti atgal. Nieko negaliu su savimi padaryti. Jaučiuosi privaląs vėl ten sugrįžti. Ir tai yra visų sunkiausia. Jeigu mane kankintų tik mintys, manau, kad ištverčiau, tačiau tas neįveikiamas noras vėl grįžti į tą vietą mane pribaigs. Nebegaliu užmigti, kraustausi iš proto, ištisom valandom svarstydamas – važiuoti ar nevažiuoti atgal. Šie kompulsiniai norai daug blogiau negu (kaip ten jas vadinate?) visos tos obsesijos. Būtent dėl jų baigiu išprotėti, – Džordžas staiga nutilo ir išgąstingai pažvelgė į mane. – Manote, kad kraustausi iš proto?
– Ne, – tariau. – Vis dar labai mažai jus pažįstu, tačiau iš pirmo žvilgsnio nematau jokių beprotybės požymių ar kažko blogiau. Tai – tik sunki neurozė.
– Norite pasakyti, kad ir kitus žmones persekioja tokios pačios įkyrios mintys ir neįveikiami norai? – entuziastingai paklausė Džordžas. – Net ir tuos, kurie nėra psichiniai ligoniai?
– Jūs teisus, – atsakiau. – Galbūt juos apninka įkyrios mintys ne apie mirtį, ir jie negali atsispirti kokiems nors kitiems norams, tačiau nepageidaujamos mintys ir priverstinis elgesys atitinka tą patį modelį, – paskui Džordžui paaiškinau, kokios obsesijos nustatomos dažniausiai, pavyzdžiui, kad yra žmonių, kuriems labai sunku išeiti iš namų vykstant atostogauti, nes jų neapleidžia mintis, kad neužrakino durų, todėl vis grįžta įsitikinti, ar jos užrakintos.
– Ir aš taip elgiausi! – šūktelėjo Džordžas. – Man netgi teko tris ar keturis kartus patikrinti, ar išjungta viryklė. Tai gerai. Kitaip tariant, esu toks kaip ir kiti?
– Ne visai, Džordžai, – atsakiau. – Nors daugelį žmonių – beje, dažnai tai būna daug pasiekę žmonės – graužia šioks toks nerimas dėl to, ar yra saugūs ir ar ko nors nepamiršo, jie naktimis nelaksto laukais negalėdami atsispirti neįveikiamiems norams. Jūsų gyvenimą griauna sunki neurozė. Ją galima išgydyti, tačiau gydymas – psichoanalitinė psichoterapija – bus nelengvas ir reikės daug laiko. Jūs neišprotėsite, tačiau esu įsitikinęs, kad jūsų sutrikimas – sunkus. Mano manymu, be visapusiško gydymo jūs ir toliau žlugdysite savo gyvenimą.
Po trijų dienų, kai Džordžas pas mane apsilankė antrą kartą, jis buvo iš esmės pasikeitęs. Per pirmąjį susitikimą jis ašaringai man pasakojo apie savo kančias ir kone maldavo patvirtinti, kad nieko blogo nenutiks. Dabar nuo jo sklido perdėtas pasitikėjimas savimi. Tai buvo atsaini visažinio žmogaus laikysena, kurią vėliau pavadinsime „kietuolio Džo“ įvaizdžiu. Pabandžiau daugiau sužinoti apie jo kasdienį gyvenimą, tačiau nelabai turėjau už ko užsikabinti.
– Tiesą sakant, neturiu, ko skųstis, gydytojau, išskyrus tas retsykiais užplūstančias įkyrokas mintis ir norus. Beje, nuo pas-kutinio apsilankymo pas jus taip nenutiko nė karto. Na, žinoma, turiu visokių rūpesčių, bet tai neturi nieko bendro su tikromis problemomis. Štai, pavyzdžiui, negaliu apsispręsti, ar namą perdažyti šią vasarą, ar palaukti iki kitos. Bet tai tik rūpestis, o ne problema. Banke turime pakankamai pinigų. Man dar rūpi, kaip mokykloje sekasi vaikams. Mūsų vyriausiajai, trylikametei Deborai, tikriausiai prireiks kabių. Džordžas jaunesnysis, kuriam vienuolika, nelabai gerai mokosi. Jis nėra nei negabus, nei nevykėlis, tiesiog jam labiau rūpi sportas. O šešiametis Kristoferis dar tik pradeda lankyti mokyklą. Su juo paprasčiausia. Jį, ko gero, galėčiau pavadinti savo numylėtiniu. Reikia pripažinti, kad širdyje jis man yra mielesnis už du vyresniuosius, tačiau stengiuosi to neparodyti ir, manau, man visai neblogai sekasi, taigi, čia irgi ne problema. Esame tvirta šeima. Mano santuoka puiki. Na taip, Glorija gali būti labai aikštinga. Kartais man netgi atrodo, kad ji elgiasi išties šlykščiai, bet turbūt visos moterys tokios. Tos jų dienos ir panašūs dalykėliai.
Mūsų seksualinis gyvenimas? Tikrai viskas gerai. Neturiu kuo skųstis. Žinoma, būna ir taip, kad Glorija būna šlykščiai nusiteikusi, ir nė vienas iš mūsų nieko nenorime, bet juk tai normalu, ar ne?
Vaikystė? Reikia pripažinti, kad ji nebuvo tokia jau šviesi. Kai buvau devynerių, tėvą ištiko nervinis priepuolis. Jam teko gultis į ligoninę. Lyg ir girdėjau kalbant, kad jam – šizofrenija. Ko gero, dėl to praeitą kartą ir jaudinausi, kad nepagalvotumėte, jog kraustausi iš proto. Turiu pasakyti, kad man labai palengvėjo, kai mane nuraminote. Juk mano tėvas taip niekada ir nepasveiko. Keletą kartų jis buvo grįžęs iš ligoninės namo, bet paskui visuomet tekdavo važiuoti atgal. Na taip, kartais jis elgdavosi kaip tikras beprotis, bet ne daug apie tai teatsimenu. Prisimenu, kaip tekdavo lankyti jį ligoninėje. Negalėdavau to pakęsti, man būdavo mirtinai gėda, be to, ta vieta buvo tokia šiurpi. Vyresnėse vidurinės mokyklos klasėse apskritai nustojau jį lankyti, o kai mokiausi koledže, jis mirė. Taip, jis mirė jaunas, manau, kad tada visiems palengvėjo.
Nemanau, kad dėl viso to kentėjau. Mudu su seseria, kuri dvejais metais už mane jaunesnė, sulaukdavome pakankamai dėmesio. Mama visą laiką praleisdavo su mumis. Ji buvo tikrai puiki mama, gal tik pernelyg religinga, bent man taip atrodo. Ji ištisai tampydavo mus po bažnyčias ir šito taip pat negalėdavau pakęsti. Bet tai vienintelis dalykas, dėl ko ją galėčiau kaltinti. Be to, lankymasis bažnyčiose baigėsi, kai pradėjau studijuoti koledže. Nebuvome pasiturintys, bet niekada ir neskurdome. Mano seneliai – mamos tėvai – turėjo šiek tiek pinigų, todėl mums daug padėdavo. Tėčio tėvų niekuomet nepažinojau, tačiau su savo seneliais iš mamos pusės bendraudavome labai artimai. Kurį laiką, kai tėtis pirmą kartą pateko į ligoninę, netgi gyvenome pas juos. Ypač mylėjau močiutę.
Beje, pasakodamas apie ją kaip tik prisiminiau vieną dalyką, kuris man atėjo į galvą po paskutinio mūsų susitikimo. Po mudviejų pokalbio apie kompulsinius norus prisiminiau, kad toks kompulsinis elgesys pasireiškė ir tuomet, kai buvau trylikos. Neprisimenu, nuo ko viskas prasidėjo, bet įteigiau sau, kad jei kasdien nepaliesiu vieno tokio akmens, močiutė mirs. Tai nebuvo sunku. Akmuo gulėjo prie kelio, kuriuo iš mokyklos grįždavau namo, todėl reikėdavo tik nepamiršti jo paliesti. Sunkiau būdavo savaitgaliais, kai tekdavo atrasti laiko kasdien nubėgti prie to akmens. Vis dėlto gal po kokių metų viskas baigėsi. Nežinau, kaip tai pavyko, tiesiog šis įsitikinimas praėjo savaime tarsi tam tikras gyvenimo tarpsnis.
Todėl ir dabar galvoju, kad pastaruoju metu mane persekiojančios įkyrios mintys ir norai irgi išnyks savaime. Jau sakiau, kad po paskutinio mūsų susitikimo tokios mintys manęs neaplankė nė karto. Galvoju, kad gal tuo viskas ir baigsis. Galbūt viskas, ko man reikėjo, – tai išsikalbėti su jumis, kaip prieš kelias dienas. Už tai esu jums nepaprastai dėkingas. Net neįsivaizduojate, kaip man palengvėjo sužinojus, kad nesikraustau iš proto ir kad kitus žmones taip pat užvaldo įvairios keistos mintys. Man atrodo, kad visos bėdos ir baigėsi būtent tada, kai mane nuraminote. Abejoju, ar man reikia (kaip ten ji vadinasi?) psichoanalizės. Sutinku, kad dabar apie tai spręsti dar anksti, bet man atrodo, kad tai yra pernelyg ilgas ir brangus užsiėmimas, žinant, kad viskas praeis savaime. Todėl manau, kad daugiau susitikimų man neprireiks. Pažiūrėkime, kas bus toliau. Jei įkyrios mintys ir norai mane ir vėl ims persekioti, užsirašysiu į terapinius užsiėmimus, tačiau kol kas būčiau linkęs viską palikti taip, kaip yra.
Atsargiai pabandžiau Džordžą perkalbėti. Pasakiau, kad, mano nuomone, jo gyvenimas niekaip iš esmės nepasikeitė ir kad turiu pagrindo manyti, jog vienaip ar kitaip šios ligos simptomai netrukus vėl išryškės. Vis dėlto pasakiau suprantantis jo norą palaukti ir pažiūrėti, kas bus toliau, ir patikinau, kad prireikus mielai su juo susitiksiu. Jis buvo tvirtai apsisprendęs ir akivaizdžiai nebuvo nusiteikęs pradėti terapinio gydymo, kol jautėsi gerai. Nebuvo prasmės bandyti jį nuginčyti. Vienintelė protinga išeitis buvo ramiai palaukti.
Ilgai laukti neteko.
Džordžas paskambino po dviejų dienų ir it paklaikęs ėmė pasakoti:
– Buvote visiškai teisus, gydytojau, mane vėl persekioja tos mintys. Vakar grįžtant iš prekybos agentų pasitarimo, pavažiavus vos kelis kilometrus už staigaus kelio posūkio, staiga pagalvojau: TU PARTRENKEI IR UŽMUŠEI PĖSČIĄJĮ, KURIS STOVĖJO ŠALIKELĖJE, KAI ĮSUKAI IŠ POSŪKIO. Žinojau, kad tai vėl tokia pati absurdiška mintis. Jei tikrai būčiau ką nors partrenkęs, būčiau pajutęs arba išgirdęs smūgį. Tačiau šios minties nepajėgiau atsikratyti. Įsivaizdavau šalikelės griovyje gulintį kūną, be paliovos galvojau, kad galbūt jis dar gyvas ir laukia pagalbos. Pradėjau jaudintis, kad būsiu apkaltintas pabėgimu iš avarijos vietos. Galų gale, kai jau buvau beveik prie pat namų, supratau, kad neištversiu. Todėl apsisukęs grįžau atgal aštuoniasdešimt kilometrų iki to posūkio. Suprantama, neradau jokio kūno ir jokių avarijos ženklų, jokių kraujo žymių žolėje. Lengviau atsikvėpiau. Bet daugiau taip gyventi nebegaliu. Turbūt buvote teisus. Ko gero, man vis dėlto prireiks tos psichoanalizės.
Taigi, Džordžas užsirašė į terapinius užsiėmimus ir lankė juos todėl, kad įkyrios mintys ir norai jo niekaip neapleido. Per kitus tris mėnesius, kol pas mane lankėsi dukart per savaitę, jo galvoje kilo dar daug įvairių minčių. Dauguma įspėjo apie jo paties mirtį, o kartais jam atrodydavo, kad taps kito žmogaus mirties priežastimi arba bus apkaltintas nusikaltimu. Ir kaskart po ilgesnių ar trumpesnių vidinių dvejonių, siekdamas nusiraminti, Džordžas neištvėręs grįždavo ten, kur būdavo šmėstelėjusi ta mintis. Jo kankynė tęsėsi.
Per pirmus tris mudviejų susitikimų mėnesius pamažu supratau, kad Džordžo gyvenime yra daug didesnių bėdų negu įkyrios mintys. Jo seksualinis gyvenimas, kuris, kaip jis pats tvirtino, buvo puikus, pasirodė esąs katastrofiškas. Jiedu su Glorija intymiai suartėdavo kartą per pusantro mėnesio, kai abu būdavo girti, o jų mylėjimasis labiau primindavo šiurkščią, skubotą gyvulišką sueitį. Pasirodė, kad Glorijos „šlykštus elgesys“ tęsdavosi ištisomis savaitėmis. Pasikalbėjęs su ja supratau, kad ji apimta sunkios depresijos ir pilna neapykantos Džordžui, kurį laiko „verkšlenančiu ištiža“. Džordžas, savo ruožtu, netrukus pradėjo aršiai piktintis Glorija, kurią vadino egoiste, visai nesugebančia atjausti ir mylėti. Jis buvo visiškai nutolęs nuo dviejų vyresniųjų vaikų, Deboros ir Džordžo jaunesniojo, ir tvirtino, kad būtent Glorija nuteikė juos prieš jį. Iš visų šeimos narių jis gerai sutardavo tik su Kristoferiu, nors ir suprato, kad tikriausiai pernelyg lepina sūnų, siekdamas žūtbūt „ištraukti jį iš Glorijos nagų“.
Nors Džordžas iš pat pradžių prisipažino, kad jo vaikystė nebuvo tobula, kai paprašiau prisiminti įvairias smulkmenas, pamažu ėmė suvokti, kad skaudžių ir gąsdinančių potyrių buvo kur kas daugiau, nei jam norėjosi manyti. Pavyzdžiui, prisiminė, kaip per aštuntąjį gimtadienį tėvas užmušė sesers kačiuką. Tą dieną, kai laukdamas pusryčių Džordžas sėdėjo ant savo lovos, svajodamas, ką gaus dovanų, į kambarį įlėkė kačiukas, o jam iš paskos – drebantis iš įsiūčio tėvas su šluota rankoje. Katinas tikriausiai buvo priteršęs svetainės kilimą ir kol Džordžas gūždamasis lovoje šauksmais maldavo liautis, tėvas šluotkočiu negyvai uždaužė kambario kampe įsispraudusį kačiuką. Šis įvykis nutiko likus metams iki tos dienos, kai tėvas buvo paguldytas į ligoninę.
Džordžas taip pat suvokė, kad ir jo motina buvo beveik tokia pati ligota kaip ir tėvas. Vieną naktį, kai jam buvo vienuolika, ji iki paryčių vertė jį klūpoti ir melstis už kunigo, kurį buvo ištikęs širdies smūgis, sveikatą. Džordžas negalėjo pakęsti kunigo ir visos Sekminių bažnyčios, į kurią motina ne vienus metus jį nuolat vedžiodavosi trečiadienio ir penktadienio vakarais ir kurioje jam tekdavo praleisti visus sekmadienius. Jis prisiminė, kad iš gėdos norėdavosi prasmegti kiaurai žemę, kai per apeigas ekstazės apimta motina kažką vapėdavo ir rangydavosi, šaukdama
„O, Jėzau!“ Ir jo gyvenimas su seneliais nebuvo toks tobulas, kokį bandė išsaugoti savo prisiminimuose. Jo santykiai su močiute išties buvo šilti, švelnūs ir turbūt saugūs, tačiau jų bendravimui dažnai kildavo pavojus. Dvejus metus, kuriuos jie praleido pas senelius, tėvui atsidūrus ligoninėje, senelis kone kas savaitę smurtaudavo prieš močiutę, ir Džordžas kaskart baimindavosi, kad jis močiutę užmuš. Dažnai jam būdavo baisu išeiti iš namų, nes atrodydavo, kad nors ir niekuo negali padėti, jau vien būdamas šalia padės apsaugoti močiutę.
Visus šiuos praeities įvykius iš Džordžo teko pešte išpešti. Jis dažnai kartodavo, kad nemato prasmės kalbėti apie, regis, neišsprendžiamas dabartinio gyvenimo problemas ir nagrinėti skaudžius praeities įvykius.
– Viskas, ko trokštu, – sakydavo jis, – atsikratyti tų įkyrių minčių. Nesuprantu, kaip man tai pavyks pasakojant apie nemalonius ir seniai užmirštus dalykus.
Tuo pat metu Džordžas beveik ištisai kalbėdavo apie savo įkyrias mintis. Kaskart, kai jo galvoje šmėstelėdavo nauja mintis, apie ją pasakodavo nepaprastai išsamiai, tarsi mėgautųsi prisiminimais apie kankinančias dvejones, kai stengdavosi atsispirti įkyriam troškimui grįžti atgal. Netrukus supratau, kad prisidengdamas šios ligos simptomais Džordžas iš tikrųjų stengiasi išvengti daugelio savo dabartinio gyvenimo problemų.
– Įkyrių minčių negalite atsikratyti dar ir todėl, – paaiškinau, – kad jos veikia tarsi dūmų uždanga. Esate taip pasinėręs į įkyrių minčių ir norų nagrinėjimą ir kalbėjimą apie juos, kad jums nebelieka laiko pagalvoti apie tikresnes problemas, kurios ir sukelia šias mintis. Kol nenustosite slėptis už šios uždangos ir kol nepradėsite iš esmės aiškintis savo apgailėtinos santuokos ir siaubingos vaikystės problemų, šios įkyrios mintys ir toliau jus persekios.
Taip pat matėsi, kad Džordžas lygiai taip pat vengia pokalbių apie mirtį.
– Žinau, kad vieną dieną teks mirti, bet kam reikia apie tai galvoti? Tai nenormalu. Juk vis tiek nieko negalime padaryti. Nuo galvojimo niekas nepasikeis.
Bandžiau Džordžui paaiškinti, koks nelogiškas jo požiūris, bet man nelabai sekėsi jį įtikinti.
– Juk iš tikrųjų apie mirtį galvojate visą laiką, – tariau. – Argi jūsų įkyrios mintys ir norai susiję ne su mirtimi? O jūsų nerimas leidžiantis saulei? Nejaugi nesuprantate, kad saulėlydžio meto nemėgstate todėl, kad tai – dienos mirtis, kuri jums primena apie jūsų paties mirtį? Mirtis jums kelia siaubą. Tai suprantama. Aš irgi bijau. Tačiau jūs stengiatės pabėgti nuo to siaubo, o ne jį įveikti. Bėda ne ta, kad galvojate apie mirtį, bet kaip tai darote. Kad ir kokią baimę keltų mirtis, kol neišmoksite apie ją galvoti sąmoningai, tol galvosite nesąmoningai – per jus užplūstančias įkyrias mintis.
Tačiau kad ir kaip stengiausi visa tai išaiškinti Džordžui, jis nerodė jokio noro į tai gilintis.
O atsikratyti jį persekiojančių įkyrių minčių jam rūpėjo kuo greičiau. Nors jis mieliau kalbėdavo apie šias kankinančias mintis, o ne apie mirtį ar savo susvetimėjimą šeimoje, buvo akivaizdu, kad tos mintys jį labai vargina. Jis įprato man skambinti iš automobilio kaskart, vos tik jo galvoje šmėstelėdavo nauja mintis.
– Gydytojau, – sakydavo jis, – esu Rolyje[8 - Šiaurės Karolinos valstijos sostinė. (Vert. past.)], ir jau porą valandų ramybės man neduoda dar viena mintis. Pažadėjau Glorijai, kad laiku grįšiu vakarienės, tačiau niekaip nespėsiu, jei teks grįžti atgal. Nebežinau, ką daryti. Noriu važiuoti namo, bet jaučiu, kad privalau grįžti. Prašau, gydytojau, padėkite man, pasakykite, ką daryti. Liepkite man nevažiuoti, įtikinkite nepasiduoti šiam troškimui.
Kaskart kantriai aiškindavau, kad negaliu jam nurodinėti, kaip elgtis, kad neturiu galių įtikinti jį ką nors daryti, kad tik jis pats gali apsispręsti ir kad, prašydamas nuspręsti už jį, tik dar labiau pakenktų sau.
Tačiau mano žodžiai neįtikindavo. Per kiekvieną užsiėmimą jis imdavo priešgyniauti.
– Gydytojau, tikrai žinau, kad jei man lieptumėte nevažiuoti atgal, tai ir nevažiuočiau. Man taip palengvėtų. Nesuprantu, kodėl nepadedate, o tik ištisai tvirtinate negalįs nurodinėti, kaip man elgtis. Bet juk dėl to ir lankausi pas jus – kad padėtumėte, bet pagalbos iš jūsų nesulaukiu. Nežinau, kodėl man esate toks žiaurus, tarsi visai nenorėtumėte padėti. Tvirtinate, kad turiu pats apsispręsti, bet kaip tik to ir negaliu padaryti, argi nesuprantate? Nematote, kaip kankinuosi? Argi nenorite padėti? – aimanuodavo jis.
Kiekvieną savaitę viskas kartodavosi iš pradžių. Džordžo būklė pastebimai prastėjo. Jam prasidėjo viduriavimas, jis neteko dar daugiau svorio ir atrodė dar labiau sulysęs. Jis beveik nuolat verkšlendavo, svarstydamas, ar nereikėtų kreiptis į kitą psichiatrą. Aš ir pats pradėjau abejoti, ar einu teisingu keliu. Atrodė, kad netrukus Džordžą teks guldyti į ligoninę.
Tačiau kaip tik tada kažkas netikėtai pasikeitė. Vieną rytą, praėjus beveik keturiems mėnesiams nuo terapinių užsiėmimų pradžios, į kabinetą Džordžas įžengė švilpaudamas; buvo akivaizdu, kad jis puikiai nusiteikęs. Iš karto užsiminiau, kad jis atrodo geriau.
– Taip, šiandien išties jaučiuosi gerai, – pritarė Džordžas. – Net nežinau, kodėl. Štai jau keturias dienas manęs nevargina jokios įkyrios mintys. Gal dėl to man ir geriau. Galbūt tunelio gale pagaliau išvysiu šviesą.
Nors įkyrių minčių ir neliko, Džordžas vis tiek nebuvo nusiteikęs kalbėti apie skaudžius asmeninio gyvenimo ar vaikystės išgyvenimus. Jo laikysena vėl buvo atsaini, ir į mano užduodamus klausimus atsakinėjo paviršutiniškai, nenorėdamas į juos gilintis. O tada prieš pat užsiėmimų pabaigą nei iš šio, nei iš to paklausė:
– Gydytojau, ar tikite velniu?
– Keistas klausimas, – atsakiau. – Ir labai sunkus. Kodėl klausiate?
– Šiaip, tiesiog įdomu žinoti.
– Neišsisukinėkite, – nenusileidau. – Žinote, dėl ko klausiate.
– Tikriausiai tik todėl, kad tenka daug skaityti apie visus tuos keistus šėtono garbinimo ritualus. Pavyzdžiui, apie tas keistas grupuotes San Fransiske. Dabar apie jas daug rašo laikraščiuose.
– Tai jau taip, – pritariau. – Bet kodėl apie tai užsiminėte? Kodėl apie tai pagalvojote šįryt, būtent dabar per mudviejų užsiėmimą?
– Iš kur man žinoti? – klausimu atsakė jis ir atrodė kiek susierzinęs. – Tiesiog atėjo tokia mintis. Prašėte manęs pasakyti viską, kas tik šaus į galvą. Taip ir padariau. Tik stengiuosi elgtis, kaip reikia. Pagalvojau ir pasakiau jums, o kodėl pagalvojau, nežinau.
Regis, nebeliko apie ką kalbėti. Mūsų užsiėmimo laikas baigėsi, ir šio klausimo daugiau nebeaptarinėjome. Per kitą apsilankymą Džordžas vis dar jautėsi gerai. Jis priaugo kelis kilogramus svorio ir nebeatrodė perkaręs.
– Prieš dvi dienas mano galvoje šmėstelėjo dar viena mintis, – pranešė jis, – tačiau dėl jos nesikankinau. Pasakiau sau, kad nebeleisiu šioms kvailoms mintims daugiau manęs valdyti. Akivaizdu, kad jos beprasmės. Na gerai, tegu ir teks mirti šiandien ar rytoj – na ir ką? Man net nebesinorėjo grįžti atgal. Apie tai beveik net nepagalvojau. Kodėl reikėtų važiuoti atgal dėl tokių kvailysčių? Pradedu manyti, kad gal pagaliau būsiu išsprendęs šią problemą.
Kadangi jis jau nebesistengė taip atkakliai analizuoti savo įkyrių minčių, dar kartą pabandžiau užvesti kalbą apie esmines jo vedybinio gyvenimo problemas. Tačiau ši „kietuolio Džo“ laikysena buvo neįveikiama, į visus klausimus jis atsakinėjo labai paviršutiniškai. Mane apėmė keista nuojauta. Atrodė, kad Džordžo būklė išties pagerėjo. Įprastai būčiau tuo apsidžiaugęs, tačiau neturėjau nė menkiausio supratimo, kas lėmė tokias permainas. Nepasikeitė nei jo gyvenimo būdas, nei požiūris į gyvenimą. Tai kodėl jis pasijuto geriau? Savo nerimą pasistengiau nuginti kuo toliau.
Kitas mudviejų užsiėmimas turėjo vykti vakare. Į kabinetą Džordžas įžengė puikiai nusiteikęs, o kietuolio Džo laikysena buvo kaip niekada akivaizdi. Kaip paprastai, leidau jam pradėti pokalbį. Trumpai patylėjęs, kone atsainiai, nėmaž nesijaudindamas, jis tarė:
– Manau, kad turėčiau kai ką jums pasakyti.
– Štai kaip?
– Suprantate, paskutiniu metu jaučiuosi daug geriau, bet nepasakiau jums, kodėl.
– Aha.
– Pamenate, prieš porą užsiėmimų paklausiau, ar tikite velniu, o jums buvo įdomu, kodėl apie tai pagalvojau? Tikriausiai kalbėdamas su jumis nebuvau visiškai atviras. Žinau kodėl, bet nenorėjau pasirodyti kvailys.
– Tęskite.
– Ir dabar dar jaučiuosi nei šiaip, nei taip. Bet supraskite, jūs man nenorėjote padėti. Nė piršto nepakrutinote, kad atkalbėtumėte mane nuo grįžimo į tas vietas, kur būdavo šmėstelėjusi mintis. Man teko ko nors griebtis, kad galėčiau atsispirti įkyriems norams. Taigi, taip ir padariau.
– Padarėte ką? – paklausiau.
– Sudariau sandėrį su velniu. Žinoma, iš tikrųjų velniu netikiu, bet kažko juk reikėjo griebtis, ar ne? Taigi, susitarimas yra toks: jei nesugebėsiu atsispirti pagundai grįžti atgal, tai velnias padarys taip, kad mano mintis išsipildytų. Suprantate?
– Ne visai, – atsakiau.
– Pavyzdžiui, kažkurią dieną, man važiuojant pro Čapel Hilį[9 - Miestas Šiaurės Karolinoje. (Vert. past.)], šmėstelėjo tokia mintis: KAI KITĄ KARTĄ VAŽIUOSI ŠIUO KELIU, NULĖKSI NUO KRANTINĖS IR UŽSIMUŠI. Įprastai dėl to būčiau nervinęsis porą valandų ir galų gale vis tiek būčiau grįžęs prie tos krantinės tik tam, kad įsitikinčiau, jog taip neįvyks. Juk taip, ar ne? Tačiau sudaręs tokį sandėrį grįžti jau nebegalėjau, nes pagal susitarimą, man grįžus atgal, velnias pasirūpintų, kad, nulėkęs nuo krantinės, žūčiau. Žinant, kad mirsiu, nebėra jokio stimulo ten grįžti. Netgi priešingai – žinau, dėl ko negaliu to daryti. Ar dabar aišku?
– Patį principą suprantu, – atsargiai tariau.
– Ir tai veikia, – džiaugsmingai atsakė Džordžas. – Jau du kartus į galvą lindo šios mintys, tačiau dar nė karto neteko grįžti atgal. Vis dėlto turiu pasakyti, kad jaučiuosi šiek tiek kaltas.
– Kaltas?
– Neatsikratau kaltės jausmo. Juk kaip ir nederėtų leistis į sandėrius su velniu, ar ne? Nors iš tikrųjų velniu net netikiu. Bet jei tai padeda, kodėl gi ne?
Nieko nesakiau. Neįsivaizdavau, ką atsakyti. Jaučiausi išmuštas iš vėžių šio atvejo painumo ir apimtas prieštaringų vidinių jausmų. Žvelgiau į blausią lempos šviesą, sklindančią nuo stalo, kuris skyrė mudu abu, sėdinčius šiame ramiame, iš pažiūros saugiame kabinete, ir suvokiau, kad mano galvoje sukasi ištisi pabirų minčių spiečiai.
Jutau, kad nebegaliu ištrūkti iš įkyrių minčių labirinto, stoti į mūšį dėl sandėrio su velniu, kuris neegzistavo, kad išnyktų įkyrūs norai ir dingtų mintys, kurios irgi neegzistavo. Matydamas, kad nebesugebu suvokti reikalo esmės, tiesiog sėdėjau ir tylomis žiūrėjau į lempą, o mano kabineto laikrodis garsiai skaičiavo minutes.
– Tai ką manote? – galų gale paklausė Džordžas.
– Nežinau, Džordžai, – tariau. – Nežinau, ką manyti. Man reikia daugiau laiko visa tai apgalvoti. Šiuo metu nežinau, ką jums pasakyti.
Toliau sėdėjau įsmeigęs akis į šviesą, o laikrodis tiksėjo toliau. Praėjo dar penkios minutės. Džordžą ėmė trikdyti mano tylėjimas. Galų gale jis prašneko:
– Tiesą sakant, nepasakiau jums ir dar kai ko. Turbūt dar ir dėl to jaučiuosi kiek kaltas. Matote, susitarime su velniu buvo numatyta dar viena sąlyga. Kadangi iš tikrųjų velniu netikiu, negalėjau būti tikras, kad jis išties mane pražudys, jei grįšiu atgal. Kad šis susitarimas būtų veiksmingas, man reikėjo papildomų garantijų – tokių, kad daugiau tikrai nekiltų noras grįžti atgal. Svarsčiau, kas tai galėtų būti. Tada man toptelėjo, kad gyvenime man brangiausias mano sūnus Kristoferis. Todėl pažadėjau, kad jei nesugebėjęs atsispirti pagundai grįšiu atgal, velnias padarys taip, kad Kristoferis mirtų dar neužaugęs. Mirsiu ne tik aš, bet ir Kristoferis. Dabar suprantate, kodėl nebegaliu grįžti atgal? Net jei velnio iš tikrųjų ir nėra, vis tiek nenoriu rizikuoti Kristoferio gyvybe. Juk šitaip jį myliu.
– Tai žaidžiate ir iš Kristoferio gyvybės? – paklausiau apdujusiu balsu.
– Na taip… Tai nelabai gerai, ar ne? Būtent dėl to ir graužiuosi labiausiai.
Vėl nutilau, bandydamas po truputį susivokti. Mūsų susitikimo valanda beveik baigėsi. Iš Džordžo bruzdėjimo supratau, kad jis ruošiasi išeiti.
– Palaukite, Džordžai, – sustabdžiau jį. – Jūs – paskutinis mano pacientas šį vakarą. Norėčiau pasakyti, ką manau, ir tam esu beveik pasiruošęs. Jei neturite skubių reikalų, norėčiau, kad dar pabūtumėte ir mane išklausytumėte.
Džordžas laukė nenustygdamas vietoje, o to mažiausiai norėjau. Mokydamasis psichiatrijos, buvau mokomas – ir pats sau buvau įsiteigęs – nemoralizuoti. Terapinis gydymas gali būti veiksmingas tik tuomet, kai pacientas jaučia, kad gydytojas jo nekritikuoja. Tik geranoriškoje aplinkoje galima tikėtis, kad pacientas išdrįs atsiverti ir pradės suvokti savo tikrąją vertę. Psichiatru dirbu jau gana ilgai ir žinau, kad dažnai tam tikru gydymo momentu gydytojui būtina, netgi privalu, paprieštarauti pacientui vienu ar kitu klausimu ir kritiškai įvertinti jo veiksmus. Tačiau taip pat žinojau, kad geriausia, kai tai įvyksta gydymui artėjant prie pabaigos, kai tarp terapeuto ir paciento būna užsimezgęs tvirtas ryšys. Džordžas pas mane lankėsi vos keturis mėnesius ir mūsų santykius vargu ar buvo galima laikyti tvirtais. Nesinorėjo rizikuoti ir pradėti jį kritikuoti taip greitai, neturint jokio tvirto pagrindo. Taip elgtis buvo labai pavojinga. Pavojinga buvo ir to nedaryti.
Džordžas ilgiau nebegalėjo tverti mano tylėjimo. Man dar nespėjus galutinai apsispręsti, kaip elgtis, jis neištvėręs prašneko:
– Na, tai ką galvojate?
Pažvelgiau į jį.
– Galvoju, Džordžai, kad labai gerai, jog, kaip pats sakote, jus persekioja kaltės jausmas.
– Kaip tai?
– Noriu pasakyti, kad tikrai turėtumėte jaustis kaltas. Dėl tokio poelgio tikrai reikėtų gailėtis. Būčiau labai sunerimęs, jei taip pasielgęs kaltės nejaustumėte.
Džordžas bematant sukluso.
– Maniau, kad psichoterapiniai užsiėmimai ir reikalingi tam, kad atsikratyčiau kaltės jausmo.
– Tik tais atvejais, kai kaltę jaučiame nepagrįstai, – atsakiau. – Jaustis kaltam dėl to, kas nėra blogai, netikslinga ir nenormalu. Nesijausti kaltam pasielgus išties blogai irgi nenormalu.
– Manote, kad esu blogas žmogus?
– Manau, kad sudarydamas tokį sandėrį su velniu pasielgėte blogai. Amoraliai.
– Bet juk iš tikrųjų aš nieko nepadariau, – sušuko Džordžas. – Argi nesuprantate? Visa tai – tik mano vaizduotės vaisius. Juk pats sakėte, kad nėra blogų minčių, norų ar jausmų. Sakėte, kad „tik realūs poelgiai būna blogi“, ir dar pridūrėte, kad tai yra svarbiausias psichiatrijos dėsnis. Juk nieko nepadariau. Nė piršteliu nepaliečiau jokio gyvo padaro.
– Kai ką vis dėlto padarėte, Džordžai, – atsakiau.
– Ką gi?
– Sudarėte sandėrį su velniu.
– Bet tai nieko nereiškia.
– Argi?
– Žinoma. Argi nesuprantate? Visa tai vyksta tik mano mintyse, tai – mano vaizduotės padarinys. Juk iš tikrųjų velniu apskritai netikiu. Net netikiu Dievo, tai kaip galiu tikėti velnią? Jei būčiau sudaręs tikrą sandėrį su tikru žmogumi, būtų visai kas kita. Bet to nepadariau. Velnio iš tikrųjų nėra, tad ir mano sandėris netikras. Kaip galima sudaryti tikrą sandėrį su tuo, kas neegzistuoja? Iš tikrųjų nieko neįvyko.
– Norite pasakyti, kad sandėrio su velniu nesudarėte?
– Po galais, taip, sudariau, jau sakiau. Bet jis nėra tikras. Stengiatės sumalti mane į miltus kabinėdamasis prie žodžių.
– Ne, Džordžai, – tariau. – Tai jūs kabinėjatės prie žodžių. Apie velnią nutuokiu ne ką daugiau už jus. Nežinau, ar jis vyriškos, ar moteriškos lyties, o gal belytis. Nežinau, ar jis turi kūnišką pavidalą, ar tai gamtos jėga, ar tiesiog idėja. Bet tai visai nesvarbu. Aišku viena, kad ir kas tai būtų, jūs susitarėte su juo.
Džordžas griebėsi kitokios strategijos.
– Net jei ir taip, susitarimas negalioja. Jis neturi galios. Bet kuris teisininkas jums pasakys, kad per prievartą sudaryta sutartis teisiškai negalioja. Nesate įpareigotas vykdyti sutarties, jei ją pasirašėte jausdamas į nugarą įremtą šautuvo vamzdį. Dievas liudininkas, aš buvau priverstas taip pasielgti. Pats matėte, kaip kankinausi. Ištisus mėnesius maldavau jūsų pagalbos, bet jūs nepakrutinote nė piršto. Taip, atrodo, kad jums rūpiu, tačiau kažkodėl nieko nepadarėte, kad išvaduotumėte mane iš kančių. Ką dar man reikėjo daryti, kai iš jūsų pagalbos nesulaukiau? Šie pastarieji mėnesiai buvo nesibaigianti kančia. Siaubinga kančia. Jei jau ir jos nelaikysime prievartine aplinkybe, tai nežinau, ką tada reiškia žodis „prievarta“.
Pakilęs iš savo vietos priėjau prie lango. Minutėlę stovėjau žvelgdamas į akliną tamsą. Dabar buvo pats metas tai padaryti. Atsisukęs į jį tariau:
– Gerai, Džordžai, noriu jums kai ką pasakyti ir prašyčiau gerai įsiklausyti į mano žodžius, nes jie yra labai svarbūs. Už tai, ką išgirsite, nieko nėra svarbiau.
Atsisėdau į savo vietą ir nenuleisdamas nuo jo žvilgsnio kalbėjau toliau:
– Jūsų asmenybė, Džordžai, turi vieną trūkumą – ydą. Tai – esminis trūkumas, dėl kurio kyla visi mūsų minėti sunkumai. Dėl jo nesiklosto jūsų vedybinis gyvenimas, dėl jo sutriko jūsų sveikata, apniko įkyrios mintys ir kompulsiniai norai. O dabar dėl to sudarėte sandėrį su velniu ir netgi bandote pateisinti savo poelgį.
Trumpai tariant, Džordžai, esate bailys, – kalbėjau toliau. – Vos tik atsiranda kokių nors sunkumų, jūs pasitraukiate. Vos tik sužinote, kad artimiausiomis dienomis teks mirti, stengiatės atsikratyti tos minties. Nesigilinate į tai, nes tai – „nenormalu“. Kai skausmingai suvokiate, kokia nelaiminga jūsų santuoka, vėlgi sprunkate šalin. Užuot ėmęsis aiškintis ir mąstyti, kaip išspręsti problemą, stengiatės apie tai iš viso negalvoti. O kadangi mėginate išvengti dalykų, kurie iš tikrųjų yra neišvengiami, jie pasireiškia sveikatos sutrikimais – įkyriai jus persekiojančiomis mintimis. Šios įkyrios mintys gali tapti jūsų išsigelbėjimu, jei sau pasakytumėte: „Šie sutrikimai reiškia, kad kažkas man neduoda ramybės. Reikia išsiaiškinti, kas mane persekioja, ir išguiti tai iš savo gyvenimo.“ Tačiau jūs tylite, nes kitaip reikėtų pradėti gilintis į kai kuriuos tikrai skausmingus potyrius. Todėl bandote pasprukti ir nuo savo paties negalavimų. Užuot išsiaiškinęs, iš kur jie atsirado ir ką reiškia, mėginate jų atsikratyti, o kadangi lengvai jų atsikratyti nepavyksta, pasiryžtate griebtis bet ko, kas tik suteiktų palengvėjimą, nesvarbu, kad elgiatės nedorai, destruktyviai ar amoraliai.
Tikinate, kad nesate kaltas dėl sandėrio su velniu, nes jį sudarėte verčiamas aplinkybių. Žinoma, kad taip. Kodėl gi dar reikėtų parsidavinėti velniui, jei ne tam, kad išsivaduotum iš kančių? Jei, kaip kartais teigiama, velnias šlaistosi aplink, ieškodamas sielų, kurios sutiktų parsiduoti, nė kiek neabejoju, kad jo akys nukreiptos į tuos, kurie verčiami vienokių ar kitokių aplinkybių pasiruošę griebtis bet ko. Svarbiausia ne tai, kam ryžtamės verčiami aplinkybių, o tai, kaip tai darome. Kai kurie išlieka tvirti ir įveikia sunkumus pakelta galva, kiti palūžta ir pasiduoda. Jūs pasiduodate ir, reikia pasakyti, labai lengvai.
Lengvai. Lengva – štai geriausiai jus apibūdinantis žodis, Džordžai. Jums reikia, kad viskas klostytųsi lengvai. Kietuolis Džo. Išties manau, kad per gyvenimą einate lengvai, tačiau nežinau, ar taip pat lengvai nenužingsniuosite tiesiai į pragarą. Jūs visuomet ieškote lengviausios išeities, Džordžai. Ne teisingiausios, bet lengviausios. Kai tenka rinktis, ar žengti teisingu, ar lengvu keliu, visada pasirenkate pastarąjį. Tą, kuris neverstų kentėti. Tiesą sakant, padarytumėte bet ką, kad tik galėtumėte eiti lengvu keliu, net jei dėl to reikėtų parduoti savo sielą ir paaukoti sūnų.
Kaip jau minėjau, džiaugiuosi, kad jaučiatės kaltas. Jei jūsų negraužtų sąžinė pasirinkus lengviausią išeitį, kad ir kokia ji būtų, jau niekaip nebegalėčiau jums padėti. Dabar jau žinote, kad psichoterapija nėra lengvas kelias. Tai reiškia, kad tenka išmokti įsigilinti į tam tikrus dalykus, nors tai ir nemalonu, net labai nemalonu. Tai reiškia, kad negalite sprukti šalin ir kad renkatės teisingą, o ne lengvą sprendimą. Jei pasiryšite įsigilinti į skausmingus savo gyvenimo aspektus – skaudžią vaikystę, nelaimingą santuoką, išmoksite kalbėti apie mirtį ir suvoksite, kad esate bailys, – galiu jums padėti. Esu įsitikinęs, kad mums pavyks. Bet jei ieškosite tik lengviausio būdo išvengti kančios, manau, kad tuomet jums pakeliui su velniu, ir net neįsivaizduoju, kaip psichoterapiniai užsiėmimai jums galėtų padėti.
Dabar tylėjo Džordžas. Tyloje vėl tiksėjo minutės. Mūsų susitikimas dabar jau tęsėsi dvi valandas. Galų gale jis tarė:
– Juokingose istorijose su velniu sandėrį sudaręs žmogus paprastai nebegali persigalvoti. Kartą pardavus sielą, velnias jos nebeatiduoda. Galbūt man keistis jau per vėlu.
– Nežinau, Džordžai, – tariau. – Kaip jau sakiau, apie šiuos dalykus nelabai nusimanau. Jūs pirmasis iš mano pažįstamų žmonių sudarėte tokį sandėrį. Aš, kaip ir jūs, net nežinau, ar velnias išties egzistuoja. Tačiau iš to, kiek pažįstu jus, ko gero, galėčiau pabandyti išmąstyti, kaip viskas yra iš tikrųjų. Manau, kad jūs iš tikrųjų sudarėte sandėrį su velniu ir, taip pasielgus, jums velnias tapo tikra būtybe. Trokšdamas išsivaduoti iš kančių, velnią pavertėte realiu padaru. Kadangi suteikėte jam galimybę egzistuoti, manau, kad turite tokią pačią galią nutraukti jo egzistenciją. Kažkur giliai širdyje intuicija man kužda, kad dar įmanoma viską atitaisyti. Manau, kad galite pradėti iš pradžių. Jei imsite galvoti kitaip ir pasiryšite ištverti sunkumus, sutartis neteks galios, ir velniui teks pasiieškoti ko nors kito, kuris suteiktų galimybę egzistuoti.
Džordžas atrodė labai nuliūdęs.
– Pastarąsias dešimt dienų, – tarė jis, – jaučiausi geriau negu per visus ligšiolinius mėnesius. Kelios mintys šmėstelėjo mano galvoje, bet į jas sugebėjau nekreipti dėmesio. Kad galėčiau pradėti iš pradžių, teks grįžti ten, kur buvau prieš dvi savaites, kai skendėjau didžiulėse kančiose.
– Ko gero, jūs teisus, – pritariau.
– Vadinasi, manęs prašote sąmoningai pasmerkti save kančioms?
– Mano manymu, derėtų tą padaryti, Džordžai. Ne dėl manęs, o savo paties labui. Galiu to paprašyti, jei jums bus lengviau apsispręsti.
– Tai reiškia pasirinkti kančią, – svarstydamas kalbėjo Džordžas. – Net nežinau. Nesu tikras, ar man pavyks. Net nežinau, ar to noriu.
Pakilau iš savo vietos.
– Ar pirmadienį atvyksite į užsiėmimą? – paklausiau.
– Taip. Būtinai.
Džordžas atsistojo. Priėjęs paspaudžiau jam ranką.
– Tuomet iki pirmadienio. Labanakt.
Tas vakaras buvo Džordžo psichoterapinio gydymo lūžio taškas. Pirmadienį jo negalavimai vėl paūmėjo. Tačiau buvo ir permainų. Jis jau nebemaldavo manęs liepti jam negrįžti atgal. Jis taip pat atrodė kiek labiau suinteresuotas analizuoti savo mirties baimę ir išdrįso pažvelgti į tą bedugnę, kuri trukdė jiems su žmona suprasti vienas kitą ir susikalbėti. Ilgainiui jo entuziazmas augo. Galų gale, mano padedamas jis net sugebėjo paprašyti žmonos užsirašyti į terapinius užsiėmimus. Pasiūliau jai lankytis pas kitą psichologą, ir jiedu pasiekė puikių rezultatų. Santuoka pamažu tapo tvirtesnė.
Kai Glorija jau buvo pradėjusi lankyti terapinius užsiėmimus, daugiausia dėmesio mudviejų užsiėmimuose skyrėme neigiamiems Džordžo jausmams: analizavome jo pyktį, nepasitenkinimą, nerimą, prislėgtą nuotaiką, o visų pirma – liūdesį ir sielvartą. Jis suvokė esąs gana jautrus žmogus, kurį jaudindavo besikeičiantys metų laikai, vaikų augimas ir mintys apie būties laikinumą. Jis suprato, kad šie neigiami jausmai, jo jautrumas ir pažeidžiamumas, bėgimas nuo kančios ir sudaro jo žmogiškumo esmę. Džordžo elgesys vis rečiau primindavo kietuolio Džo manieras, o ištvermingumas didėjo. Saulėlydžio metas ir toliau jį liūdino, tačiau jis išmoko nesinervinti. Negalavimai – įkyrios mintys, iš pradžių pasireikšdavusios tai stipriau, tai silpniau, po kelių mėnesių nuo mūsų pokalbio apie sandėrį su velniu ėmė nykti. Baigiantis kitiems metams tų minčių išvis neliko. Po dvejų metų nuo pirmo apsilankymo pas mane Džordžo terapinis gydymas buvo baigtas. Nors jis ir nebuvo pats stipriausias iš visų žmonių, bet jautėsi stipresnis nei bet kada anksčiau.
# 2
Blogio psichologijos kūrimo link
Apie vertinimo modelius ir paslaptį
Požiūris gali būti labai įvairus.
Psichiatrai labiausiai įpratę žmones vertinti pagal jų sveikatos būklę ir ligas. Toks požiūris vadinamas medicininiu vertinimu. Tai – labai naudingas ir veiksmingas žmonių pažinimo būdas.
Vertinant šiuo požiūriu, Džordžas sirgo labai konkrečia liga – obsesine-kompulsine neuroze. Apie šią ligą žinome gana daug. Daugeliu aspektų Džordžui pasireiškė tipiniai šios ligos simptomai. Pavyzdžiui, obsesinės-kompulsinės neurozės ištakos siekia ankstyvą vaikystę ir beveik visuomet prasideda nuo ne visai sėkmingų bandymų išmokyti vaiką naudotis tualetu. Džordžas negalėjo pasakyti, kaip buvo ugdomi jo higienos įgūdžiai, tačiau vien iš to, kad jo tėvas negyvai užtalžė kačiuką dėl priteršto kilimo, galima spręsti, jog Džordžui buvo labai aiškiai duota suprasti, kad jis privaląs kuo greičiau išmokti susitvarkyti, nes kitaip bus blogai. Užaugęs Džordžas neatsitiktinai tapo ypač tvarkingas ir pedantiškas – tai itin būdinga obsesiniu-kompulsiniu sindromu sergantiems žmonėms.
Šia neuroze sergantiems žmonėms taip pat būdinga tikėti tuo, ką psichiatrai vadina „magiška minčių galia“. Tikėjimas šia galia gali pasireikšti įvairiai, tačiau dažniausiai tai būna įsitikinimas, kad vien mintimis galima sukelti tam tikrus įvykius. Paprastai tuo tiki maži vaikai. Pavyzdžiui, penkerių metų berniukas gali pagalvoti taip: „Noriu, kad mažoji sesutė mirtų.“ Paskui jis pradeda nervintis, baimindamasis, kad ji tikrai mirs, nes išreiškė tokį norą. O jeigu sesuo suserga, jį ima graužti sąžinė, nes jam atrodo, kad ji susirgo dėl jo minčių. Paprastai šis tikėjimas stebuklinga minčių galia augant išnyksta. Tapę paaugliais aiškiai suprantame, kad vien mintimis niekaip negalime daryti įtakos aplinkiniams įvykiams. Tačiau vienokią ar kitokią traumą vaikystėje patyrę vaikai dažnai šio tikėjimo minčių galia neišauga. Tai ypač būdinga obsesine-kompulsine neuroze sergantiems žmonėms. Buvo akivaizdu, kad taip nutiko ir Džordžui. Jo įsitikinimas, kad visos jo mintys išsipildys, buvo pagrindinis neurozės simptomas. Būtent tikėjimas savo fantazijų realumu vertė jį daugybę kartų ilgai važiuoti atgal į tas vietas, kur būdavo šmėkštelėjusi mintis, kad jas padarytų neveiksmingas, panaikintų jų galią.
Šiuo požiūriu ir Džordžo sandėris su velniu buvo tik dar viena jo tikėjimo magiškomis minčių galiomis išraiška. Kad toks sandėris yra išmoningas žingsnis, galintis palengvinti kančias, Džordžas manė tik todėl, jog buvo įsitikinęs minčių tikrumu. Nors sandėris buvo sudarytas tik „jo mintyse“, Džordžas neabejojo, kad, nesilaikant susitarimo sąlygų, ir jam pačiam, ir jo sūnui lemta mirti. Džordžo sandėrį su velniu vertinant medicininiu požiūriu, galima tvirtinti, kad tai buvo tik viena iš daugelio tikėjimo magiška minčių galia formų ir vienas iš jį kamavusios psichinės ligos požymių. O kadangi šį reiškinį galima paaiškinti medicinos terminais, ilgiau į jį gilintis nėra prasmės. Tyrimas baigtas.
Tokio vertinimo blogybė ta, kad Džordžo ir velnio santykiai tampa banalūs ir nereikšmingi. Kaip jie atrodytų, jei juos vertintume iš tradicinės krikščioniškosios pasaulėžiūros pozicijų?
Žvelgiant iš šio požiūrio taško, žmonija (o gal net ir visa visata) priversta dalyvauti titaniškoje gėrio ir blogio jėgų – Dievo ir velnio – dvikovoje. Mūšio laukas – kiekvieno žmogaus siela. Nuo šio mūšio baigties priklauso visa žmogaus gyvenimo prasmė. Vienintelis ir svarbiausias klausimas, kuriam – Dievui ar velniui – atiteks žmogaus siela. Sudaręs tokį sandėrį Džordžas susidėjo su velniu ir taip jo sielai kilo didžiausias žmonijai žinomas pavojus. Tai neabejotinai buvo kulminacinis jo gyvenimo momentas. Nuo jo sprendimo priklausė galbūt net visos žmonijos likimas. Jį įdėmiai stebėjo angelų chorai ir demonų armijos, sekdami kiekvieną jo mintį ir nepaliaujamai melsdami vienokios ar kitokios baigties. Galų gale, atsižadėjęs sandėrio ir draugystės su velniu, Džordžas išsigelbėjo iš pragaro ir tuo pašlovino Dievą, suteikė vilties žmonijai.
Ką reiškia Džordžo sudarytas sandėris: ar tai tik dar vienas neurozės požymis, ar lemiamas jo egzistencijos momentas, turintis pasaulinę svarbą?
Šioje knygoje nesiekiu sumenkinti medicininio vertinimo. Iš visų galimų vertinimo modelių – o jų yra daug – jis ir toliau išlieka veiksmingiausias psichinės ligos pažinimo būdas. Tačiau kartais tam tikrais atvejais geriau tinka kiti metodai.
Tuomet tenka rinktis, koks bus mūsų požiūris. Džordžui papasakojus apie sandėrį su velniu, turėjau apsispręsti, ar tai laikyti tik dar vienu tipiniu neurozės simptomu, ar moralinių vertybių krizės ženklu. Jei būčiau vertinęs medicininiu požiūriu, man nebūtų tekę imtis jokių skubių veiksmų, jei moraliniu – Džordžo ir viso pasaulio labui iš paskutiniųjų turėjau stengtis išspręsti šią moralinę dilemą. Kurį kelią rinktis? Apsisprendęs Džordžo sandėrį (nesvarbu, kad jis buvo sudarytas vien mintyse) laikyti nemoraliu ir labai aiškiai jam parodęs viso šio reikalo amoralumą, be jokios abejonės, pasirinkau dramatiškesnį kelią. Manau, kad bendra taisyklė yra tokia: jei tam tikru momentu privalome apsispręsti, kuriuo keliu eiti, tikriausiai turėtume rinktis dramatiškiausią, t. y. tą, kuris konkretų nagrinėjamą įvykį padaro nepaprastai reikšmingą.
Vis dėlto vienpusiškai vertinti kokį nors klausimą netikslinga ir nepatartina. Mes, gyvenantys Šiaurės Amerikoje, žiūrėdami į mėnulį įžvelgiame žmogaus siluetą. Kažkur girdėjau, kad gyvenantieji Centrinėje Amerikoje, mato kiškį. Kurie teisūs? Be abejo, ir tie, ir kiti, nes požiūrio skirtumus lemia kultūrinės ir geografinės aplinkybės. Įvairūs vertinimo modeliai – tai tik skirtingi požiūriai. Juk norėdami kuo daugiau sužinoti apie mėnulį – ar bet kurį kitą reiškinį, – privalome informaciją apie jį vertinti kuo įvairesniais požiūriais.
Todėl šioje knygoje stengsiuosi pateikti įvairiapusį vertinimą. Skaitytojus, kurie mėgsta aiškumą ir paprastumą (arba pernelyg supaprastintą informaciją), tai gali trikdyti. Tačiau nagrinėjant šią temą reikia daugiau nei vien paviršutiniško aiškumo. Žmogiškasis blogis pernelyg svarbus, kad pakaktų vienpusio požiūrio. Be to, tai pernelyg platus gyvenimiškas reiškinys, kurio neįmanoma įsprausti į siauro vertinimo rėmus. Ir iš tiesų, jis yra toks fundamentalus, kad pats savaime neišvengiamai tampa paslaptingas. Mes niekada iki galo nesuvoksime fundamentalių realybės dėsnių, ir tik kai kuriuos iš jų galbūt pavyks pažinti geriau. Nors iš tikrųjų, kuo labiau į juos gilinamės, tuo aiškiau matome, kad jų nesuprantame, o jų paslaptingumas ima kelti pagarbią baimę.
Tai kokia prasmė bandyti visa tai suvokti? Jau vien toks klausimas skamba nihilistiškai, lyg nuo neatmenamų laikų girdimas velnio balsas.[10 - Visuose pasakojimuose apie egzorcizmo atvejus demoniški balsai ištisai perša vienokias ar kitokias nihilistines mintis.] Kodėl reikia kažką daryti ar kažko mokytis? Ogi paprasčiausiai todėl, kad daug geriau – ir maloniau, ir naudingiau – bent šį tą žinoti apie tai, kas esame, nei bejėgiškai kapanotis aklinoje tamsoje. Iki galo negalime nei suvokti šio reiškinio, nei kaip nors jo pakeisti, tačiau, kaip teigė J. R. R. Tolkienas: „Mums reikia ne suvaldyti visus pasaulio tvanus, bet dorai nugyventi mums skirtus metus, išrauti blogį iš mūsų laukų, kad įpėdiniams liktų švari dirva. Ne mes nuspręsime, kokiu oru jie kvėpuos.“[11 - J. R. R. Tolkien, Karaliaus sugrįžimas, Alma littera, 2008.]
Taigi, mokslas kaip įmanydamas stengiasi išsiaiškinti pasaulio paslaptis. Pamažu ir mokslininkai pradeda susitaikyti su mintimi, kad požiūris turi būti visapusiškas. Fizikų nebeglumina mintis, kad šviesa vienu metu yra ir dalelė, ir banga. Psichologijoje vertinant reiškinius laikomasi įvairiausių požiūrių: biologinio, psichologinio, psichologinio-biologinio, sociologinio, socialinio-biologinio, froidistinio, racionaliojo ir emocinio, bihevioristinio, egzistencinio ir t. t. Ir nors mokslui reikia šviesių protų, kurie sugebėtų sukurti vieną vertinimo modelį, leidžiantį geriausiai suvokti reiškinių esmę, pacientui, kuris nori būti kuo geriau suprastas, reikėtų ieškotis tokio gydytojo, kuris sugebėtų į žmogaus sielos paslaptis pažvelgti įvairiais aspektais.
Vis dėlto mokslinės pažiūros dar nėra labai plačios. Skyrius „Blogio psichologijos kūrimo link“ taip pavadintas būtent todėl, kad mes dar neturime pakankamai mokslinių žinių apie žmogiškąjį blogį, kad jas jau būtų galima vadinti psichologija. Kodėl taip nutiko? Blogio samprata jau tūkstančius metų yra svarbiausia religinių doktrinų tema, tačiau psichologijos mokslas jos beveik nenagrinėja, nors atrodo, kad ši sritis turėtų būti ypač aktuali. Tokią keistą padėtį iš esmės lėmė tai, kad mokslinės ir religinės pažiūros lig šiol buvo laikomos visiškai nesuderinamomis – tarsi aliejus ir vanduo, tarpusavyje nesimaišantys ir nesusiliejantys.
Septyniolikto amžiaus pabaigoje, kai paaiškėjo, kad istorija su Galilei neigiamai atsiliepė ir mokslui, ir Bažnyčiai, abi šios institucijos sudarė nerašytą susitarimą dėl nebendravimo. Pasaulis buvo gana dirbtinai padalytas į gamtinį ir antgamtinį. Religija pritarė, kad gamtinis pasaulis – išskirtinai mokslininkų veiklos sritis, o mokslas, savo ruožtu, sutiko nesikišti į dvasinius reikalus, arba, tiksliau tariant, į moralinių vertybių sritį. Ir išties, buvo laikoma, kad mokslas neturi nieko bendro su moralės dalykais.
Tad pastaruosius tris šimtus metų tarp mokslo ir Bažnyčios buvo didelė takoskyra. Tokios skyrybos, po kurių abipusis bendravimas kartais būdavo lydimas dygių pašaipų, nors dažniau neįtikėtinai taikus, lėmė, kad blogio problemos gvildenimas tapo vien dvasinių mąstytojų užsiėmimu. Neskaitant kelių išimčių, mokslininkai net nebandė domėtis, kaip sekasi ieškoti šios problemos sprendimo, ir taip elgėsi vien vedami įsitikinimo, kad mokslas neturi turėti nieko bendro su moralinėmis vertybėmis. Jau pats žodis „blogis“ pirmiausia turi būti apibrėžtas vertybiniu požiūriu, vadinasi, griežtai nuo vertybių atsiribojęs mokslas net negali šio klausimo nagrinėti.
Vis dėlto dabar viskas keičiasi. Mokslas, nepripažįstantis religinių vertybių ir tiesų, galų gale nuvestų į pasauline branduoline katastrofa pasibaigsiančias ginklavimosi varžybas. Jei Bažnyčia visiškai atsisakytų mokslui būdingų abejonių ir kritiško žvilgsnio, ji virstų Rasputino beprotybės apimtu Džonstaunu[12 - Buvusi religinė bendruomeninė gyvenvietė šiaurės vakarų Gajanoje, kurioje 1978 m. nusižudė 913 gyventojų. (Vert. past.)]. Dėl įvairiausių priežasčių mokslas ir Bažnyčia daugiau nebegali gyvuoti atskirai. Šiandien yra daugybė neišvengiamo jų suartėjimo priežasčių. Viena iš jų – ir pati blogio problema. Suartėjimo būtinybė tokia didelė, kad net ir pats mokslas jau nebelaiko savęs atsietu nuo moralinių vertybių. Šis abipusis susitaikymas prasidėjo praeitame dešimtmetyje[13 - XX a. aštuntajame dešimtmetyje. (Vert. past.)], ir tai išties yra pats įdomiausias dvidešimto amžiaus pabaigos intelektinių procesų raidos reiškinys.
Mokslas ilgai šalinosi blogio temos, nes kitaip būtų tekę aiškintis nepaprastai didelę paslaptį. Tai nereiškia, kad mokslininkų netraukia paslaptys, tačiau jų požiūris ir moksliniai tyrimo metodai paprastai apsiriboja kuria nors siaura sritimi. Jų stilius – analitinė veikla, kurią „valdo“ kairysis smegenų pusrutulis. Paprastai vienu metu jie susitelkia į konkrečių, nedidelių tyrimo objektų nagrinėjimą ir bando daugiau sužinoti apie kiekvieną iš jų. Jiems geriau aiškintis mažas, o ne dideles paslaptis.
Teologams toks skrupulingumas svetimas. Jų apetitas begalinis, kaip ir pats Dievas. Tai, kad Dievas visuomet bus didesnis už tą kąsnį, kurie jie įstengs apžioti, jų nėmaž nejaudina. Kaip tik priešingai, kol vieni religijoje ieško išsigelbėjimo nuo paslapčių, kitiems religija – būdas priartėti prie paslapties. Ir šie mielai naudojasi ne tik vienai kuriai nors sričiai skirtais moksliniais tyrimo metodais, bet ir pasikliauja integruotais pažinimo būdais, už kuriuos „atsakingas“ dešinysis pusrutulis, – meditacija, intuicija, jausmais, tikėjimu ir apreiškimais. Tokiems žmonėms tuo įdomiau, kuo paslaptis didesnė.
Blogio problema išties yra didžiulė paslaptis. Ne taip paprasta ją bandyti gvildenti supaprastintai. Tačiau pamatysime, kad kai kurie žmogiškojo blogio aspektai gali būti susiaurinti taip, kad būtų galima išnagrinėti moksliniais metodais. Vis dėlto šios dėlionės detalės taip tvirtai sukibusios, kad jas atskirti – nepaprastai sunku ir destruktyvu. Be to, ši dėlionė – tokio milžiniško dydžio, kad neverta tikėtis pamatyti daugiau nei vien didelio paveikslo fragmentus. Kaip ir paprastai nutinka pradedant mokslinius tyrinėjimus, pradėjus gvildenti šią temą bus daugiau klausimų nei atsakymų.
Pavyzdžiui, į blogio problemą vargiai galėtume gilintis nekalbėdami apie gėrį. Jei pasaulyje nebūtų gėrio, mes net nesusimąstytume apie blogį.
Kaip keista. Pacientai arba pažįstami daugybę kartų manęs yra klausę: „Gydytojau, kodėl pasaulyje egzistuoja blogis?“ Tačiau per šitiek metų taip niekas ir nepaklausė: „Kodėl pasaulyje yra gėris?“ Tarsi būtų savaime aišku, kad šis pasaulis – iš prigimties geras, tik jame kažkokiu būdu pasklido blogio užkratas. Vis dėlto, remiantis turimomis mokslinėmis žiniomis, blogio egzistavimą paaiškinti lengviau. Remiantis fizikos ir gamtos dėsniais nesunku paaiškinti, kodėl atsiranda puvinys. Kad gyvybė evoliucionuoja į vis sudėtingesnes formas, suprasti sunkiau. Dažnai pastebime, kad vaikai linkę meluoti, vagiliauti ir apgaudinėti, o tai, kad kartais iš jų išauga išties sąžiningi žmonės, atrodo daug keisčiau. Tinginystė paplitusi plačiau nei darbštumas. Jei gerai pamąstytume, tikriausiai pripažintume, kad iš prigimties mūsų pasaulis – blogas ir kad kažkaip paslaptingai jame išplito gėrio virusas, o ne atvirkščiai. Gėrio paslaptis dar didesnė nei blogio[14 - Entropija, tinginystė ir pirmapradė nuodėmė išsamiai aptariamos M. Scotto Pecko knygoje Nepramintuoju taku.].
Šios dvi paslaptys neatsiejamai persipynusios. Jau vien šio skyriaus pavadinimas netikslus. Jis turėtų būti pavadintas „Gėrio ir blogio psichologijos kūrimo link“. Neįmanoma rimčiau gilintis į žmogiškojo blogio problemą, jei kartu nebandysime suprasti žmogiškojo gėrio esmės. Iš tikrųjų, kaip paaiškės pas-kutiniame šios knygos skyriuje, susitelkti vien į blogio problemos nagrinėjimą yra nepaprastai pavojinga tą darančio žmogaus sielai.
Taip pat nepamirškite, kad blogio klausimas neišvengiamai susijęs su velnio klausimu, o nuo jų neatsiejamas gėrio klausimas veda prie klausimų apie Dievą ir pasaulio sukūrimą. Tikiu, kad galime ir turime atplėšti mažą šios paslapties dalelę, į kurią galėtume moksliškai įsikibti nagais ir dantimis, tačiau nagrinėdami tokius klausimus artėjame prie protu neaprėpiamos ir įstabios srities, kurios esame nepajėgūs suvokti. Nesvarbu, ar tai suprantame, ar ne, tačiau tiesiogine prasme įžengiame į šventą žemę, todėl nieko keisto, jei tai kelia pagarbią baimę. Kai prieš mus veriasi tokia šventa paslaptis, būtina prisiminti, kad privalome žengti nepamiršdami atsargumo, gimusio iš mūsų meilės ir baimės.
Gyvenimo ir mirties klausimas
Kad galėtume žengti toliau, reikia turėti bent jau mūsų darbui tinkamą blogio apibrėžtį. Būtent dėl to, kad ši tema tokia paslaptinga, mes lig šiol ir neturime visuotinai priimtos blogio apibrėžties. Vis dėlto manau, kad širdyje visi daugiau ar mažiau suvokiame, kas tai yra. Šiuo metu nesugalvočiau, kaip geriau apibrėžti šią sąvoką, negu su vaikams būdingu pastabumu tai padarė mano aštuonmetis sūnus, paprasčiausiai pasakęs: „Tėti, juk tai iš kitos pusės perskaitytas žodis „gyvas“.[15 - Žodžių žaismas anglų kalboje: evil (liet. blogis) ir live (liet. gyvas). (Vert. past.)] “Blogis – tai gyvybės priešingybė. Būtent jis yra gyvenimo jėgos priešprieša. Kitaip tariant, šis žodis įvardija žudymą, būtent – žmogžudystę, t. y. betikslį žudymą, kurio nereikia išgyvenimui.
Nepamirškime to. Anksčiau keletas autorių blogį yra aprašę taip intelektualiai, kad jis pasidarė visiškai abstrakti ir beveik nebesuvokiama sąvoka. Žudymas – labai konkretus veiksmas. Nepamirškime, kad Džordžas buvo pasiryžęs paaukoti net savo vaiko gyvybę.
Sakydamas, kad blogis reiškia žudymą, nenoriu apsiriboti vien fiziniu žudymo aspektu. Blogis gali sunaikinti ir sielą. Gyvybė (ypač žmogaus) pasižymi įvairiais esminiais bruožais – jautrumu, judrumu, savimone, tobulėjimu, nepriklausomumu, valia. Galima sunaikinti vieną iš šių savybių, nesužeidžiant paties kūno. Tokiu būdu arklys ar net vaikas „sulaužomas“, nepalietus nė plaukelio ant jo galvos.
Apie tai daug rašė Erichas Frommas, kuris išplėtė nekrofilijos apibrėžtį: jis teigė, kad nekrofilija – tai ir kai kurių žmonių troškimas valdyti kitus, paversti juos paklusnus, pažaboti jų savarankiškumą, užgniaužti gebėjimą galvoti, suvaržyti jų spontaniškumą ir išskirtinumą ir priversti gyventi pagal nustatytas taisykles. Skirtingai nuo „biofiliškų“ pažiūrų žmogaus, kuris vertina ir tausoja gyvybės formų įvairovę bei gerbia individo išskirtinumą, nekrofiliška asmenybe jis laiko žmogų, kuris, siekdamas išvengti bet kokių gyvenimo nesklandumų, kitus bando paversti paklusniais robotais, taip pakirsdamas jų žmogiškumo šaknis.[16 - Erich Fromm, The Heart of Man: Its Genius for Good and Evil (Žmogaus širdis: gebėjimas jausti gėrį ir blogį), Harper & Row, 1964.]
Todėl šiuo požiūriu blogis yra ta jėga, kuri gyvena žmogaus viduje ar aplink jį ir siekia sunaikinti gyvybę ar gyvybingumą. Gėris – atvirkščiai. Gėris stiprina gyvybę ir gyvybingumą.
#
Šiuo metu skaitau daug paskaitų ir dažnai kalbu viešoje erdvėje. Neseniai savęs paklausiau, ką iš esmės bandau pasakyti. Ar yra kokia esminė, pagrindinė mano kalbų mintis?
Taip, yra. Gerai pagalvojęs suvokiau – kad ir apie ką kalbėčiau, visuomet kaip įmanydamas stengiuosi žmones įtikinti Dievą, Kristų ir save pačius vertinti kur kas rimčiau, nei jie tai paprastai daro.
Nuo pat pradžių mums buvo pasakyta, kad Dievas mus sukūrė pagal savo atvaizdą. Ar apie tai kada giliau susimąstome? Ar pripažįstame, kad esame dieviškos būtybės? Ir kad žmogaus gyvybė – šventa?
Kalbėdamas apie savo ryšį su žmonėmis, Jėzus sakė: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų.“[17 - Evangelija pagal Joną, 10, 10.] Apsčiai. Koks nuostabus žodis! Šiam keistam žmogui, kuris akivaizdžiai mėgo vestuves, vyną, grynus aliejus ir gerą draugiją ir vis dėlto leidosi nužudomas, rūpėjo ne tiek gyvenimo trukmė, kiek pats gyvybingumas. Jo nedomino sustabarėję žmonės, apie kuriuos jis yra pasakęs: „Tegu mirusieji laidoja mirusius.“[18 - Evangelija pagal Matą, 8, 22.] Jį traukė gyvybės dvasia, žvitrumas. O apie šėtoną, patį tikriausią blogio įsikūnijimą, Jėzus pasakė: „Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys.“[19 - Evangelija pagal Joną, 8, 44.] Blogis neturi nieko bendra su natūralia mirtimi, jis susijęs su smurtine mirtimi, kai sunaikinamas kūnas arba dvasia.
Šia knyga siekiu paskatinti daug rimčiau susimąstyti apie žmogaus gyvybės svarbą, o tuo pačiu ir apie žmogiškąjį blogį, kad galėtume jį suprasti visais įmanomais būdais, net ir pasitelkę mokslo metodus. Stengiuosi parodyti, kaip atpažinti blogį ir pamatyti visas šlykščias jo apraiškas realiame gyvenime. Tai nėra liguistas siekis. Kaip tik priešingai. Stengiuosi tik dėl to, kad galėtume „turėti apsčiai gyvenimo“. Vienintelė priežastis, dėl kurios reikia stengtis atpažinti žmogiškąjį blogį, – kad, kai tik įmanoma, nuo jo išvaduotume žmogų, o kai neįmanoma (taip nutinka dažniausiai), tą blogį mėgintume suprasti dar geriau, išmoktume jį išnaikinti tam tikrais atvejais ir galų gale visas šlykščias jo apraiškas apskritai nušluotume nuo žemės paviršiaus.
Turėtų būti aišku, kad kalbėdamas apie tai, jog būtina kurti blogio psichologiją, nesiūlau nei gilintis į blogį abstrakčiai, nei kurti abstrakčios psichologijos šakos, bedvasės ir atsietos nuo gyvenimiškų vertybių. Mums nepavyks suprasti ligos esmės, jei neturėsime tikslo jos išgydyti, nebent būtume kokios nors nacių ideologijos propaguotojai. Blogio psichologija privalo turėti gydomąjį poveikį.
Gijimas prasideda nuo meilės. Tai – meilės įrodymas. Mylimas žmogus sveiksta. Kai meilės nėra, gijimas sulėtėja, o gal ir visai sustoja. Paradoksalu, bet blogio psichologija turi skleisti meilę. Ji privalo būti sklidina gyvenimo meilės. Kiekviename žingsnyje turi jaustis, kad ja šlovinama ne tik meilė tiesai, bet ir meilė gyvenimui – šiluma, šviesa, juokas, spontaniškumas, džiaugsmas, atidumas ir žmogiškas rūpestingumas.
Galbūt taip jau pradedu „teršti“ mokslą. Mielai tą darysiu ir toliau. Jei nenorime, kad moksliniu pagrindu kuriama mano siūloma psichologijos koncepcija virstų negyva, sustabarėjusia doktrina, kuri pati savaime gali tapti blogiu, bet norime, kad būtų turtinga, išmoninga ir pulsuojanti gyvybe, privalome pasistengti, kad joje būtų daug tų dalykų, kurie paprastai laikomi nesuderinamais su moksline sritimi. Pavyzdžiui, ją kuriant reikia nepamiršti literatūros, ir ypač mitologinių pasakojimų. Ilgus amžius kovodami su blogiu, sąmoningai ar ne žmonės perkėlė savo patirtį į mitinius pasakojimus. Mitologija slepia didžiulius tokios patirties klodus, kuriuos mes ir toliau turtiname. Štai, pavyzdžiui, neseniai išpopuliarėjusioje Tolkieno trilogijoje Hobitas ir Žiedų valdovas veikiantis Golumo personažas yra turbūt tiksliausiai kada nors pavaizduotas blogio įsikūnijimas.[20 - J. R. R. Tolkien, Hobitas, Alma littera, 2012, Žiedų valdovas, 2014.] Šių knygų autorius, literatūros profesorius J. R. R. Tolkienas, blogį tikrai išmanė ne prasčiau nei bet kuris psichiatras ar psichologas.
Pažvelgę priešinga kryptimi, pripažintume, kad nagrinėjant blogį reikia taikyti ir „tikro“ mokslo metodus: ne tik Rorschacho testus[21 - Psichodiagnostinė metodika. (Vert. past.)], bet ir pažangiausius biocheminių tyrimų metodus ar pažangiausias paveldimumo dėsnių statistines analizes. Vienas redaktorius, peržvelgęs pirmą knygos rankraščio versiją, šūktelėjo: „Nieko sau, Skoti, tikiuosi, nebandysi teigti, kad blogį lemia genetiniai, biocheminiai ar fizikiniai procesai.“ Vis dėlto tas pats redaktorius puikiai žinojo, kad jau nustatyta, jog beveik visos ligos kyla ir dėl emocinių, ir dėl fizinių priežasčių. Solidus mokslas – solidi psichologija – negali būti siaurų pažiūrų. Reikia ieškoti visomis kryptimis, nes kiekviena smulkmena gali būti reikšminga.
Galų gale ne mažiau svarbu, kad blogio psichologija turėtų ir religinį pagrindą. Taip sakydamas neturiu omenyje, kad būtina remtis konkrečia teologijos doktrina, tačiau manau, kad privalome pasinaudoti ne tik geriausia visų religinių krypčių patirtimi, bet ir pripažinti antgamtinio pasaulio tikrumą. Be to, kaip jau minėjau anksčiau, šis mokslas turi būti persunktas meile ir pagarba gyvybei. Negalima jo paversti vien pasaulietine psichologija.
Egzistuoja daugybė įvairių teologinių blogio sampratų. Jas visas tikriausiai vienija tai, kad žmogiškasis blogis, pavyzdžiui, žudymas, aiškiai neatskiriamas nuo natūraliai kylančio blogio, pavyzdžiui, gaisrų, potvynių ir žemės drebėjimų sukeltos mirties ar sunaikinimo. Vienas mano draugas, žinodamas, kad rašau knygą apie blogį, pasakė: „Galbūt tu galėsi padėti man suprasti, kodėl mano sūnus susirgo cerebriniu paralyžiumi.“ Negaliu to padaryti. Rabino Haroldo S. Kushnerio knygoje Kai nelaimės aplanko gerus žmones[22 - Harold S. Kushner When Bad Things Happen to Good People, Schocken Books, 1981.] turbūt išsamiausiai nagrinėjama natūralaus blogio tema. Šioje knygoje bus kalbama tik apie žmogiškąjį blogį, daugiausia dėmesio skiriant „blogiems“ žmonėms.
Suprantama, ši tema nebus išnagrinėta iki galo. Nesiekiu mokslinio tikslumo ar išsamumo, tačiau kiek įmanoma noriu bendrai aprėpti šios temos esmę, kad paskatinčiau toliau moksliškai gilintis į šią sritį ir ieškoti atsakymų į visus klausimus. Nors kituose religiniuose tikėjimuose yra daug vertingos medžiagos blogio psichologijos kūrėjams, bandydamas plėtoti šią psichologijos sritį, remsiuosi tik krikščioniškomis pažiūromis.[23 - Skiriamos trys pagrindinės šiuo metu egzistuojančios teologinės blogio sampratos. Pirmoji – tai nedualistinė hinduizmo ir budizmo doktrina, kurioje blogis suvokiamas tiesiog kaip kita medalio pusė. Kur yra gyvybė, turi būti ir mirtis, kas auga, turi ir sunykti, kas sukuriama – sunaikinama. Todėl ši nedualistinė doktrina teigia, kad gėrio ir blogio takoskyra – tai iliuzija. Toks požiūris rado atgarsį tariamose krikščioniškos pakraipos sektose, kaip antai krikščioniškojo mokslo bažnyčioje ir neseniai išpopuliarėjusioje stebuklingo mokymo bendruomenėje, nors krikščionių teologai tokius teiginius vadina šventvagiškais. Pagal antrąją sampratą teigiama, kad blogis yra gėrio priešprieša, bet irgi Dievo kūrinys. Kad galėtume vadovautis laisva valia (kurią Dievas mums būtinai turi suteikti, kad būtume sukurti pagal jo atvaizdą), turi būti ir galimybė klysti, ir todėl turi būti sąlygos blogiui egzistuoti. Šią blogio sampratą, kurią aš vadinu integruotu dualizmu, palaikė Martinas Buberis, blogį palyginęs su „mielėms tešloje“ – tai Dievo pridėtas fermentas žmogaus sieloje, be kurio žmogaus asmenybė negalėtų augti (Good and Evil, Charles Scribner‘s Sons, New York, 1953, p. 94). Trečiąją svarbiausią blogio sampratą, kurią propaguoja tradicinė krikščioniška pasaulėžiūra, vadinu velniškuoju dualizmu: blogis suprantamas ne kaip Dievo kūrinys, bet kaip jam nepavaldus atgrasus vėžinis darinys. Nors ir ši samprata turi trūkumų (kurie bus paaiškinti 6 skyriuje), ji vienintelė iš visų trijų tinkamai traktuoja žudymo ir žudiko klausimą.]
Lygiai taip pat nesiekiu apžvelgti visas šią temą nagrinėjančias psichologijos teorijas. Pakaks pasakyti, kad nors mums dar ir trūksta mokslinių žinių apie žmogiškąjį blogį, jog jas jau būtų galima vadinti psichologijos mokslu, žmogaus elgesio tyrinėtojai jau sukūrė pagrindą, kuriuo remiantis galima toliau plėtoti šią psichologijos kryptį. Esminę reikšmę turi Freudo atrasta pasąmonė ir C. Jungo „Šešėlio“ samprata.
Visgi norėčiau išskirti vieno psichologo nuopelnus. Išsigelbėjęs nuo Hitlerio vadovavimo metais nacių vykdyto žydų persekiojimo, psichoanalitikas Erichas Frommas didžiąją savo gyvenimo dalį skyrė nacizmo blogio tyrinėjimams. Jis buvo pirmasis ir vienintelis mokslininkas, sugebėjęs aiškiai apibrėžti blogos asmenybės tipą, pabandęs išsamiai išanalizuoti blogų žmonių natūrą ir siūlęs ją tyrinėti ir toliau.[24 - The Heart of Man: Its Genius for Good and Evil; taip pat žr. jo knygą The Anatomy of Human Destructiveness (Žmogiškojo destruktyvumo anatomija), Holt, Rinehart & Winston, 1973., joje ši tema nagrinėjama išsamiau, bet ne taip novatoriškai.]
Frommo darbai remiasi kai kurių Trečiojo reicho nacių lyderių elgsenos ir holokausto tyrimais. Jo darbas pranašesnis už manąjį tuo, kad istoriniu požiūriu jo tyrimo objektai neabejotinai gali būti įvardijami kaip blogio skleidėjai. Tačiau kartu tai yra ir jo darbo trūkumas: kadangi jam niekuomet neteko iš tikrųjų bendrauti su savo tyrimų objektais ir kadangi jie visi buvo įtakingi politiniai veikėjai tam tikro laikmečio ir tam tikrų kultūrinių aplinkybių nulemtoje santvarkoje, susidaro įspūdis, kad tikrai blogi žmonės gyveno „kažkur“ ir „kažkada“. Skaitytojui gali pasirodyti, kad tikrajam blogiui nėra vietos kaimynystėje gyvenančios trijų vaikų motinos namuose arba gatvės gale stovinčios bažnyčios diakono gyvenime. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad blogų žmonių yra tikrai nemažai, ir iš pirmo žvilgsnio jie niekuo nesiskiria nuo mūsų.
Garsusis žydų teologas Martinas Buberis skyrė dvi mitų apie blogį rūšis. Pirmoji – tai pasakojimai apie žmones, kuriems kyla didžiulė grėsmė patekti į blogio pinkles, antra rūšis – apie tuos, kurie jau pateko į šias pinkles ir kuriuos absoliutus blogis pasiglemžė ir visiškai užvaldė[25 - Good and Evil, p. 139–140.].
Džordžo atvejis – tikra gyvenimiška istorija, prilygstanti pirmos rūšies mitui. Jis dar netapo blogu žmogumi, tačiau trūko nedaug. Jo sandėris su velniu buvo lūžio taškas jo moraliniame gyvenime. Jei šio sandėrio jis nebūtų nutraukęs, būtų leidęs blogiui save užvaldyti. Tačiau jis dar nebuvo pasiekęs tos ribos ir, kamuojamas kaltės jausmo, sugebėjo atsitraukti.
Dabar susipažinkime su pora, kurie, kaip ir Frommo tyrimo subjektai, priklauso antrajam tipui. Tai žmonės, peržengę ribą ir pasidavę absoliučiam blogiui, iš kurio galbūt net neįmanoma išsivaduoti.
Pasakojimas apie Bobį ir jo tėvus
Buvo vasaris. Tuo metu, įpusėjęs savo pirmuosius specializuotų psichiatrijos studijų metus, dirbau ligoninėje. Penkiolikmetis Bobis, kuriam buvo diagnozuota depresija, į ligoninės skubios pagalbos skyrių buvo atvežtas iš vakaro. Dar prieš pirmą kartą susitikdamas su Bobiu perskaičiau, ką ligos kortelėje buvo užrašęs ligoninės priimamojo psichiatras:
Vyresnysis Bobio brolis Stiuartas nusižudė praėjusių metų birželį, būdamas šešiolikos. Jis paleido šūvį sau į galvą iš 22 kalibro graižt-vinio šautuvo. Iš pradžių atrodė, kad po savo vienintelio brolio mirties Bobis jaučiasi gana gerai. Tačiau rugsėjį, prasidėjus mokslo metams, jo rezultatai smarkiai suprastėjo. Anksčiau mokydavęsis vien B pažymiais, dabar gauna vien neigiamus vertinimus. Dar prieš Padėkos dieną buvo akivaizdu, kad jis apimtas sunkios depresijos. Jo tėvai, kurie, atrodo, labai sunerimę, bandė su juo pasikalbėti, bet jis darėsi vis uždaresnis. Po Kalėdų dar labiau užsisklendė savyje. Nors anksčiau Bobis niekuomet nesielgdavo chuliganiškai, vakar pats vienas pavogė automobilį ir (neturėdamas jokios vairavimo patirties) jį sudaužė, tad buvo sulaikytas policijos. Numatyta jo teismo posėdžio data – kovo dvidešimt ketvirtoji. Dėl jauno amžiaus jis buvo patikėtas tėvų priežiūrai. Jiems rekomenduota nedelsiant kreiptis į psichiatrą.
Padėjėjas atvedė Bobį į mano kabinetą. Jo kūno sudėjimas buvo kaip ir daugumos penkiolikmečių berniukų, kurie vos prasidėjus paauglystei staiga išstypsta, – ilgos, ištįsusios ir pagalius primenančios rankos ir kojos, prakaulus kūnas, kuris dar nebuvo pradėjęs stambėti. Jam visiškai netinkantys drabužiai buvo sunkiai nusakomi. Kiek per ilgi, neplauti plaukai krito jam ant akių, dėl to jo veidą buvo sunku įžiūrėti, ypač kai dar ir žvilgsnis buvo įsmeigtas į grindis. Paspaudžiau jo suglebusią plaštaką ir mostu pakviečiau sėstis.
– Aš – daktaras Pekas, Bobi, – tariau. – Būsiu tavo gydytojas. Kaip jautiesi?
Netardamas nė žodžio Bobis spoksojo į grindis.
– Ar naktį gerai miegojai? – paklausiau.
– Gal gerai, – sumurmėjo Bobis. Jis pradėjo krapštyti kažkokią žaizdelę ant plaštakos. Pastebėjau, kad ant abiejų dilbių ir plaštakų tokių žaizdelių buvo daugybė.
– Ar tau čia baisu?
Tyla. Bobis jau buvo gana smarkiai prakrapštęs žaizdą. Mintyse susiraukiau matydamas, kaip jis žaloja savo kūną.
– Beveik visi nervinasi pirmą kartą patekę į ligoninę, – pasakiau, – bet pamatysi, kad nieko tau čia nenutiks. Papasakok, kaip čia atsiradai.
– Mane atvežė tėvai.
– Kodėl?
– Nes pavogiau automobilį, o policijoje sakė, kad man reikia čia atvažiuoti.
– Policija tau turbūt neliepė važiuoti į ligoninę, – pasitikslinau. – Jie tik pasiūlė apsilankyti pas gydytoją. O vakar vakare tave apžiūrėjusiam gydytojui pasirodė, kad tavo būklė tokia rimta, jog geriau likti ligoninėje. Kaip sugalvojai pavogti tą automobilį?
– Nežinau.
– Pavogti automobilį ne taip jau paprasta, ypač jei esi vienas, nemoki vairuoti ir net neturi vairuotojo pažymėjimo. Turbūt taip pasielgei dėl kažkokios labai svarbios priežasties. Ar galėtum pasakyti, kodėl?
Jokio atsakymo. Tiesą sakant, nieko ir nesitikėjau. Į bėdą pakliuvę penkiolikmečiai vaikinai, pirmą kartą bendraujantys su psichiatru, paprastai nebūna labai šnekūs, ypač jei jie dar apimti depresijos. Bobis aiškiai buvo paskendęs gilioje depresijoje. Kol bendravome, man pavyko keletą kartų pažvelgti jam į akis, kai jis užsimiršęs pakėlė žvilgsnį nuo grindų. Tai buvo bukas, negyvas žvilgsnis. Nei akyse, nei lūpose nebuvo nė lašo gyvybės. Tokias veido išraiškas buvau matęs filmuose apie koncentracijų stovyklų siaubą išgyvenusius kalinius arba apie išsigelbėjusius iš gamtos stichijų, kai jie suvokia, kad namai sugriauti, o šeima žuvusi: apkvaitęs, apatiškas ir beviltiškas žvilgsnis.
– Ar tau liūdna? – paklausiau.
– Nežinau.
„Turbūt kad nežino“, – pagalvojau. Vos įžengę į paauglystę vaikai tik mokosi suvokti savo jausmus. Kuo stipresni jausmai, tuo labiau jie trikdo ir tuo sunkiau juos apibūdinti.
– Man atrodo, kad tau tikrai yra dėl ko liūdėti, – tariau. – Žinau, kad praeitą vasarą nusižudė tavo brolis Stiuartas. Ar buvote artimi?
– Taip.
– Papasakok, ką veikdavote.
– Kad nėra ką pasakoti.
– Jo mirtis tave turbūt labai nuliūdino ir sutrikdė, – pasakiau.
Bobis nieko neatsakė. Gal tik kiek intensyviau ėmė krapštyti vieną iš daugybės žaizdų ant dilbio. Matėsi, kad per šį pirmą mudviejų susitikimą jam dar per anksti kalbėti apie brolio savižudybę. Nutariau apie tai kol kas neklausinėti.
– O tavo tėvai? – paklausiau. – Ką galėtum apie juos papasakoti?
– Jie manimi rūpinasi.
– Labai gerai. O kaip rūpinasi?
– Vežioja mane į skautų stovyklas.
– Tai puiku, – pasakiau. – Juk tėvai taip ir turi elgtis, jei tik turi galimybę. Ar gerai su jais sutari?
– Gerai.
– Nesipykstate?
– Kartais su jais elgiuosi bjauriai.
– Pavyzdžiui, kaip?
– Juos skaudinu.
– Kaip skaudini, Bobi? – klausinėjau toliau.
– Pavyzdžiui, įskaudinau, kai pavogiau automobilį, – atsiliepė Bobis, o jo balse išgirdau ne pasididžiavimą savo poelgiu, bet juodą neviltį ir didžiulį nuovargį.
– Kaip manai, gal automobilį ir pavogei tam, kad juos įskaudintum?
– Ne.
– Man irgi atrodo, kad nenorėjai jų skaudinti. Ar gali prisiminti, kaip dar esi įskaudinęs tėvus?
Bobis neatsakė. Užsitęsus tylai tariau:
– Na, tai?
– Tiesiog žinau, kad juos įskaudinau.
– Bet iš kur žinai? – klausinėjau.
– Nežinau.
– Ar jie tave baudžia?
– Ne, jie elgiasi gerai.
– Tai kodėl manai, kad juos skaudini?
– Jie ant manęs šaukia.
– Štai kaip. O už ką, pavyzdžiui, jie pradeda šaukti?
– Nežinau.
Dabar Bobis įnirtingai krapštė savo žaizdas, o jo galva buvo panarinta iki pat krūtinės. Jutau, kad geriausia būtų pereiti prie ne tokių skausmingų klausimų. Galbūt tada jis taps kiek atviresnis ir mums pavyks užmegzti normalų pokalbį.
– Ar turi kokį nors naminį gyvūnėlį? – paklausiau.
– Šunį.
– Kokios veislės?
– Vokiečių aviganį.
– Kuo jis vardu?
– Ji vardu Ingė, – pataisė mane Bobis.
– Primena vokišką vardą.
– Aha.
– Vokiškas vardas vokiečių aviganiui, – garsiai pasakiau, tikėdamasis, kad man kaip nors pavyks išsivaduoti iš tardytojo vaidmens. – Ar judu su Inge daug laiko praleidžiate kartu?
– Ne.
– Ar ja rūpiniesi?
– Taip.
– Bet neatrodo, kad ja labai džiaugtumeisi…
– Tai mano tėčio šuo.
– Štai kaip. Bet tau vis tiek tenka ja rūpintis?
– Taip.
– Tai ne visai teisinga. Ar dėl to pyksti?
– Ne.
– O savo gyvūną turi?
– Ne.
Buvo akivaizdu, kad pokalbis apie gyvūnėlius tuo ir baigsis, todėl perėjau prie kitos temos, apie kurią jaunimui dažnai būna smagu kalbėti.
– Neseniai buvo Kalėdos, – tariau. – Ką gavai dovanų?
– Nieko ypatingo.
– Bet tėvai tikriausiai tau ką nors padovanojo? Ką gavai?
– Šautuvą.
– Šautuvą? – pakartojau suglumęs.
– Taip.
– Kas per šautuvas? – tyliai paklausiau.
– Dvidešimt antro kalibro.
– Dvidešimt antro kalibro pistoletas?
– Ne, dvidešimt antro kalibro graižtvinis šautuvas.
Tarp mūsų įsivyravo ilga tyla. Pasijutau lyg žemė slystų man iš po kojų. Supratau, kad noriu dabar pat baigti šį pokalbį. Troškau grįžti namo. Galų gale prisiverčiau pasakyti tai, ką reikėjo pasakyti:
– Kaip suprantu, būtent dvidešimt antro kalibro graižtviniu šautuvu ir nusižudė tavo brolis?
– Taip.
– Ar tokios dovanos tu pats paprašei?
– Ne.
– O ką norėjai gauti?
– Teniso raketę.
– Bet gavai šautuvą?
– Taip.
– Kaip jauteisi gavęs tokį patį šautuvą kaip ir tavo brolis?
– Tai nebuvo toks pat šautuvas.
Lengviau atsikvėpiau. Galbūt tiesiog ne taip supratau.
– Atleisk, – tariau, – maniau, kad abu šautuvai buvo vienodi.
– Jie nebuvo vienodi, – atsakė Bobis. – Tai buvo tas pats šautuvas.
– Tas pats šautuvas?
– Taip.
– Nori pasakyti, kad tai buvo brolio šautuvas? – beprotiškai troškau atsidurti namie.
– Taip.
– Tai tėvai Kalėdoms tau padovanojo brolio šautuvą? Tą patį, kuriuo jis nusižudė?
– Taip.
– Kaip jauteisi per Kalėdas gavęs brolio šautuvą? – klausinėjau.
– Nežinau.
Beveik gailėjausi to paklausęs. Iš kurgi jam žinoti? Kaip jam į tokį klausimą atsakyti? Žvilgtelėjau į jį. Mums kalbantis apie šautuvą, jo laikysena nėmaž nepasikeitė. Jis ir toliau krapštinėjo savo rankas. O šiaip atrodė beveik kaip miręs – tuščias žvilgsnis, vangi, apatiška laikysena, kurioje nebuvo nė lašo gyvybės, kėlė neapsakomą siaubą.
– Ir nemanau, kad turėtum žinoti, – tariau. – Ar kada lankaisi pas senelius?
– Ne, jie gyvena Pietų Dakotoje.
– Ar mataisi su kokiais nors giminaičiais?
– Kartais.
– Ar kas nors iš jų tau patinka?
– Patinka teta Helena.
Man pasirodė, kad jo balse išgirdau vos juntamą susidomėjimą.
– Ar tau patiktų, jei teta Helena atvažiuotų čia, į ligoninę, tavęs aplankyti? – paklausiau.
– Ji gyvena tolokai.
– Bet jei vis tiek atvažiuotų?
– Na, jei norės…
Jo balse vėl pajutau menkutę vilties kibirkštėlę. Ir savyje taip pat. Susisieksiu su teta Helena. Dabar pokalbį reikėjo baigti, nes ilgiau nebegalėjau tverti. Supažindinau Bobį su ligoninės tvarka, pasakiau, kad pasimatysime rytoj, kad seselės atidžiai jį stebės ir kad prieš miegą jam duos tabletę migdomųjų. Tada nuvedžiau jį atgal į seselių kabinetą. Surašęs nurodymus dėl tolesnio Bobio gydymo, išėjau į ligoninės kiemą. Lauke snigo. Su džiaugsmu kelias minutes stovėjau stebėdamas ant savęs krintančias snaiges. Paskui grįžau į kabinetą ir pasinėriau į nuobodų ir monotonišką dokumentų tvarkymo darbą. Tai irgi dariau su džiaugsmu.
Kitą dieną susitikau su Bobio tėvais. Jie tvirtino, kad yra sunkiai dirbantys žmonės. Jis buvo įrankių gamintojas, itin kvalifikuotas mechanikas, kuris didžiavosi dirbantis darbą, kuriam reikėjo ypatingo tikslumo. Ji dirbo sekretore draudimo bendrovėje ir didžiavosi jųdviejų tvarkingais namais. Kas sekmadienį jie lankydavosi liuteronų bažnyčioje. Savaitgaliais jis eidavo pagurkšnoti alaus. Ji priklausė moterų boulingo komandai, kuri rinkdavosi žaisti ketvirtadienio vakarais. Jie buvo vidutinio ūgio, nei ypatingai gražūs, nei bjaurūs, ir priklausė darbininkų klasės grietinėlei – tylūs, tvarkingi, solidūs. Sunku buvo įsivaizduoti, dėl ko juos būtų galėjusios persekioti tokios nelaimės – iš pradžių Stiuartas, dabar Bobis.
– Ak, gydytojau, baigiu išverkti akis, – prabilo motina.
– Stiuarto savižudybė jums buvo netikėta? – paklausiau.
– Kaip perkūnas iš giedro dangaus, – atsakė tėvas. – Jis buvo toks paprastas vaikas, gerai mokėsi, jam patiko dalyvauti skautų veikloje, laukuose už namo mėgdavo medžioti švilpikus. Jis buvo ramus vaikis, bet visi jį mėgo.
– Ar prieš savižudybę neatrodė prislėgtas?
– Tikrai ne. Buvo toks, kaip ir visada. Žinoma, jis nebuvo labai šnekus, nepasakodavo, kas dedasi jo galvoje.
– Ar paliko kokį nors raštelį?
– Ne.
– Ar jūsų abiejų giminėje yra žmonių, kurie būtų sirgę psichikos liga, sunkia depresija arba būtų nusižudę?
– Mano giminėje tokių nėra, – atsakė tėvas. – Mano tėvai čia atvyko iš Vokietijos, todėl ten irgi gyvena nemažai giminaičių, apie kuriuos nelabai ką žinau, todėl dėl jų nesu tikras.
– Mano močiutė senatvėje suvaikėjo, todėl ją teko paguldyti į ligoninę, tačiau daugiau niekas nesiskundė jokiais psichiniais sutrikimais, – pridūrė motina. – Ir, suprantama, tikrai niekas nenusižudė. Ak, gydytojau, tikiuosi, nemanote, kad Bobis galėtų… irgi kažką sau pasidaryti?
– Būtent, – tariau. – Manau, kad tai labai tikėtina.
– Viešpatie, šito neiškęsčiau, – tyliai suvaitojo motina. – Ar tokiems dalykams – na, kaip savęs žalojimas, gali pastūmėti šeimos narių pavyzdys?
– Be jokios abejonės. Statistika rodo, kad didžiausia savižudybių rizika kyla tiems žmonėms, kurių brolis ar sesuo nusižudė.
– Viešpatie, – vėl sudejavo motina. – Norite pasakyti, kad Bobis tikrai galėtų taip pasielgti?
– Ar anksčiau nepagalvojote, kad Bobiui galėtų grėsti pavojus? – paklausiau.
– Iki šios dienos nieko net neįtarėme, – atsakė tėvas.
– Bet jei gerai suprantu, Bobis jau kurį laiką buvo prislėgtos nuotaikos, – neatlyžau. – Ar dėl to nesijaudinote?
– Žinoma, jaudinomės, – tarė tėvas, – bet manėme, kad tai normalu. Žinote, brolio mirtis ir visa kita. Manėme, kad po kurio laiko jam pagerės.
– Nepagalvojote, kad jį reikėtų atvesti pasikonsultuoti su specialistu, pavyzdžiui, psichiatru? – klausinėjau toliau.
– Aišku, ne, – vėl prabilo tėvas. Šį kartą jo balse pajutau šiokį tokį susierzinimą. – Juk jau sakėme, kad manėme, jog viskas praeis. Net neįsivaizdavome, kad tai gali būti taip rimta.
– Kiek teko girdėti, nukentėjo ir Bobio mokslai, – pasakiau.
– Taip. Labai gaila, – atsakė motina. – O juk buvo toks puikus mokinys.
– Mokytojai tikriausiai į tai atkreipė dėmesį, – užsiminiau. – Ar jie su jumis kalbėjosi apie Bobio problemas?
Motina atrodė kiek sutrikusi.
– Taip. Žinoma, ir man pačiai buvo neramu. Aš netgi atsiprašiau iš darbo, kad nueičiau į susitikimą mokykloje.
– Ar neprieštarausite, jei prireikus susisieksiu su mokyklos pedagogais. Jų pagalba gali labai praversti.
– Žinoma, ne.
– Ar tame susitikime, – kalbėjau toliau, – kas nors iš pedagogų pasiūlė nuvesti Bobį pas psichiatrą?
– Ne, – atsakė motina. Ji taip greitai atgavo savitvardą, kad net nebuvau tikras, ar apskritai buvo ją praradusi. – Jie užsiminė, kad būtų gerai pasikonsultuoti su psichologu, bet apie psichiatrą nieko nesakė. Žinoma, jei jie būtų tai pasiūlę, būtume taip ir padarę.
– Taip. Tada būtų buvę aišku, kad tai rimta, – pridūrė tėvas. – Bet kadangi jie paminėjo tik psichologą, galvojome, kad jaudinasi tik dėl prastų jo pažymių. Nepamanykite, kad jo pažymiai mums nerūpėjo. Bet be ypatingo reikalo mes niekuomet nespausdavome vaikų. Juk negerai vaikus pernelyg varžyti, ar ne, gydytojau?
– Nemanau, kad kreiptis psichologinės pagalbos dėl Bobio reiškia jį varžyti, – atrėžiau.
– Žinote, gydytojau, – toliau kalbėjo motina, ir man atrodė, kad ji ne bando pasiteisinti, o mane puola, – mums nėra taip jau paprasta vežioti Bobį darbo dienomis. Juk žinote, kad abu dirbame. O visi tie psichologai savaitgaliais nedirba. Juk negalime kasdien atsiprašinėti iš darbo. Kažkam reikia uždirbti duoną.
Nemačiau prasmės toliau ginčytis su Bobio tėvais dėl to, ar jie būtų galėję rasti tinkamą psichologą, kuris dirbtų vakarais ar savaitgaliais. Nusprendžiau pakalbėti apie tetą Heleną.
– Žinote, – tariau, – gali būti, kad kartu su mano darbą prižiūrinčiais gydytojais nuspręsime, jog Bobiui nepakaks vien pagulėti ligoninėje, bet ir kuriam laikui teks iš esmės pakeisti aplinką. Gal turite giminaičių, pas kuriuos jis galėtų pagyventi?
– Bijau, kad ne, – iš karto atkirto tėvas. – Nemanau, kad kuris nors iš jų norėtų užsikarti sau ant sprando paauglį. Juk visi turi savo gyvenimus.
– Bobis man užsiminė apie tetą Heleną, – atsargiai tariau. – Gal ji sutiktų priimti jį pas save?
Motina iš karto paklausė:
– Ar Bobis sakė, kad nenori gyventi su mumis?
– Ne, apie tai dar nekalbėjome, – atsakiau. – Tik mėginu išsiaiškinti, ką galima padaryti. Kas ta teta Helena?
– Tai mano sesuo, – atsakė motina. – Bet apie važiavimą pas ją neverta net kalbėti. Ji gyvena už kelių šimtų kilometrų.
– Ne taip ir toli, – paprieštaravau. – Žinant, kad Bobiui reikia pakeisti aplinką, šis atstumas gali būti pats tas. Tai pakankamai arti, kad galėtų aplankyti jus, ir pakankamai toli nuo tos vietos, kur nusižudė brolis ir gal nuo dar kokių nors jį slegiančių dalykų.
– Nemanau, kad tai įmanoma, – pareiškė motina.
– Kodėl?
– Mudvi su Helena artimai nebendraujame, tiesą sakant, iš viso nebendraujame.
– Kas nutiko?
– Mums niekada nesisekė sutarti. Ji – tikra pasipūtėlė, nors nė neįsivaizduoju, ko čia pūstis. Juk ji – tik valytoja. Jiedu su vyru, kuris irgi niekuo neypatingas, turi tik nedidelę namų valymo paslaugų įmonę. Niekaip nesuprantu, kodėl jie ištisai vaizduoja esantys geresni.
– Suprantu, kad judvi nepernelyg gerai sutariate, – pritariau. – Gal yra kitų giminaičių, pas kuriuos Bobiui būtų geriau?
– Ne.
– Net jei ir nemėgstate sesers, Bobiui, regis, ji visai patinka. Tai – visų svarbiausia.
– Klausykite, gydytojau, – įsiterpė tėvas, – nelabai suprantu, ko siekiate. Visus šiuos klausimus uždavinėjate, tarsi būtumėte mažų mažiausiai policininkas. Mes nieko blogo nepadarėme. Neturite jokios teisės atimti iš tėvų vaiko. Juk to ir siekiate. Dėl to vaiko labai stengėmės. Esame geri tėvai.
Jutau, kad sulig kiekviena akimirka man vis labiau raižo pilvą.
– Man kelia nerimą jūsų kalėdinė dovana Bobiui, – pasakiau.
– Kalėdinė dovana? – tėvai, regis, nelabai suprato, apie ką kalbu.
– Taip. Kiek žinau, padovanojote jam šautuvą.
– Taip.
– Ar jis tokios dovanos ir norėjo?
– Iš kur man žinoti, ko jis norėjo? – piktai atrėžė tėvas, o paskui staiga jo kalbos tonas vėl tapo graudus. – Negaliu prisiminti, ko jis norėjo, juk žinote, kiek mums teko iškęsti. Mums tai buvo labai sunkūs metai.
– Suprantu, kad jums buvo nelengva, – tariau. – Bet kodėl jam padovanojote šautuvą?
– Kodėl? O kodėl gi ne? Tai gera dovana jo amžiaus vaikinui. Daugelis jo bendraamžių už tokią dovaną atiduotų bet ką.
– Man atrodo, – lėtai tariau, – kad po to, kai nusišovė jūsų vyresnysis sūnus, neturėtumėte taip žavėtis šautuvais.
– Turbūt esate vienas iš tų, kurie pasisako už šautuvų uždraudimą, – vėl kiek piktokai burbtelėjo tėvas. – Nieko tokio. Manykite, ką norite. Aš irgi nesu pamišęs dėl ginklų, bet man atrodo, kad problemas kelia ne šautuvai, o juos naudojantys žmonės.
– Iš dalies sutinku su jumis, – pritariau. – Stiuartas nenusižudė vien dėl to, kad turėjo šautuvą. Tai įvyko dėl kažkokios daug svarbesnės priežasties. Gal žinote, kokios?
– Ne. Jau sakėme, kad net nežinojome, jog Stiuartas buvo apimtas depresijos.
– Būtent. Stiuartas išties buvo apimtas depresijos. Žmonės nesižudo neapimti depresijos. Kadangi nežinojote, kad Stiuartas sirgo depresija, galbūt galėjote nesijaudinti dėl to, kad jis turi šautuvą. Bet apie prislėgtas Bobio nuotaikas tikrai žinojote. Juk tai buvo akivaizdu dar prieš Kalėdas, kai padovanojote šautuvą.
– Ak, gydytojau, jūs vis tiek nesuprantate, – pataikaujamai tarė motina, perimdama pokalbį į savo rankas. – Mes tikrai nemanėme, kad jo būklė tokia sunki. Mums atrodė, kad jis tik liūdi dėl brolio mirties.
– Ir tada padovanojote brolio savižudybės įrankį. Ne šiaip šautuvą, o tą patį šautuvą.
Į pokalbį vėl įsiterpė tėvas.
– Naujas šautuvas mums būtų buvęs per brangus pirkinys. Niekaip nesuprantu, ko kabinėjatės prie mūsų. Kaip įmanydami stengėmės rasti jam pačią geriausią dovaną. Juk žinote, kad pinigai ant medžių neauga, o mes – tik paprasti dirbantys žmonės. Galėjome parduoti tą šautuvą ir būtume pasidarę gražaus pinigo. Bet to nepadarėme. Pasilikome jį, kad pradžiugintume Bobį gera dovana.
– Ar pagalvojote, ką apie tokią dovaną pamanys Bobis? – paklausiau.
– Kaip tai?
– O taip, kad įteikti jam brolio ginklą, kuriuo jis nusižudė, – tai tas pats, kaip liepti sekti brolio pėdomis, kitaip tariant, eiti ir nusišauti.
– Nieko panašaus jam nesakėme.
– Aišku, nesakėte. Bet ar nepagalvojote, kad Bobis šią dovaną supras būtent taip?
– Ne, mums tai ir į galvą neatėjo. Nesame tokie išsilavinę kaip jūs. Nelankėme universitetų ir nesimokėme įmantriai mąstyti. Mes – paprasti darbininkai, nėra ko tikėtis, kad galvotume apie tokius dalykus.
– Gal ir taip, – tariau. – Bet būtent dėl to man ir neramu, nes apie tai privalu galvoti.
Kurį laiką įdėmiai žvelgėme vienas į kitą. Svarsčiau, kaip jie jaučiasi. Akivaizdu, kad nesijautė kalti. Gal supykę? Išsigandę? Nuskriausti? Negalėjau pasakyti. Nė kiek nebuvo jų gaila. Tiksliai žinojau, ką jutau pats – mane apėmė pasišlykštėjimas šiais žmonėmis. Be to, buvau labai pavargęs.
– Prašysiu jūsų parašu patvirtinti, jog leidžiate man papasakoti apie Bobį savo seseriai Helenai ir spręsti, ką darysime toliau, – pasakiau atsigręždamas į motiną. – Ir jūsų taip pat, – pasisukau į tėvą.
– Aš nepasirašysiu, – atšovė jis. – Neleisiu jums pliaukšti apie mūsų reikalus už šeimos ribų. Elgiatės taip arogantiškai, tarsi mažų mažiausiai būtumėte koks nors teisėjas.
– Kaip tik atvirkščiai, – abejingai tariau. – Iš visų jėgų stengiuosi, kad apie jūsų reikalus nebūtų pliauškiama už šeimos ribų. Šiuo metu apie tai žino tik Bobis, jūs ir aš. Manau, kad būtina informuoti ir Bobio tetą, bent jau tam, kad sužinočiau, ar ji galės padėti. Negavęs jūsų sutikimo, šį atvejį turėsiu išsamiai aptarti su mano darbą prižiūrinčiais gydytojais. Įtariu, kad apie tai, kas nutiko Bobiui, būtų nuspręsta pranešti Valstijos vaikų apsaugos tarnybai, o tada jums garantuotai tektų turėti reikalų su tikru teisėju. Galbūt to ir šiaip neišvengsite. Tačiau jei Helena sutiktų padėti, manau, kad to užtektų ir valstijos institucijoms neprireiktų kištis. Bet darykite, kaip norite. Spręskite patys, ar leisite man susisiekti su Helena.
– Ak, jau to mano vyro juokai, gydytojau, – šūktelėjo Bobio motina žavingai šypsodamasi. – Jam tiesiog sunku matyti mūsų sūnų psichiatrinėje ligoninėje. Be to, nesame įpratę bendrauti su tokiais išsilavinusiais žmonėmis kaip jūs. Žinoma, pasirašysime. Visiškai neprieštarauju, kad paskambintumėte mano seseriai. Padarysime viską, ką galime. Norime, kad Bobiui būtų kuo geriau.
Pasirašę sutikimą, jie išėjo. Tą patį vakarą mudu su žmona dalyvavome darbuotojams skirtame vakarėlyje. Išgėriau kiek daugiau nei paprastai.
Kitą dieną paskambinau tetai Helenai. Ji su vyru iš karto atvyko pasimatyti su manimi. Jiems nereikėjo ilgai aiškinti, kas nutiko, ir atrodė, kad Bobis jiems nuoširdžiai rūpi. Jie irgi visas dienas praleisdavo darbe, tačiau mielai sutiko priimti Bobį pas save, jei tik bus padengtos psichiatrinio gydymo išlaidos. Laimė, Bobio tėvų darbovietės pasirūpino draudimu, kuris numatė neįprastai dideles psichiatrinio gydymo išlaidų kompensavimo sumas. Susisiekiau su geriausiu miesto, kuriame gyveno Helena, psichiatru, sutikusiu užsiimti ilgalaikiu Bobio psichoterapiniu gydymu. Pats Bobis visai nenutuokė, kodėl gyvena pas dėdę ir tetą. Nemanau, kad tuomet buvo tinkamas metas jam paaiškinti visą tiesą. Tiesiog pasakiau, kad taip jam bus geriau.
Per porą dienų Bobis pradėjo keistis. Ir iš tikrųjų, kelis kartus jį aplankius Helenai, sužinojus, kad gyvens naujoje vietoje, o seselėms bei slaugėms užtikrinus puikią priežiūrą, jo būklė sparčiai taisėsi. Po trijų ligoninėje praleistų savaičių jis buvo perduotas Helenos globon. Žaizdos ant jo rankų buvo virtusios randeliais, ir jam jau neblogai sekėsi juokauti su ligoninės darbuotojais. Po šešių mėnesių Helena man pranešė, kad jam sekasi visai gerai ir kad jo pažymiai vėl pagerėjo. Iš jį gydančio psichiatro sužinojau, kad jiems pavyko užmegzti artimą tarpusavio ryšį, bet jis dar tik pradėjo mokytis suvokti psichologinę savo tėvų prievartą ir elgesį su juo. Po to pokalbio apie Bobį daugiau nieko negirdėjau. O Bobio tėvus po pirmojo susitikimo mačiau dar vos du kartus ir tik po kelias minutes, kol Bobis dar gulėjo ligoninėje. Atrodė, kad to visiškai pakanka.
#
Pas psichiatrą atvestas vaikas paprastai vadinamas identifikuotu pacientu. Toks pasakymas mums, psichoterapeutams, rodo, kad tėvai – ar kokie nors kiti identifikuojantys asmenys – mano, jog vaikas yra ligonis, kitaip tariant, jį laiko sutrikimų turinčiu žmogumi, kurį reikia gydyti. Šį posakį vartojame todėl, kad įpratome skeptiškai vertinti tokį identifikavimo procesą. Dažniausiai pradėję aiškintis problemos priežastis, suprantame, kad tai – ne vaiko, o jo tėvų, šeimos, mokyklos ar aplinkos problema. Paprasčiau tariant, tampa aišku, kad gydymas reikalingas ne tiek vaikui, kiek jo tėvams. Nors būtent tėvai nusprendžia, kad vaikui būtina pagalba, paprastai tokios pagalbos labiau reikia jiems patiems – identifikuojantiems žmonėms. Tai jie turėtų tapti mūsų pacientais.
Tą puikiai įrodė Bobio istorija. Nors jis buvo apimtas sunkios depresijos ir jam reikėjo skubios pagalbos, dėl jo depresyvių nuotaikų kaltas ne jo paties, bet jo tėvų elgesys. Tokia prislėgta nuotaika buvo savaime suprantama. Jo vietoje taip būtų jautęsis bet kuris penkiolikmetis. Liguista iš esmės buvo ne jo būklė, bet šeimos aplinka, į kurią jis natūraliai reagavo užsisklęsdamas savyje.
Vaikams – net ir paaugliams – jų tėvai prilygsta dievams. Iš tėvų elgesio vaikai ima pavyzdį, kaip reikėtų elgtis. Vaikai retai sugeba objektyviai palyginti savo tėvus su kitų vaikų tėvais ir nemoka realiai įvertinti jų elgsenos. Jei tėvai su vaiku elgiasi blogai, vaikas paprastai ima manyti esąs blogas. Jei šeimoje vaikas vadinamas bjauriu, kvailu ir netikėliu, tokiu jis save laikys ir užaugęs. Vaikystėje meilės nepatyrę vaikai mano, kad jų mylėti neįmanoma. Todėl apibendrintas vaiko raidos dėsnis būtų toks: kai vaikas negauna pakankamai tėvų meilės, dėl to dažnai ima kaltinti save ir susidaro tikrovės neatitinkančią neigiamą nuomonę apie save.
Pirmą kartą patekęs į ligoninę Bobis tiesiogine prasme gręžė savyje skyles ir pamažu ardė savo išorinį sluoksnį, tarsi būtų jautęs, kad jo viduje, po oda, gyvena kažkoks blogis, kurį reikia iškrapštyti. Kodėl?
Jei nutinka taip, kad nusižudo kuris nors iš mums artimų žmonių, praėjus pirmajam šokui (jei tik esame nepraradę įprasto žmogiškumo ir sąžinės) pirmiausia paklausime savęs, ką padarėme ne taip. Tikriausiai taip pat elgėsi ir Bobis. Iš karto po Stiuarto mirties jis, ko gero, prisiminė įvairiausius judviejų kivirčus: kad prieš savaitę išvadino brolį puskvaišiu, kad prieš mėnesį peštynių įkarštyje jam įspyrė, kad tuomet, kai Stiuartas jį erzindavo, jis dažnai trokšdavo, jog brolis išnyktų amžiams. Bobis tikrai bent jau šiek tiek jautėsi kaltas dėl Stiuarto mirties.
Būtent tada ir turėjo įvykti tai, kas būtų įvykę kiekvienoje normalioje šeimoje: tėvai turėjo bandyti jį paguosti. Jie turėjo pasikalbėti apie Stiuarto savižudybę, paaiškinti, kad, nors patys to ir nesuprato, Stiuartas sirgo psichikos liga. Jiems derėjo paaiškinti, kad žmonės nesižudo dėl menkų kivirčų ar broliškų peštynių. Turėjo pasakyti, kad jei kas ir kaltas dėl jo savižudybės – tai jie, tėvai, kurie buvo svarbiausi žmonės Stiuarto gyvenime. Tačiau kiek man pavyko sužinoti, Bobis nieko panašaus neišgirdo.
Nesulaukęs jam taip reikalingos paguodos, Bobis akivaizdžiai užsisklendė savyje, ėmė prasčiau mokytis. Tada jo tėvai turėjo pradėti aiškintis, kas vyksta, arba, jei to nesugebėjo padaryti patys, turėjo kreiptis pagalbos į specialistus. Tačiau net ir rekomendavus mokyklos pedagogams jie nieko nesiėmė. Matydamas, jog jo prislėgta nuotaika niekam nerūpi, Bobis tikriausiai pamanė, kad tai tik įrodo jo kaltę. Jo prislėgta nuotaika niekam nerūpėjo todėl, kad jis nusipelnė taip jaustis, privalėjo kentėti ir graužtis.
Artėjant Kalėdoms Bobis jau ėmė save vaizduotis užkietėjusiu nusikaltėliu, o tuomet visai netikėtai jam buvo įteiktas brolio savižudybės ginklas. Kaip jam reikėjo suprasti šios „dovanos“ reikšmę? Argi jis galėjo galvoti taip: „Mano tėvai – blogi žmonės ir todėl trokšta mane pribaigti, kaip tikriausiai pribaigė ir mano brolį“? Vargu. Lygiai taip pat būdamas tik penkiolikos jis negalėjo pasakyti sau ir štai ko: „Tėvai šautuvą man padovanojo tik todėl, kad yra tingūs, atsainūs ir primityvūs žmonės. Ir mane ne itin myli – na ir kas?“ Kadangi jis jau buvo tvirtai patikėjęs esantis blogas žmogus ir buvo dar per jaunas, kad galėtų suprasti, koks iš tikrųjų buvo jo tėvų elgesys, tokią dovaną galėjo suvokti tik vienaip, kaip tiesioginį nurodymą jam pačiam: „Imk brolio ginklą, kuriuo jis nusižudė, ir pasielk taip pat. Tu nusipelnai mirties.“
Laimė, Bobis iš karto to nepadarė. Psichologiniu požiūriu jam buvo likusi vienintelė įmanoma galimybė: jis viešai pavertė save nusikaltėliu, kad galėtų būti nubaustas už blogus darbus, o jam atsidūrus kalėjime, visuomenė būtų nuo jo apsaugota. Jis pavogė automobilį. Pačia tikriausia prasme, jis vogė tam, kad išgyventų.
Visa tai – tik mano samprotavimai. Man nepavyko tiksliai išsiaiškinti, kokios mintys sukosi Bobio galvoje. Visų pirma, paaugliai yra patys didžiausi slapukai. Jie nelinkę savo vidiniais išgyvenimais dalytis su kitais, juolab su nepažįstamu suaugusiu žmogumi, gąsdinančiu baltu chalatu. Tačiau net ir tada, jei būtų norėjęs ir galėjęs man išsipasakoti, jis vis tiek nebūtų galėjęs man viso to pasakyti, nes ir pats dar aiškiai nesuvokė, kas dėjosi jo viduje. Suaugusių žmonių mąstymo procesas dažnai vyksta pasąmonėje. Vaikų ir paauglių mintys beveik visada kyla iš pasąmonės. Jie jaučia, priima sprendimus ir elgiasi vienaip ar kitaip beveik nesuprasdami, kodėl. Todėl apie tai, kas vyksta, turime spręsti iš jų elgesio. Dabar jau žinome, kad pagal jų elgesį galima nepaprastai tiksliai pasakyti, kas dedasi jų galvose.
Remdamiesi tokiais stebėjimais galime suformuluoti kitą vaiko raidos dėsnį, kuris susijęs su blogio problema: kai vaikas daug ir dažnai kenčia nuo pabrėžtinai blogo tėvų elgesio, jis dažniausiai ima neteisingai vertinti tikrąją padėtį, įtikėdamas, kad pats yra blogas.
Susidūręs su blogiu, net ir pats išmintingiausias bei labiausiai savimi pasitikintis suaugęs žmogus paprastai sutrinka. Galima tik įsivaizduoti, kaip turi jaustis patiklus vaikas, patiriantis blogį, kuris kyla iš jo mylimiausių žmonių, nuo kurių jis priklauso. Be to, dar reikia nepamiršti, kad blogio pritvinkę žmonės neigia savo ydas ir paprastai dėl jų stengiasi apkaltinti kitus. Tad nenuostabu, kad, nepajėgdami suvokti tikrosios padėties, vaikai pradeda nekęsti savęs. Nėra ko stebėtis, kad Bobis gręžte gręžė skyles savo rankose.
Tada pasidaro aišku, kad mūsų identifikuotas pacientas Bobis buvo ne tiek ligotas pats, kiek jo būsena atspindėjo itin liguistą jo tėvų elgesį. Taip tikriausiai būtų reagavę dauguma vaikų. Nors buvo tvirtinama, kad būtent jam yra kažkas negerai, išsiaiškinus visas aplinkybes, tapo aišku, kad blogai buvo ne jam, bet aplinkiniams. Todėl jam pirmiausia reikėjo ne gydymo, bet saugumo. Tikrasis gydymas prasidės vėliau, bus ilgas ir sunkus, nes pakeisti tikrovės neatitinkantį iškreiptą paciento požiūrį į save visuomet būna nepaprastai sudėtinga.
O dabar pakalbėkime ne apie pacientą, o apie tėvus – tikruosius visų bėdų kaltininkus. Jie visiškai pagrįstai turėjo būti pripažinti ligoniais, ir būtent jiems reikėjo skirti gydymą. Vis dėlto taip nenutiko. Kodėl? Dėl trijų priežasčių.
Pirmoji ir turbūt svarbiausia priežastis – jie patys nenorėjo. Gydyti galima tik (bent šiek tiek) to norintį žmogų. O kad norėtų, jis privalo suvokti, kad tai būtina. Tokiu atveju tenka pripažinti bent kai kuriuos savo trūkumus. Šiame pasaulyje yra nesuskaičiuojama galybė žmonių, turinčių sunkių ir akivaizdžių psichikos sutrikimų, kuriems psichiatriniu požiūriu būtinas kuo skubesnis gydymas, tačiau jie to nesupranta. Todėl atsisako gydytis net kai tokia galimybė jiems patiekiama ant sidabrinio padėkliuko. Ne visi šie žmonės yra blogi. Didžioji dauguma – geri. Tačiau išties blogi žmonės būtent ir priklauso tai kategorijai, kuri labiausiai priešinasi psichiatriniam gydymui.
Iš Bobio tėvų elgesio buvo galima aiškiai suprasti, kad jie būtų atmetę bet kokius mano pasiūlymus dėl vienokio ar kitokio gydymo. Jie net nebandė apsimetinėti, kad jaučiasi kalti dėl Stiuarto savižudybės. Į mano priekaištus dėl to, kad anksčiau neieškoję Bobiui pagalbos elgėsi aplaidžiai arba kad parinko jam, švelniai tariant, netinkamą Kalėdų dovaną, jie reagavo išsisukinėjimais ir piktomis pastabomis. Nors iš jų elgesio nepajutau jokio nuoširdaus noro padėti Bobiui, išgirdę, kad jam būtų geriau pagyventi kitur, tėvai didžiai pasipiktino, nes jiems tai prilygo patvirtinimui, kad jie – netikę tėvai. Užuot pripažinę savo trūkumus, jie kratėsi bet kokios atsakomybės teisindamiesi, kad yra „dirbantys žmonės“.
Vis dėlto galėjau bent užsiminti apie galimybę gydytis. Tai, kad jie tikriausiai būtų atmetę mano pasiūlymą, dar nereiškia, kad neturėjau pasiūlyti. Galėjau bent jau pasistengti parodyti jiems, kaip ugdyti savyje supratingumą ir užuojautą. Tačiau jutau, kad net jei būtų įvykęs stebuklas ir jie nebūtų atsisakę psichoterapinės pagalbos, gydymas jiems nebūtų padėjęs.
Liūdna, tačiau taip jau yra, kad psichoterapija būna veiksmingiausia ir labiausiai padeda sveikos sielos žmonėms – sąžiningiausiems, kurių protas mažiausiai sudrumstas. Ir priešingai – kuo žmogus liguistesnis, kuo klastingesnis jo elgesys ir iškrypęs suvokimas – tuo mažiau galime jam padėti. Kai žmogaus elgesys ypač iškrypėliškas ir amoralus, padėti neįmanoma. Bendraudami tarpusavyje terapeutai dažnai pasako, kad paciento psichopatologinė būklė yra „pribloškianti“. Būtent tą ir turime omeny. Tikrai jaučiamės priblokšti, kai tenka klaidžioti po tą didžiulį melo, iškreiptos sąmonės ir nesuvokiamų minčių labirintą, į kurį neišvengiamai patenkame pradėję dirbti su tokiais žmonėmis ir pamėginę užmegzti artimą ryšį, kuris būtinas psichoterapiniuose užsiėmimuose. Juntame – ir dažniausiai neklystame, – kad mums ne tik nepavyks ištraukti jų iš to liguistumo liūno, bet kad ir patys rizikuojame į jį įsmukti. Esame bejėgiai padėti tokiems pacientams – nesugebame suvokti, kur link mus veda jų iškreiptų minčių koridoriai, esame per silpni, kad išsaugotume teigiamus jausmus suvokę jų neapykantos mastą. Taip nutiko ir bendraujant su Bobio tėvais. Buvau priblokštas pajutęs, kokios ligotos jų asmenybės. Pagalbos jiems nepasiūliau ne vien todėl, kad jie tikriausiai būtų atmetę visus mano pasiūlymus, bet ir todėl, kad žinojau, jog man nepakaks jėgų jiems išgydyti.
Yra ir dar viena priežastis, dėl kurios nepasiūliau pagalbos Bobio tėvams. Man jie tiesiog nepatiko. Netgi dar daugiau – kėlė šleikštulį. Kad psichoterapinis gydymas būtų veiksmingas, pacientui privalu jausti bent šiokį tokį palankumą, bent kruopelytę užuojautos dėl jam tekusių išbandymų, lašelį supratingumo dėl jo kančių, tam tikrą pagarbą jų žmogiškumui ir viltį, kad jam pavyks pasitaisyti. Nieko panašaus nejutau. Neįsivaizdavau, kaip galėčiau su jais bendrauti ištisas valandas, savaites, mėnesius, kaip reikėtų rūpintis jais. Priešingai – aš vos tvėriau su jais viename kabinete. Šalia jų jaučiausi nešvarus. Galėjau jais atsikratyti dar greičiau. Retsykiais imuosi dirbti su žmogumi, nors ir įtariu, kad jo atvejis – beviltiškas. Tai darau vien todėl, kad noriu pasitikrinti, ar neklydau taip galvodamas, ir bent jau tam, kad išmokčiau šio to naujo. Tik ne su Bobio tėvais. Ne tik jie būtų atsisakę mano siūlomo gydymo – aš pats jų atsisakiau.
Žmonės jaučia vieni kitiems įvairius jausmus. Kai vienokius ar kitokius jausmus psichoterapeutui sukelia pacientas, tai vadinama kontraperkėlimu. Tai gali būti pačios įvairiausios emocijos – nuo karščiausios meilės iki karščiausios neapykantos. Apie kontraperkėlimą prirašyta kalnai knygų. Psichoterapeuto ir paciento bendravimui tokie jausmai gali būti arba nepaprastai naudingi, arba nepaprastai kenksmingi. Netinkami jausmai iškreipia, sutrikdo ir blaško gydymo procesą, o tinkami jausmai gali nepaprastai padėti suvokti paciento problemas.
Svarbiausias kiekvieno psichoterapeuto uždavinys – suprasti, ar pacientas kelia tinkamus jausmus, ar ne. Kad sugebėtų tą padaryti, terapeutai turi nuolat analizuoti ir save, ir savo pacientus. Jei pacientas ima kelti netinkamus jausmus, terapeutas privalo arba jų atsikratyti, arba pasiūlyti pacientui lankytis pas kitą terapeutą, kuris sugebėtų objektyviau spręsti paciento problemas.
Normalus žmogus bendraudamas su blogu žmogumi dažniausiai junta pasišlykštėjimą. Jei blogis akivaizdus, pasišlykštėjimas kyla iš karto, jei blogis atsiskleidžia subtilesniais būdais, pasišlykštėjimas apima pamažu, vis geriau suvokiant, kad žmogus – blogas.
Jausti pasišlykštėjimą terapeutui kartais būna labai naudinga. Tai gali būti puiki diagnostinė priemonė, tiksliau ir greičiau už visus kitus būdus padedanti suprasti, kad prieš jus – blogas žmogus. Tačiau šia priemone, kaip ir aštriu skalpeliu, reikia naudotis nepaprastai atsargiai. Jei pasišlykštėjimą kelia ne pats pacientas, o koks nors paties terapeuto sutrikimas, nesugebėjus suvokti, kad tai – jo paties problema, padariniai gali būti labai skaudūs.
Tačiau kada jausti pasišlykštėjimą normalu? Kuo emociškai stabiliam psichoterapeutui šis pojūtis gali būti naudingas? Pasišlykštėjimas – stiprus jausmas, verčiantis iš karto atsitraukti nuo šį jausmą sukeliančio žmogaus ir jo šalintis. Būtent tai ir yra pats teisingiausias normalaus žmogaus poelgis įprastomis aplinkybėmis pajutus blogį – bėgti kuo toliau nuo jo. Blogis kelia šleikštulį, nes jis pavojingas. Pernelyg ilgai šalia užsibuvusį žmogų jis apnuodija ar kitaip žlugdo. Neturint konkretaus tikslo, pajutus blogį, teisingiausias sprendimas – sprukti kuo toliau. Pasišlykštėjimas atsiranda instinktyviai, arba, jei norite, – iš Dievo, ir veikia kaip apsauginė išankstinio perspėjimo radarų sistema.[26 - Kyla klausimas, ar blogas žmogus jaus pasišlykštėjimą bendraudamas su kitu blogu žmogumi. Nežinau. Būtų nepaprastai įdomu patyrinėti šį klausimą, nes, radę atsakymą, daug sužinotume apie žmogiškojo blogio pobūdį ir kilmę. Teoriškai mąstant, jei žmogus tampa blogas todėl, kad augo blogoje šeimoje, tokiam vaikui jo tėvai atrodys visai normalūs, o jo išankstinio perspėjimo sistema bus nesusiformavusi. Kitu atveju, vaikui ilgą laiką neišvengiamai būnant šalia blogų tėvų, bet kokios savisaugos mechanizmo užuomazgos ilgainiui sunaikinamos.]
Nors apie jausmus pacientams yra daugybė specialiosios literatūros, niekada neteko skaityti konkrečiai apie pasišlykštėjimą. Informacijos apie tai trūksta dėl kelių priežasčių. Pasišlykštėjimas taip dažnai būna neatsiejamas nuo blogio, kad vargu ar įmanoma rašyti apie vieną, nepaminint kito, o kadangi blogio problema paprastai likdavo psichiatrinių tyrimų nuošalyje, tas pats nutiko ir šio jausmo tyrimams.[27 - Pasišlykštėjimas gali kilti ir bendraujant su kai kuriomis ligomis sergančiais žmonėmis. Pavyzdžiui, paprastai būdavo šlykštimasi raupsuotaisiais. Tokia reakcija pastebima ir bendraujant su žmonėmis, kuriems amputuotos galūnės ar kurie turi kokių apsigimimų. Nors psichiatrams tokios reakcijos gerai žinomos, ši problema psichoterapeuto ir paciento santykiuose išsamiau nenagrinėta.] Be to, psichoterapeutai paprastai būna malonūs žmonės ir tokia kraštutinė neigiama reakcija galėtų kaip reikiant pakenkti jų reputacijai. Be to, kadangi šis jausmas – itin nemalonus, absoliuti dauguma psichoterapeutų vengia artimai bendrauti su blogio apimtais pacientais. Galų gale, kaip ir minėjau, labai mažai blogų žmonių pasiryžta psichoterapiniam gydymui. Neskaitant pavienių atvejų, tokie žmonės paprastai griebiasi bet ko, kad tik išvengtų praregėti padedančio gydymo. Todėl psichoterapeutams yra tikrai sudėtinga ilgiau bendrauti su blogais žmonėmis, kad galėtų išsamiau panagrinėti jų arba savo reakcijas.
Blogis dažnai sukelia ir dar vieną mūsų reakciją: mes sutrinkame. Pasakodama, kaip jautėsi bendraudama su blogu žmogumi, viena moteris rašė pasijutusi taip, „lyg staiga būtų praradusi gebėjimą galvoti“[28 - The New Yorker, 1978 m. liepos 3 d., p. 19.]. Dar kartą pakartosiu: tokia reakcija visai normali. Melas trikdo. Blogį skleidžia „melo žmonės“, kurie apgaudinėja kitus, ir patys pamažu užsidaro saviapgaulės kiaute. Pajutęs, kad pacientas jį trikdo, psichoterapeutas turėtų paklausti savęs, ar taip nutiko ne dėl to, kad kažko nepastebėjo. Be to, terapeutui taip pat derėtų suabejoti: „Ar gali būti, kad pacientas specialiai siekia išmušti mane iš pusiausvyros?“ Dėl to, kad neuždaviau sau šio klausimo, dirbdamas su 4 skyriuje aprašyta paciente, veltui iššvaisčiau ištisus mėnesius.
Minėjau, kad pasišlykštėjimas – tai normali ir apsisaugoti padedanti reakcija bendraujant su blogais žmonėmis. Yra tik viena išimtis. Jei pavyksta įveikti savo nusistatymą – jei psichoterapeutas supranta, kad žmogus yra blogas, ir jei, žinodamas, kas jo laukia, apsisprendžia pabandyti bendrauti ir padėti blogam žmogui pasveikti, – tokiu ir tik šiuo vieninteliu atveju galima ir reikėtų nepaisyti paciento keliamo pasišlykštėjimo. Yra daugybė „jei“. Negalima lengvabūdiškai pervertinti savo galimybių išrauti blogį. Šiam darbui reikės didžiulės psichologinės ir dvasinės stiprybės.
Vienintelė priežastis, kodėl tai apskritai pavyksta – tai tvirtai apsisprendusio psichoterapeuto žinojimas, kad nors tokių žmonių reikia saugotis, jų neabejotinai reikia ir gailėtis. Ištisai baimindamiesi, kad tik neatsiskleistų jų tikrasis veidas, ir stengdamiesi užgniaužti sąžinės balsą, tokie žmonės paprastai būna labiausiai įbaugintos būtybės pasaulyje. Jie gyvena apimti siaubingos baimės. Jų nereikia pasmerkti pragaro kančioms, jie jau gyvena pragare.[29 - Mus baudžia ne Dievas, o mes patys. Esantieji pragare ten atsidūrė savo paties noru. Panorėję galėtų bematant iš ten dingti. Bėda ta, kad dėl moralinių įsitikinimų kelias iš pragaro jiems atrodo nepaprastai pavojingas, gąsdinantis, skausmingas ir nepakeliamai sunkus. Todėl jie lieka, kur buvę, nes atrodo, kad ten – saugiau ir lengviau. Jiems taip geriau. Tokia situacija ir jos psichodinamika nagrinėta nuostabioje C. S. Lewiso knygoje Didžiosios skyrybos. Mintis, kad žmonės pragarą susikuria patys, nėra plačiai žinoma, tačiau akivaizdu, kad tai – gera psichologinė ir teologinė interpretacija.]
Todėl ne tik visuomenės, bet ir jų pačių labui reikėtų pabandyti išvaduoti blogio apimtas sielas iš pragaro žemėje. Kadangi apie blogio prigimtį žinome tiek nedaug, šiuo metu dar nemokame nuo jo išgydyti. Vargu ar ribotos mūsų terapinės galimybės turėtų labai stebinti, žinant, kad dar net nesugebėjome įvardyti blogio kaip atskiros ligos. Būtent šioje knygoje keliama mintis, kad blogį derėtų laikyti atskiros rūšies psichine liga, kuriai būtų skiriamas ne mažesnis mokslinis dėmesys kaip ir kai kurioms kitoms svarbioms ligoms.
Šiaip jau nuo gyvačių lizdo visai pagrįstai ir suprantamai stengiamės laikytis kuo atokiau. Tačiau visiškai normalu, kai šia vieta domisi mokslininkai – patyrę herpetologai – kurių tikslas kuo daugiau sužinoti, paimti gyvačių nuodų mėginių antitoksino gamybai, kuris pasitarnaus žmonių gydymui, o galbūt net ir padės pačioms gyvatėms išgyventi. Kartais gyvatės, užsiauginusios sparnus, virsta drakonais, kuriuos galima prisijaukinti, kad taptų karštais ir romiais Dievo tarnais. Jei sugebame suvokti, kad blogi žmonės – ligoniai, kurių reikia gailėtis (nors dėl to jie netampa mažiau pavojingi), ir jei gerai suprantame, ką darome, užuot jais šlykštėjęsi, turėtume pasistengti juos atjausti, kad padėtume jiems pasveikti.
Prisimindamas Bobio ir jo tėvų istoriją praėjus dvidešimčiai metų, abejoju, ar ir šiandien, turėdamas daug daugiau patirties, būčiau elgęsis kitaip. Ir dabar pirmiausia stengčiausi apsaugoti Bobį nuo jo tėvų, ir siekdamas šio tikslo, kaip ir tuomet, būčiau pagrasinęs oficialiomis valdžios institucijomis. Per dvidešimt metų taip ir neatradau kitokių priemonių, kaip paveikti blogus žmones, nei šiurkštūs grasinimai. Bent jau iš pat pradžių jie nereaguoja nei į mandagius prašymus, nei į kokias nors kitas man žinomas moralinio poveikio priemones. Tačiau vienas dalykas per dvidešimt metų pasikeitė. Dabar jau žinau, kad Bobio tėvai buvo blogi žmonės. Tuomet to nežinojau. Jutau iš jų sklindantį blogį, tačiau nemokėjau jo įvardyti. Mano darbą prižiūrintys specialistai nesugebėjo padėti man suprasti, su kuo susidūriau. Sąvoka „blogis“ mūsų profesinėje kalboje neegzistavo. Kadangi buvome mokslo žmonės, o ne dvasininkai, tokių žodžių buvo geriau nevartoti.
Išmokę teisingai įvardyti tam tikrą reiškinį, įgyjame šiokį tokį pranašumą[30 - Įvardijimo galia puikiai aprašyta Ursulos Le Guin knygoje A Wizard of Earthsea (Žemjūrės burtininkas), Parnassus Press, 1968.]. Tąkart bendraudamas su Bobio tėvais, nesupratau, su kokiomis jėgomis teko susidurti. Man tai kėlė pasišlykštėjimą, bet nejutau poreikio aiškintis. Tų žmonių atsikratyti stengiausi ne vien dėl natūraliai atsiradusios pagarbos toms jėgoms, bet ir dėl to, kad jų bijojau, nes nepajėgiau suvokti. Ir šiandien jų vis dar bijau, tačiau tai nebėra akla baimė. Žinodamas, kas tai yra, geriau suprantu ir tų jėgų mastą. Kadangi po kojomis jaučiu gana tvirtą pagrindą, galiu sau leisti pasmalsauti, kokia šių jėgų prigimtis. Galiu sau leisti žvilgtelėti į jas iš arčiau. Todėl šiandien visgi kai ką daryčiau kitaip. Kai jau būčiau sėkmingai ištraukęs Bobį iš tėvų namų, pabandyčiau atsargiai leisti jiems suprasti, kad juos užvaldžiusios jėgos žlugdo ne tik jų vaikų, bet ir jų pačių gyvenimą. Jei turėčiau laisvesnio laiko ir jėgų, pasiūlyčiau lankytis pas mane, kad pamėgintume įveikti tas jėgas. Jei įvyktų stebuklas ir jie priimtų mano pasiūlymą, dirbčiau su jais, bet ne todėl, kad man jie labiau patinka, ar kad dabar daugiau pasitikiu savo jėgomis. Dirbčiau su jais, nes žinau, kaip tas jėgas įvardinti, ir jaučiuosi gana stiprus imtis šio darbo, be to, noriu išmokti šio to naujo. Mūsų visų priedermė – darbuotis tose srityse, kurias išmanome.
Blogis ir nuodemė
Kad galėtume geriau suprasti Bobio tėvus ir kitus į juos panašius žmones, apie kuriuos pasakosiu kitame skyriuje, pirmiausia reikia tiksliai išsiaiškinti, kuo blogis skiriasi nuo paprasčiausios nuodėmės. Blogi žmonės – ne tie, kurie daro nuodėmes, bet kurie jas daro ištisai, kryptingai ir subtiliai. Taip yra dėl to, kad esminė blogų žmonių yda – ne nuodėmingumas, bet atsisakymas pripažinti savo nuodėmingą prigimtį[31 - Jungas teisingai manė, kad blogis kyla iš nesugebėjimo „susitikti“ su Šešėliu.].
Bobio tėvai, kaip ir tie, apie kuriuos pasakosiu kitame skyriuje, nors juos ir apėmęs blogis, yra tokie patys kaip ir visi žmonės. Jie gali gyventi bet kurioje gatvėje, gali būti turtingi ir vargšai, išsilavinę arba bemoksliai. Gyvenime jie niekuo neišsiskiria iš kitų. Jie – ne nusikaltėliai, ir netgi dažniau kaip tik būna iškilios asmenybės – sekmadieninių mokyklų mokytojai, policininkai, bankininkai, aktyvūs mokyklos tėvų asociacijos nariai.
Kaip tai paaiškinti? Kodėl šių blogų žmonių nevadiname nusikaltėliais? Atsakymą rasime žodyje „nevadiname“. Nusikaltėliams jie prilygsta todėl, kad nusikalsta gyvybei ir gyvybingumui. Tačiau, nepaisant pavienių atvejų (kaip antai Hitleris), kai jie tampa ypač įtakingais politiniais veikėjais, leidžiančiais sau peržengti įprastas ribas, jų „nusikaltimai“ yra tokie subtilūs ir nepastebimi, kad sunku vadinti šiuo žodžiu. Apie tokių poelgių slėpimą ir maskavimą knygoje bus rašoma dar ne kartą. Štai kodėl knyga ir pavadinta Melo žmonės.
Man teko nemažai dirbti kalėjimuose su tikrais nusikaltėliais. Beveik niekada nesutikau tokių, kuriuos būčiau galėjęs pavadinti blogais žmonėmis. Suprantama, jų elgesys – nusikalstamas ir paprastai jie yra nusižengę ne kartą, tačiau jų destruktyvūs veiksmai atrodo kažkokie spontaniški. Ir nors teisėsaugos institucijoms jie paprastai neigia padarę vieną ar kitą nusižengimą, jų nedoras elgesys vis tiek turi šiokio tokio nuoširdumo. Jie ir patys iš karto pabrėžia šią savybę, tvirtindami, kad į kalėjimą pakliuvo tik per savo „sąžiningumą“. Jų teigimu, išties blogi žmonės niekada nepatenka į kalėjimus. Suprantama, jie taip kalba bandydami pateisinti savo veiksmus, tačiau, mano manymu, paprastai iš tikrųjų taip ir yra.
Kalintiems asmenims beveik visada pavyksta diagnozuoti vienokį ar kitokį konkretų psichinį sutrikimą. Diagnozės gali būti pačios įvairiausios ir, paprastai tariant, įvardija tokias savybes kaip pamišimas, impulsyvumas, agresyvumas ar sąžinės neturėjimas. Į Bobio tėvus panašūs vyrai ir moterys, apie kuriuos dar bus kalbama, neturi tokių akivaizdžių sutrikimų, ir nė viena tiksli psichiatrinė diagnozė jiems netinka. Visai ne todėl, kad pikti žmonės – sveiki, o tik todėl, kad jų ligai mes dar nesugalvojome pavadinimo.
Kadangi paaiškinau, kuo blogi žmonės skiriasi nuo eilinių nusikaltėlių, taip pat noriu pabrėžti, kad blogis, kaip asmenybės bruožas, skiriasi nuo blogų poelgių. Kitaip tariant, dėl blogų poelgių netampame blogais žmonėmis, kitaip visi būtume blogi, nes visi pasielgiame blogai.
Plačiąja prasme nuodėmė suvokiama kaip „nepataikymas į taikinio centrą“. Tai reiškia, kad nusižengiame kaskart, kai nepataikome į patį viduriuką. Nuodėmė – tai tik mūsų nesugebėjimas visą laiką būti tobuliems, nei daugiau, nei mažiau. O kadangi ištisai tobuli būti nesugebame, mes visi – nusidėjėliai. Dažnai nepadarome to, ką puikiai galėtume padaryti, ir tuomet kaskart nusižengiame – gal ir ne įstatymui, bet nusidedame Dievui, kaimynams ar patiems sau.
Žinoma, nusižengimai gali būti ir didesni, ir mažesni. Tačiau klaidinga galvoti, kad nuodėmė ar blogis gali būti didesnis ar mažesnis. Atrodo, jau geriau apgaudinėti turtinguosius negu vargšus, bet juk šio poelgio esmė nuo to nesikeičia. Teisės požiūriu numatyta nevienoda atsakomybė už įmonių sukčiavimą, pajamų mokesčio vengimą, nusirašinėjimą per egzaminą, neištikimo vyro melavimą žmonai, kad teks ilgiau padirbėti, ar teisinimąsi vyrui (ar sau pačiai), kad nebuvo laiko paimti jo drabužių iš valyklos, nors pokalbis telefonu su kaimyne prieš tai truko visą valandą. Suprantama, vieni nusižengimai mažesni negu kiti, ypač tuomet, jei atsižvelgtume į visas jų padarymo aplinkybes, tačiau, šiaip ar taip, aišku, jog tai vis tiek yra apgaudinėjimas arba melagystės. Jei sau esate labai griežtas ir pastaruoju metu kaip nors panašiai nenusižengėte, paklauskite savęs, gal kartais sau pamelavote. Arba save apgavote? Arba nepadarėte visko, ką galėjote padaryti, nes tokiu atveju išdavėte save. Jei būsite sau visiškai atviras, suprasite, kad nuodėmių neišvengiate. Jei to nesuprantate, vadinasi, nesate atviras, o tai jau savaime yra nuodėmė. Visi mes neišvengiamai esame nusidėjėliai.[32 - Ko gero, pats gražiausias krikščioniškosios doktrinos aspektas – pakantumas nuodėmei, nors tuo labai dažnai piktnaudžiaujama, kartais net piktybiškai. Požiūris į nuodėmę yra dvilypis: viena vertus, tvirtinama, kad mūsų žmogiškoji prigimtis yra nuodėminga, ir todėl bet kuris tikras krikščionis turi save laikyti nusidėjėliu. Tai, kad daug oficialiai krikščionybę išpažįstančių ir uoliai tikinčių žmonių širdyje savęs nelaiko nusidėjėliais, turėtų būti laikoma ne šios doktrinos trūkumu, bet paties žmogaus nesugebėjimu tuo patikėti. Apie tai bus išsamiau kalbama, nagrinėjant krikščionybės kauke prisidengusį blogį. Kita vertus, krikščionybė taip pat teigia, kad už mūsų nuodėmes atleidžiama, bent jau tiems, kurie dėl jų atgailauja. Suvokus, kokia iš tikrųjų nuodėminga mūsų prigimtis, gali apimti kone paralyžiuojantis bejėgiškumas, jei kartu netikėtume krikščioniškojo Dievo gailestingumu ir atlaidumu. Todėl sveikos nuovokos nepraradęs Bažnyčios mokymas irgi sutinka, kad ištisai graužtis dėl kiekvieno menkiausio nusižengimo (tai dar vadinama perdėtu uolumu) – irgi nuodėmė. Kadangi Dievas mums atleidžia, nesugebėti atleisti sau pačiam – tai jaustis viršesniam už Dievą; dėl to nusidedame savo perdėtu noru pasipuikuoti.]
Jei blogi žmonės išsiskiria ne savo nusikalstamais poelgiais arba nuodėmių sunkumu, tai kaip juos atpažinti? Juos atpažįstame iš kryptingai besikartojančių nuodėmių. Jų destruktyvus elgesys, paprastai labai subtilus, neįtikėtinai kryptingas. Taip nutinka todėl, kad tie, kurie „peržengė ribą“, visiškai nesugeba pripažinti savo nuodėmingumo.
Jau minėjau, kad Džordžas, graužiamas kaltės jausmo, sugebėjo atsispirti blogio įtakai. Sandėrį su velniu jis nutraukė tik todėl, kad bent minimaliai sugebėjo pripažinti esąs netobulas. Jei nebūtų jautęs kaltės dėl šio sandėrio, jo moralinis nuosmukis būtų tęsęsis. Suvokimas, kad esame netobuli, labiau nei bet kas kitas apsaugo mus nuo degradavimo. Kaip jau rašiau anksčiau:
„Palaiminti vargšai dvasia“ – tarė Jėzus, kai atėjo laikas kreiptis į minią. Ką jis norėjo pasakyti šia įžangine fraze? Kodėl taip šlovinamas kritinis požiūris į save ir savo nuodėmingumo suvokimas? Jei jums kyla toks klausimas, pravartu prisiminti fariziejus. Jėzaus laikais buvo jų katino dienos. Jie nemanė esantys dvasios vargšai, tikėdami, kad turi viską, ko reikia, ir kad būtent jie viską išmano geriausiai, todėl turėtų būti kultūros šviesuliai Jeruzalėje ir Palestinoje. Būtent jie ir nužudė Jėzų.
Dvasios vargšai neskleidžia blogio. Blogai nesielgia ir tie, kurie abejoja savo teisumu, kurie aiškinasi savo poelgių priežastis ir bijo save išduoti. Šiame pasaulyje blogis kyla iš tų, kurių dvasinis gyvenimas – tai nesibaigiančios katino dienos, iš šiuolaikinių fariziejų, įtikėjusių absoliučiu savo teisumu, manančių, kad neturi nė vienos nuodėmės, kad tik apsisaugotų nuo kančių, kurias tektų patirti pradėjus gilintis į savo vidų.
Kad ir kaip nemalonu jaustis nusidėjėliu, būtent šis pojūtis atgraso nuo nuodėmingų poelgių. Kartais jis mums sukelia daug skausmo, tačiau kaltės jausmas yra ir didžiulė palaima, nes tai vienintelė veiksminga priemonė, leidžianti mums išvengti blogio klystkelių. Apie tai su jai būdingu subtilumu rašė Šventoji Teresė iš Lizjė: „Jei esi pasirengusi nuolankiai iškęsti visa tai, kas tau nemalonu, Jėzui bus gera prisiglausti tavo širdyje.“[33 - Marilyn von Waldener ir M. Scott Peck, What Return Can I make? (dar neišleista).]
Blogi žmonės nuolankiai nepriima to, kas jiems nemalonu. Tiesą sakant, jie apskritai to nepriima. Pavyzdžiui, bendraudamas su Bobio tėvais nepajutau nė kruopelytės graužaties. Jų blogis ir kyla tik todėl, kad jie nesugeba priimti to, kas jiems nemalonu.
Žmonių ydos būna pačios įvairiausios. Negalėdami pakęsti minties apie savo pačių nuodėmingumą, blogi žmonės tampa nepataisomais nusidėjėliais. Pavyzdžiui, iš savo patirties galiu pasakyti, kad jie yra neįtikėtinai godūs žmonės, todėl šykštūs kitiems. Tokie šykštūs, kad jų „dovanos“ neša mirtį. Knygoje Nepramintuoju taku rašiau, kad didžiausia nuodėmė – tinginystė. Kitoje pastraipoje svarsčiau, ar tai nebus išdidumas, nes iš visų nuodėmių galima išsivaduoti, išskyrus tą, kurią darome manydami, kad esame be nuodėmės. Tačiau galbūt klausimas, kuri nuodėmė sunkiausia, yra nevienareikšmis ir diskutuotinas. Visomis nuodėmėmis įžeidžiame Dievą ir kitus žmones ir tampame atskirti nuo jų. Kaip teigė vienas religinis mąstytojas, dėl bet kurios nuodėmės „siela gali taip surambėti, kad atsidursime pragare“.
…Siela gali pasiekti tokią būseną, kad net pati Meilė bus bejėgė, nes surambėjusi siela Meilės nejaus. Pragaras dažniausiai yra mūsų įsivaizduojama būsena – amžina atskirtis nuo Dievo ne dėl to, kad mūsų išsižadėjo Dievas, bet todėl, kad Jo išsižadėjome mes. Šis išsižadėjimas – amžinas, nes pats savaime yra nepakeičiamas. Panašių pavyzdžių galima rasti ir žmogaus gyvenime: neapykanta, kuri yra tokia akla, tokia absoliuti, kad Meilė tik priverčia ją liepsnoti dar karščiau; puikybė, kuri yra tokia nepalenkiama, kad nuolankumas tik dar labiau sustiprina jos niekingumą; ir dar vienas, ne mažiau svarbus už kitus, – abejingumas, kuris taip užvaldo žmogaus asmenybę, kad joks sukrėtimas, jokie prašymai, jokios pastangos negali jos atgaivinti, net priešingai – abejingumas tik dar giliau įleidžia savo šaknis ir tampa nepajudinamas. Tas pats nutinka ir su siela, ir su Dievu – pernelyg didelė puikybė, neapykanta ar bet kuri iš septynių didžiųjų nuodėmių veda į pragarą, ypač tinginystė – bodėjimasis dieviškais dalykais, abejingumas, kurio neįmanoma išjudinti iš sąstingio, nors ir akivaizdu, kad siela smenga prarajon, kadangi per šį laiką atsirado įprotis numoti ranka į visa tai, kam prireiks bent mažiausių pastangų, tegu ir mažuose dalykuose. Tepasigaili mūsų Dievas ir apsaugo mus nuo viso to…[34 - Gerald Vann, The Pain of Christ and the Sorrow of God (Kristaus kančia ir Dievo širdgėla), Temple Gate Publishers, Springfildas, Ilinojus, autorių teisės – Aquin Press, 1947, 54–55 p.]
Vis dėlto bene ryškiausia tokių blogų žmonių charakterio savybė – kaltųjų ieškojimas. Patys save laikydami tobulais, jie neišvengiamai puola kaltinti tuos, kurie išdrįsta juos kritikuoti. Pasinaudodami kitais jie išsaugo savo tobulumo įvaizdį. Paprasčiausias pavyzdys: šešiametis berniukas tėvo klausia: „Tėti, kodėl tu močiutę pavadinai kale?“ „Juk liepiau tau nesikišti, – užbliauna tėvas. – Dabar tai atsiimsi. Kad išmoktum kalbėti, išplausiu tau burną muilu. Gal taip nustosi blevyzgoti ir patylėsi, kai tavęs niekas neklausia.“ Nuvilkęs berniuką laiptais aukštyn į vonią, tėvas įvykdo savo grasinimą. Prisidengdamas „drausmingu auklėjimu“ tėvas nuskriaudžia sūnų.
Kaltų ieškojimas vyksta tam tikru būdu, kurį psichiatrai vadina projektavimu. Kadangi blogi žmonės yra įsitikinę savo tobulumu, kilus konfliktui su aplinkiniais, jie visuomet kaltina juos. Neigdami savo kaltę, blogais laiko visus kitus. Savo blogį jie projektuoja į aplinkinius. Patys niekuomet nemano esantys blogi, tačiau visada mato daugybę blogybių kituose. Tėvo įsitikinimu, nepadoriai ir bjauriai šnekėjo sūnus, todėl ėmėsi veiksmų atsikratyti sūnaus „nešvankybių“. Vis dėlto aiškiai matome, kad nešvankiai ir šlykščiai elgiasi pats tėvas. Nedorą savo paties elgesį tėvas nukreipė į sūnų ir jį užsipuolė prisidengdamas gero auklėjimo sumetimais.
Blogas elgesys dažniausiai atsiranda siekiant atrasti kaltąjį, o žmonės, kuriuos vadinu blogais, ištisai ieško, ką galėtų apkaltinti. Knygoje Nepramintuoju taku blogį apibrėžiau taip: „tai yra savanaudiškas jėgos naudojimas, kitaip tariant, vieno žmogaus valios prievartinis ar neprievartinis primetimas kitiems, siekiant užkirsti kelią jų <…> dvasiniam tobulėjimui“ (p. 279). Kitaip tariant, užuot pažvelgę į savo pačių trūkumus, blogi žmonės užsipuola kitus. Norint dvasiškai tobulėti, reikia įsisąmoninti šią būtinybę. Jei to nesugebame, mums nelieka nieko kito, kaip imti naikinti savo paties netobulumo įrodymus.[35 - Ernestas Beckeris savo paskutinėje knygoje Escape from Evil (Išsigelbėjimas nuo blogio), Macmillan, 1965, analizuodamas žmogiškojo blogio kilmę pabrėžė esminę kaltųjų ieškojimo svarbą. Tačiau, mano manymu, jis klydo, sakydamas, kad vienintelė tokio kaltųjų ieškojimo priežastis – mirties baimė. Man atrodo, kad iš tikrųjų kur kas svarbesnė priežastis – savikritikos baimė. Nors Beckeris tiesiogiai apie tai neužsiminė, gali būti, kad savikritikos baimę jis prilygino mirties baimei. Savikritika – tai raginimas žmogui keistis. Vos tik pradedame kritiškai vertinti kurią nors savo asmenybės pusę, pajuntame būtinybę atsikratyti trūkumų. Tačiau asmenybės kaitos procesas yra skausmingas. Kaip ir mirtis. Kad galėtų gimti nauja asmenybė, turi mirti senieji įpročiai. Blogi žmonės patologiškai prisirišę prie esamos asmenybės, kurią dėl savo narcistiškų pažiūrų sąmoningai laiko tobula. Manau, kad labai tikėtina, jog net ir labai menkas taip numylėtos asmenybės pokytis blogiems žmonėms prilygsta visiškam susinaikinimui. Šiuo požiūriu savikritikos grėsmę blogio kupinas žmogus gali tapatinti su išnykimo grėsme. Kodėl taip yra, nuodugniau pasiaiškinsime analizuodami narcisizmo temą.]
Paradoksalu, tačiau blogi žmonės dažnai destruktyviai elgiasi tam, kad sunaikintų blogį. Deja, jie neteisingai suvokia blogio šaltinį. Užuot susitelkę į aplinkinius, jie turėtų rūpintis savo pačių liguista būsena. Kadangi gyvenimas jų pačių susikurtam tobulam įvaizdžiui dažnai ima kelti grėsmę, jie neretai trykšta neapykanta tam gyvenimui ir stengiasi jį sunaikinti, tvirtindami, kad tai daro dėl gėrio. Tačiau didžiausia bėda ne tai, kad jie nekenčia gyvenimo, o tai, kad neišmoksta nekęsti savo pačių nuodėmingumo. Vargu ar Bobio tėvai tyčia stengėsi nužudyti Stiuartą ar Bobį. Įtariu, kad jei būčiau turėjęs galimybę daugiau su jais pabendrauti, būčiau supratęs, kad jų žmogžudiškas elgesys kilo iš troškimo apsisaugoti visomis įmanomomis priemonėmis, ir todėl neišvengiamai nukentėjo kiti žmonės, bet ne jie patys.
Kodėl tokie žmonės nepradeda nekęsti savęs, kodėl jie nejaučia nepasitenkinimo savo elgesiu, nors tai, regis, ir yra didžiausia jų blogybė, verčianti tuos, kuriuos vadinu blogio įsikūnijimais, ieškoti kaltų? Manau, kad taip nutinka ne dėl to, kad jie neturi sąžinės. Ir kalėjimuose, ir laisvėje yra žmonių, kurie atrodo visai neturintys nei sąžinės, nei moralinio sąmoningumo. Psichiatrai juos vadina psichopatais arba sociopatais. Jie daro nusikaltimus nejausdami jokios kaltės ir dažnai elgiasi nerūpestingai ir atsainiai. Jų nusikalstami veiksmai neretai neturi nei braižo, nei prasmės. Tokie žmonės paprastai neieško kaltųjų. Susidaro įspūdis, kad neturėdami sąžinės, psichopatai mažai dėl ko jaudinasi ar nerimauja, taip pat ir dėl savo nusikalstamo elgesio. Atrodo, kad jiems lygiai taip pat gerai ir kalėjime, ir laisvėje. Taip, jie bando nuslėpti savo nusikaltimus, tačiau tai daro labai atmestinai, atsainiai ir vaikiškai. Kartais jie dar vadinami moraliniais imbecilais, o jų nerūpestingumas ir nesijaudinimas atrodo kone naiviai nuoširdus.
To nepasakysi apie tuos, kuriuos vadinu blogais žmonėmis. Bet kokiomis priemonėmis stengdamiesi išlaikyti tobulą įvaizdį, jie visokeriopai stengiasi kurti savo, kaip itin moralaus žmogaus, reputaciją. Jiems tai labai svarbu. Jie stengiasi griežtai vadovautis socialinėmis normomis ir jaudinasi, ką apie juos pagalvos kiti. Kaip ir Bobio tėvai, jie tvarkingai rengiasi, laiku nueina į darbą, moka mokesčius. Iš pažiūros susidaro įspūdis, kad jų elgesys – nepriekaištingas.
Žodžiai „įvaizdis“, „išvaizda“ ir „iš pažiūros“ labai svarbūs siekiant suprasti blogų žmonių moralės principus. Nors atrodo, kad jiems trūksta noro būti geriems, jie karštai trokšta atrodyti geri. Tačiau jų „gerumas“ visais požiūriais yra vien akių dūmimas. Iš tiesų, tai – melas. Štai kodėl juos vadinu melo žmonėmis.
Tokie žmonės iš tikrųjų meluoja ne tiek norėdami apgauti kitus, kiek save pačius. Jie negali arba nenori kančių, kurias tektų patirti ėmus kaltinti save. Išorinė jų gyvenimo pusė – tarsi veid-rodis, kuriame jie mato teisingą savo pačių atvaizdą. Vis dėlto savęs apgaudinėti nereikėtų, jei blogi žmonės nejustų, kas gera, o kas – bloga. Meluojame tik tuomet, kai stengiamės nuslėpti tai, ką žinome esant neteisėta. Prieš meluojant, privalo atsirasti bent šiokių tokių sąžinės likučių. Nėra ko slapukauti, jei nejaučiame, kad kažką reikia slėpti.
Taigi, susiduriame su tam tikru paradoksu. Prieš tai sakiau, kad blogi žmonės save laiko tobulais, tačiau esu įsitikinęs ir tuo, kad tuo pat metu jie nesąmoningai nutuokia apie juose tūnantį blogį. Būtent šio pojūčio jie ir stengiasi karštligiškai atsikratyti. Svarbiausias blogo žmogaus ypatumas – ne tai, kad jis nesuvokia savo nuodėmingo ar ydingo elgesio, bet kad negali pakęsti šio jausmo. Vienu ir tuo pačiu metu blogi žmonės suvokia, kad elgiasi blogai, ir desperatiškai stengiasi atsiriboti nuo šio suvokimo. Skirtingai nuo psichopatų, kuriems iš prigimties svetimas moralumo pojūtis, blogi žmonės ištisai stengiasi apgauti savo sąžinę ir iš paskutiniųjų neigia savo blogus poelgius, kad nejustų graužaties. Bobio tėvai visiems savo poelgiams turėjo paaiškinimus, kurie kuo puikiausiai įtikino bent jau juos pačius (ne mane). Tokiems žmonėms trūksta ne sąžinės, tačiau gebėjimo išgirsti sąžinės balsą. Blogi tampame tuomet, kai stengiamės nuo savęs pasislėpti. Blogis kenkia ne dėl tiesioginių veiksmų, bet netiesiogiai, kai pradedama šitaip slapukauti. Jis atsiranda ne dėl to, kad nejaučiame kaltės, bet kai mėginame kaltės jausmo nusikratyti.
Tad dažnai blogį galima atpažinti iš tų pačių bandymų jį nuslėpti. Kad meluojama, suprantame dar prieš sužinodami apie blogą poelgį, kurį stengiamasi šiuo melu paslėpti: pirmiausia pamatome priedangą, o tik tada suvokiame patį faktą. Matome šypseną, kuri slepia neapykantą, malonią ir lipšnią laikyseną, po kuria kunkuliuoja įsiūtis, aksominę pirštinę, kurioje slepiamas sugniaužtas kumštis.
Kadangi tokie žmonės moka meistriškai apsimetinėti, tik retais atvejais pavyksta suvokti piktus blogio kėslus. Paprastai tokių žmonių išorė būna nepermatoma. Tačiau pro mūsų akis neprasprūs jų mėginimai „žaisti šiurpias slėpynes neįžvelgiamoje tamsoje, kurioje ta keista žmogaus siela stengiasi pabėgti ir pasislėpti nuo savęs“.[36 - Good and Evil, p. 111. Kadangi svarbiausias blogų žmonių tikslas – apsimesti gerais, viena iš mėgstamiausių jų vietų – bažnyčia. Kaip dar geriau galima paslėpti viduje tūnantį blogį nuo savęs ir nuo kitų, negu tampant kunigu ar kita iškilia krikščioniškos bendruomenės asmenybe? Manyčiau, kad Indijoje blogi žmonės lygiai taip pat būtų linkę apsimetinėti gerais hinduistais arba gerais musulmonais. Visai nenoriu pasakyti, kad tarp tikinčiųjų tokių yra daug ir tikrai neabejoju daugelio žmonių tikėjimo nuoširdumu. Tiesiog manau, kad blogio pritvinkę žmonės metasi į pamaldumą, kuriuo gali prisidengti ir už kurio lengva pasislėpti.]
Knygoje Nepramintuoju taku teigiau, kad tinginystė arba siekis išvengti „pelnytos kančios“ – visų psichinių sutrikimų pagrindas. Čia taip pat reikia paminėti ir skausmo vengimą ar baimę jį patirti. Tačiau blogus žmones nuo visų kitų, nusižengiančių dėl psichinių nukrypimų, galima atskirti pagal skausmo pobūdį, kurio šie stengiasi išvengti. Tai nėra šiaip skausmo neištveriantys žmonės ar tinginiai. Kaip tik priešingai – jie karščiau nei visi kiti ištisai stengiasi susikurti ir išlaikyti labai oraus žmogaus įvaizdį. Gali sąmoningai ir net labai mielai kęsti didelius sunkumus, kad tik įgytų norimą statusą. Jie negali pakęsti tik tam tikros vienos rūšies skausmo: skausmo, pajutus sąžinės graužatį ir suvokus, kokie jie nuodėmingi ir netobuli.
Kadangi blogio apimti žmonės pasiruošę beveik viskam, kad tik netektų patirti apmąstymų keliamo skausmo, psichoterapinės pagalbos jie paprastai kreipiasi paskutiniai. Blogio pritvinkę žmonės vengia šviesos – gerumo šviesos, kuri leidžia juos pamatyti iš arti, gilios savianalizės šviesos, kuri leidžia pažinti jų vidų, tiesos šviesos, kuri pramuša jų apgaulės šarvus. Psichoterapija visų pirma yra akis atveriantis procesas. Neskaitant tų atvejų, kai blogis įgyja kraštutines formas, blogi žmonės paprastai ieškos bet kokių kitų išeičių, bet ne psichiatro kabineto. Tokiems žmonėms griežta psichoanalitinė savistaba prilygsta savižudybei. Iš esmės apie žmogiškąjį blogį tiek nedaug mokslinių žinių turime tik todėl, kad blogi žmonės ypač vengia tapti tyrimo objektais.
Jei pagrindinė blogio apimto žmogaus yda nėra sąžinės trūkumas, tai iš kur atsiranda tas blogis? Mano manymu, pagrindinė psichologinė žmogiškojo blogio priežastis yra tam tikros narcistinės savybės.
Narciziškumas ir valia
Narciziškumas, arba susireikšminimas, gali pasireikšti įvairiai. Turėti tam tikrų narcistinių savybių yra visiškai normalu, kai kurios iš jų būdingos vaikams, bet nederamos suaugusiesiems. Kai kurios yra akivaizdžiai patologiškesnės nei kitos. Ši tema ir labai sudėtinga, ir labai svarbi. Tačiau šioje knygoje nesiekiama išsamiai išnagrinėti šią temą, todėl nieko nelaukdami ir pereikime prie tos konkrečios patologinės būsenos, kurią Erichas Frommas vadino piktybiniu narciziškumu.
Piktybinis narciziškumas pasižymi nenuolankumu. Visi normalios psichikos suaugę žmonės vienaip ar kitaip paklūsta kuriai nors aukštesnei jėgai – Dievui, tiesai, meilei ar kokiems nors kitiems idealams. Jie elgiasi taip, kaip jiems liepia Dievas, o ne taip, kaip norėtųsi patiems. „Tebūnie tavo, o ne mano valia“, – sako Dievui atsidavęs žmogus. Jie tiki tuo, kas yra tikra, o ne tuo, ką patys norėtų manyti esant tikra. Skirtingai nuo Bobio tėvų, tokiems žmonėms svarbiau artimo žmogaus poreikiai, o ne jų pačių norai. Trumpai tariant, visi psichiškai sveiki individai daugiau ar mažiau klauso savo sąžinės balso. Blogi žmonės elgiasi kitaip. Kai kaltės jausmo ir norų suderinti nepavyksta, kaltės jausmas nustumiamas į šalį, o norai lieka.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/morgan-scott-peck/melo-mon-s/) на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
notes
Примечания
1
Saint Augustine, The City of God (Dievo miestas), red. Bourke, Image Books, 1958, p. 304.
2
Evangelija pagal Matą, 7, 1–5.
3
M. S. Peck, Nepramintuoju taku, Vaga, 2014 m.
4
Teresės iš Lizjė laiškų rinktinė, vert. F. J. Sheed, Sheed and Ward, 1949, p. 303.
5
C. S. Lewis, That Hideous Strength (Ta baisi jėga), Macmillan (išleista minkštais viršeliais), Niujorkas, 1965, p. 316.
6
Maždaug septyniasdešimt kilometrų. (Vert. past.)
7
JAV miestas. (Vert. past.)
8
Šiaurės Karolinos valstijos sostinė. (Vert. past.)
9
Miestas Šiaurės Karolinoje. (Vert. past.)
10
Visuose pasakojimuose apie egzorcizmo atvejus demoniški balsai ištisai perša vienokias ar kitokias nihilistines mintis.
11
J. R. R. Tolkien, Karaliaus sugrįžimas, Alma littera, 2008.
12
Buvusi religinė bendruomeninė gyvenvietė šiaurės vakarų Gajanoje, kurioje 1978 m. nusižudė 913 gyventojų. (Vert. past.)
13
XX a. aštuntajame dešimtmetyje. (Vert. past.)
14
Entropija, tinginystė ir pirmapradė nuodėmė išsamiai aptariamos M. Scotto Pecko knygoje Nepramintuoju taku.
15
Žodžių žaismas anglų kalboje: evil (liet. blogis) ir live (liet. gyvas). (Vert. past.)
16
Erich Fromm, The Heart of Man: Its Genius for Good and Evil (Žmogaus širdis: gebėjimas jausti gėrį ir blogį), Harper & Row, 1964.
17
Evangelija pagal Joną, 10, 10.
18
Evangelija pagal Matą, 8, 22.
19
Evangelija pagal Joną, 8, 44.
20
J. R. R. Tolkien, Hobitas, Alma littera, 2012, Žiedų valdovas, 2014.
21
Psichodiagnostinė metodika. (Vert. past.)
22
Harold S. Kushner When Bad Things Happen to Good People, Schocken Books, 1981.
23
Skiriamos trys pagrindinės šiuo metu egzistuojančios teologinės blogio sampratos. Pirmoji – tai nedualistinė hinduizmo ir budizmo doktrina, kurioje blogis suvokiamas tiesiog kaip kita medalio pusė. Kur yra gyvybė, turi būti ir mirtis, kas auga, turi ir sunykti, kas sukuriama – sunaikinama. Todėl ši nedualistinė doktrina teigia, kad gėrio ir blogio takoskyra – tai iliuzija. Toks požiūris rado atgarsį tariamose krikščioniškos pakraipos sektose, kaip antai krikščioniškojo mokslo bažnyčioje ir neseniai išpopuliarėjusioje stebuklingo mokymo bendruomenėje, nors krikščionių teologai tokius teiginius vadina šventvagiškais. Pagal antrąją sampratą teigiama, kad blogis yra gėrio priešprieša, bet irgi Dievo kūrinys. Kad galėtume vadovautis laisva valia (kurią Dievas mums būtinai turi suteikti, kad būtume sukurti pagal jo atvaizdą), turi būti ir galimybė klysti, ir todėl turi būti sąlygos blogiui egzistuoti. Šią blogio sampratą, kurią aš vadinu integruotu dualizmu, palaikė Martinas Buberis, blogį palyginęs su „mielėms tešloje“ – tai Dievo pridėtas fermentas žmogaus sieloje, be kurio žmogaus asmenybė negalėtų augti (Good and Evil, Charles Scribner‘s Sons, New York, 1953, p. 94). Trečiąją svarbiausią blogio sampratą, kurią propaguoja tradicinė krikščioniška pasaulėžiūra, vadinu velniškuoju dualizmu: blogis suprantamas ne kaip Dievo kūrinys, bet kaip jam nepavaldus atgrasus vėžinis darinys. Nors ir ši samprata turi trūkumų (kurie bus paaiškinti 6 skyriuje), ji vienintelė iš visų trijų tinkamai traktuoja žudymo ir žudiko klausimą.
24
The Heart of Man: Its Genius for Good and Evil; taip pat žr. jo knygą The Anatomy of Human Destructiveness (Žmogiškojo destruktyvumo anatomija), Holt, Rinehart & Winston, 1973., joje ši tema nagrinėjama išsamiau, bet ne taip novatoriškai.
25
Good and Evil, p. 139–140.
26
Kyla klausimas, ar blogas žmogus jaus pasišlykštėjimą bendraudamas su kitu blogu žmogumi. Nežinau. Būtų nepaprastai įdomu patyrinėti šį klausimą, nes, radę atsakymą, daug sužinotume apie žmogiškojo blogio pobūdį ir kilmę. Teoriškai mąstant, jei žmogus tampa blogas todėl, kad augo blogoje šeimoje, tokiam vaikui jo tėvai atrodys visai normalūs, o jo išankstinio perspėjimo sistema bus nesusiformavusi. Kitu atveju, vaikui ilgą laiką neišvengiamai būnant šalia blogų tėvų, bet kokios savisaugos mechanizmo užuomazgos ilgainiui sunaikinamos.
27
Pasišlykštėjimas gali kilti ir bendraujant su kai kuriomis ligomis sergančiais žmonėmis. Pavyzdžiui, paprastai būdavo šlykštimasi raupsuotaisiais. Tokia reakcija pastebima ir bendraujant su žmonėmis, kuriems amputuotos galūnės ar kurie turi kokių apsigimimų. Nors psichiatrams tokios reakcijos gerai žinomos, ši problema psichoterapeuto ir paciento santykiuose išsamiau nenagrinėta.
28
The New Yorker, 1978 m. liepos 3 d., p. 19.
29
Mus baudžia ne Dievas, o mes patys. Esantieji pragare ten atsidūrė savo paties noru. Panorėję galėtų bematant iš ten dingti. Bėda ta, kad dėl moralinių įsitikinimų kelias iš pragaro jiems atrodo nepaprastai pavojingas, gąsdinantis, skausmingas ir nepakeliamai sunkus. Todėl jie lieka, kur buvę, nes atrodo, kad ten – saugiau ir lengviau. Jiems taip geriau. Tokia situacija ir jos psichodinamika nagrinėta nuostabioje C. S. Lewiso knygoje Didžiosios skyrybos. Mintis, kad žmonės pragarą susikuria patys, nėra plačiai žinoma, tačiau akivaizdu, kad tai – gera psichologinė ir teologinė interpretacija.
30
Įvardijimo galia puikiai aprašyta Ursulos Le Guin knygoje A Wizard of Earthsea (Žemjūrės burtininkas), Parnassus Press, 1968.
31
Jungas teisingai manė, kad blogis kyla iš nesugebėjimo „susitikti“ su Šešėliu.
32
Ko gero, pats gražiausias krikščioniškosios doktrinos aspektas – pakantumas nuodėmei, nors tuo labai dažnai piktnaudžiaujama, kartais net piktybiškai. Požiūris į nuodėmę yra dvilypis: viena vertus, tvirtinama, kad mūsų žmogiškoji prigimtis yra nuodėminga, ir todėl bet kuris tikras krikščionis turi save laikyti nusidėjėliu. Tai, kad daug oficialiai krikščionybę išpažįstančių ir uoliai tikinčių žmonių širdyje savęs nelaiko nusidėjėliais, turėtų būti laikoma ne šios doktrinos trūkumu, bet paties žmogaus nesugebėjimu tuo patikėti. Apie tai bus išsamiau kalbama, nagrinėjant krikščionybės kauke prisidengusį blogį. Kita vertus, krikščionybė taip pat teigia, kad už mūsų nuodėmes atleidžiama, bent jau tiems, kurie dėl jų atgailauja. Suvokus, kokia iš tikrųjų nuodėminga mūsų prigimtis, gali apimti kone paralyžiuojantis bejėgiškumas, jei kartu netikėtume krikščioniškojo Dievo gailestingumu ir atlaidumu. Todėl sveikos nuovokos nepraradęs Bažnyčios mokymas irgi sutinka, kad ištisai graužtis dėl kiekvieno menkiausio nusižengimo (tai dar vadinama perdėtu uolumu) – irgi nuodėmė. Kadangi Dievas mums atleidžia, nesugebėti atleisti sau pačiam – tai jaustis viršesniam už Dievą; dėl to nusidedame savo perdėtu noru pasipuikuoti.
33
Marilyn von Waldener ir M. Scott Peck, What Return Can I make? (dar neišleista).
34
Gerald Vann, The Pain of Christ and the Sorrow of God (Kristaus kančia ir Dievo širdgėla), Temple Gate Publishers, Springfildas, Ilinojus, autorių teisės – Aquin Press, 1947, 54–55 p.
35
Ernestas Beckeris savo paskutinėje knygoje Escape from Evil (Išsigelbėjimas nuo blogio), Macmillan, 1965, analizuodamas žmogiškojo blogio kilmę pabrėžė esminę kaltųjų ieškojimo svarbą. Tačiau, mano manymu, jis klydo, sakydamas, kad vienintelė tokio kaltųjų ieškojimo priežastis – mirties baimė. Man atrodo, kad iš tikrųjų kur kas svarbesnė priežastis – savikritikos baimė. Nors Beckeris tiesiogiai apie tai neužsiminė, gali būti, kad savikritikos baimę jis prilygino mirties baimei. Savikritika – tai raginimas žmogui keistis. Vos tik pradedame kritiškai vertinti kurią nors savo asmenybės pusę, pajuntame būtinybę atsikratyti trūkumų. Tačiau asmenybės kaitos procesas yra skausmingas. Kaip ir mirtis. Kad galėtų gimti nauja asmenybė, turi mirti senieji įpročiai. Blogi žmonės patologiškai prisirišę prie esamos asmenybės, kurią dėl savo narcistiškų pažiūrų sąmoningai laiko tobula. Manau, kad labai tikėtina, jog net ir labai menkas taip numylėtos asmenybės pokytis blogiems žmonėms prilygsta visiškam susinaikinimui. Šiuo požiūriu savikritikos grėsmę blogio kupinas žmogus gali tapatinti su išnykimo grėsme. Kodėl taip yra, nuodugniau pasiaiškinsime analizuodami narcisizmo temą.
36
Good and Evil, p. 111. Kadangi svarbiausias blogų žmonių tikslas – apsimesti gerais, viena iš mėgstamiausių jų vietų – bažnyčia. Kaip dar geriau galima paslėpti viduje tūnantį blogį nuo savęs ir nuo kitų, negu tampant kunigu ar kita iškilia krikščioniškos bendruomenės asmenybe? Manyčiau, kad Indijoje blogi žmonės lygiai taip pat būtų linkę apsimetinėti gerais hinduistais arba gerais musulmonais. Visai nenoriu pasakyti, kad tarp tikinčiųjų tokių yra daug ir tikrai neabejoju daugelio žmonių tikėjimo nuoširdumu. Tiesiog manau, kad blogio pritvinkę žmonės metasi į pamaldumą, kuriuo gali prisidengti ir už kurio lengva pasislėpti.