Gerumo dienoraštis
Leon Logothetis
Leonas Logothetis – užkietėjęs nuotykių ieškotojas, charizmatiškas oratorius ir filantropas. Tačiau taip buvo ne visada. Nuolatinis skubėjimas, nuovargis ir nervinė įtampa – tokia daugelį metų buvo jo kasdienybė, dirbant biržos makleriu Londone, kol vieną dieną jis tiesiog nebeapsikentė ir pasirinko gyvenimą kelyje. Kelionėse, tarsi savaime, prisipildė įkvepiantys Gerumo dienoraščio puslapiai.
Iš Los Andželo Leonas iškeliavo senoviniu motociklu ir – neįtikėtina – juo apskriejo kone visą Žemės rutulį. Kelyje sutikti žmonės padėdavo jam rasti nakvynę, dalijosi maistu, parūpindavo degalų; jų dosnumo pakako, kad jis apkeliautų visą JAV, Europą, Indiją, Kambodžą, Vietnamą. Įsitikinęs, kad vertingiausia pasaulyje valiuta – gerumas, keliautojas už gera mokėjo geru, visam laikui pakeisdamas pakeliui sutiktųjų gyvenimus: atstatydavo sugriautus namus, apmokėdavo varge augančių vaikų mokslus, atminimui palikdavo vertingų dovanų.
Gerumo dienoraštis – tai pažintis su spontanišku ir neįtikėtinu nuotykių pasauliu, kuri primins, jog verta tikėti žmonėmis, įkvėps plačiai atvertomis širdimis priimti ir patiems dovanoti gėrį.
Leon Logothetis
Gerumo dienoraštis
Vieno žmogaus gerumo paieškos ir siekis keisti
žmonių gyvenimus visame pasaulyje
Skiriu šią knygą visoms jūsų svajonėms… ir netgi toms, kurių nė neįtarėte turintys.
Visos šioje knygoje paminėtos dovanos buvo įteiktos jų gavėjams.
Įžanga
Elkis taip, tarsi viskas, ką darai, būtų išties svarbu ir reikšminga. Nes taip ir yra.
William James
Gerai nežinojau, kas mane pažadino: riksmas ar šalimais stovintis stambokas vyras, šiaip ar taip, pabudau vidury nakties. Tą akimirką ir supratau, jog sprendimas miegoti nelabai maloniose Pitsbergo gatvėse buvo ne itin išmintingas. Vis dėlto dažnai atsitikdavo taip, kad priėmęs patį blogiausią sprendimą aš patirdavau pačių nuostabiausių išgyvenimų. Taręs „taip“ nuotykiams (ypač beprotiškiems), išgyvenau nuostabiausias, širdį stipriau plakti verčiančias, sielą atveriančias gyvenimo akimirkas.
Apsidairiau po purviną, kramtomąja guma aplipusį šaligat-vį, ant kurio buvau pakviestas miegoti. Tonis, mano naujasis draugas ir šeimininkas, taip pat pabudo, nes Ričardas – žmogus, vaikštinėjantis tarp mūsų laikinų lovų, – šūkavo:
– Aš nesijaučiu čia saugus!
Į Pitsbergą atvykau vos prieš kelias valandas. Kišenėse švilpavo vėjai ir turėjau pasikliauti vien svetimų žmonių gerumu, tikėdamasis iš jų maisto, pastogės ir degalų, kad galėčiau apkeliauti pasaulį. Teisingai, pasaulį. Visą dieną ieškojęs vietos apsistoti, patraukiau į vietinį parką – tokiuose senyvi vyrai paprastai žaidžia šachmatais, o jaunesni pardavinėja narkotikus. Bet Tonio negalėjai priskirti nei prie vienų, nei prie kitų. Jis buvo tiesiog geras vyrukas, išgyvenantis sunkų laikotarpį. Kai jo paklausiau, ar galėčiau pas jį praleisti šią naktį, jis liūd-nai nusišypsojęs atsakė:
– Galėtum, jei tik aš nebūčiau benamis.
Štai kaip prabudau vidury nakties gatvėje, lietui lyjant, nepažįstamajam stovint prie manęs ir šaukiant, kad jam čia nesaugu. Bet jis nebuvo vienišas. Aukščiau užsitraukiau nutriušusią antklodę norėdamas apsisaugoti nuo nemalonios vėsos. Jaučiausi pavargęs, sušalęs ir, reikia pripažinti, gerokai išsigandęs. Tą akimirką būtumėte galėję su filmavimo kamera pritraukti arčiau mano veidą ir išgirsti mane mintyse klykiant: „Kodėl, po galais, aš tai darau?“
Beje, tai visai neblogas klausimas. Dalykas tas, kad tuo metu išgyvenau egzistencinę krizę. Ir ji buvo ne pirmoji ir net ne antroji mano gyvenime. Rodos, aš jas patiriu tokiu dažnumu, kaip kiti žmonės moka mokesčius. Maždaug kartą per metus mane nutvilko jausmas, kad nors išoriškai gyvenimas atrodo tiesiog rožinis – esu sveikas, pasiturintis, turiu draugų, – jo viduje vis tiek niūru ir tamsu.
Jau prabėgo keleri metai nuo tada, kai patyriau pačią didžiausią iš visų savo egzistencinių krizių. Matot, aš buvau visai kitoks žmogus. Gyvenau Londone ir sėkmingai dirbau brokeriu šeimos versle. Deja, nejaučiau jokio įkvėpimo, buvau prislėgtas, pačiu tamsiausiu laikotarpiu, kad ir kaip sunku tai pripažinti, mane kamavo net savižudiškos mintys. Pats sau atrodžiau beviltiškas, o pasaulis, kurį vadinau savo namais, regėjos dar beviltiškesnis. Tada atsitiktinai pamačiau filmą „Motociklininko dienoraštis“ apie įkvepiančią Če Gevaros (Che Guevara) kelionę per Pietų Ameriką, kai jis buvo visiškai priklausomas nuo sutiktų nepažįstamųjų geranoriškumo. Šio žmogaus istorija nušvietė mano kasdienį gyvenimą.
Tai buvo romantizuotas pasakojimas apie legendinio revoliucionieriaus ryšį su žmonėmis. Gyvenimą ir jo tyrinėjimus. Kubos vyriausybės perversmui dar nebuvau pasiruošęs, bet išties troškau pradėti kokią nors revoliuciją. Norėjau sukilti prieš iš anksto nulemtą ir sutvarkytą savo paties gyvenimą. Če Gevara buvo žmogus, įgyvendinęs savo svajonę, tapęs sąmoninga ir visiškai laisva asmenybe. Tokiu žmogumi norėjau būti ir aš. Vos tik ekrane prabėgo filmo kūrėjų sąrašas, supratau, kad kažkas manyje neatšaukiamai pasikeitė. Če Gevara man tapo įrodymu, kad mūsų nedidelė kelionė Žemėje nėra tokia jau beprasmė ir nereikšminga. Tikrai ne.
Per kelias savaites sukaupiau drąsos pakilti iš sąstingio. Atsisakiau patogaus gyvenimo, nes norėjau keliauti po pasaulį. Šio pasiryžimo viršūnė buvo kelionė per Ameriką vos su penkiais doleriais kišenėje per dieną, kliaujantis nepažįstamų žmonių dosnumu. Galiausiai pradėjau vesti savo pirmą televizijos laidą ir parašiau knygą „Nuostabūs niekieno nuotykiai“[1 - Amazing Adventures of a Nobody (čia ir kitur – vertėjos pastabos).]. Palikau šaltas, niūrias Londono gatves ir persikėliau į Los Andželą – svajonių miestą. Tam tikra prasme aš įgyvendinau savo svajonę. Ar bent jau dalį jos: turėjau mielą širdies draugę (Liną), labai draugišką šunį (Vinstoną) ir mėgstamą darbą. Maniau, kad egzistencinė krizė pagaliau įveikta, bet ji, ko gero, tik pamainė veidą.
Nors ir iškeliavau į pasaulį, pakeičiau savo gyvenimą, parsivežiau daug puikių istorijų, dalis manęs vis tiek liko užspeista į kampą. Jaučiausi taip, lyg kasryt pabusčiau tam, kad gyvenčiau kažkieno kito gyvenimą, dirbčiau kito žmogaus darbą. Ir vėl dėvėjau seniai man pažįstamą kaukę.
Turėjau visą jų kolekciją. Visi jų turime. Nesvarbu, ar esate jauna mamytė Belizo džiunglėse, ar verslininkas Manhatano gatvėse, mes visi iš anksto žinome, koks turėtų būti mūsų gyvenimas. Tik vėliau patys įkliūname į šio supratimo spąstus. Atsisakome vaikystės svajonių arba pakeičiame jas saugesnėmis, brandesnėmis. Ir aš toks pat. Net ir atsikratęs savo pirmos kaukės Londone – neva teikusios saugumo – ir apkeliavęs Ameriką su penkiais doleriais per dieną, supratau, kad giliai many slypi dar daug kitų kaukių. Ir štai vieną popietę žingsniuojant Holivudo bulvaru mano gyvenimas vėl pasikeitė…
Papietavęs ėjau atgal prie savo automobilio, kai tai nutiko. Tolumoje lingavo palmės, saulė kaitino žvaigždėmis nusagstytą šaligatvį, tada aš ir pamačiau jį. Žmogus suodinu veidu sėdėjo prie su kaupu prikrauto parduotuvės vežimėlio, ant galvos buvo užsimaukšlinęs nešvarią beisbolo kepuraitę, mūvėjo suplėšytais džinsais. Rankose benamis laikė plakatą, kurį pamatęs sustojau kaip įbestas. Kai kurie žmonės tokias akimirkas vadina lūžio tašku. Aš vienas iš jų. Visada aiškiai suvokiu, kai tai nutinka. Atrodo, tartum visas pasaulis sustotų, garsų, žodžių, automobilių ir gyvenimo orkestras nuščiūtų iki tylaus gaudesio, ir toji akimirka taip įsirėžia atmintyje, kad paskui visada ją jaučiu labai aiškiai po savo oda. Visiškai atsipalaidavau perskaitęs užrašą benamio plakate: „Geriausias vaistas yra gerumas.“
Matote, kai gauni viską, ko manai norįs, nutinka labai juokingas dalykas. Užsinori daugiau! Bet aš nenorėjau daugiau pinigų ar daugiau šlovės. Per nuostabias keliones jau anksčiau supratau, ką reiškia iš tiesų pajusti ryšį su žmonėmis. Iki tol niekada nemaniau, jog tai įmanoma. Aš susidraugavau su kitais. Užmezgiau daug nuoširdžių, tvirtų draugysčių. Mus siejo gerokai daugiau nei vien gyvenamoji vieta ar darbas. Tai buvo draugystė dviejų žmonių, mėginančių išgyventi šiame beprotiškame pasaulyje. Išgyventi kartu.
Supratau, kad man trūksta to, dėl ko čia ir atsidūriau: bendravimo su žmonėmis gerumo kalba. Aš turiu omenyje ne vien kokį nors nepaprastą, gyvenimą keičiantį gerumą, tokį, kai sakai: „Oho, nejaugi tai iš tiesų nutiko?“ Turiu omenyje tylų kuždesį, užuominas, atsiveriančias kasdien, kai tik žmonės nusimeta kaukes ir atveria širdis. Ši gerumo upė teka kiekvieno iš mūsų širdyje, sujungdama mus vienus su kitais.
Gerumas yra ne tik vaistas. Tikrasis žmogiškosios bendrystės stebuklas slypi davimo ir priėmimo veiksme. Tai nutinka, kai žmonės peržengia tokias nuobodžias, monotoniškas nesąmones, kaip pokalbiai apie orą, darbas, ir atveria savo vidinį pasaulį – arba, kaip kiti sako, sielą – tam, kad sukurtų artimą tarpusavio ryšį ir pagytų. Norėjau dar daugiau tokių patyrimų. Daug daugiau. Ankstesnėje kelionėje per Ameriką supratau, kad nepažįstamajam pasirodžius mieste nutinka labai retas ir didingas stebuklas. Žmonės nori geriau vieni kitus pažinti, pajusti artimą ryšį. Tad nusprendžiau, jog nėra geresnio būdo dar kartą patirti šią magiją, kaip tik išsiruošus į naują geraširdiškumo misiją per pasaulį.
Stovėdamas tame Holivudo bulvare aš pravirkau. Iš tikrųjų. Paprastai vyrai taip neverkia, bent jau neverkia gatvėje vidury baltos dienos. Tai senos ašaros. Aš vėl verkiau dėl to, kad užaugau pasaulyje, kuriame žmonės stengiasi atsitverti vienas nuo kito sienomis, bendrauti šaltai ir santūriai, užuot puoselėję nuoširdžius santykius su kitais. Ir aš niekuo nesiskyriau nuo jų. Yra vienintelis būdas pasveikti nuo abejingumo – per kitus žmones. Tą akimirką viską aiškiai suvokiau. Priėjęs prie benamio su tokiu įžvalgiu užrašu padėjau jam į aptriušusią kepurę du banknotus po 20 dolerių. Toks paprastas aukojimo veiksmas leido man pajusti tai, ko jau daug metų nejutau: bendrumą su kitu žmogumi. Aišku, aš džiaugiausi gerais santykiais su artimaisiais – savo drauge, šeima, bendradarbiais, – bet man vis tiek trūko to gilaus, neperprantamo jausmo, kad su kitu žmogumi galiu būti viena. Vyras gatvėje nusišypsojo man. Aš taip pat jam šyptelėjau. Ir nuskubėjau namo tiksliai žinodamas, ką turiu daryti.
Sakydamas „nuskubėjau“ iš tikrųjų turiu omenyje, jog šliaužiau vėžlio greičiu, įstrigęs didžiulėje Los Andželo spūstyje. Bet yra ir geroji tokio klaikaus eismo pusė: atsiranda laiko pamąstyti. Tada ir parengiau planą. Supratau: pirmoji mano kelionė per Ameriką buvo skirta gerumui gauti (juk buvau sau skyręs vos penkis dolerius per dieną), bet kitoje išvykoje vien pačiam gauti jau nepakaks. Šįkart viskas turi suktis ratu: privalau siūlyti gerumą, ne tik jo tikėtis iš kitų.
Kai pagaliau ištrūkau iš pragariškų spūsčių, jau buvau nusprendęs su senoviniu motociklu apkeliauti visą Žemės rutulį. Kaip Če Gevara. Motociklo reikės su priekaba, nes niekad nežinai, kam gali prireikti tavo pagalbos. Jis bus geltonas. Taip, geltonas. Nes geltoni motociklai atrodo labai šauniai. Neturėsiu pinigų nei maisto, nei vietos apsistoti. O sudėtingiausias dalykas kelionėje – neturėsiu degalų. Iš karto apsisprendžiau niekad nepriimti pinigų. Žmonės galės pasiūlyti man maisto ir pastogę, bet ne pinigų, už kuriuos pats galėčiau tai įsigyti. Neieškosiu nemokamos kelionės, norėsiu ja su kuo nors dalytis.
Man toptelėjo, kad tikriausiai kuriu pirmą transporto priemonę, varomą išskirtinai žmonių geraširdiškumo. Kaip pastarąjį kartą keliaudamas per Ameriką ir prašydamas pagalbos užmezgiau nuoširdžių draugysčių su kitais žmonėmis, to tikėjausi ir šįsyk. „Kam keisti sėkmės formulę?“ – klausiau savęs.
Bet per šią kelionę aš ne tik prašysiu kitų pagalbos. Būtinai atsidėkodamas pasiūlysiu ką nors ir savo geradariams. Ką nors tikrai svarbaus, nuo ko pasikeistų visas jų gyvenimas. Norėjau vėl susivienyti su pasauliu ir kaip nors, kad ir visai nepastebimai, padėti savo pasaulio broliams ir seserims atrasti ryšį vienam su kitu bei su pačiais savimi. Už man parodytą gerumą atsimokėsiu visiems sutiktiesiems savo pinigais. Niekas iš anksto nežinos apie tokius mano ketinimus. Nenorėjau, kad žmonės žinotų, jog už atsitiktinį gerumo poelgį jie gali ko nors tikėtis ir iš manęs. Ne taip viskas vyksta. Duodame ne tam, kad gautume. Dovanojame, nes to norime. Negalėsiu padėti visiems, kurie bus man malonūs ir draugiški, bet padėsiu tiek žmonių, kiek tik galėsiu. Ir stengsiuosi padaryti jiems ką nors išties reikšmingo ir nepaprasto.
Pagaliau pasiekęs namus užbėgau laiptais peršokdamas net per tris laiptelius. Įlėkęs į svetainę pamačiau savo merginą sėdinčią ant sofos su kompiuteriu ant kelių. Lina nusišypsojo man ir, kaip dažniausiai nutikdavo būnant kartu su ja, aš atsipalaidavau, širdis liovėsi pašėlusiai daužytis.
Priėjau prie jos ir pats to nesuvokdamas atsiklaupiau ant vieno kelio.
– Mieloji, – prabilau, – turiu tau kai ką pasakyti.
Pamatęs, kaip sužibo jos akys, supratau, kad Lina tikisi daug didingesnio pasiūlymo. Pastaruosius kelis mėnesius (nuo tada, kai apsigyvenome kartu) ji pradėjo vis aiškiau užsiminti, jog laukia iš manęs tam tikro pasižadėjimo. Pažado, vesiančio prie įsipareigojimo, vaikų ir gyvenimo, kurį amžinai praleisime kartu.
Amžinai.
Suvokęs, kad suklupęs ant kelio darau jai netinkamą užuominą, greitai atsistojau ir paskelbiau:
– Aš išvykstu į kelionę.
– Puiku, – pasakė ji ir greitai nusisuko į kompiuterio ekraną, leisdama savo šviesiems plaukams apgaubti veidą, kad nepamatyčiau staigaus nusivylimo, aptemdžiusio jos akis. – Kur trauksi?
– Į Los Andželą.
– Mes ir esame Los Andžele. – Ji nusijuokė. – Važiuosi į maisto prekių parduotuvę?
„Dabar arba niekada“, – tariau sau mintyse.
– Ne visai. Važiuosiu iš Los Andželo į Los Andželą. Ruošiuosi senoviniu geltonu motociklu apkeliauti Žemės rutulį.
Kambaryje įsivyravo tyla.
– Mieloji, – prabilau šiek tiek sunerimęs dėl savo saugumo.
Lina stipriai užtrenkė nešiojamąjį kompiuterį.
– Tu rimtai? – Jos veidas apniuko, ji ėmė maldauti: – Leonai, prašau pasakyti man, kad tai tik dar viena iš tavo kuoktelėjusių idėjų.
Taip, tai išties beprotiška mintis.
Dvejojau. Ar tikrai noriu rizikuoti savo santykiais, karjera dėl… gerumo?
– Aš kalbu labai rimtai.
Ji pradėjo verkti. Ir niekaip nesiliovė.
– Mieloji, turiu tai padaryti, – pradėjau jai aiškinti.
Aistra, kurios taip trūko mano gyvenime, vėl atgijo. Jaučiausi kaip Če Gevara, toje paskutinėje scenoje išvažiuojantis į kelionę, kuri visiems laikams pakeis jo ir daugelio kitų gyvenimus. Tai buvo noras ne tik pamatyti pasaulį, bet ir išsimaudyti jo upėje.
– Kodėl?! – sušuko ji. – Nejau tau nepakanka tų ankstesnių egzistencinių šuolių nuo uolų?
– Na, pastarąjį kartą aš tai dariau dėl savęs.
Nutilau. Dar nebuvau iki galo to suvokęs, bet nenorėjau, kad šioje kelionėje svarbiausias būčiau aš pats. Tiesą sakant, man savęs jau buvo per daug. Troškau, jog tai būtų kai kas svarbesnio ir didingesnio. Norėjau, kad paliestų ir jus. Taip, jus.
Mus visus.
Stovėdamas ten ir mėgindamas paaiškinti savo merginai, ką tik įsikėlusiai pas mane gyventi, kodėl privalau išvykti, pamaniau, jog man jau nereikia revoliucijos mano gyvenime. Siekiau sukelti Če Gevaros revoliucinės dvasios bangas kitų gyvenimuose. Norėjau įteikti žmonėms tokias dovanas, kurios pakeistų juos taip, kaip gali pakeisti tik gerumas. Patyrę tokius pokyčius, jie perduotų deglą kitiems, apšviestų pasaulį per mūsų tarpusavio ryšius.
– Mano kelionė būtų tik pirma kibirkštėlė, – mėginau paaiškinti Linai.
Iš pradžių ji nieko neatsakė, o tai kėlė nerimą. Tiesą sakant, manau, kad nėra žemėje žiauresnės bausmės už tylą. Bet pagaliau Lina pakėlė akis ir uždavė man klausimą, kurio aš taip uoliai stengiausi nepaklausti savęs:
– Ak, Leonai, ar kada nors tu galėsi liautis bėgęs?
Atsakymo neturėjau.
Maždaug po valandos ašarų ir abipusių kaltinimų man pavyko įtikinti ją, kad nebūsiu maždaug pusmetį, tačiau laikas pralėks labai greitai. Lina matė iš mano akių, o galiausiai suprato ir iš mano ašarų, jog man lemta išvykti į šią kelionę. Žinojau, kad kojos pačios mane ten neša. Tai jau buvo nebe pasirinkimas.
– Tik pasakyk man štai ką, – nusibraukusi ašaras paprašė Lina: – Kaip manai, ar kada nors galėsi jaustis laimingas… čia?
– Žinoma, – sąžiningai atsakiau.
Ji pažvelgė į mane ir atsiduso.
– Paklausyk, aš didžiuojuosi tavimi, Leonai, kad trokšti pakeisti pasaulį. Tik viliuosi, jog kitą kartą norėsi tai daryti arčiau namų.
Pakeisti pasaulį? Regis, Lina kupina didelių lūkesčių.
Kad prasidėtų šis nepaprastas nuotykis, teko imtis logistikos – milžiniškos kiekvienos didelės svajonės kliūties. Reikėjo susirasti motociklą, kuris atlaikytų prastus kelius ir sunkius laikus, nes jų kelionėje tikrai pasitaikys. Nusprendžiau pavadinti jį Pirmuoju Gerumu, kuris, panašiai kaip ir prezidento lėktuvas[2 - Air Force One.], taps ambasadoriumi visame pasaulyje… tik bus šiek tiek geltonesnis. Turėjau susidaryti maršruto aplink pasaulį planą, atliktinų darbų sąrašą. Taip pat reikėjo rasti būdą, kaip kirsti du vandenynus, keletą žemynų, kelias priešiškai nusiteikusias šalis vien su geltonu motociklu ir kliaujantis tik žmonių geraširdiškumu. Be to, privalėjau gauti daugybę vizų.
Tada iškilo nedidelis klausimas, kaip man keliauti. Ar temptis kartu televizijos komandą, kuri filmuotų mano išgyvenimus, ar pačiam fiksuoti savo nuotykius? Norėjau, kad kelionė būtų kuo asmeniškesnė, bet taip pat supratau, kiek daug žmonių būtų galima paveikti per televiziją. Nusprendžiau keliauti su komanda. Tik su viena sąlyga: jie nesikiš, kol pats jų nepakviesiu stebėti įvykio arba gyvenimo, į kurį įžengiu. Norėjau keliauti vienas ir užmegzti ryšį su žmonėmis dar prieš fone pasirodant filmavimo kameroms. Komanda bus tyli mano kelionės pagalbininkė, tačiau ir liudininkė. Kaip ir jūs.
Tikiuosi, šiam nuotykiui pasibaigus pamatysite, kad geri poelgiai gali iš tikrųjų pakeisti pasaulį. Jūs susipažinsite su Toniu – benamiu, pamokiusiu mane, jog tikri turtai slypi ne piniginėse, o mūsų širdyse. Pamatysite mano draugės iš Kambodžos drąsą. Jos gyvenimą nuniokojo liga, praradimai ir gamtos nelaimės. Susitiksite su gydytoju, kurio aistra tarnauti grąžina vargšams regėjimą. Pamatysite, kaip vienas kupinas geriausių norų, bet turintis trūkumų, žmogus gali apkeliauti visą Žemės rutulį kliaudamasis tik kitų geraširdiškumu ir atgimti iš naujo. Yra ir daugybė kitų, kurių jūs nepamatysite: nepažįstamųjų, akimirkai tapusių draugais, greitai pralėkusių pro šalį, bet pasiūliusių man maisto, degalų ar kitų išteklių, kad galėčiau keliauti toliau.
Salmanas Rašdis (Salman Rushdie) rašo: „Norėdamas suprasti tik vieną gyvenimą, turi praryti visą pasaulį.“ Nebūtina apkeliauti visos Mėlynosios planetos, kad tai patirtum. Tereikia norėti pamatyti vienam kitą. Aš matau tave, o tu matai mane. Tada ir nukrinta kaukės, po kuriomis slepiame savo širdis. Ir sveikinamės vieni su kitais taip, kad mums nereikia nei žodžių, nei kaukių. Tad išsiruoškime į šią gyvenimo kelionę ir kartu patirkime trumpą, bet gražų nuotykį.
Pirmas skyrius
Leisdamas baimei užaugti didesnei už tikėjimą, užkerti kelią savo svajonėms.
Mary Manin Morrissey
Ta akimirka visada būna prieš lemiamą momentą. Paskutinės šešiasdešimt sekundžių prieš aktoriui išeinant į sceną, kai jis užmiršta žodžius ir išpiltas prakaito klausia savęs, kodėl jam apskritai kilo mintis imtis vaidybos. Bet paskui jis pasirodo viešai ir giliai širdy žino: tai ir yra lemta jam atlikti.
Vakarą prieš išvykdamas ir aš ėmiau dvejoti, ar tikrai gerai darau išvažiuodamas iš Los Andželo. Darbas, santykiai, rutina – nors visa tai kartais verčia jaustis užspeistam į kampą, turi ir savų privalumų.
– Tai nevažiuok, – ramiai pasiūlė Lina, tačiau jos balse išgirdau įtampą, nors ji ir stengėsi atrodyti linksma.
Toks ir yra neigiamas kito žmogaus mylėjimo aspektas: visada žinai, ką jis arba ji galvoja. Arba bent jau manai žinąs. Tai nuskambėjo kaip nerūpestingas pasiūlymas, bet jame aš girdėjau: „Vesk mane dabar arba paliksiu tave amžiams.“
Nieko keisto, jog man nepavyko tapti aiškiaregiu, nes Lina – net ir nenorėdama, kad išvažiuočiau, – tikėjo mano svajonėmis. Tiesiog tuo metu aš to dar nesupratau. Po jos pasiūlymo sekė tai, ką dauguma žmonių vadina susipykimu, nors man labiau patinka frazė „smulkus nesutarimas“. Prieš eidami miegoti mes pamėginome susitaikyti, bet mano galvoje sukosi tik viena mintis: „Rytoj būsiu tik aš ir Pirmasis Gerumas.“
Kitą rytą rengdamasis girdėjau Liną sukiojantis virtuvėje. Mano šuo Vinstonas sekiojo pãskui mane po visus namus, kol į nedidelį juodą krepšį dėjausi paskutinius daiktus: kompiuterį, keletą drabužių ir kelis įrankius motociklo priežiūrai. Į užpakalinę krepšio kišenę įkišau atviruką, kurį buvau gavęs per ankstesnę kelionę po Ameriką. Jame buvo parašyta: „Gyvenimas prasideda ten, kur baigiasi tavo komforto zona.“ Šis krepšys ir ryškiai geltonas degalų kanistras bus vienintelis mano bagažas.
Ruošiausi apkeliauti pasaulį motociklu, dabar stovinčiu šalia namo ir besišaipančiu iš mano menkų mechaniko įgūdžių.
Motociklą nusipirkau Las Vegase vos prieš dvi savaites. Deja, man nepavyko be incidentų pasiekti juo net namų. Likus penkiasdešimčiai kilometrų Pasadenoje motociklas ėmė maištauti ir sugedo viename iš judriausių Amerikos greitkelių. Taip, išgirdote teisingai. Pačią pirmą dieną atsisėdęs ant motociklo, nesugebėjau nuvažiuoti nuo Las Vegaso iki Los Andželo – o aš dar ruošiausi apkeliauti juo visą Žemės rutulį! Teko sumokėti keturis šimtus penkiasdešimt dolerių, kad jį atitemptų iš Pasadenos į Los Andželą. Bet keliaudamas aš neturėsiu keturių šimtų penkiasdešimt dolerių. Neturėsiu nė vieno dolerio.
Dar daugiau nerimo kėlė mintis, kad Pirmasis Gerumas, nors atrodė padoriai (netgi turėjo naują variklį), buvo pagamintas 1978 metais. Tikriausiai vieninteliu dalyku šioje kelionėje galėjau neabejoti: motociklas tikrai suges. Dalyvavau dviejų valandų trukmės pamokoje, kurioje buvo mokoma prižiūrėti ir remontuoti motociklą, bet apie dzenbudizmą nieko nesužinojau[3 - Autorius daro humoristinę užuominą į Roberto M. Pirsigo knygą „Dzenas ir motociklo priežiūros menas“, kurios pavadinimas akivaizdžiai yra žodžių žaismas, susijęs su kitos knygos pavadinimu – „Dzenas ir lanko menas“.]. Instruktoriaus patartas, nusipirkau knygą, tik taip ir neradau laiko jos perskaityti. Deja, ir pamoka nelabai padėjo.
Be to, jog graužė nerimas dėl galimų motociklo gedimų, dar nebuvau gavęs patvirtinimo, kad būsiu priimtas į laivą, perkelsiantį per Atlanto vandenyną (o apie Ramiojo vandenyno perplaukimą bijojau net pagalvoti). Kiekvieną dieną skambinėjau įvairioms laivybos bendrovėms visame pasaulyje. Valandų valandas laukiau, kol būsiu sujungtas su kitais asmenimis, maldavau jų laužydamas liežuvį užsienio kalbomis, prašiau, kad draugai laužytų liežuvį maldaudami užsienio kalbomis, meilikavau, o kartą labai trumpai – gal sekundėlę – apsiverkiau.
Pagaliau pasikalbėjau su Robertu, dirbančiu vienoje užsienio laivybos bendrovėje. Jis negarantavo man vietos laive, bet pasakė labai panašų žodį į „taip“ – „galbūt“.
– Vadinasi, jei paskambinsiu tau po dviejų savaičių, galbūt pateksiu į laivą? – paklausiau jo.
– Taip, į laivą, plaukiantį iš Niujorko į Taragoną Ispanijoje… galbūt. – Robertas pakartojo šį žodį, lyg nebūčiau išgirdęs jo patį pirmą kartą.
Lina atidarė miegamojo duris ir kurį laiką tylėdama stovėjo tarpdury. Saulės šviesa krito jai į veidą ir šviesūs plaukai švytėjo aplink jį it aureolė. Mačiau, kad ji nusiverkusi.
Drauge ištarėme tą patį žodį:
– Atleisk.
Aš tvirtai apglėbiau ją ir pasakiau:
– Nesijaudink, netrukus grįšiu namo.
Jutau, kaip ji linktelėjo įsikniaubusi man į petį. Jaučiausi kaltas, jog išsiruošiau į dar vieną nuotykį, mums vos spėjus kartu apsigyventi. Žinojau, kad Lina tikisi kitokio nuotykio, labiau susijusio su vestuvių varpais nei su geltonu motociklu. Galiausiai paleidome vienas kitą iš glėbio ir apsidairiusi po kambarį Lina tarė:
– Ką gi, regis, tau metas keliauti.
Dabar atėjo mano eilė linktelėti. O ką galėjau pasakyti? Netrukus išvyksiu į šešių mėnesių trukmės kelionę, tad leisdamasis laiptais paskui Liną į pirmą aukštą galėjau tik viltis, jog grįžęs vis dar rasiu ją čia. Nes giliai širdyje norėjo pasakyti „taip“ tam nuotykiui su ja. Vienintelė bėda, kad būdamas namie aš negalėdavau liautis svajojęs, kur vėl galėčiau nukakti.
Prieš iškeliaudamas turėjau prasimanyti degalų. Žinojau – degalų paieškos tikriausiai taps sunkiausiu išbandymu. Maisto ir vandens galima gauti lengviau, nei dauguma žmonių mano, o pernakvoti blogiausiu atveju aš visada galiu motociklo priekaboje, taigi vienintelis dalykas, neabejotinai galintis bet kur ir bet kada užvilkinti kelionę, buvo degalų trūkumas.
Galbūt Lina tai vadino bėgimu, bet aš, išėjęs iš namų į gatvę ir pajutęs užplūstant energiją, būčiau pasakęs visai kitą žodį: „laisvė“. Laisvė nežinoti, kas laukia ateityje, su kuo galbūt susitiksiu, kam padėsiu, ir sukrečiantis suvokimas, kad ši keista, ekscentriška idėja netrukus taps tikrove.
Patraukiau į Holivudo bulvarą, netoli tos vietos, kur tąkart taip pranašiškai sutikau benamį, bet dabar jo niekur nebuvo matyti. Vietoj jo radau ne tokių kilniaširdžių žmonių. Galbūt jie niekad nebuvo matę užrašo: „Gerumas yra geriausias vaistas.“
Pirmiausia priėjau prie dviejų jaunuolių su minkštomis fetrinėmis skrybėlėmis ir džinsais, kurie, regis, būtų labiau tikę jų seserims.
– Klausyk, drauguži, – perspėjo mane aukštesnysis, – liaukis svajojęs ir važiuok namo. Švaistai mano ir savo laiką.
Nejaugi, drauguži? Juk tai tu nešioji fetrinę skrybėlę vidury vasaros. Paėjęs toliau sutikau jauną porelę su dviem „Louis Vuitton“ pirkinių krepšiais rankose. Na štai, pagalvojau, šiandien jie jau atvėrė pinigines – ir, regis, ganėtinai dideles. Galbūt atvers jas ir man.
– Atleisk, – atsakė jie, pamanę, jog prašau išmaldos, o tai buvo panašu į tiesą. – Nieko neturim.
Liūdna, bet ir aš ištariau tuos pačius žodžius benamiui gatvėje atsisakydamas padėti, nors žinojau, kad galiu.
Kitas vyrukas, į kurį kreipiausi, buvo turistas – aš bent jau taip nusprendžiau, nes jis mokėjo Geležiniam Žmogui, kad galėtų su juo nusifotografuoti. Ne tikram Geležiniam Žmogui, o vienam iš daugybės besistengiančių pragyventi aktorių, kurie, apsivilkę kaip filmo herojai, klaidžiojo Holivudo bulvaru. Kai nuotrauka jau buvo padaryta, aš papasakojau apie savo kelionę.
Turistas tik papurtė galvą it nusivylęs tėvas: „Liaukis dykinėti ir prašinėti praeivių pinigų, brolyti!“
Ką gi. Dabar žinau, kodėl praėjusį vakarą abejojau pats savimi. Jaučiausi kaip visiškas kvailys. Vaikštinėjau po Holivudo bulvarą su ryškiai geltonu kanistru degalams ir pasakojau žmonėms apie savo kelionę, o jie šaipėsi iš manęs. To nebuvo scenarijuje. Bent jau mano parašytame.
Nusprendęs, kad galbūt artimiausioje degalinėje seksis geriau, palikau Holivudo bulvaro džiungles. Atsisėdęs ant suoliuko prie autobusų stotelės priešais degalinę pamėginau atsipalaiduoti. Kitaip tariant, klausiau savęs, kaip ruošiuosi apkeliauti visą pasaulį, jei net neįstengiu išvažiuoti iš Los Andželo. Gal Lina buvo teisi? Gal visas šis planas yra tik dar vienas bandymas pabėgti?
Daug anksčiau, kai dar nepažinojau Linos, susitikinėjau su gražia, sumania, išprususia ir malonia moterimi vardu Mišelė. Tiesą sakant, man labai pasisekė, nes visus šiuos nuostabius bruožus turi ir Lina. Bet savo palyginimo aš dar nebaigiau. Su Mišele kartu praleidome penkerius metus. Kartu gyvenome, kartu ruošdavome vakarienę, pasiėmėme iš prieglaudos šunelį. Tačiau vieno dalyko nepadarėme, tai yra aš neįstengiau padaryti – susituokti.
Mišelei nusibodo laukti. Ji pagrasino palikti mane. Man pavyko ją įtikinti, kad prieš viską mesdami turėtume apsilankyti pas psichologą, žmogų, kuris suprastų mano padėtį ir paaiškintų Mišelei, jog santuoka negarantuoja, jog sutuoktiniai laikysis įsipareigojimų.
Baigiantis ketvirtam seansui mudu su Mišele nebenorėjome net kalbėtis vienas su kitu, o psichologė pavargo šnekėti viena. Ji atsilošė kėdėje ir pasiūlė, prieš ateinant pas ją dar kartą, mums patiems šiek tiek padirbėti.
– Jūs mus metate? – paklausiau jos.
– Ne. – Psichologė nervingai nusijuokė. – Tiesiog nemanau, jog jūs tam pasiruošę. Santuoka nėra vien vestuvės. Tuokiantis užmezgamas ryšys, galintis ištverti viską, kad ir kas gyvenime nutiktų. Tai milžiniškas įsipareigojimas. Jam reikia daug pastangų ir kantrybės.
Sėdėdamas ant suoliuko svarsčiau, ar man netrūksta kantrybės. Vos tik kas nors gyvenime nepavyksta, susirandu ką nors kita. Nemėginu visko išsiaiškinti ir pataisyti, tiesiog pakeičiu tai kuo kitu. Pradėjau dvejoti, ar tik ir ši kelionė nesibaigs taip pat. Ar turėsiu užtektinai kantrybės sulaukti gerumo?
Pakėlęs akis pamačiau artyn einantį vyrą. Tai buvo Dvaitas. Iš karto oficialiai pareiškiu: Dvaitas buvo pirmas mano angelas. Panašus į jauną Džeimį Foksą, su šauniais veidrodiniais akiniais nuo saulės ir baltu rankšluosčiu, kurį buvo nepaaiškinamai persimetęs per petį it koks bokso treneris (daugeliu atžvilgių jis man toks ir buvo), Dvaitas pastebėjo mane sėdintį ant suoliuko ir linktelėjo.
Man to pakako. Pašokęs iš vietos puoliau pasakoti apie sumanytą kelionę:
– Keliauju per pasaulį su geltonu motociklu pasitikėdamas… na, tik žmonių gerumu. Čia mano degalų kanistras. Man reikia degalų. Negalėsiu išvažiuoti net iš savo namų, jeigu niekas pirmą kartą nepripildys man šio kanistro.
Esu tikras, kad už tokį trumpą pristatymą rinkodaros pamokoje būčiau gavęs nepatenkinamą pažymį, bet Dvaitas susidomėjo.
– Keliauji aplink pasaulį vien tikėdamasis žmonių gerumo? Geltonu motociklu? Tikrai? – pakartojo jis mano žodžius.
– Tikrai, – patvirtinau.
– Nu, nejaugi?
– Taip, suprantu, kad skamba beprotiškai, bet tai tiesa ir man reikia tavo pagalbos, – pasakiau ir nutilęs laukiau.
– Gerai, – tarė jis gūžtelėjęs pečiais.
Pašokęs apkabinau jį, vos nepargriūdamas drauge su juo ant žemės.
– Galėčiau tave išbučiuoti! – sušukau.
– Tik jau nereikia, – nusijuokė Dvaitas ir mes nuėjome su kanistru prie kolonėlės.
Įdomiausia, kad Dvaitas čia net nesipylė degalų, jis net neturėjo automobilio. Tačiau turėjo svajonę. Sužinojau, jog anksčiau dirbo sunkvežimio vairuotoju ir važinėjo po visą šalį, bet niekad neturėjo galimybės sustoti ir geriau pažinti miestus ir miestelius, pasitaikiusius jo kelyje.
– O, žmogau, – susižavėjęs kalbėjo jis. – Kaip norėčiau padaryti ką nors panašaus kaip tu. Visada troškau kur nors iškeliauti. Na, supranti, pamatyti pasaulio.
– Tai kodėl nekeliauji? – paklausiau, nors ir žinojau atsakymą.
Daugelį iš mūsų varžo finansinės galimybės, mes negalime išsiveržti iš savo pasaulėlių ir atsisakome tų pasaulių, kurių galbūt niekada neturėsime progos aplankyti.
– Tiesiog tai sudėtinga, – paaiškino jis. – Turi dirbti, kad galėtum keliauti, o keliauti negali, nes turi dirbti.
Dvaitas gūžtelėjo pečiais, tarsi tai jam nieko nereikštų, bet aš pamačiau, kaip trumpam dingo jo kaukė ir akyse akimirkai sužvilgo ilgesys – troškimas laisvės, kurią aš ruošiausi patirti, ypač dabar, gavęs pirmą pilną kanistrą degalų.
Užsirašiau Dvaito duomenis, kad galėčiau jam papasakoti apie savo kelionę po pasaulį. Tam ir pasiėmiau nešiojamąjį kompiuterį – ruošiausi rašyti tinklaraštį visiems, kurie norės manęs klausytis, ir nuolat pranešti Linai, draugams ir artimiesiems apie tai, kaip man sekasi. Be to, tokiu būdu tikėjausi užmegzti artimesnį ryšį su visais naujais draugais, kuriuos sutiksiu per šią kelionę.
Su Pirmuoju Gerumu išvažiavęs iš savo gatvės, dar keturiasdešimt penkias minutes burzgiau Los Andželo spūstyje, kol pagaliau prieš akis atsivėrė platus greitkelis ir galėjau padidinti greitį. Važiuodamas mąsčiau apie Dvaitą, troškau, kad kada nors ir jis pajustų tokią pakilią nuotaiką, jausmą, kai kiekviena kūno ląstelė net pulsuoja viltimi. Žinoma, aš dar kartą palikau už savęs buvusį gyvenimą ir riedėjau į saulėlydį. Aišku, tai buvo visiškai beprotiška idėja su pašėlusiomis, sunkiai suvokiamomis galimybėmis, bet saulei atsimušant nuo mane supančių dykumos smėlynų mačiau du sakalus, skrendančius priekyje manęs, ir pasaulis atrodė nuostabus kaip niekada anksčiau.
Sustojau Mirties slėnyje, beveik pusiaukelėje iki Las Vegaso, nes degalų bakas jau buvo apytuštis. Ten sutikau dar vieną gerąjį samarietį ir jis svilinančioje kaitroje pripylė man degalų. Vėl leidausi į kelią ir netrukus jau stovėjau prie visame pasaulyje žinomo Las Vegaso ženklo. Iš tiesų, sveiki atvykę į Vegasą.
Pasielgiau smerktinai pastatęs motociklą draudžiamoje vietoje ir meldžiausi, kad aplink nesisukiotų eismo priežiūros pareigūnų. Tikriausiai neįmanoma atvažiuoti į Las Vegasą ir nepadaryti nė vienos nuodėmės. Pirmas žmogus, į kurį kreipiausi ieškodamas vietos pernakvoti, buvo Džinas Simonsas*. Gerai, gal ne tikrasis Džinas Simonsas, bet nepaprastai į jį panašus žmogus. Pamaniau, jog tokia miegamojo garsenybė tikrai turės kokį vieną laisvą kambarėlį ir man. Klydau. Taip pat suklydau dėl trijų meksikiečių imtynininkų su kaukėmis. Popietė sparčiai ritosi į vakarą, o aš pamažu netekau vilties.
Žingsniavau Frimonto gatve, kur, kaip kalbama, sukinėjasi vietiniai Las Vegaso gyventojai. Atsidūriau plačioje lauko parduotuvių promenadoje ir dairydamasis praeivių minioje ieškojau kuo nors išsiskiriančio žmogaus. Staiga tokį ir pamačiau. Nežinau, ar dėl išpuoselėtų ūsų, ar dėl ryškios oranžinės liemenės, bet atrodė, kad šis vyrukas šaukte šaukia: „Pasikalbėk su manimi!“
Giliai įkvėpiau ir pajutau, kaip pasirodo kita mano asmenybės pusė – rūmų juokdarys, klasės klounas, berniukas, supratęs, kad juokindamas kitus gali priversti juos save pamėgti. Tai buvo kaukė, bet ir kaukės kartais būna naudingos.
– Tai bent ūsai, bičiuli! Ar jie tikri? – paklausiau tikėdamasis, jog mano susidomėjimas paskatins pokalbį.
– Žinoma, tikri. – Jis nusišypsojo.
– Nejau? – apsimečiau abejojantis. – Galiu paliesti?
Laimei, mano naujasis draugas nesusierzino išgirdęs tokį prašymą. Nusijuokęs atsakė:
– Na, paprastai tai leidžiu tik damoms, bet gali ir tu paliesti, tik greitai.
Kadangi šis vyras buvo ganėtinai atviras ir per pirmas kelias pažinties minutes leido man paliesti savo veidą, pamaniau, kad jam gali patikti mano istorija. Nespėjau visko papasakoti, vyras nuoširdžiai nusikvatojo ir tarė:
– Aš taip pat tikiu žmonių gerumu. – Moriso ūsai judėjo sutartinai su jo burna kaip du sinchroninio plaukimo dalyviai baseine. – Gerumas yra svarbiausias dalykas gyvenime.
O tada, mano nuostabai, jis pasiūlė man nakvynę.
– Tikrai? – nudžiugęs ir nustebęs paklausiau jo.
– Žinoma, – draugiškai atsakė Morisas.
Staiga ta akimirka ant suolelio, pokalbis su Lina praėjusį vakarą, akimirka psichologės kabinete prieš kelerius metus – viskas nutolo ir atrodė įvykę prieš šimtą metų. Tai buvo žygis, kurio ir turėjau imtis. Kaip gavau degalų Los Andžele, taip gavau nakvynę Las Vegase. Gerumas priminė man, kad viskas vyksta pagal planą. Morisas pasiūlė man ateiti į jo namus pusę devynių vakaro. Jis greitosiomis nubraižė planą ir aš nužingsniavau atgal prie motociklo dar turėdamas kelias laisvas valandas.
Ėjau per vakarėjantį Las Vegasą, temperatūra pradėjo pamažu kristi. Atvėso iki malonių +38 °C. Mačiau, kaip jaunas riedlentininkas sustojo prie kebabų kioskelio. Palaukit, kebabų kioskelis? Šiandien tebuvau valgęs Linos paruoštus pusryčius. Priėjau prie vaikinuko tikėdamasis, kad jis padės. Nors Holivude man nelabai sekėsi su dvidešimtmečiais hipsteriais, vyliausi, kad jų kolegos Vegase bus malonesni. Na, žinoma, Las Vegaso hipsteriai laimėjo prieš Holivudo jaunuolius rezultatu 1:0.
Ričardui padarė įspūdį mano kelionė aplink pasaulį.
– O, žmogau! – sukriokė jis pažvelgęs į besileidžiančią saulę Las Vegaso danguje. – Ir aš norėčiau padaryti ką nors panašaus.
– Tikrai? – paklausiau.
– Taip, matai, noriu tapti profesionaliu riedlentininku, – jis linktelėjo į riedlentę prie savo kojų, – tad tikiuosi, kad vieną dieną galėsiu išvykti į gastroles ar panašų mėšlą.
– Kur norėtum nukeliauti?
– Nežinau. – Ričardas gūžtelėjo pečiais. – Niekad nebuvau išvykęs iš Nevados, tai, matyt, bet kur. Į Meksiką, Jamaiką. O kur tu važiuoji?
Tai buvo painus klausimas. Žinojau, kad galiausiai grįšiu į Los Andželą, išsirūpinau vizas į tam tikras šalis, bet konkretesnio plano neturėjau.
– Žinau, jog turiu nuvykti į Niujorką, – pasakiau jam. – Iš ten planuoju perplaukti vandenyną.
– Oho! Būtų šaunu nusitrenkti į Niujorką! – Jis nuleido akis į riedlentę, paspyręs mestelėjo ją į orą ir sugavo rankomis. – Bet aš tikriausiai taip ir liksiu trintis čia.
Valgydamas Ričardo man nupirktą kebabą vyliausi, kad vieną dieną jis supras, jog niekur nenukeliaus, jei netikės savimi. Jei nebūsi pasiryžęs pasiaukoti, dėti pastangas, turėti kantrybės, taip ir liksi toje pat vietoje. Galbūt toji psichologė ir teisi. Svarbiausia ne pačios vestuvės, o pastangos ir kantrus darbas siekiant įgyvendinti savo svajonę.
Bet aš žinojau, ką reiškia būti jaunam ir sutrikusiam – turėti aistrą kelionėms, tačiau nemokėti priimti teisingų sprendimų, kad galėtum tuo mėgautis. Pasaulyje yra daugybė žmonių, svajojančių tapti hemingvėjais, bet dažniausiai pasitenkinančių daug mažesniais dalykais. Ir niekas dėl to nekaltas. Mes turime apmokėti sąskaitas, auginti vaikus, rūpintis tėvais ir pamažu pamirštame tyliai viduje rusenančią svajonę, siekį kai ko daugiau. Tokia svajonė privertė mane šįryt išlipti iš lovos ir stums mane į priekį daug sunkesniais laikais.
Baigėme valgyti kebabus ir Ričardas palydėjo mane iki Pirmojo Gerumo norėdamas pamatyti tą žymųjį geltoną motociklą. Pasiūliau pavežti jį priekaboje – tada tai ir nutiko. Motociklas sugedo. Vėl. Pirmą kelionės dieną. Ričardas padėjo nustumti jį į kelkraštį. Jis matė, kaip subjuro mano nuotaika.
– O tavo motociklas ne pačios geriausios būklės, vyruti, – tarė jis.
Tai jau tikrai, po perkūnais, pagalvojau aš.
Iš variklio išsiveržė dūmų kamuolys, Ričardas žvilgtelėjo į mane viską pasakančiu žvilgsniu: „Norėčiau tau kaip nors padėti, bet turėsi verstis pats…“
O liūdniausia, jog buvo jau aštuoniolika minučių po aštuonių ir kilo pavojus, kad galiu prarasti nakvynės vietą. Kurį laiką iš pažiūros atrodžiau ramus, bet buvau kaip vulkanas, kunkuliuojantis iš vidaus: mano nerimas išsiveržė ir aš, kaip sako anglai, puoliau į isteriją.
– Negali būti! – užklykiau, tokiu jausmų protrūkiu nustebindamas ir Ričardą, ir save. – Pačią pirmą dieną! Pirmą dieną!
Aišku, praeiviai sustojo ir sužiuro į mus. Žinoma, aš spyriau į šaligatvio kraštą keletą kartų (gal dvylika). Bet man tai nerūpėjo. Po galais, kas negerai tam motociklui? Buvau visai sutrikęs. Motociklas niekaip neužsivedė, o mano viltys gauti nakvynę tirpo kartu su Nevados saule.
Galop liovęsis šaukti prisiminiau, ką Los Andžele man buvo sakęs mechanikas: „Nepamiršk, jog negalima važiuoti motociklu su užsklęsta degalų sklende. Niekada!“ Nesitikiu, kad žinote, kas tai yra, bet jei taip, vadinasi, žinote, jog ji negali būti uždaryta. Atsukau tą prakeiktą daikčiuką ir užvedžiau variklį.
Turėjau skubėti į didžiausių ūsų Nevadoje namus, tad padėkojau Ričardui ir visiems praeiviams, tapusiems mano protrūkio akimirkos liudininkais. Užpakalinio vaizdo veidrodėlyje mačiau, kaip Ričardas nulydi mane akimis, ir man įsižiebė viltis, kad vieną dieną saulei leidžiantis ir jis taip riedės keliu.
Nors dauguma namų Moriso gatvėje buvo apšviesti, jo stūksojo tamsus kaip naktis. Atrodė, jog viduje nieko nėra. Pasitvirtino mano baisiausi nuogąstavimai. Pavėlavau keturiasdešimt penkias minutes ir Morisas jau buvo nuėjęs miegoti. Galbūt jis atėjo į protą ir nusprendė, kad kviestis nepažįstamą anglą į namus nėra labai gera mintis.
Kaip maniakas vis spaudžiau skambutį prie vartų ir jau norėjau peršokti tvorą, bet prisiminiau, jog čia Amerika ir dauguma žmonių, ypač su didžiuliais ūsais, turi ginklų (pažadu, tai mano paskutinis pokštas). Vis nesilioviau svarstęs, kodėl aš visa tai darau. Taip, norėjau parodyti, kad pasaulis gali būti geras, norėjau pats tapti to gerumo dalimi, bet ar tikrai tik taip įmanoma tai pasiekti? Nejau užsigeidęs ką nors įrodyti būtinai turiu išvykti iš namų? O ką apskritai aš stengiuosi įrodyti? Kad nepažįstami vyrai su dideliais ūsais atvers savo namų duris nepažįstamiems vyrams su geltonais motociklais? Ar išties turiu apkeliauti pasaulį, kad tai išsiaiškinčiau?
– Nežinojom, ar atvažiuosi! – netikėtai šūktelėjo Morisas, man jau susiruošus nueiti.
Morisui artinantis prie vartelių, atsakiau:
– Ir pats maniau, jog nepavyks.
– Užeik, sūnau, – paragino jis vesdamasis mane į namus.
Čia buvo daug žmonių, gyvūnų ir kitų smulkmenų, kurių mano pavargusios smegenys jau neįstengė įsidėmėti. Žinojau tik tiek, kad mano pirma kelionės aplink pasaulį diena baigsis lovoje.
Kitas dvi dienas važiavau toliau į rytus per neaprėpiamas Amerikos platybes. Pirmasis Gerumas greitai tapo savotiška įžymybe, vietiniai visoje šalyje pirko man degalų, siūlė vandens, vaišino pietumis ir apdovanodavo miela šypsena prieš pasukdami savo keliais.
Atrodo, širdį veriančios žinios apie karus, mirtis ir ligas liejasi kiekvieną dieną. Lengva patikėti, jog žmonės sugeba elgtis tik blogai vieni su kitais. Bet aš netikiu, kad tokia tik-roji mūsų prigimtis. Iš mūsų sklindantis gerumas yra grynas ir nuoširdus. Jis slypi ir nereikšminguose poelgiuose – nepažįstamųjų šūktelėjimuose „Sėkmės!“ arba „Kaip laikaisi, bičiuli?“ – ir kilniuose darbuose, kurie priverčia visus išeiti iš savo komforto zonos, suvienija žmones per meilę ar gailestingumą, arba paprasčiausiai du žmonės, nusimetę kaukes, vieną nepaprastą akimirką atranda vienybę ir bendrumą.
Važiuodamas iš Jutos į Kolorado valstiją pakėliau akis į dangų ir pamačiau dvigubą vaivorykštę, išlinkusią horizonte virš aukštų Uolinių kalnų. Galbūt todėl, kad truputėlį bijojau to, kas laukia ateityje, galėjau tik gėrėtis šia akimirka. Neturėjau „iPhono“, kuris prablaškytų, nei interneto, leidžiančio pamiršti savo dzeną. Tą akimirką, apsuptas nepaprasto gamtos grožio, supratau, jog šiais nesibaigiančių skambučių, žinučių ir visiško nestabilumo laikais mes tik manome palaikantys puikius ryšius su kitais. Bet tai netikras artumas. Mums dažnai pritrūksta gilių, nuoširdžių santykių su žmonėmis. Nuostabų vasaros rytą važiuodamas pro dantytus Uolinius kalnus suvokiau, jog tai yra tikrasis tinklas, gyvas ryšys.
Tada ir pamačiau seną anglišką kebą. Sėkmė vėl patapšnojo man per petį. Kokia tikimybė pamatyti anglišką taksi automobilį vidury Kolorado platumų? Pasakysiu jums: tai beveik neįmanoma.
Įvažiavęs į artimiausią miestelį, sustojau prie prekybos rūmų. Čia sužinojau, kad tikriausiai esu ne tik vieninteliame Kolorado miestelyje su anglišku kebu, bet dar ir vieninteliame, kuriame gyvena škotas. Moteris iš prekybos rūmų sujungė mane telefonu su Viliu, kuris, kaip ji tikėjosi, man padės, nes mes abu kalbėjome su panašiu keistu akcentu. Ir ji buvo teisi.
Po kelių pokalbio minučių Vilis sutiko mane apnakvydinti. Padėkojęs prekybos rūmų damoms, išvažiavau pas Vilį. Dar nepasiekus jo namų, nukrito kairysis šoninis motociklo veid-rodėlis. Žinote, tas, kuris rodo, ar man iš kairės nėra automobilio.
Vos antra kelionės diena, o motociklas jau byra.
Lina klausė manęs, kas būtų, jeigu jis nepataisomai sugestų, bet aš neturėjau atsakymo. Prisimenu, ką ji man tada sakė:
– Ar taip niekada ir negrįši namo?
– Ką? Nebūk juokinga! – štai taip šiurkščiai atrėžiau.
Vis dėlto klausimas taip ir liko kyboti ore: ar aš kada nors sugrįšiu?
Ką gi, to veidrodėlio tikriausiai dar ilgai niekas nepritaisys. Įsimečiau jį į kuprinę ir nuriedėjau.
Privažiavęs prie Vilio namų su baltomis langinėmis ir gėlėmis apsodintu takeliu, vedančiu prie durų, iš karto atsipalaidavau. Ilga kelionė, jaudulys, ar rasiu nakvynę, baimė, kad baigsis degalai ir niekas man nepadės, – viskas nublanko, kai Vilis pakvietė į savo sodelį, kuriame augo prieskoninės žolelės, rožės, o mažas krioklys bėgo srovele į nedidelį tvenkinį.
Vilis pasakė jau daug metų gyvenantis Kolorade. Jis nuoširdžiai atsiliepė į mano pasakojimą apie sumanytą kelionę: nusimetė kaukę ir pasidalijo savo gyvenimo istorija.
Vilis užaugo anglių kasyklų miestelyje Škotijoje. Vienuolika metų pradirbęs kasyklose galiausiai išsiveržė iš jų tamsių niūrių tunelių. Jo pusbrolis kasyklose prarado ranką, jis pats kartą matė, kaip žuvo vienas darbininkas. Svajodamas apie kitokį gyvenimą Vilis išvyko į Ameriką.
Mostelėjęs ranka į savo sodelį už namo tarė:
– Štai apie ką svajojau.
Bet Vilis galvojo ne tik apie tai, jis troško padėti žmonėms.
Atsilošęs kėdėje jis paaiškino:
– Žinai, gyvenime mes turime galimybę tapti daugybe skirtingų asmenybių. Man viskas pasikeitė 1984 metais… – Kiek patylėjęs tęsė: – Nuėjau pasiklausyti Bilio Gremo pamokslo. Tikriausiai esi girdėjęs apie tą žymų pamokslininką?
– Žinoma. – Buvau girdėjęs apie jį anksčiau, nei atvykau į Ameriką.
– Iki tol visada jaučiausi šiek tiek sutrikęs. Aišku, turėjau darbą, auginau vaikus, bet negyvenau tokio gyvenimo, kokį, mano manymu, turėjau gyventi. Ar supranti mane?
Linktelėjau. Kai kurie žmonės vadina tai rutina. Man tai viena didžiausių gyvenimo tragedijų. Bet Vilis rado kelią iš kasdienės rutinos lygiai taip, kaip ištrūko ir iš kasyklų. Jis tęsė:
– Pasiklausęs dvasininko Gremo pamokslo, pajutau žinantis, kodėl esu čia atsiųstas. Aš čia tam, kad padėčiau žmonėms.
Sužinojau, jog tada jis iškart pradėjo dirbti su benamiais, paskui atsidūrė psichologinės pagalbos telefonu tarnyboje. O dabar dirba su pagyvenusiais žmonėmis. Maloniai šypsodamasis Vilis tarė:
– Mano mama sakydavo: „Mes visi kartais galime pasijusti atskirti nuo meilės.“
Taip, galime. Tačiau kartais tereikia išgirsti telefono ragelyje draugišką balsą su škotišku akcentu arba susitikti su jo savininku akis į akį, kad ir vėl pajustume santarvę su savimi ir su kitais. Vilis papasakojo, jog jo sūnūs dabar gyvena Anglijoje. Pasikalbėjome, kaip sunku išvykti ir palikti mylimus žmones. Supratau jo ilgesį. Ir pats pajutau jį praėjusią naktį atsigulęs miegoti ant Moriso sofutės. Buvau vos už šešių valandų kelio (bent jau tiek užtrukau važiuodamas su Pirmuoju Gerumu) nuo namų, o atrodė taip toli… Nors per šią kelionę sutikau nemažai puikių žmonių, pajutau, kad Vilis taps man tikru draugu.
Netrukus namo grįžo Vilio žmona Šerė ir jis pranešė man, kad šiandien vienos jų pažįstamos, Kei, devyniasdešimt šeštas gimtadienis. Liūdnai šyptelėjęs tarė:
– Jeigu mes nenunešime jai torto, bijau, kad apskritai niekas nenuneš.
Kol Šerė pirko Kei tortą, mano naujasis draugas škotas papasakojo, jog jo sūnus šią vasarą ruošiasi tuoktis. Greitai sužinojau, kad jie negalės dalyvauti vestuvėse. Jos vyks Anglijoje, o Vilis su Šere neturi pinigų lėktuvo bilietams.
Vilis šypsojosi, tačiau akyse spindėjo nebylus skausmas, kai tarė:
– Deja, jie išsirinko patį brangiausią laiką metuose.
– Tai jūs neskrisite? – paklausiau susisielojęs dėl šio gero vyriškio, sugebančio nuostabiai bendrauti su svetimais žmonėmis, bet negalėsiančio pamatyti tų, kuriuos labiausiai myli.
Iš pradžių Vilis nieko neatsakė, paskui prisipažino:
– Tiesiog negalime sau to leisti. – Tada su škotišku išdidumu balse pridūrė: – Be to, daugeliui reikia mūsų čia.
Mačiau, kaip jo veidu nuslinko liūdesio šešėlis. Vilis atsisuko į Šerę, o ši raminamai pažvelgė į jį. Tame žvilgsnyje glūdėjo tūkstančiai žodžių. Viskas bus gerai, mielasis.
Man toptelėjo mintis, kad, be susitikimo su Biliu Gremu, kita nuostabiausia akimirka Vilio gyvenime tikriausiai buvo tada, kai jis sutiko Šerę. Jaučiau: mane tokie pat santykiai sieja su Lina – reikšmingas žvilgsnis, meilė ir parama, jausmas, jog „aš turiu tave, mielasis“ – tokių dalykų gyvenime nedaug kur gali pamatyti.
Palikęs Pirmąjį Gerumą Vilio garaže, nuvažiavau į Kei gimtadienį įsitaisęs jų pikapo gale. Vilis įleido mus į Kei namus. Ji sėdėjo popietės prieblandoje neužsidegusi šviesos. Įjungto televizoriaus mirgėjimas atsispindėjo Kei veide, o kai ji atsisuko, visas kambarys nušvito.
Visi žmonės turėtų pažinoti tokią moterį kaip Kei. Sulaukusi devyniasdešimt šešerių, ji turėjo daugiau energijos nei dauguma dvigubai jaunesnių žmonių. Kei kikeno iš visų mano pokštų ir nesiliovė dėkojusi Viliui su Šere už tortą. Nors mes buvome vieninteliai jos gimtadienio svečiai, ji dėl to nesijaudino, tiesiog džiaugėsi, kad Vilis čia. Patogiai įsitaisiusi fotelyje, apsigobusi stora antklode, ji tarė man:
– Senti reikia jauniems! – Nusijuokusi iš savo pokšto, Kei surimtėjo. – Bet tai tiesa. Pasensti ir staiga pamatai: tų, kuriuos pažinojai, jau nebėra. Tada ir supranti, kad gyvenimas prabėga pernelyg greitai.
Vilis nusijuokė.
– Ak, Kei, mums belieka tikėtis, jog sulauksime jūsų amžiaus.
Ji mirktelėjo jam.
– Štai kodėl aš myliu šį žmogų. Jis leidžia man pajusti, kad vis dar esu žmonijos dalis. Ne vien kažkoks senas, visų pamirštas bagažas.
Kei švelniai nusijuokė primindama man, kaip dažnai mes nustumiame į šalį vyresniuosius, pamiršdami juos mylėti, kai jiems labiausiai to reikia. Kaip Vilis ir sakė – žmonės pasijunta atskirti nuo meilės. Būtent meilę jis ir sugrąžino Kei.
Išeidamas pabučiavau Kei į skruostą, ji sukikeno.
– Galiu atsukti tau ir kitą skruostą!
Tie namai buvo kupini juoko, jis lydėjo mane, važiuojantį pikapo gale su Viliu ir Šere į jų namus. Vėsiam vasaros vakarui apgaubus, susimąsčiau apie dovanas, kurias pats norėčiau padovanoti. Žinoma, aš pasistengiau susidaryti kuo detalesnį kelionės planą, įsigijau reikalingas vizas, susiplanavau, kaip perplauksiu vandenynus, bet dar nebuvau apgalvojęs, kam įteiksiu dovanas. Ir kokios jos turėtų būti. Pastarąsias dvi dienas laukiau įkvėpimo ir staiga sėdint Vilio pikapo gale prieš akis iškilo aiškus vaizdas. Lėktuvas.
Taip, lėktuvo bilietai. Štai ką galėčiau padovanoti Viliui. Bilietus, kad Vilis su Šere galėtų dalyvauti sūnaus vestuvėse. Galėčiau parsiųsti juos namo. Bet svarbiausia, kad galėčiau įgyvendinti jų svajonę – tai, ko jie labai troško, bet net nedrįso pripažinti.
Štai ir visa gudrybė. Turiu gerai pažinti žmones, užmegzti tokį artimą ryšį, kad, užuot galvojęs apie save, sutelkčiau visą dėmesį į kitus. Stengsiuosi juos iš tikrųjų išgirsti ir sužinoti, kas jiems svarbiausia. Noriu padėti išpildyti jų svajones, net ir neištartas garsiai. Taip pat noriu išmokti taip atidžiai jų klausytis, kad sugebėčiau skaityti tarp eilučių.
Grįžę susėdome svetainėje. Jaučiausi beveik kaip namie. Nors bus dar daug nepatogių naktų, kai stengsiuosi tyliai atsigulti ir anksti ryte atsikelti nieko nepažadindamas, pas Vilį viskas buvo kitaip.
– Tikriausiai sunku gyventi taip toli nuo sūnų, – pradėjau kalbą ruošdamas didelę staigmeną.
– Taip, jau senokai jų nematėme, – melancholiškai ištarė Vilis.
Čia įsikišo Šerė, puikiai žinanti, ko jos vyras niekada neištars garsiai:
– Ak, jis ilgisi jų kiekvieną dieną. Visai nesvarbu, kiek vaikams metų, visada atrodo, kad praradai dalelę savęs, kai jie išvažiuoja.
Aš linktelėjau.
– Taip, todėl ir noriu su jumis pasikalbėti. Pirmiausia turiu padėkoti už leidimą man pas jus pernakvoti ir kad supažindinote su Kei. Tai nuostabus gerumo poelgis.
Jie šypsojosi man nežinodami, kaip reaguoti.
Aš kalbėjau toliau:
– Bet man svarbiausia ne tik tas gerumas, kuriuo apdovanojote mane, o ir geranoriškumas, tvyrantis visame jūsų gyvenime. Santykiuose vieno su kitu, su visais artimaisiais ir žmonėmis, kuriems padedate. Žinau, padėjote man nieko nesitikėdami mainais. Tai, regis, jūsų gyvenimo filosofija. Ir labai reta. Taigi atsidėkodamas norėčiau ir aš padėti jums. – Akimirką patylėjęs, tęsiau: – Norėčiau sumokėti už jūsų kelionę į sūnaus vestuves.
Vilis daug metų dovanojo šeimiškus santykius tiems, kurie jau nebeturi artimųjų, o dabar atėjo metas pačiam pamatyti savo šeimą. Vilis išbalo, mačiau, kaip jo akys priplūdo ašarų. Jam tai buvo svajonė, kurios jis niekaip negalėjo užmiršti, nors ir nežinojo, kaip įgyvendinti. Po kelių akimirkų bežadės tylos jis tesugebėjo išspausti:
– Tu juokauji?
– Tikrai ne, – atsakiau.
– Kalbi rimtai? – paklausė Vilis bejausmiu pokerio lošėjo veidu.
– Visai rimtai.
Jo lūpos pradėjo virpėti, šis stiprus vyras pagaliau nugalėjo savo škotišką išdidumą pripažindamas, kad geranoriškumas gali būti abipusis. Taip visada ir turėtų būti.
– Aš nerandu žodžių, – galiausiai atsakė Vilis ir plačiai nusišypsojo. – Anglas sugebėjo atimti man žadą!
– O aš pirmą kartą matau škotą, praradusį amą, – juokdamasis atsakiau.
– Tai atsakymas į mūsų maldas, – apsiašarojęs tyliai sušnibždėjo Vilis.
Jis mane apkabino. Jutau, kaip nuo užplūdusių emocijų virpa jo kūnas. Šis geraširdis žmogus nusimetė kaukę, slėpusią jo liūdesį, jog negalės dalyvauto savo sūnaus vestuvėse, kuria prisidengęs jis elgėsi taip, lyg tarnavimas kitiems kaip nors atstotų meilę savo šeimai. Galiausiai atsitraukęs nuo manęs Vilis tarė:
– Štai ką duoda tikėjimas!
Palinkėjęs labos nakties nuėjau į savo kambarį. Prieš guldamas miegoti išsitraukiau kompiuterį ir išsiunčiau elektroninį laišką. Jis buvo trumpas ir švelnus – žinutė namams, kuriuos palikau. Žinutė, skirta Linai, o joje buvo trys svarbiausi žodžiai, kuriuos vienas žmogus gali pasakyti kitam: „Aš tave myliu.“
Antras skyrius
Visi už vieną, o vienas už visus.
Alexandre Dumas
Neprisimenu, ar tai buvo koks vienas ypatingas pirmadienis, ar visa serija pirmadienių, per kuriuos Londone atsidūriau pačiame gyvenimo dugne. Prisimenu tik tiek, kad sėdėjau savo ąžuolo lentomis iškaltame kabinete prie ąžuolinio darbo stalo. Visą vieną sieną užstojo metalinės knygų lentynos, ant kitos kabėjo senovinis medžioklės scenos paveikslas, kokį ir galima tikėtis pamatyti sename teisininko biure. Baltos sienos ryškiai skyrėsi nuo pilko Londono dangaus už lango. Smarkiai sumirksėjęs atsiplėšiau nuo kompiuterio ekrane blyksinčio pelės žymeklio ir pakėliau skambantį telefoną. Norėjau, kad viskas pasikeistų. Tiesiogine prasme – viskas.
Žinoma, aš dirbau Meifero rajone – Londono Beverli Hilse. Ir uždirbau neblogai, bet man visa tai neturėjo prasmės. Daug metų galvojau: jei uždirbsiu daugiau, pasieksiu daugiau, tai ir pats būsiu didesnis. Kuo didesnis – nežinojau. Nes nesvarbu, kiek nulių padidėdavo sąskaita banke, viduje aš visada jaučiausi bankrutavęs.
Apsigyvenęs Los Andžele labai stengiausi išrauti su šaknimis tą savo gyvenimo atkarpą. Keliavau. Leidau daugiau laiko su žmonėmis, o darbe – mažiau. Paskui viskas pamažu ėmė keistis.
Pradėjau dirbti prie naujo televizijos projekto. Dienos biure vis ilgėjo, vakarai namie trumpėjo. Net nebūdamas darbe vis tiek galvodavau apie darbą. Gyvenau su nešiojamuoju kompiuteriu, o jei be jo, tai visada su telefonu. Maniau, jei sėkmingai pradėsime šią televizijos laidą, viskas pasaulyje susitvarkys. Deja, nesupratau, jog vieną paviršutinišką pramogų laidą pakeičiau kita, panašia į ją. Galvojau – seku paskui savo svajonę. Stengiausi, kad viskas pasikeistų į gera. Tapau erzinančiu bendradarbiu, draugu ir partneriu.
Jei Lina paprašydavo ką nors nuveikti savaitgalį, aš būtinai pasirodydavau valandą pavėlavęs. Ji nuliūsdavo, o aš aiškindavau: „Brangioji, projektą netrukus baigsime. Prisiekiu. O tada viskas bus kitaip.“
Pasirodo, buvau teisus, nes likus dviem savaitėms iki pabaigos darbų, po kurių tikėjausi pereiti prie kitos televizijos laidos, sulaukiau skambučio: žalia šviesa užgeso, įsižiebė raudona. Laida buvo atšaukta.
Tiek valandų, tiek sunkaus darbo, pikti mano merginos balso pašto pranešimai – viskas nuėjo šuniui ant uodegos. Ten pat nugarmėjo ir mano savimeilė. Atsitvėriau nuo visų sienomis. Nesikalbėjau apie tai su Lina. Nesikėliau iš lovos. Lina išeidavo į darbą, o aš užsitraukdavau užuolaidas ir pasislėpdavau.
Kol vieną dieną ji sugrįžusi atitraukė užuolaidas ir tarė: „Gana.“ Tą dieną nuvažiavau į Holivudo bulvarą ir sutikau benamį. Tada, kaip ir tą lietingą dieną Londone, supratau: pokyčiai savaime neateina. Patys turime jų siekti.
Tris dienas važiavęs per auksinę Amerikos centrinės dalies miglą – pro saulės nutviekstus kviečių laukus, stulbinančius saulėlydžius – galop pasiekiau apsnūdusio Nebraskos miesto Leksingtono priemiesčius. Vienam Nebraskos požymiui tik-rai nebuvau pasiruošęs – tiems neaprėpiamiems kukurūzų laukams. Šitokia daugybė kukurūzų laukų! Tiek daug, kad suskaičiavęs iki šimto šešiolikos pamečiau skaičių.
Išsukęs iš greitkelio atsidūriau sename ūkininkų kelyje. Tokią Ameriką dažnai įsivaizduodavau net nežinodamas, kad ji iš tiesų egzistuoja: nesibaigiantys dirbamos žemės plotai su didelėmis raudonomis daržinėmis, aukštais vandens bokštais ir siloso šachtomis, nusėjusiomis lygų gamtovaizdį. Sustojau pasižvalgyti. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl palikau Londoną: grynas neaprėpiamo kraštovaizdžio oras, nežinomo kelionės tikslo grožis. Iš dalies dėl to palikau ir Los Andželą. Nes kad ir kaip mylėjau Liną ir branginau mūsų bendrą gyvenimą, nė kiek ne mažiau mylėjau laisvę.
Vėl atsisėdau ant motociklo – vienišas prerijų vilkas, svetimas nepažįstamame mieste, vilties netekęs vyrukas, kuriam tuoj baigsis degalai. Bet man jie nuolat baigiasi. Taip jau nutinka, kai važiuoji per pasaulį be skatiko kišenėje. Tačiau tai yra ir varomoji šio nuotykio jėga. Nežinodamas, kur šis kelias mane nuves, atsidurdavau nuostabiuose, netikėtuose, vingiuotuose keliuose. Taigi sustojau nedideliame Leksingtono miestelyje, pasiruošęs visokiems netikėtumams.
Iš karto pamačiau keletą vyrų – jie sėdėjo beveik nepadoriai didžiuliame pikape, buvo su dulkėtomis skrybėlėmis, vienas iš jų netgi kramtė tabaką. O taip, kaubojai.
– Atsiprašau, – kreipiausi į vyresnį iš jų, kai šis užtrenkė pikapo dureles. – Noriu jūsų paklausti: ar jūs kaubojai?
Nė nemirktelėjęs jis rimtai, dalykiškai atsakė:
– Taip.
Darelas vilkėjo tamsiai raudonus kaubojiškus marškinius, mūvėjo kaubojiškus džinsus, sujuostus kaubojišku diržu, ir, o varge, aš nesusiturėjęs šūktelėjau:
– Jūs netgi su kaubojiškais batais?!
(Taip, tikrai taip pasakiau.)
Žinau, tai buvo ne pats puikiausias mano prisistatymas. Bet aš turėjau seną svajonę pabūti kaubojumi, ir jei ši kelionė skirta išpildyti kitų žmonių svajonėms, neprieštarausiu, jei viena iš jų bus mano. Paklausiau vyrų, ar jie turi ūkį, o kai išgirdau, kad turi, pasiūliau savo paslaugas mainais už nakvynę.
Darelas ir jo rančos pagalbininkas Setas buvo atvykę į miestą apsipirkti. Pamaniau, jei Setas gali dirbti pagalbininku ūkyje, tai kodėl negalėčiau ir aš? Darelas atsakė taip pat ramiai kaip ir anksčiau, tarsi tokį klausimą girdėtų kasdien.
– Taip, galim susitarti.
Važiavau paskui juos greitkeliu, iš kurio įsukome į vieną vaizdingiausių kada nors mano matytų kelių. Jaučiausi lyg galvotrūkčiais įlėkęs į patį vidurį filmo „Svajonių laukas“.
Darelas iš karto supažindino mane su visais dešimt savo šeimos narių. Regis, jie nuoširdžiai džiaugėsi pažintimi su manimi. Juokdamiesi iš mano žavėjimosi kaubojiškais dalykais, tie žmonės noriai lepino mane, net aprengė kaubojiškais drabužiais, aprodė ūkį (aštuonmetė mergaitė vežiojo mane keturračiu motociklu). Spėju, kad tai, kas nutinka Nebraskoje, ten ir pasilieka, nebent sutiktumėte kokį įkyrų anglą, kuris visiems išpliurptų jūsų paslaptis.
Iš karto pasakysiu, kad nemanytumėte, jog iš anksčiau turėjau šiokių tokių įgūdžių šioje srityje: niekada gyvenime nebuvau nieko gaudęs su lasu. Niekada. Taigi kai Darelas atkišo man virvę ir paprašė sugauti vieną iš jo karvių, besiganančių gretimame lauke, truputį išsigandau. Sugauti judantį objektą? Žinoma, labai lėtai judantį, bet vis tiek! Dar blogiau už šį iššūkį buvo tai, jog supratau, kad man gali nepavykti, taigi apsikvailinčiau prieš savo naujuosius draugus.
Aš visą gyvenimą bijojau nesėkmių. Galbūt todėl nusprendžiau, jog lengviau būti juokdariu. Visi tikisi, kad juokdarys susimaus. Nusviedęs kilpavirvę ir pamatęs, jog ji nukrito vos už kelių žingsnių nuo tikslo, pajutau, kaip kvailumo kaukė apgaubia visą mano esybę. Staiga apėmė noras jokiu būdu nesusikirsti.
Darelui žengus paimti virvės, aš sustabdžiau jį:
– Ne, prašau duoti man dar vieną progą.
Giliai įkvėpęs atsikračiau juokdario kaukės, aukštai sviedžiau lasą ir šis gražiai užkrito Besei ant sprando. (Tiesą sakant, ši karvė neturėjo vardo, bet pavadinsime ją Bese – dėl būsimų kartų.)
Darelas su anūkais linksmai šūktelėjo sveikindami mane. Pamaniau tikrai nusipelnęs jų pagarbos ir žavėjimosi, bet vos po kelių minučių, pirmą kartą lipdamas ant arklio, išgirdau, kaip Setas sako vienam iš vaikų:
– Jis kaip aštuonmetis kaubojus, bet dar išmoks.
Kelias valandas šaipęsi iš manęs, Darelas su visa šeima galiausiai nusprendė, kad atėjo metas pamaitinti šį nusibalnojusį, pažemintą anglą gerais senoviškais kaubojiškais mėsainiais. Mėsainiai su sūriu? Ką gi, apie juos tai aš gerai nusimanau.
Saulei leidžiantis tolumoje, virš laukų blankstant veidrodiniam dangui, dėkojau šiai nuostabiai šeimai, kad vieną savo gyvenimo dieną paskyrė man ir parodė, kaip jie gyvena. Mums drauge sėdint vakaro tyloje supratau, jog tai ir yra geroji kaubojiško gyvenimo pusė – trumpos mielos akimirkos, iš kurių susideda gyvenimas. Didingi, svarbūs momentai ateina ir praeina. O tos malonios smulkmenos kaip tik ir turi tikrąją galią mus pakeisti.
Tą vakarą leisdamas su savo naujaisiais draugais kaubojais jutau tą ypatingą laisvę, kurią jiems teikė jų gyvenimo būdas. Kai buvau vaikas, mes dažnai skrisdavome į nedidelę Graikijos salą Chiją, iš kurios kilusi mano mama ir kurioje vis dar gyveno močiutė. Užaugęs didmiestyje nepaprastai džiaugdavausi atsidūręs saloje, kurioje mes, vaikai, jausdavomės saugūs ir galėdavome daryti ką tik užsigeidę. Tad šokinėdavome nuo uolų į vandenį, lakstydavome kaip laukiniai po kaimą. Ten leisti vasaras mėgau ne tik dėl bendraamžių draugų, angliškai kalbančių su juokingu graikišku akcentu, bet ir dėl laisvės bei galimybės susilieti su tuo kraštu. Darelas su šeima ir Setas tai patiria kasdien. Jaučiau juos turint tą artimą ryšį su žeme, pajutau jį ir pats.
Kitą rytą palikau kaubojų rančą ir patraukiau į didmiestį – Čikagos link. Mano širdis buvo kupina meilės. Praleidau vakarą Čikagoje, šiek tiek paremontavęs vėl užsiožiavusį motociklą sulaukiau puikių žinių. Laivybos kompanija elektroniniu laišku patvirtino, jog esu laukiamas laive, plauksiančiame į Europą! Po kelių dienų turėjau būti Niujorke, kad spėtume pakrauti motociklą į laivą kelionei per Atlanto vandenyną. Vis dėlto nuo Niujorko mane skyrė beveik tūkstantis trys šimtai kilometrų, tad turėjau kaip reikiant paskubėti.
Patraukiau į rytus, tiesiai per amišų[4 - Uždara krikščionių bendruomenė, besilaikanti konservatyvių religinių tradicijų.] kraštą. Maniau, kad iš jų bus lengviausia sulaukti pagalbos, bet kai vietinės krautuvės savininkui pasakiau apie lauke laukiančią filmavimo komandą, jis perspėjo:
– Vietiniams gyventojams nepatiks tos jūsų filmavimo kameros.
Taip ir buvo. Mano ištikima komanda, visada tyliai lūkuriuojanti kur nors netoliese, prieštaravo vienai iš pagrindinių amišų taisyklių: neturėti stabų nei dievaičių. Vis dėlto išjungus kameras viena amišų šeima pripildė mano motociklo baką degalų, o tada susiradau pastorių, kurio kukli ir maloni šeima sutiko priglausti nakčiai išvargusį purviną britą.
Kitą rytą apsirengiau tais pačiais nuskurusiais drabužiais, šiek tiek užkandau ir giliai įkvėpiau gaivaus rytmečio oro. Išties malonios akimirkos!
O tada mane sustabdė kelių policininkas.
– Suprantate, pareigūne, – ėmiau aiškinti Pensilvanijos policininkui, – aš išsiruošiau į gerumo misiją. Tik mudu su motociklu Pirmasis Gerumas. Panašiai kaip prezidentinis lėktuvas…
Jis kažką suniurnėjo.
– Na gerai. Nors draudžiama važiuoti geltonu motociklu aštuoniasdešimt trijų kilometrų per valandą greičiu kelio atkarpa, kurioje leidžiamas greitis – tik septyniasdešimt kilometrų per valandą, aš nenorėjau pažeisti kelių eismo taisyklių…
Nutilau ir laukiau. Esu tikras, kad jis svarstė, ar verta tikėtis, jog šis anglas sumokės jam paskirtą baudą. Policininkas nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir paleido tik įspėjęs. Tai vis geltono motociklo kerai!
Atėjo metas apsispręsti, kur pasukti, ir aš išsirinkau Pitsbergą. Galų gale, o kodėl ne? Nuvažiavau į patį miesto centrą ir pasistačiau motociklą šalia vieno iš parkų.
Nors tai gali būti puiki vieta susitikti su žmonėmis, yra ir neigiamas didmiesčių parkų aspektas: čia daugybė valkatų, benamių ir įvairaus plauko nusikaltėlių.
Dar neįžengęs į parką ant šaligatvio pastebėjau seną maisto vežimėlį, prie kurio dirbo vyresnio amžiaus baltaodis vyras. Paaiškėjo, kad Gasas pastaruosius šešiasdešimt penkerius metus šiame parke pardavinėja ledus. Jis papasakojo, jog iš ramios kaimynystėje gyvenančių žmonių susibūrimo vietos parkas pamažu virto narkotikų ir smurtaujančių gaujų liūnu. Paskui sužinojau, kad gaujos susitarė saugoti Gasą; niekas negalėjo jo skriausti.
Aš pralinksminau Gasą pasakojimais apie savo kelionę, o jis į popierinį indelį priskuto man ledo su sirupu. Man mėgaujantis popietės vaišėmis, atėjo jo eilė pasidalyti su manimi ne istorijomis ar nuotykiais, o išmintimi.
– Niekada nepasiduok, Leonai. Nesvarbu, kas vyksta aplinkui, kartais turime tiesiog eiti pirmyn.
Patraukiau į parką ir pamačiau, kad dauguma žmonių čia benamiai, sėdintys šalia didelių ryšulių su antklodėmis ir krepšių su jų asmeniniais daiktais. Pastebėjau iš gatvės atėjusį žmogų ir panorau jį užkalbinti. Tai buvo kresnas atviro nuoširdaus veido afroamerikietis. Jis ramiai žingsniavo link manęs, lyg būtų išėjęs pavakare pasivaikščioti.
– Ar galėčiau jus sutrukdyti ir kai ką papasakoti? – kreipiausi į jį.
Vyras sustojo ir nusišypsojo.
– Žinoma.
Aš jam užgiedojau tą pačią jums jau gerai žinomą giesmelę apie kelionę aplink pasaulį Pirmuoju Gerumu, be pinigų, be maisto, be degalų ir be vietos nakvynei. O tada kirtau iš peties:
– Ar galėčiau pas jus pernakvoti?
Ar galėčiau pas jus pernakvoti? Ir ką tu sau galvoji, vyruti?
Jo atsakymas buvo visai kitoks, nei tikėjausi. Vyras maloniai šypsodamasis man paaiškino:
– Deja, aš neturiu namų. Šiuo metu esu benamis. Bet jei turėčiau, su mielu noru jus priimčiau, nes ir anksčiau visada atverdavau duris nepažįstamiems žmonėms. O dabar pats gyvenu lauke, tiesą sakant, vos už kelių metrų nuo šios vietos, kur mudu stovime, – ana ten.
Jis parodė į nedidelį kiemelį už parko. Nežinojau nė ką sakyti. Atvirai kalbant, nesitikėjau tokio atsakymo. Tonis – kaip sužinojau, toks buvo jo vardas, neatrodė panašus į benamį. Greičiau jau į sunkiai dirbantį žmogų, kuris eina namo po ilgos darbo dienos.
Pagaliau įstengiau prabilti:
– Jūs man atrodote geraširdis žmogus.
– Ir anksčiau man taip sakydavo. – Jis nusijuokė. – Visada toks buvau. Mane taip išauklėjo. – Patylėjęs droviai pasiūlė: – Jeigu neturite kur nakvoti, maloniai kviečiu prisidėti prie mūsų.
Supratau, kad jis kviečia nakvoti su juo ir jo draugais gat-vėje. Prisipažinsiu – iš dalies bijojau, kita vertus, jaudinausi, jog imsiu iš žmonių, kurie ir taip mažai turi, tačiau pajutau: Tonis iš tikrųjų nori man padėti. Jis troško galimybės duoti kitam. Ir pats pradėjau suprasti, koks tai geras jausmas.
Aš nusišypsojau ir pridėjęs ranką prie širdies pasakiau:
– Na, jeigu jūs su draugais sutinkate mane priimti, būsiu dėkingas už pagalbą.
– Mums bus labai malonu. – Jis linktelėjo, lyg būtų visą dieną laukęs manęs pasirodant.
Mes nuėjome į jo stovyklą, kur jau buvo susirinkę dar keturi žmonės, tarp jų ir geras Tonio draugas Ričardas. Pamatę mane jie truputėlį nustebo, bet mums susėdus ir pradėjus šnekučiuotis pamažu atsipalaidavo ir ėmė porinti istorijas.
Tonis papasakojo, kaip gyvenimas atvedė jį į parką. Nežinau, kodėl vieni laimi gyvenimo loterijoje, o kitiems nuolat nesiseka, bet Tonis atrodė geras žmogus, kuriam teko blogas gyvenimas. Po tėvo mirties, kai Toniui buvo vos aštuoneri, motina pradėjo gerti. Tada buvo daug metų skurdo, traumų, skausmo ir gyvenimo gatvėje. Tonis ir pats kelis kartus prisidarė bėdų, bet vis stengdavosi kaip nors iš jų išbristi.
Peržvelgiau kitus vyrus, kurie liūdnai linkėjo klausydamiesi Tonio pasakojimo. Supratau – tokios istorijos čia įprastos. Gyvenimas pasisuka neteisinga vaga, žmonėms nespėjus patiems pakeisti savo likimo. Jų svajonės taip seniai išbluko, jog tikriausiai nė neprisiminė, kokios jos buvo.
Su Toniu pradėjome kalbėtis apie pagalbą kitiems žmonėms.
– Kodėl nusprendei man šiandien padėti? – paklausiau jo. – Pakvietei čionai, davei vietą pernakvoti.
Gūžtelėjęs pečiais jis atsakė:
– Tokia mano gyvenimo filosofija: duoti visada yra gerai. Daug geriau duoti, nei gauti. Bent man taip visada atrodė. – Tyliai nusijuokęs jis pridūrė: – Galbūt todėl ir esu vargšas.
Vėliau Tonis davė man naujų švarių drabužių, kurių buvo gavęs benamių prieglaudoje, nes jaudinosi, kad man gali neužtekti savų. Nežinojau, ką jam tada sakyti, ir dabar dar nežinau. Tokios akimirkos, tokie iš pažiūros nereikšmingi poelgiai galingai liudija apie nesavanaudišką žmogaus geraširdiškumą.
Daugumai Tonio draugų išsiskirsčius nakčiai, negalėjau patikėti, kad netrukus miegosiu Pitsbergo gatvėje. Gasas, išmintingasis ledų pardavėjas, buvo man sakęs, jog šis parkas vienas pavojingiausių mieste, o aš čia miegosiu ant šaligatvio. Bet su Toniu kažkodėl jaučiausi saugus. Panašiai kaip Vilį Kolorade, čia aš sutikau draugą, su kuriuo tikėjausi ilgai palaikyti ryšius. Tonis su manimi pasidalijo keliais mėsainiais, kurių jam vakarienei buvo davęs kitas draugas. Mums valgant svarsčiau, kokia galėjo būti Tonio svajonė. Kai jis dar buvo vaikas, iki tėčio mirties, iki atsidurdamas šiame parke, kuo jis svajojo tapti?
Mes pasidarėme „lovas“ iš kartono ir senų nudriskusių antklodžių. Tonis patarė miegoti pasikišus kuprinę po galva, kad naktį ji „kur nors neišeitų“. Stebiuosi, bet įstengiau užmigti neramiu miegu – tai yra, kol išgirdau šaukiant Ričardą. Prisimenate tai, tiesa? Tą nedidelį nutikimą pasakojimo pradžioje, privertusį mane užduoti sau klausimą: „Kodėl, po galais, aš tai darau?“
Atsikėlęs Tonis apkabino savo draugą ir šis nusiramino. Pasiūlė pasėdėti ant savo laikinos lovos, kol Ričardas galutinai atsikratys nepažįstamo žmogaus, tūnančio kažkur parko šešėliuose, baimės. Tonis nuramino mane tamsoje:
– Nesijaudink, taip dažnai nutinka.
Nuo to ramesnis nepasijutau, bet kažkodėl žinojau, kad Tonis pasirūpins manimi.
Kartais namai yra tik laikina erdvė, mažytė jauki gūžta, kurią susisukame tarp praeities ir ateities. Toje vietoje mes sukuriame šeimą, nes juk neturime kito pasirinkimo. Tada pasijutau toks artimas Toniui, net artimesnis nei žmonėms, kuriuos seniai pažįstu ir myliu. Staiga mano svarbusis planas, didžiulis projektas nublanko. Tą akimirką vienintelis svarbus dalykas buvo mano ryšys su šiuo žmogumi. Ryte supratau, kad nuojauta manęs neapgavo.
– Ar gerai miegojai? – paklausiau Tonio lankstydamas lovą.
– Miegojau gerai, tik stengiausi nuvaikyti nuo tavęs tuos vabalus.
Nuvaikyti nuo manęs vabalus?
Visą naktį, kol aš pareigingai knarkiau, Tonis rinko visokius vabalus, kad jie manęs neprižadintų.
Niekad gyvenime nesvajojau būti benamis. Abejoju, kad kas nors galėtų apie tai svajoti. Bet apie benamius visada turėjau išankstinę nuomonę. Visų pirma, benamis – narkomanas arba protiškai nesveikas. Nenorėjau pripažinti, jog ir geras, sąžiningas žmogus gali atsidurti gyvenimo dugne vien dėl sėkmės stokos arba kelių netinkamų savo sprendimų.
Praėjusį vakarą Tonis pasakojo, kaip per tuos metus mažiausiai šešis kartus bandė mokytis. Kai paklausiau, ką studijuoti jis norėjo, Tonis nusijuokė ir atsakė:
– Bet ką, kad tik gyvenimas pagerėtų. – Tada nutilo ir iš lūpų išsiveržė tiesa: – Visada norėjau būti virėjas.
– Išties? – paklausiau.
– Taip. Nežinau kodėl. Ko gero, man patinka rūpintis žmonėmis, o pats geriausias būdas tai padaryti – pripildyti jų pilvus. – Jis sukrizeno.
Snausdamas ir vartydamasis tą naktį nusprendžiau kitą dovaną įteikti būtent Toniui. Norėjau, kad jis įgyvendintų seniai pamirštą svajonę. Norėjau, kad jo gerumas neapsiribotų parku, o pasiektų ir platųjį pasaulį. Padėsiu Toniui susirasti gyvenamąją vietą ir pradėti mokytis amato. Ir visą gyvenimą būsiu jo draugas.
– Toni, – kreipiausi į jį, saulei ėmus kilti virš Pitsbergo. – Ar galiu tave pavėžinti su Pirmuoju Gerumu?
– Taip, būtų šaunu, – nudžiugo jis.
– Kur norėtum nuvažiuoti? – paklausiau. – Parodyk man vietą, turinčią tau simbolinę prasmę.
Jis paprašė nuvežti jį prie senos mokyklos, kurioje jam labiausiai patiko mokytis.
– Ten jie manimi tikėjo.
Mudu nuvažiavome ankstyvo Pitsbergo ryto gatvėmis iki mokyklos pastato, ten aš jam atskleidžiau savo nedidelę paslaptį.
– Prisimeni, kai pasakojau, kad keliauju aplink pasaulį pasikliaudamas žmonių gerumu? Na, tai buvo tik pusė tiesos… Ar norėtum išgirsti kitą pusę?
– Gerai, – šiek tiek įtariai sutiko Tonis.
– Žmonėms, kurie man labai padeda ir pasiūlo savo gerumą, aš taip pat stengiuosi atsilyginti.
Tonis atrodė sumišęs.
– Aš surasiu tau namus, – pasakiau.
Jis iš nuostabos išsižiojo.
– Užrašysiu tave į kursus, kad galėtum išmokti virėjo amato.
Jo akys prisipildė ašarų.
– Visada padėsiu, kai tik tau manęs prireiks.
Kurį laiką abu tylėjome. Girdėjau, kaip eidami pro šalį šnekučiuojasi mama su sūneliu, tolumoje gaudžia automobiliai. Galiausiai virpančiu balsu Tonis ištarė:
– Ačiū… tai nuostabu… ir vėl mokysiuosi… ačiū tau. – Tada, ūmai viską iki galo suvokęs, jis ėmė juoktis. – Ak, Leonai, tu tikras beprotis! Žinai, man jau keturiasdešimt devyneri, taigi apsieisiu be didelio namo. Jei reikia, galiu ir taip išgyventi.
Suėmęs Tonį už rankos pažvelgiau jam į akis.
– Ne, Toni, tau daugiau nereikės gyventi gatvėje. – Norėjau, kad jis suprastų: jo gyvenimas netrukus pasikeis. Stulbinamai ir neįtikėtinai.
Jis supratingai linktelėjo. Jutau jo skausmą, apgailestavimą, jog šitiek metų taikstėsi su tokiu nepakenčiamu gyvenimu. Jis įprato prie skausmo, susimažino viltis ir lūkesčius, kad prisitaikytų prie rūsčios gyvenimo tikrovės. Tonis galėjo labai daug duoti, tačiau niekada neturėjo tam galimybių. Norėjau pamatyti, kaip išsipildo jo svajonė. Taip pat norėjau, kad Tonis turėtų nuolatinę gyvenamąją vietą, kurią galėtų vadinti namais. Anksčiau materialius dalykus aš laikiau svarbiais, o dabar per Tonį pamačiau, kas iš tiesų yra svarbu: ne triukšmingas siekimas sėkmės arba to, ko neturime, o meilė žmonėms.
Tą akimirką prisiminiau save, sėdintį prie darbo stalo šaltame Londono kabinete. Galbūt ne tokie mes ir skirtingi. Gal esame tik du geri žmonės, mėginantys rasti džiaugsmo. Vienintelis skirtumas tas, kad dabar aš turiu daug geresnių mokytojų.
Atsisveikindamas apkabinau savo naująjį draugą, kuris net spinduliavo iš džiaugsmo.
Pasukęs su Pirmuoju Gerumu iš Pitsbergo į Niujorką, jutau, jog dalelė manęs vis dar likusi su Toniu. Krepšyje gulėjo jo dovanoti drabužiai. Tai man dar kartą priminė, kodėl tai darau: noriu atrasti su žmonėmis tokį ryšį, kokio kitais būdais negalėčiau užmegzti. Aš ištiesiau ranką nepažįstamajam, o jis ištiesė man. Žinojau, kad tai tik mūsų su Toniu ryšio užuomazga. Ką tik susiradau draugą visam gyvenimui.
Įvažiuodamas į Niujorką visu kūnu, visais raumenimis ir sąnariais jutau Pirmojo Gerumo vibraciją. Per dieną keliavau, netgi padariau nemažą lankstą norėdamas pamatyti žymųjį Getisbergo miestą, prieš atsidurdamas pačiame žymiausiame pasaulyje mieste – „Didžiajame obuolyje“. Jei pavyks pasiekti jį, nesunkiai įvykdysiu ir visą savo planą, tiesa? Nors kojos drebėjo, o galva tvinkčiojo, pypsinčių automobilių ir aštuonių milijonų žmonių čiauškėjimo kakofonija drąsino ir teikė jėgų pasiekti galutinį tikslą. Man patinka dramatiški pasirodymai, todėl ir nusprendžiau turįs pervažiuoti per Taimso aikštę – didmiesčio, o galbūt ir viso pasaulio epicentrą.
Deja, visa energija, kurios kupinas išvažiavau iš Pitsbergo, apleido mane kirtus jau Pensilvanijos ribą. Sustojau ieškoti nakvynės ir šeštą kartą išgirdęs neigiamą atsakymą ėmiau dvejoti, ar verta keliauti toliau. Žinau, ką galvojate. Ką tik patyrei tokį nuostabų nuotykį, o jau nori viską mesti? Atvirai kalbant, taip. Nors toji patirtis Pitsberge privertė mane nusimesti kaukę, ji dar ir sudaužė man širdį.
Sunku mylėti svetimus žmones. Žiūrėdamas į Tonį prisiminiau giliai slėptą baimę, kur man pačiam gresia atsidurti: pasiklydęs savo avantiūroje galiu nesugebėti iš jos išsilaisvinti ir visai prarasti ryšį su šeima, kurią anksčiau labai branginau. Mane apėmė baimė, kad galiu netekti brangių žmonių meilės. Supratau, jog pasiekiau ribą, kai dar galiu apsisukti ir grįžti namo, per daug nekeldamas sau klausimų ir nesigailėdamas. Pasiskolinau iš sutikto praeivio telefoną ir paskambinęs Linai pasakiau, kad abejoju, ar nuvažiuosiu toliau nei iki Niujorko.
– Tai buvo nuostabi patirtis, – mėginau įtikinti ją. – Galbūt man tereikėjo pervažiuoti Ameriką.
– Tik nesakyk, jog privertei mus šitiek išgyventi vien tam, kad nuvažiuotum iki Niujorko! – Girdėjau jos balse susierzinimą, kurį ji juokaudama mėgino nuslėpti.
– Bet gal man tik tiek reikėjo.
Ir vėl pasijutau lyg tos psichologės kabinete, tik šįsyk šalia manęs buvo Lina.
– Aš taip nemanau, Leonai. Norėčiau, kad taip būtų, bet… – Girdėjau, kaip ji įkvėpė prieš kalbėdama toliau: – Nesuprantu, nejau tikrai nori viską mesti dar net nepradėjęs?
Išjungiau telefoną jos klausimui vis dar skambant ausyse. Nejau tikrai nori viską mesti net nepradėjęs? Šie žodžiai tą gražų saulėtą rytą ir stūmė mane į priekį per Niujorką. Centriniame parke žydėjo medžiai. Net oras kvepėjo gaivumu, nors gatvės buvo užgrūstos automobiliais.
Abejoju, ar nustebsite, jei pasakysiu, kad Niujorke susirasti nakčiai lovą už dyką yra sunkiau, nei gali pasirodyti. Taimso aikštė gal ir tiko dramatiškam atvykimui, bet tikrai ne logistiniams tikslams. Vis susidurdavau su turistais, apsistojusiais mažyčiuose, bet per brangiuose viešbučiuose, kuriems galbūt ir patiko mano kelionė, tačiau ne mintis, jog turėtų priglausti mane nakčiai.
Jau maniau, kad pavyks susitarti su šeima iš Turino, Italijos. Motina su dviem sūnumis buvo atvykusi kelioms dienoms į „Didįjį obuolį“, deja, savo viešbučio kambaryje neturėjo pakankamai vietos dar vienam svečiui. Tačiau jie davė man savo telefono numerį ir pasiūlė apsistoti pas juos, jei atvyksiu į Turiną.
– Ar tikrai? – paklausiau. – Tada aš būtinai atvažiuosiu į Turiną tikėdamasis, jog išpildysite savo pažadą!
– Su malonumu tavęs lauksime, – patikino motina.
Ėmiau vaikštinėti po Parko alėją, kuo toliau nuo Taimso aikštės chaoso. Ten ir pamačiau jį. Žinau, kad dauguma žmonių nebūtų atkreipę dėmesio į Tasą kaip galimą kandidatą. Tai buvo ketvirtą dešimtį įpusėjęs teisininkas, vilkintis marškinius su sagutėmis apykaklės kampuose ir ryšintis kaklaryšiu. Bet kažkas jame tarytum sakė: „Aš esu daug daugiau nei ta mažytė erdvė, kurioje dirbu.“
Kai paaiškinau jam savo padėtį, Tasas tylėdamas apsvarstė mano prašymą ir tarė:
– Ką gi, man patinka tavo mintis tikėtis gerumo iš nepažįstamų žmonių. – Akimirką patylėjęs jis ištarė vieną žodį, kurio taip ilgai laukiau: – Gerai.
Prisiminiau parką Pitsberge ir Gasą, kuris sakė: „Niekada nepasiduok, Leonai. Kartais gyvenime, nesvarbu, kas jame vyksta, turime tiesiog eiti pirmyn.“
Palaukiau, kol Tasas baigs darbą, ir abu nuvykome į jo butą Manhatano centre. Jo žmona buvo išvykusi su verslo reikalais, pasikalbėjęs su ja, jis davė man kelias minutes pailsėti, o tada išsiruošėme, kaip jis pavadino, „atsisveikinimo su Amerika“ vakarienės.
Sėdėdami graikų restorane pradėjome kalbėtis apie Niujorką. Tasas užaugo Masačusetse, o 2001 metais persikėlė į Niujorką.
– Oho, tie metai buvo sunkūs Niujorkui, – tariau. – Ar rugsėjo 11-ąją buvai čia?
– Taip, – padvejojęs liūdnai atsakė jis. – Buvau vos prieš mėnesį įsikūręs mieste. Tai buvo pirmieji mano teisės studijų metai. Stovėjau vos už dviejų kvartalų nuo tos vietos ir mačiau, kaip įsirėžė abu lėktuvai.
Jis nutilo, giliai įkvėpė stengdamasis rasti žodžių pokalbiui.
– Matei, kaip abu lėktuvai rėžėsi į dangoraižius? – paklausiau suvirpėjęs vien nuo tokios minties.
– Taip, – tyliai atsakė Tasas ir pažvelgė į gatvę. – Stovėjau taip arti, kad kai atsitrenkė antras lėktuvas ir išsiveržė ugnies kamuolys, mums net nusvilo plaukai ant rankų – štai kaip arti buvome.
Nenumaniau, ką atsakyti. Aišku, žinojau visas siaubingas to įvykio smulkmenas, daug valandų praleidau prie televizoriaus žiūrėdamas CNN žinias tada ir vėliau, per kiekvienas tragedijos metines, norėdamas išgirsti, ką patyrė žmonės, kuriuos tiesiogiai palietė ši nelaimė, bet niekada nebuvau sutikęs tikro šių įvykių liudininko. Stebėti vykstančią dramą per CNN visai kas kita, nei pačiam nusvilti odą, teroristų užgrobtam lėktuvui rėžusis į pusės kilometro aukščio plieno statinį. Vis dėlto, kaip ir visi žmonės, jutau baimę visa širdimi ir suvokiau, kad pasaulį, kurį pažįstame, per vieną akimirksnį kas nors gali pakeisti be jokio įspėjimo ir paaiškinimo.
– Kaip tai tave paveikė? – paklausiau. – Kaip pakeitė?
Tasas įsmeigė į mane akis.
– Tai viską pakeitė, nes pirmą kartą savo akimis pamatėme, jog šitoks didmiestis yra visai lengvai pažeidžiamas.
Jis susimąstė, akys nušvito prisiminus kažką, kas tikriausiai buvo taip pat skausminga, bet ir teikė vilties.
– Tačiau mes pamatėme ir daug tokio gerumo, kokio iki tol nebuvome patyrę. Tą dieną pėsčiomis ėjau nuo Pasaulio prekybos centro iki Kvinso ir sutikti žmonės man nuolat siūlė vandens, maisto. Visas miestas tada susivienijo ir tai buvo neįtikėtina.
Vėl pagalvojau apie Tonį, kad net sunkiausiomis aplinkybėmis – o gal kaip tik sunkiausiomisaplinkybėmis – mes esame priversti dalytis. Galbūt gyvenimo prabanga verčia mus užmiršti kitų vargus. Žinau, ir pats dažnai juos pamirštu. Taip stengiuosi pasiekti užsibrėžtus tikslus, kad užmirštu branginti tai, ką jau turiu.
Tasas nusišypsojo man.
– Manau, jog žmonės vis dar gali būti tokie geraširdžiai.
Ir aš taip manau, Tasai. Ir aš taip manau.
Trečias skyrius
Jei muzika yra meilės maistas, tai groti nesiliauki.
William Shakespeare
Virš manęs užkaukė galinga laivo sirena. Stovėjau prie turėklo ir veidą man taškė jūros purslai. Atėjo metas pasakyti: „Sudie, Amerika!“, nes aš plaukiau į Taragoną, esantį Ispanijoje, vos už devyniasdešimties kilometrų į pietus nuo gražiosios Barselonos. Kelionė truks dešimt dienų. Širdis iš jaudulio daužėsi krūtinėje. Jei dar to nesupratote, pasakysiu: aš tiesiog myliu nuotykius. Tą nežinomybės jaudulį, vaikišką svajonę apiplaukti pasaulį, pažinti tūkstančius skirtingų kultūrų, laisvės pojūtį, nes nežinai, kur keliauji ir kaip ten atsidursi. O dabar aš ruošiausi perplaukti didžiulį Atlanto vandenyną krovininiu laivu be iš anksto suplanuoto maršruto, tikėdamasis anksčiau ar vėliau sugrįžti į Los Andželą.
Laivui traukiantis iš uosto, praplaukėme pro Laisvės statulą, kuri priminė man, kiek daug žmonių dar prieš mane atvyko į Ameriką. Buvau graikų imigrantų sūnus ir žinojau, kokia baimė ir sumaištis apima žmogų, jam įžengus į svetimą žemę, kai tenka susipažinti su nauja kultūra, išmokti naują kalbą ir pradėti naują gyvenimą. Mano persikėlimas iš Londono į Los Andželą nebuvo toks sunkus: tereikėjo išmokti važinėti kita kelio puse ir lietpaltį pakeisti į tamsius akinius nuo saulės.
Sekdamas paskui savo svajonę, iš namų, iš kurių seniai svajojau ištrūkti, pabėgęs į Ameriką, dabar keliavau į priešingą pusę: į Europą, kurioje užaugau, į Vidurio Rytus, kur gimė tokia daugybė mitų, pasakų ir legendų, į Indiją, Aziją ir visur kitur, kur tik likimas mane nuneš. Aš palieku savo kalbą, kultūrą, tapatybę ir turėsiu pasikliauti tik nepažįstamų žmonių gera valia.
Laivui plaukiant pro komercinį miesto rajoną, mačiau stūksantį naują Laisvės bokštą. Su viena spindinčia smaile, kaip ir Laisvės statula, jis taip pat pasakojo tūkstančius istorijų, priminė apie du anksčiau čia stovėjusius bokštus ir liudijo pagaliau prasidėjusi atgimimą. Galbūt ir naująjį Niujorką, neįsivaizduojamai išgąsdintą, bet niekada nepasiduodantį.
Laivui išplaukus iš Niujorko į temstančią naktį, nuėjau į savo kajutę miegoti. Ištisas tris dienas praleidau miegodamas, valgydamas ir skaitydamas. Nors man labai trūko miego, per gyvenimą buvau išmokęs: tingus protas – velnio žaidimų aikštelė. Nusprendžiau, kad užtektinai laiko praleidau užsidaręs kajutėje. Metas susipažinti su laivo įgula.
Nuėjęs pas kapitoną, paklausiau, kaip galėčiau padėti.
– Dirbdamas, – atsakė jis.
Likusią savaitės dalį triūsiau variklių skyriuje ir denyje. Ploviau, dažiau, valiau tualetus. Ir jaučiausi iš tiesų naudingas. Tame laive kai ką nuveikiau ir per darbą pamažu susidraugavau su kitais. Įgulą sudarė vyrai iš viso pasaulio: Izraelio, Jamaikos, Ukrainos, Rusijos – tikras tautybių švediškas stalas! Palikę savo šeimas, žmonas ir motinas jie dirbo po penkiolika valandų per dieną, horizonte nematydami nei žemės, nei meilės. Taip izoliuoti nuo pasaulio jie užmezgė tvirtus ir nuoširdžius tarpusavio ryšius, tapo ne tik kolegomis, bet ir artimais draugais. Jie buvo šeima ir maloniai pakvietė mane į savo ratą.
Kiekvieną dieną su Paskaliu susitikdavau variklių skyriuje. Paskalis buvo izraelietis, turėjo žmoną ir tris gražias dukreles, kurios kantriai laukė, kol jis sugrįš namo į Tel Avivą. Daug dienų dirbome tylomis, santūriai rodydami vienas kitam pagarbą.
Kiekvieną vakarą pakildavau iš apačios ir nuėjęs į laivapriekį stebėdavau, kaip ryški raudona saulė skęsta kažkur pasaulio pakrašty. Balti debesų kamuoliai būdavo išsisklaidę po dangų, o begaliniai mėlyni vandenys plytėjo iki pat horizonto ir už jo. Kvėpdavau gaivaus vandenyno oro, stebėdavau kitus tolumoje pro šalį plaukiančius laivus su įgulomis ir klausdavau savęs, ar kada nors galėsiu to atsisakyti. Daugelis šių vyrų turėjo žmonas ir vaikų, bet jie buvo tikri jūrininkai – tai buvo jų esybės dalis. Ar aš kitoks nei jie?
Pamažu artėjant prie antro žemyno mano kelionėje, kapitonas pranešė, kad įgula nori surengti vaišes mano garbei.
Likau priblokštas. Mano garbei? Ką gi tokio aš padariau? Vaišes reikėtų kelti šios laivybos kompanijos žmonėms, atvėrusiems širdis ir nemokamai įsileidusiems mane į laivą. Jos turėtų būti skirtos jūreiviams, aukojusiems savo laiką ir mokiusiems mane dirbti. Ir kapitonui, saugiai plukdančiam mus kranto link. Bet aš buvau matęs filmą „Maištas laive“[5 - Mutiny on the Bounty.], tad jokiu būdu neketinau ginčytis su tvirtais, jūroje užsigrūdinusiais jūreiviais.
Mes padengėme stalus viename iš viršutinių denių, kad galėtume matyti jūros platybes. Kai pavalgėme, aš pasilypėjau ant klibančios kėdės ir pasakiau trumpą kalbą:
– Noriu jums visiems, ypač kapitonui, padėkoti, jog įsileidote mane į savo laivą.
Saulė grimzdo į vandenis man už nugaros, o jūreiviai atsipalaidavo sulaukę dar vieno gražaus vakaro.
– Kelias pirmas dienas pramiegojau, – kalbėjau aš. – Tačiau pristatę mane prie darbo jūs leidote man pasijusti tikru jūrininku. Taigi dėkoju visai įgulai!
Vyrai šūksniais pasveikino mane. Žinojau, ko jie ieško jūroje: trokšta ne tik ištrūkti iš namų, bet ir susikurti naujus namus. Tokius, kurie neverčia įsipareigoti, nieko daugiau nereikalau-ja, tik sunkaus darbo ir nuoširdaus juoko vakarui baigiantis.
Kitą dieną pabudau pasirengęs pagaliau atsistoti ant tvirtos žemės. Pirmiausia turėjau sužinoti, ką pasakys kapitonas. Nuėjau prie jo tiltelio. Kuo arčiau kranto plaukėme, tuo labiau troškau ten atsidurti.
– Ar greitai pasieksime Europą? – paklausiau atsistojęs pernelyg arti to impozantiško vyro, nes norėjau pažvelgti į kartografavimo sistemą, tarsi būčiau galėjęs suprasti, ką reiškia kompiuteryje mirksintys taškeliai, neleidžiantys mums nukrypti nuo kurso.
– Taip, – kantriai atsakė man kapitonas.
– Ar tuoj pamatysime žemę? – toliau kamantinėjau jausdamas, kaip pradeda smarkiau plakti širdis vien apie tai pagalvojus.
Praleidęs beveik dešimt dienų jūroje, bijojau, kad daugiau neištversiu nė valandos. Staiga pradėjau jausti nuovargį nuo kelias pastarąsias dienas tuščio horizonto, sunkaus darbo ir nuolatinio siūbavimo.
– Žemė jau dabar matyti, – ramiai tarstelėjo kapitonas.
Įsmeigiau akis į tolį, tačiau nieko nepamačiau. Tada pastebėjau, jog vienas iš kapitono padėjėjų turi žiūronus. Vos neišplėšiau jų jam iš rankų, beprotiškai trokšdamas kuo greičiau pamatyti išsiilgtąją terra firma. Ir štai ji ten…
– Matau žemę! – sušukau. – O Dieve, aš matau žemę!
Visai pašėlau iš džiaugsmo. Pamačiau Afrikos kraštelį. Tuščias horizontas pagaliau baigiasi.
Europa, aš atvykstu!
Kartais gyvenimas būna sunkus. Būna dienų, kai niekas nesiseka, žmonės nedraugiški, tave puola piktos mintys ir niekaip negali visoje Barselonoje rasti švaraus viešojo tualeto. Žinojau, jog keliaujant pasitaikys tokių dienų, bet kažkodėl maniau, kad atvykimas į Europą, į savo gimtąjį kontinentą, bus daug – kaip čia tiksliau pasakius? – malonesnis.
Deja, ištisas valandas iš vietinių ir turistų girdėjęs atsakymą „ne“, atsisėdau parke ant suoliuko ir susitaikiau su mintimi, jog Europa ne itin draugiška vieta.
Vienintelį „galbūt“ išgirdau iš nėščios moters, kuri pasakė turinti grįžti namo ir pasiklausti vyro, ar aš galiu pas juos pernakvoti. Ilgai laukęs, vakarėjant ėmiau svarstyti, ar nepermiegojus man tiesiog parke ant suoliuko.
Buvau nevalgęs nuo pusryčių. Saulė nusileido, darėsi akivaizdu, kad nėščioji moteris nebepasirodys.
Prisiminiau – kai pirmą kartą papasakojau Linai apie savo planą, ji paklausė, kas būtų, jei nerasčiau pagalbos.
Tada nusijuokiau: koks absurdiškas, bet visai racionalus klausimas.
Tikėjau, kaip tikriausiai tiki visi, pasiruošę vykti į kelionę aplink pasaulį be pinigų ir degalų, kad viskas kaip nors išsispręs. Bet sėdėdamas parke pradėjau abejoti: o jeigu ne? O jei taip niekas ir nepasiūlys maisto, nakvynės ir degalų? Kas bus, jei mano kelionė baigsis Barselonoje ant šio suoliuko ir turėsiu maldauti tos pačios laivybos kompanijos, kad nupirktų man bilietą atgalios? Pažvelgiau į motociklą ir pagalvojau, jog negalėčiau taip pasielgti. Perplaukęs Atlantą privalėjau rasti bent vieną žmogų visoje Barselonoje, kuris padėtų man ištikus krizei.
O tada pamačiau jį. Herkulis buvo įpusėjęs trečią dešimtį. Taip, jo vardas išties Herkulis. Jis atrodė panašus į studentą, negana to, į laisvos dvasios žmogų, kuris tikrai susidomės mano reikalu.
Iš karto atvirai jam prisipažinau:
– Likau ant ledo, brolau.
Štai taip aš gavau nakvynę, vakarienę ir degalų, o visų svarbiausia – susigrąžinau tikėjimą Europos Sąjunga.
Palikau Barseloną su tokiu pat džiaugsmu krūtinėje kaip ir išvykdamas iš Los Andželo. Vėl buvome tik mes: Pirmasis Gerumas, platus kelias ir aš. Tereikėjo vieno žmogaus! Visada tereikia, kad vienas žmogus pasakytų: „Aš tave girdžiu, brolau, ir tau padėsiu.“
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/leon-logothetis/gerumo-dienora-tis/) на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
notes
Примечания
1
Amazing Adventures of a Nobody (čia ir kitur – vertėjos pastabos).
2
Air Force One.
3
Autorius daro humoristinę užuominą į Roberto M. Pirsigo knygą „Dzenas ir motociklo priežiūros menas“, kurios pavadinimas akivaizdžiai yra žodžių žaismas, susijęs su kitos knygos pavadinimu – „Dzenas ir lanko menas“.
4
Uždara krikščionių bendruomenė, besilaikanti konservatyvių religinių tradicijų.
5
Mutiny on the Bounty.