Beribis Dangus
David Charles Manners
David Charles Manners
Beribis Dangus
Skiriama Peni Povei atminimui –
Vis dar mokausi iš jos gyvenimo džiaugsmo ir širdies dosnumo.
Klausykitės atviromis ausimis.
Į pasaulį žvelkite be išankstinių nuostatų.
Išmokite išminties.
KUSHAL MAGAR, „VARNŲ ŠEŠĖLYJE“ (IN THE SHADOW OF CROWS)
AUTORIAUS ŽODIS
Knygoje „Beribis dangus“ pasakojama apie tikrus žmones ir įvykius. Laikas buvo sutrumpintas, kad istorija neprailgtų, o žmonių vardai, vietovardžiai ir asmeninės detalės – pakeisti siekiant apsaugoti tų asmenų tikrąsias tapatybes. Tikiuosi, mano pasakojimas jų nenuvils, o skaitytojai ras naujų idėjų, kaip gyventi ir mylėti visa širdimi, džiaugsmingai ir išmintingai.
ĮŽANGA
Skendintiems tamsoje – tai šviesa, galinti ją išsklaidyti.
TRIPURA RAHASYA
Bengalijos Himalajų prieškalnių snieguotos viršukalnės plevena ore tarsi sustingę debesėliai virš cinamono, kardamono ir tankių bambukų giraičių. Medinėmis atramomis į kalnų keteras kabinasi horizonte boluojantys ir raudonuojantys kaimeliai.
Kiekvienas brėkštantis rytas šventovėse prasideda apeigomis olų ir pavasario dievybėms. O dienai baigiantis į prieblandą nugrimzta varnų kivirčas, šakalų peštynės ir ritmiškas šamanų mušamų būgnų tratėjimas.
Šios prieškalnės kadaise buvo lepčų – genties, turinčios savo kalbą, būdingą išvaizdą ir savitą kultūrą – gimtinė. Šiandien gimtosiomis žemėmis lepčai dalijasi su savo ribas praplėtusia Bhutija ir bhutijais, prekybą monopolizavusiais bengalais ir mavariais iš lygumų bei indų pėstininkais, saugančiais šią teritoriją nuo ekspansyvių gretimos Kinijos ambicijų.
Savo derlingomis žemėmis Lepča taip pat dalijasi su tibetiečiais, kurie čia atsikėlė vaduodamiesi nuo Didžiojo šuolio[1 - Didysis šuolis – Mao Dzedongo įsakymu pradėta ir 1958–1961 m. vykdyta programa, kuria siekta radikaliai paspartinti Kinijos Liaudies Respublikos pramonės ir žemės ūkio raidą (čia ir toliau – red. past.).], nešini paauksuotomis bodhisatvų[2 - Bodhisatva (skr. bodhisattva – „nubudusysis“) – budizmo mitologijoje žmogus (ar kokia kita gyva būtybė), siekiantis tapti buda.] skulptūrėlėmis ir paslaptingais tekstais; su išlikusios anglakalbių indų bendruomenės nariais, kurie vis dar susirenka po jau griūvančiu Viktorijos laikų gotikinės bažnyčios stogu ir gieda melsdami išgelbėti savo daugiatautes sielas; su nepaliečiais, kurių kalba ir kultūra dominuoja šiame regione nuo tada, kai jie, bandydami pabėgti nuo Gurkhų dinastijos[3 - XVIII a. vienos iš mažų karalysčių – Gorkhos – valdovas šachas Prithvis Narajanas, vadovavęs karinei konfederacijai iš vietos gyventojų, užvaldė visą Nepalą. Jis pradėjo Gurkhų dinastiją, dar kitaip vadinamą Šachų dinastija, nes jos valdovai tituluodavosi šachais.] karalių tironijos, įsikūrė čia rinkti britams arbatžolių.
Šių gyvybe knibždančių prieškalnių viršūnėse ir slėniuose vis dar gyvas nepaprastas požiūris į gyvenimą, kuriam svetimi griežti įsitikinimai, hierarchija, dvasininkija ar dogmos, o siekiant apsisaugoti nuo piktnaudžiavimo ši nuosaiki išmintis perduodama tik per laipsniškas iniciacijas. Vis dėlto tie, kurie pasirenka šį kelią, kviečiami iš naujo įvertinti tai, kuo jie mano esantys bei suvokti, kad gali išmokti gyventi ir mylėti ne tik nepaisydami jokių ribų, drąsiai, džiaugsmingai ir išmintingai, bet ir nekenkdami nei sau, nei kitiems.
Nepalietiškai kalbančiuose Bengalijos Himalajuose – ten, kur per kelerius metus man teko patirti ne vieną iniciaciją – tokie praktiniai, gyvenimus keičiantys mokymai vadinami Thuture Veda – žodine išmintimi, arba Purna marga – pilnatvės, gausybės ir pasitenkinimo keliu.
Tačiau vis dėlto tiek žemumose besidriekiančiose sorų pievose, susiliejančiose su ryžių laukais, tiek šlaituose želiančiuose brūzgynuose, peraugančiuose į tankius kedrynus, šis tantromis grįstas kelias į išmintį dažniausiai vadinamas Parampara[4 - Parampara, arba guru-šišja – klasikinė mokymo tradicija Indijoje, kai žinias ar įgūdžius mokytojas perduoda mokiniui, kuris gyvena mokytojo namuose ir su juo nuolat glaudžiai bendrauja.] „vedančia pirmyn, tarpininkaujančia, atkuriančia tvarką mūsų geriausia ateitimi“ – Tradicija.
Pirmoji dalis
I skyrius
Nėra jokio likimo, jokios lemties.
Mūsų pačių pasirinkimai nulemia mūsų gyvenimo vagą, nes mus supančiame pasaulyje galimybėms ribų nėra.
BINDRA[5 - Bindra yra pagrindinė pirmosios Deivido Čarzlo Manerso knygos „In the Shadow of Crows“ veikėja.]
„Ar žinai, ko nori?“
Prisimerkęs nužvelgiau nepažįstamąjį, kuo ramiausiai įsitaisiusį prie skaisčiai raudonų savo medinės šventyklėlės durų.
Stebėjau, kaip jo saulės nugairintame veide sušvinta šypsena, apnuogindama nuo arbatos pageltusius dantis.
Mačiau, kaip jo šviesios akys nuodugniai mane nagrinėja – tarsi siekdamos palaužti mano gynybines galias ir padaryti mane visiškai perregimą.
Ir visgi atsakymo į jo klausimą neturėjau.
Į kelionę per Indiją leidausi vienas nuo Gudžarato laukų ir Radžastano dykumos, per Himačalio kalnų stoteles ir bekraštes lygumas rytinių Himalajų prieškalnių link. Trokšdamas ištesėti kadaise močiutei duotą pažadą, aptikau vietą, kur, kalbama, susijungė dviejų mano vaikystės herojų gyvenimai: pačioje kalno viršūnėje įsikūrusiame miestelyje mano „indiškasis“ dėdulė Oskaras į žmonas paėmė genties princesę, o jų atžalas ant kelių supo poetas, filosofas Rabindranathas Tagorė. Čia, šiuose verandomis pasidabinusiuose nameliuose, radau tarsi manęs ir telaukusius anglakalbius indus pusbrolius, pusseseres, tetas ir dėdes, kuriuos iki šiol laikiau tik šeimos legenda.
Tačiau nors visi faktai man jau buvo žinomi, tikroji priežastis, kodėl dabar šąlu ant šio šlaito tankiai suaugusių chininmedžių pavėsyje, stebėdamas tolumoje sidabruojantį upės vingį ir snieguotas Kančendžungos viršūnes, man vis dar neaiški.
Viskas prasidėjo, kai mudu su iš naujo surastu pusbroliu Samueliu skynėmės kelią sausakimšame Kalimpongo turguje, aptriušusioje šios senos kalnų stotelės širdyje, tarp šūsnimis sukrautų daržovių ir prieskoninių žolelių, kruvinos mėsos ir dvokiančios žuvies. Pritūpiau apžiūrėti maldos būgnelių, iš įvairiaspalvių karoliukų suvertų rožinių ir rankraščių, išdėliotų ant patiestos paklodės. Po menkaverčiais niekučiais radau sukirmijusią medinę lentelę, kaligrafiškai išraižytą kampuotais rašmenimis, ir pardavėjo pasiklausiau kainos. Prekeivis papurtė galvą ir pasakė, kad neleis man išeiti su tokia vabzdžių nuėsta seniena. Jis pabandė mane sudominti kartoninėje dėžutėje tviskančiais pigiais niekučiais, tačiau mano širdis linko prie tos išraižytos lentelės.
Senis nusišypsojo.
„Jis sako, kad tavo mąstymas nesuvaržytas, – išvertė man Samuelis. – O dabar jis nori, kad nuvesčiau tave į kažkokią vietą kalnuose, apie kurią niekada nesu girdėjęs, vadinamą Lapu-basti, į kaimelį Lapu. Regis, jam atrodo, kad tavęs ten kažkas laukia.“
Mudu su Samueliu jaunatviškai, nutrūktgalviškai išsišiepėme, taip vienas kitam patvirtindami, kad, be jokių abejonių, leisimės į prekeivio pasiūlytą mįslingą kelionę. Jau seniai akylai dairėmės bet kokios galimybės patirti naujų nuotykių. Tačiau grįžus namo pastebėjau, kad Samuelis savo motinai, kol ji virtuvėje mikliai sukosi ruošdama mums užkandžių ir kartu negailestingai tardydama, taip ir nepapasakojo, nei kaip sugalvojome leistis į tokią kelionę, nei koks mūsų tikslas.
Tarp mudviejų gimtadienių – vos keturios dienos, ūgiai skiriasi per gerą pėdą, o gymis ir kultūrinė patirtis – visu žemynu, tačiau tikrais draugais tapome nuo pat pirmojo susitikimo. Taip susidraugavome, kad mūsų artumo pasidarė neįmanoma paaiškinti tiesiog giminystės ryšiais ar amžiaus tarpsnio ypatumais.
Neblėstantis Samuelio entuziazmas, jo šelmiška išmintis, instinktyvus gerumas ir besąlygiškas prieraišumas iškart pavergė mano širdį. Ir nors jo venomis teka retas anglakalbių švedų, lepčų, tibetiečių ir nepaliečių kraujo mišinys, vienas kitame vis tiek įžvelgėme išvaizdos ir būdo panašumų, kuriuos paaiškinti galima tik kraujo ryšiais.
Kopti mudu su Samueliu pradėjome auštant. Kai sudorojome visas daržovių pakoros atsargas, šviežią pomidorų čatnį, virtus kiaušinius, blynus primenančius purius ir čhurpį – aitroką jakų sūrį, saulė jau buvo persiritusi per zenitą. Sukorėme nemažą kelią nuo drėgnų džiunglių iki vėsaus pušyno, musoninių liūčių nuplautais keliais nusileidome maloniai šiltų ąžuolų ir klevų giraičių link.
Galų gale pasiekėme labiausiai nutolusius namelius ir laukus, o čia moteris, ganiusi ožkas ir viščiukus, parodė, kad Lapu-basti kaimelį rasime dar kiek paėjėję žemyn šlaitu. Aš vis dar negalėjau suprasti, kodėl mes čia keliavom.
Leidomės žemyn pavojingai stačiu taku ir vos tik išnirome iš miško pavėsio, mums prieš akis atsivėrė visas Kančendžungos masyvas. Tą akimirką pajutau, kaip sustoja laikas.
Dešinėje pamatėme porą medinių pastatų, ramstančių pašlaitę: vieno kambario lūšnelę ir kaimiško stiliaus šventyklą. Jas abi supo išpuoselėti gėlynai, o ant stogų nebyliai tupėjo varnos.
Tas žmogus sėdėjo nė nekrustelėdamas, tad nei aš, nei Samuelis iš pradžių jo net nepastebėjome šventyklos prieangio pavėsyje. Jis buvo ant pečių užsimetęs vilnonę skarą, sukryžiavęs baltomis, suruvalo[6 - Suruvalas (ang. suruwal) – nepaliečių tautinio kostiumo kelnės.] kelnėmis aptemptas kojas. Basas, neplautomis plokščiomis pėdomis.
„Dajagari aunuhos. Ma asa gardaitje, – džiugiai pasisveikino jis. – Prieikit, aš jūsų laukiau.“
Samuelis atsisuko į mane sunerimęs. „Deividai-dadžū, nesuprantu, ko mes čia atėjom, – sukuždėjo jis, pagarbiai pavadindamas mane „vyresniuoju broliu“. – Šis vyras yra džhankris – Nepalo šamanas!“
„Kas?“ – sušnypščiau jam į ausį.
Sutrikau pamatęs, kaip staiga persimainė mano paprastai bebaimio pusbrolio veidas.
„Čia įprasta sakyti, kad deivė pirmiausia sutvėrė žmones iš žemės ir ugnies, vėjo ir akmens, lapų ir vandens. Tačiau tada ji kankinosi stebėdama, kaip patys prisidarome rūpesčių – na, žinai, iš pavydo ir pykčio. Todėl nuo Pundim Čhju kalno deivė paėmė saujelę švariausio, tyriausio sniego ir sutvėrė pirmuosius šamanus, kad šie pasirūpintų mūsų gerove.“
Samuelis dar kartą nužvelgė vyrą ir dar tyliau pridūrė:
„Taip, dadžū, jis tikrai – šamanas. Žodis džhankris reiškia ir „retas“, ir „įžvalgus“, nes šamanų nėra daug ir jiems būdingos neįtikėtinos įžvalgos apie tikrąją dalykų prigimtį.“
Samuelio pasakojimas mane suintrigavo.
„Tik pažiūrėk – ant kaklo jis turi marensi malą! – sušuko jis. – Mažytes kaukoles, iškaltas iš numirėlių kaulų. O matai tą fleitą jam ant kelių? Ar žinai, iš ko ji pagaminta?“
Apžiūrėjau tą gumbuotą, ilgą daiktą, gūžtelėjau pečiais ir naiviai paklausiau:
„Iš bambuko?“
„Ne, ne! – nusivaipė Samuelis. – Tai negyvėlio dilbio kaulas!“
Vėl pažvelgiau į ramiai ant laiptų sėdinčios žmogystos veidą. Ji nusišypsojo ir pakvietė mus prieiti arčiau.
„Atsargiau, dadžū, – neatlyžo Samuelis. – Šamanai labai galingi…“
Taigi pirmas žengiau artyn ir pagarbiai nulenkiau galvą. Šiuose kraštuose tai vadinama pranama.
II skyrius
Padrikos mintys neša tik skausmą.
TRIPURA RAHASYA
„Namaskar hajur! Ma Deividas hun“, – prisistačiau drąsiai eksperimentuodamas su neseniai pramokta nepaliečių kalba.
„Namaskar bhai, – šiltai atsakė šamanas, pavadindamas mane „jaunesniuoju broliu“. – Ma Kušalas Magaras hun.“
Draugiškas mūsų pasisveikinimas padrąsino Samuelį atsisėsti šalia manęs. Jis irgi parodė pagarbą – pranamą nulenkdamas galvą, o tada beveik pašnibždomis ėmė man pasakoti, kad rytiniuose Himalajuose nepalietiškai kalbantys laiko šamanus gydytojais, patarėjais, taikdariais ir mokytojais – visos šios pareigos atliekamos meistriškai derinant simbolius, žodžius, giesmes, būgno ritmus, šokį ir transą.
Dėl visų pareigų ir atsakomybės šie itin gerbiami džhankriai vyrai ir moterys ne tik gyvena atsiskyrėlišką gyvenimą, bet ir pasižymi fizine ištverme, dvasiniu tvirtumu ir išskirtiniu intelektu. Jie įžvalgūs ir juslūs pirmapradžių žinių nešėjai, todėl yra vadinami prakritačharinais – gyvenančiais dermėje su esmine forma, su ištakomis – gamta.
Tokios paslaptingos išminties akivaizdoje akimirką mane apniko dvejonės. Kokia beprotybė apsėdo mudu su pusbroliu Samueliu, kad paklausėme turgaus prekeivio patarimo ir leidomės į kelionę pas šį tylų nepažįstamąjį, kurio skvarbus žvilgsnis, regis, permato mane kiaurai?
Šilta šamano šypsena išsklaidė mano nerimą.
„Prieik arčiau, sėskis“, – pakvietė jis mus netikėtai gera anglų kalba.
Atsisėdau šalia jo, ant šventyklos laiptų, bet tada suabejojau: gal egzistuoja kokie nors man negirdėti kultūriniai formalumai? Žinojau, kad šiose apylinkėse nevalia glostyti vaikui galvos ar žmonių būryje į daiktus rodyti koja. Taip pat negalima baksnoti pirštais ar juos laižyti, viešumoje pūsti nosies ir, svarbiausia, išpilti ryžių ar juos užminti. Tačiau subtilesni šios bendruomenės įpročiai man buvo visiškai nepažįstami.
Todėl tikslingai stengiausi nežiūrėti jam į akis, nukreipdamas žvilgsnį į tolumoje spindinčias, dangų ramstančias viršukalnes.
„Taigi nuėjai ilgą kelią per Septynias Upes, – į mane kreipėsi šamanas, taip priversdamas atsisukti. – Tačiau pasakyk man, brolau, ar žinai, ko nori?“
Nieko neatsakiau, tik mirktelėjau.
Ar jis klausia, ko pageidauju iš šio susitikimo, ar iš gyvenimo apskritai? Ar klausia, ko trokštu iš jo ar ko noriu pats iš savęs?
„Galbūt kol kas nenumanai, kodėl tu čia, – tęsė jis, tarsi atsakydamas į nebylias mano dvejones, – bet paklausiu dar kartą: ar žinai, ko nori?“
Aš užaugau kultūroje, kuri įteigė norėti už banko paskolą įsigyto patogaus būsto, dosnaus banko kredito, saulėtų atostogų, spindinčio automobilio ir nerūpestingo gyvenimo išėjus į pensiją, kai gali sau leisti kruizinę kelionę, kur viskas įskaičiuota, bei padorias odontologo paslaugas. Užaugau girdėdamas, kad turiu norėti patikimos ir kantrios žmonos, su kuria kartu pasensime ir suvaikėsime, vaikų, kurie įprasmintų mano egzistenciją įamžindami mano genų kombinaciją, ir plačios giminės, kurią vienytų tas nesuvokiamas kaltės ir pareigos kartu praleisti Kalėdas derinys.
„Ar žinai, ko nori? – neatlyžo šamanas. – Nes būtent nuo to prasideda visa kita.“
Galbūt tyras kalnų oras, kuriuo dabar kvėpavau, padėjo man suvokti tą sukrečiančią tiesą. Aš nenoriu to, ko buvau mokytas norėti. O ko iš tikrųjų trokštu, nežinau.
„Brolau, gyvenimas – beribis, – pareiškė šamanas ir pasilenkęs arčiau pridėjo savo delną man prie širdies, – bet išnaudojama tik pusė galimybių, jei nėra tikslo. Išmintingas žmogus nieko nedaro be tikslo, pirmiausia neapgalvojęs savo elgesio priežasčių ir padarinių. Jis nesiima jokių veiksmų, kol nėra prasmingai apmąstęs savo ketinimų.“
Žvilgtelėjau į Samuelį, tikėdamasis, kad jis padės man išsisukti. Tačiau jis tik linktelėjo ir kilstelėjo antakius, tarsi tai būtų koks slaptas sutartinis ženklas, kurį turėčiau suprasti.
„Tai kaip? – pakartojo šamanas. – Ar žinai, kodėl darai, ką darai, sakai, ką sakai, ir mąstai, ką mąstai? Jei ne, ar bent kiek skiriesi nuo cirko beždžionės ar dresuoto šuns, išmoktais veiksmais tiesiog reaguodamas į atlygio ar pagyrimo pažadą arba bijodamas bausmės ar atstūmimo?“
Baisiausiai pasipiktinau tokiais jo žodžiais.
Vis dėlto žiūrėdamas į jo giedrą veidą suvokiau įsižeidęs tik todėl, kad jis teisus: retai kada, jei išvis kada nors, turėjau rimtų ketinimų prieš ką nors darydamas, sakydamas ar pagalvodamas, dažniausiai norėdavau tiesiog patenkinti kitų žmonių lūkesčius arba savo begalinį savanaudiškumą.
Net jei būčiau be galo ryžtingai nusiteikęs, ar aš vis tiek pasmerktas gyvenimui, susidedančiam vien iš pasikartojančių reakcijų į mano paties susikurtus rūpesčius? Ar gali būti, kad šis seneliukas, pasipuošęs kaulų dirbiniais, šviesiomis, tyromis akimis, iš tiesų žino kokią nors realiai įgyvendinamą alternatyvą?
„Mūsų kalnų Tradicija moko gyventi kitaip, – tyliai, bet užtikrintai pareiškė šamanas, tarsi vėl atsakydamas į mano neištartas mintis. – Mūsų tautos savivoka pagrįsta mokša šhastra – išsilaisvinimo pamokomis.“
Jis pasislinko prie manęs – taip arti, kad užuodžiau nuo jo sklindantį saldų prieskonių kvapą.
„Šiuo skambiu pavadinimu iš tikrųjų apibūdinami visai paprasti patarimai, kaip išmokti aiškiai mąstyti, kalbėti ir veikti, kai viskas daroma turint aiškų tikslą – bhavaną. Šiuo žodžiu vadinama vieta, kur viskas auga ir tarpsta kaip derlingoje dirvoje.“
Jis nužvelgė savo daržovių, tapijokų ir ryžių laukus, tarsi pabrėždamas savo žodžius.
„Tai mūsų Tradicijos išlaisvinamoji galia, nes jei nuspręsi pakeisti savo ketinimus, savo tikslą, pasikeis ir tavo sąlytis su pasauliu, o kartu ir tavo gyvenimas.“
Jis pridėjo ranką sau prie širdies, o tada švelniai prisilietė prie manosios.
„Todėl paklausiu dar sykį: brolau, ar žinai, ko nori?“
Pasižiūrėjau jam į akis ir nusišypsojau. Jis parodė man mano atsakymą.
Taip prasidėjo Kušalo Magaro pamokos, nors iki tos akimirkos net nežinojau, kaip man jų reikia.
III skyrius
Žinios yra tai, ką galite panaudoti.
Tikėjimas yra tai, kas išnaudoja jus.
IDRIES SHAH
„Ką žinai apie mūsų Thuture Vedą, – paklausė šamanas, – mūsų kalnų sakytinę išmintį – šaivinio tantrizmo jogą?“
Turiu prisipažinti – nežinojau visiškai nieko. Nuo paauglystės praktikavau nesudėtingus meditacinius jogos pratimus, kurių išmokau iš bibliotekoje pasiimtos knygos, nes norėdavau sušvelninti mane kankinusias emocines ir psichologines paauglystės audras. Ir jei būdvardis šaivinis man buvo visiškai negirdėtas, tai tantra, nors ir neišdrįsau prisipažinti, man siejosi tik su rekolekcijomis Vakarų krašte Anglijos pietvakariuose, kai deginamos aromatizuotos žvakės ir ore tvyro mistiškas seksualumas.
Niuktelėjau Samuelį, kuris patyliukais prisėlinęs įsitaisė šalia manęs, ir nuleidau galvą.
„Na, rytinių Himalajų Tradicija labai sena, – pradėjo šamanas. – Suprantama, amžius čia nėra svarbiausias rodiklis, bet mūsų metodai patikrinti laiko ir ištobulinti daugybės kartų.“ Norėjau tik žvilgtelėti į Samuelį – jo veide nebeliko nė lašelio ankstesnio nerimo ir jis atrodė taip neįprastai rimtas, kad niuktelėjau jam dar sykį, ir šįkart daug stipriau.
„Mūsų protėvių Tradicija yra praktinio pobūdžio patarimai, mokantys suprasti paprastai net sunkiai suvokiamus įsitikinimus ar nuomones, iškraipančias mūsų gebėjimą tinkamai matyti tiek save, tiek kitus. Šis metodas parodo, kaip peržengti įprastinės nuovokos ribas ir suprasti, kas iš tiesų sujungia mus supančią realybę. Taip galima išmokti gyventi ir mylėti visa širdimi, be jokių baimių – taigi veiksmingiau, išmintingiau ir džiaugsmingiau.“
„Žadama tikrai nemažai“, – atsakiau.
„Bet visi pažadai bus ištesėti nuosekliai gilinant savo savižiną, – nusišypsojo jis, – ir vis geriau suprantant, kodėl nusprendžiame vienaip ar kitaip jausti, mąstyti, kalbėti ir veikti. Tuomet mūsų žalingas neatidumas traukiasi ir galime tapti daug naudingesni kitiems.“
Man patiko, ką išgirdau. Nebuvo kalbama apie vadinamuosius „ezoterinius“ būdus, kaip atitolinti senatvę, padidinti vyriškumą ar tapti kokios elitinės, save garbinančios, draugijos nariu. Niekas nekalbėjo ir apie kundalini[7 - Kundalini – ties stuburo pagrindu slypinti energija (vadinamoji „gyvatės jėga“).] gyvybinės jėgos augimą, čakrų atsivėrimą ar savanaudišką, savimylišką „asmeninį augimą“. Ir juo labiau – apie paprasčiausią, egoizmą maskuojančią, savimonę.
Čia viskas atrodė kitaip. Anot šamano, ši praktinė metodika padeda ja besivadovaujantiems tapti naudingiems kitiems.
Mane suintrigavo.
„O kas vadovauja jūsų Tradicijai?“ – paklausiau manydamas, kad čia, kaip ir kituose Vakarų remiamuose ašramuose, turi vadovauti brahmanas ar koks kitas viršininkas.
„Nėra jokios sekėjų organizacijos, – paaiškino jis. – Jokių dvasininkų, jokių dogmų ar tikėjimo tiesų, nes mūsų Tradicija nėra religija.“
Prisiminiau visas griežtas taisykles, kuriomis vadovavosi mane užauginusios religinės pakraipos mokyklos. Čia būdavo reikalaujama itin pagarbiai elgtis su didžiai gerbiamais dvasininkais, nors nė vienas jų neatrodė vertas savo titulų, ne taip, kaip auklytės ir valgyklos darbuotojos, kurios iš tiesų stengėsi mumis pasirūpinti.
O kur dar tos giesmės, kurias buvau verčiamas giedoti šizofreniškam sekmadieninės mokyklos dievui, meldžiančiam mus būti atlaidžius, nuolankius ir romius ir kartu be jokio gailesčio pasmerkiančiam kelis išrinktuosius pasikartojančioms genocidinėms skerdynėms.
Jau vaikystėje supratau, kad mane moko garbinti akivaizdžių sadistinių polinkių turinčią dievybę, paskandinusią visą pasaulį, pavertusią moterį druskos stulpu ir žudžiusią egiptiečių kūdikius. Iki šiol atsimenu, kaip krimtausi sužinojęs, kad šis dievas leido laukinėms meškoms į gabalus sudraskyti keturiasdešimt du berniukus tik todėl, jog jie žydų pranašą pavadino plikiu. Taip pat greitai supratau, kad tokie pasakojimai nėra tiesiog Senojo Testamento pramanai, nes juos akivaizdžiai parašė tėvas psichopatas, siekdamas savo Apreiškimų knygoje įamžinti ketinimus mus marinti badu ir nunuodyti, palaidoti urvuose, kankinti pramanytais marais, o vėliau sudeginti ir paversti pelenais.
Todėl vis svarsčiau, kaip toks kerštingas, pavydus dievas gali versti mane mylėti jį ir savo artimuosius, kai jis pats ne kartą liepė savo išsirinktai mažumai paprasčiausiai išskersti savuosius vien dėl to, kad išsiskyrė jų nuomonės.
Visų šių dvasinių klausimų painiava, kilusi mano galvoje po tokių mokslų, privertė smalsų vaiką manyje nenuilstamai domėtis kitomis religinėmis tradicijomis nei protestantizmas, kurio veikiamas užaugau. Sulaukęs dešimties, perskaičiau Džeimso Džordžo Freizerio „Auksinę šakelę“[8 - Džeimsas Džordžas Freizeris (James George Frazer) – britų religijotyrininkas, antropologas, laikęsis evoliucionistinio požiūrio. Savo svarbiausiame veikale „The Golden Bough“ (12 t., 1907–1915 m.) dėstė, kaip žmonijos raidoje iš magijos kyla religija, o šią pakeičia mokslas.], kurios įkvėptas ne tik gavau skauto ženklelį už graikų mitologijos žinias, bet ir išmokau senovės graikų jonėnų abėcėlę. Vėliau, sužavėtas „Beovulfo“[9 - „Beovulfas“ („Beowulf“, sukurtas tarp 700 ir 750 m.) – anglosaksų epas, pagrįstas skandinavų sagomis apie mitinius ir istorinius (VI a. I-osios pusės) herojus bei įvykius.] ir Džono Ronaldo Reuelio Tolkino sukurto personažo vardu Bilbas Baginsas, išstudijavau viską apie senovės skandinavų dievus ir, dideliam savo tėvų nusivylimui, visą vasarą atsisakiau rašyti kokiais nors kitais rašmenimis, išskyrus senojo futarko[10 - Senasis futarkas (Futhark) – seniausias runų raidynas, kuris buvo vartotas iki IX a.] runomis.
Ankstyvojoje paauglystėje puoselėjau savo abraomines šaknis mokyklos bibliotekoje susiradęs Korano skaitinius. O kartą užsukau ir į vietinę sinagogą pasiklausyti aškenazių hebrajų kalbos bei išsiaiškinti apipjaustymo galimybes kokią išskirtinai niūrią popietę pašalinant mano apyvarpę.
Vėliau, jau įgijęs daugiau akademinių žinių, susidomėjau Tridento[11 - Tridento mišios – Tridento susitikimo (vykusio su pertraukomis XVI a. Tridente (dabar Trento, Italija) ir Bolonijoje) kanonizuotos mišių apeigos ir liturginiai tekstai.] mišiomis, nes užsimaniau susipažinti su Romos Katalikų Bažnyčios papročiais ir kartu pasitobulinti lotynų kalbos žinias. Pagautas įkvėpimo sukūriau savo mėgėjišką liturgiją gedulingoms mišioms, prie kurios kantriai prakiūtojau visą ilgą, niūrią žiemą.
Kai buvau keturiolikos, gatvėje prie manęs priėjo tokia nuvargusi moterėlė ir, nors jos plikai nuskusta galva ir ant pirštų žvangantys cimbolai kiek kėlė nerimą, kažkodėl sutikau perskaityti jos siūlomą dieviškąją giesmę – „Bhagavadgytą“[12 - „Bhagavadgyta“ (skr. Viešpaties giesmė) – hinduistų šventraštis, epo „Mahabharata“ dalis, sukurta apie V a. pr. Kr.].Įmantrios raumeningųjų dievų Ardžunos ir Krišnos iliustracijos knygoje atrodė patraukliai, tačiau čia aprašomas pamaldus pasyvumas, Dievo paskirtos kastos, neapykanta moterims ir nuolankumas autoritarinei dvasininkijai greitai sumažino mano susidomėjimą.
Kalbėjausi su besišypsančiais Jehovos liudytojais, kristadelfais ir scientologais. Rinkau viliojančias brošiūras, skaičiau įvairiausius traktatus. Į namus kviečiausi draugiškuosius metodistus ir munistus, juos vaišinau misa ir sausainiais.
Tačiau vis dar jaučiausi suglumęs dėl jiems visiems bendrų pastangų mūsų žmogiškąją prigimtį pakeisti preskriptyviais „moraliniais“ principais, tyrą žmogišką draugystę – naujomis segregacinėmis sistemomis, o įgimtą taikumą – bibline veidmainiškos agresijos kalba. Labiausiai man kėlė nerimą tas įkyrus polinkis sveiką protą išmainyti į aklą tikėjimo garbinimą, kuris niekuo nenusileido viduramžiškam prietaringumui.
O čia man siūlo tokį gyvenimą, kai nereikia lankstytis nei valdingam patriarchatui, nei diktatoriškoms doktrinoms, – netikėta, ir, be jokių abejonių, verta pasidomėti.
„Taigi, jei Tradicija nėra religija, – paklausiau, – kas tai?“
„Praktinis požiūris į gyvenimą, nuosekliai praplečiantis įprastines sąmonės ribas, – paaiškino šamanas. – Jo šalininkai siekia suvokti už pačių sau, šeimos, visuomeninės ar religinės kultūros primetamų ribų. Taip jie gali aktyviai prisidėti prie visos žmonijos gerovės, gėrio bei humaniškumo.“
„O kodėl tada jūsų šventykloje – dievybių atvaizdai?“ – neatlyžau aš, spoksodamas į ryškiai raudonas duris jam už nugaros. Samuelis pasekė mano žvilgsnį ir instinktyviai susiėmė už širdies.
„Mūsų dievai ir deivės gali gluminti nenusimanančius, tačiau jie tiesiog simbolizuoja sąmonės ir energijos sąjungą, kurios išraiška yra ir varnos, ir gėlės, ir medžiai, ir metų laikai, ir žvaigždės, ir tu.“
Įsižiūrėjau į šios smilkalais kvepiančios šventovės šešėlius ir išvydau deivės, apsigaubusios tamsiai raudonu audiniu, paveikslą. Susimąsčiau, ką turėčiau įžvelgti be jos aštuonių iškeltų rankų, malonios šypsenos ir dantis šiepiančio tigro, ant kurio ji sėdi raita.
„Galbūt juos galima laikyti naudingais įrankiais, galinčiais padėti išsiaiškinti ir pakeisti neveiksmingus, apgaulingus šablonus, kuriais esame linkę negalvodami vadovautis.“
Vis dar tyrinėjau šventyklos šešėlius.
„Nes jeigu pakeisime savo įtikėtą savivoką, kuria esame linkę vadovautis, kartu pakeisime ir savo likimą.“
„Ar todėl čionykščiai tokie linksmi?“ – sumaniau paklausti aš, nes būtent ši šių kalnų gyventojų savybė mane labiausiai pribloškė.
„Žinoma, Tradicija moko mus gyvenime ieškoti džiaugsmo ir jį patirti čia ir dabar, – nusišypsojo šamanas, – o ne laukti jo tarsi kokio atlygio po mirties už paklusnumą kitų sugalvotoms dogmoms, nustatytiems moralės principams ir dvasininkams.“
Prisiminiau, koks buvau smalsus naivuolis paauglystėje, kai per išpažintį dvasininkams patikėdavau visus savo nusižengimus, kurie iš tiesų tebuvo visiškai normalūs, o gal net neatsiejami natūralaus berniuko virsmo vyru etapai, todėl visi tų dvasininkų gąsdinimai pasmerkimu amžinoms kančioms dabar atrodo apgailėtini ir ydingi.
Tačiau anuomet leidau jiems priversti mane bjaurėtis savo paties bręstančiu kūnu ir baimintis su tuo susijusių malonumų. Aš netgi leidausi įtikinamas, kad savo gyvenimą baigsiu kaip niekam nereikalinga piktžolė dieviškajame derliuje, kaip apanglėjusi ražiena Dievo suartame lauke, kai ateis Paskutinio teismo diena.
Mano nykūs prisiminimai apie įšventintuosius, atkakliai tvirtinusius, kad jų „išganymą“ galima užsitarnauti tik įveikus savybes, kurios ir daro mus žmonėmis, akivaizdžiai skyrėsi nuo šamano žodžių, žadančių drąsą, pasitikėjimą ir galbūt netgi patogų gyvenimą.
„Todėl neabejok mūsų nuo gyvenimo neatsiejama Tradicija, – pasakė jis džiugiai šypsodamasis. – Esminis jos principas, kurį kai kurie vadina nušvitimu, teigia, kad mėgavimasis žmogiška patirtimi ir sąmonės plėtra iš tiesų yra vienas ir tas pats.“
Man patiko jo šypsena.
O pagalvojus apie gyvenimą, iš kurio ką tik atkeliavau, norėjosi šokti iš džiaugsmo.
IV skyrius
Išsivadavimas man nėra pasiaukojimas.
Laisvės skonį jaučiu tik per tūkstančius malonumų.
RABINDRANATH TAGORE
Kušalas Magaras virš laužo pakabino aplamdytą metalinį puodą vandeniui kaisti.
„Iš karto turi suvokti, kad Tradicija apima visus gyvenimo aspektus be jokių išimčių, – pasakė jis nužvelgdamas kalnus, medžius ir dangų. – Supranti, mes norime išlikti aktyvūs ir veiksnūs mus supančiame pasaulyje, tęsti savo įprastą veiklą, vykdyti savo pareigas, puoselėti savo santykius ir kartu mėgautis nesuskaičiuojamais malonumais, kurie mus apdovanoja sveikata ir laime, o mūsų gyvenimą paverčia prasmingu.“
Mudu su Samueliu kalbėjomės su šamanu tik kiek daugiau nei valandą, tačiau jis jau iš esmės keitė pagrindų pagrindus – visa tai, kuo buvau išmokytas tikėti.
„Dvasingas kelias be asketizmo ir pasiaukojimo?“ – nusijuokiau.
„Brolau, dvasingumą kiekvienas supranta savaip, – pataisė jis mane, – nes mes paprastai neskiriame „dvasinių“ ir „pasaulietiškų“ dalykų. Mums jie niekuo nesiskiria. Netgi du nepaliečių kalbos žodžiai atmik ir činmaja, kuriems jūsų tautiečiai priskiria reikšmę „dvasinis“, iš tiesų reiškia žmogaus „tikrąją esybę“ ir „ketinimų tyrumą“. O žodis džadžal, kuris paprastai verčiamas reikšme „pasaulietiškas“, iš tikrųjų reiškia „džiugią šeimos ir vaikų netvarką“.“
Sulig kiekvienu šamano žodžiu mano susidomėjimas vis augo ir augo.
„O prieš kalbant apie asketizmą ir pasiaukojimą, kurių tikėjaisi, galbūt reikėtų išsiaiškinti, ką tau reiškia žodis malonumas.“
„Paprasčiau ir būti negali“, – pamaniau. Ekstravagancija, paleistuvystė, piktnaudžiavimas. Maistas, pinigai, seksas.
„Galbūt tau malonumas siejasi su kokiais nepadoriais dalykais? Su moraliniu sugedimu? Gal tau atrodo, kad „geras“, dėmesio vertas gyvenimas neatsiejamas nuo asketizmo ir pasiaukojimo?“
Maniau esantis liberalių pažiūrų, todėl norėjau atsakyti „ne“.
Tačiau savo paties nuostabai suvokiau, kad toks atsakymas prilygtų melui.
„O Tradicijoje pripažįstama, kad protingi malonumai yra ne tik pagrindinis žmogiškosios patirties variklis, bet ir turi kur kas daugiau įtakos žmogaus fizinei ir psichinei gerovei nei bet koks asketizmas.“
„Bet ką jūs vadinate protingais malonumais?“ – paklausiau.
„Ar tau skauda?“ – visiškai netikėtai paklausė ir jis.
Be jokių abejonių, skausmas man nėra svetimas, juk vaikystėje laksčiau mėlynėmis nusėtomis blauzdomis, nubrozdintais keliais, spyglių nudraskytomis rankomis – šios trumpalaikės žaizdos neišvengiamai atsirasdavo su broliais ir seserimis statant namelius mūsų obuolyno medžiuose, įrengiant stovyklavietes visų pamirštuose kiaulidės užkaboriuose ar šiaudinius guolius tamsiuose apleistos daržinės kampuose.
Visgi tą akimirką, nors nosis atrodė nušalusi, o kojos nutirpusios, nes jau ilgokai nepatogiai sėdėjau ant kietų grindų, tikrai nesikankinau.
„Jei nieko neskauda, kas tuomet kelia nerimą?“
Net nustebau, kad nesugebu atsakyti į tokį paprastą klausimą.
„Išmokysiu kelių nepalietiškų žodžių. Pirmiausia, dukha – nerimas, užsidarymas, įtampa. Diskomfortas, sielvartas, sunkumai. Šiuo žodžiu apibūdiname ligos laikotarpį ar metus trunkantį gedulą netekus tėvo ar motinos.“
„Dukha džilo nusakome sunkų, kupiną rūpesčių gyvenimą, – pridūrė Samuelis, dabar jau įsitaisęs mano pašonėje, kad sušiltų. – O dukha bhognu reiškia „kęsti skausmą“.“
Palyginti su tuo, koks sunerimęs buvo mano linksmasis pusbrolis mums atvykus į šią nedidukę šventyklėlę, dabar jis atrodė nesuprantamai atsipalaidavęs šito „baubo“ šamano ir jo negyvėlio kaulų draugijoje.
„Žodžiu dukha apibūdiname širdies skausmą, – paaiškino Kušalas Magaras. – Tokias kančias žmonija renkasi itin dažnai vis kartodama tuos pačius pražūtingus įpročius, kenksmingas mintis, žodžius ir veiksmus.“
Man pasirodė žiauru išgirsti tokią mintį tokiais paprastais žodžiais. Vis dėlto negalėjau nepripažinti, kad ši savybė būdinga mano draugams ir šeimos nariams. Ir man pačiam.
„O priešingos reikšmės žodis būtų sukha, – tęsė jis dabar jau su linksmesne gaida balse. – Tai žodis, kuriuo įvardijame lengvumą ir pusiausvyrą. Gerą sveikatą. Vaisingą protą ir kūną. Patogumą. Viską, kas klesti, pamalonina, išlaisvina – žodžiu, palengvėjimą širdžiai.“
„Antar sukha reiškia vidinę laimę, – įsiterpė Samuelis. – O sukha purbak yra viskas, ką darome džiugiai ir todėl jaučiamės laimingi!“ – dar pridūrė jis, žaismingai braukdamas pirštais man per šonkaulius taip, kad rangiausi tarsi žaltys norėdamas išsisukti nuo kutenimo.
„Taigi, kokia palaima, – nusišypsojo Kušalas Magaras, – kad Tradicija moko mus pasirinkti: ar atsisakysime gyvenimo, kupino dukha – kančių, kurios išblaško ir užtemdo protą, ar rinksimės sukha – džiaugsmingą malonumą, kuris mums būdingas iš prigimties, priklauso kaip prigimtinė teisė ir moralinis įsipareigojimas.“
Akimirką užsimerkiau, kad sau mintyse pakartočiau šį man negirdėtą ir todėl gluminantį teiginį.
„Tai tiesa, kurią galite sau atrasti kiekvieną mielą dieną, – tęsė jis, – jei tik sugebėsite pajusti malonumą paprasčiausiose, kasdieniškiausiose situacijose: darbe, moksluose ar net gulėdami lovoje. Kitų žmonių kompanijoje ar visiškoje vienatvėje.“
Sėdėjau užsimerkęs, jausdamas, kaip liežuvis liečiasi prie dantų, kaip mano delnai šildo mano kelius ir kaip drabužiai švelniai priglunda prie mano odos.
„Tad kodėl gi nepasimėgavus tuo, kad turi plaučius ir gali kvėpuoti? Tuomet įkvėpk įvairiausių kvapų, drėgmės, šilto ir šalto oro negalvodamas apie tai, ar tau jie patinka. Džiaukis, kad turi rankas, kurias gali ištiesti į platų pasaulį: leisk savo rankoms pajusti dirvą, medžio žievę, akmenis, lapus, audinius ir odą – tiek savo, tiek kitų. Mėgaukis tuo, kad turi kojas, kuriomis gali stovėti, o tada ženk basomis ant plikos žemės, žolės, į vandenį ir džiaukis kiekvienu potyriu, tarsi jis būtų pirmasis. Ir kodėl gi nepabandžius iškišti nosies laukan, kai švilpia stiprūs vėjai ar pliaupia lietus, tarsi dar niekada iki šiol to nebūtum daręs?“
Įkvėpiau saldžiai vėsaus kalnų aromato – ir pasižadėjau įsisavinti šią pamoką, nes iškart supratau, kad ji viena gali daug ką pakeisti.
„Kaip paprasčiausi malonumai gali būti nuolatine varančiąja, puoselėjančiąja mūsų gyvenimo jėga, jei tik juos patys sau pripažįstame, taip ir laimei mūsų širdyje nereikia priežasties – užtenka to, kad esame gyvi ir savo rankose turime gyvenimo duotą nesuskaičiuojamų pasirinkimų dovaną.“
Mane pribloškė kone anarchiški šamano žodžiai.
Kaip jie skyrėsi nuo visuotinai skelbiamo budistų principo, teigiančio, kad gyvenimas – kančia, kurią palengvinti gali tik atsiskyrimas nuo aplinkinių, skausmo neigimas ir, galiausiai, sąmoningumo atmetimas.
Kaip šie žodžiai buvo nepanašūs į musulmonų tikėjimą „dieviškuoju likimu“, kai su žmogiškosiomis kančiomis susitaikoma nesiskundžiant, nes taip įvertinamas tikėjimas Dievo teisingumu.
Kaip jie skyrėsi nuo Indijoje gajos vedų filosofijos, teigiančios, kad visa materialioji visata tėra iliuzija, kurią reikia atmesti, apgaulė, kuriai atsispiria tik „tyrieji“. Šie geba pasinerti į samadhi komos būseną, kurioje išsilaisvina iš begalinės kančių kupino gimimo ir mirties ciklo vergovės.
Ir kaip jie buvo nutolę nuo krikščioniškų idėjų, kurių ugdomas užaugau: kad gyvenimas esantis sunkus, kad tai ašarų slėnis, kuriame turime tverti, kol mirtis atneš ramybę ir išganymą, bet tik užsitarnavusiems išgelbėjimo galimybę iš griežtojo dieviškojo patriarcho, kurio didybės manija ir žiaurumas liudijami jau ne vieną tūkstantmetį.
Ši gyva, džiaugsminga žmogiškoji prigimtis, Tradicijoje šlovinama šamano be jokių kunigų, taip skyrėsi nuo visko, ką iki šiol žinojau, kad negalėjau ja nesusižavėti.
V skyrius
Žmonija labai stengiasi patenkinti savo poreikius, todėl nesugeba pasimėgauti giliai širdyje glūdinčiu tvariu džiaugsmu.
TRIPURA RAHASYA
„Ar Tradicija tikrai neišreiškia paniekos pasauliui ar žmogiškajai prigimčiai?“ – privalėjau paklausti.
„Brolau, mūsų sakytinė išmintis besąlygiškai šlovina gyvenimą, – pareiškė šamanas. – Čia nereikia jokių pastangų, diskomforto ar griežto pasiaukojimo. Nereikalaujama ir kruopščiai laikytis kažkieno sugalvotos moralės ar dogmų.“
Ir vėl – negalėjau nenusišypsoti.
„Priešingai, šaivinio tantrizmo jogoje tikima, kad nušvitimą ir suvokimą galima pasiekti, jei nėra kančių ar didelių apribojimų – tuomet žmogus gali stipriau išgyventi visus šio puikaus gyvenimo aspektus atvira širdimi ir protu. Kartu jis patirs daugiau džiaugsmo, malonumo ir širdies ramybės. Būtent todėl pagrindinis Tradicijos simbolis – dievas Šiva, kurį mes vadiname Sukhinu – tuo, kuris yra laimingas.“
Būtent todėl Tradicija labai dažnai vadinama Šaiva. Šis žodis nepaliečių kalboje susijęs su kalnų dievybe Šiva, kurios vardas reiškia „geranoriškumą“, o ji pati simbolizuoja polinkį į tvarką – esminį sąmoningumo elementą šioje visatoje.
„Tokia malonumo samprata, viena vertus, natūrali žmogiškajai prigimčiai, o kita vertus, esminė tikrojo suvokimo kelyje, dažnai smarkiai iškraipoma tų, kurie turi žinių, bet nėra išmintingi.“
„O kas ją iškraipo?“ – paklausiau aš.
„Žmonės, kuriems trūksta sąžiningumo, kurie taip aklai siekia garbės ir turtų, kad nustoja buvę patys savimi, – paaiškino šamanas. – Žmonės, kylantys laiptais vadinamųjų „dvasinių“ sistemų hierarchijose, kurios iš esmės prieštarauja žmogiškajai prigimčiai. Žmonės, kaltinantys mus amoralumu ir teigiantys, kad mūsų seni papročiai pateisina atsitiktinius, neatsakingus lytinius santykius.“
Tokie prietarai ganėtinai gajūs, kai kalbama apie visokiausias „tantras“. Turiu pripažinti, kad ir pats anksčiau tuo tikėjau.
„O juk mūsų kalnų Tradicija moko, kad visų tų malonumų, kurie yra neatsiejami nuo savanaudiškų tikslų ir suteikia greitą, bet laikiną pasitenkinimą, mums niekada nepakaks. Darosi neįmanoma patenkinti savo troškimų, nes norų kyla vis daugiau ir juos visus reikia atpažinti ir išpildyti. Taip netenkame pusiausvyros. Pradedame svyruoti, galiausiai išsižadame įgimtos džiaugsmingos, šviesios savasties ir leidžiame, kad mus nugalėtų įvairiausi tamsūs troškimai, tampame priklausomi, ciniški ir kupini pagiežos.“
Linktelėjau pritardamas. Kas galėtų nesutikti, kad mūsų egocentriška, savanaudiška ir dažnai nusivylusi visuomenė, iš kurios pats atėjau, pirmenybę teikia neigimui.
„O mūsų Tradicija, priešingai, primena, kad nuolaidžiavimas savo silpnybėms neatneša nieko gero, šitaip tik apgaudinėjame patys save. Daug išmintingiau susilaikyti nuo pusėtino pasitenkinimo, nes taip mūsų troškimus patenkinti darosi vis sunkiau, ir siekti stabilių, intensyvių malonumų, kurie mums naudingi, nes pagerina mūsų fizinę ir dvasinę ištvermę. Reikia ieškoti malonumų, kurie suteikia širdies ir proto ramybę. Malonumų, kurie nušviečia ir praplečia mūsų sąmonę.“
Kušalas Magaras leido man pamąstyti apie tokių malonumų teikiamas galimybes, kol dar primetė malkų į laužą. Į savo puodą jis įbėrė kelias saujas arbatos lapelių, gausiai viską apibarstė prieskoniais ir galiausiai pridėjo sultingo imbiero.
„Taigi, brolau, ar jau pradedi suprasti? – jis stabtelėjo, kad arbatą pagardintų pienu ir cukrumi, tada pripylė gėrimo į tris aplamdytus metalinius puodelius, kuriuos Samuelis mums padalijo. – Tradicija moko, kad nors negalime išspręsti visų pasaulio rūpesčių, bent jau visada galime pasirinkti gyventi maloniai, produktyviai ir džiaugsmingai, nesvarbu, kokia mūsų materialinė padėtis. Be to, galime ir dosniai dalytis su kitais – pagal galimybes.“
Pritardamas ryžtingai linktelėjau ir gurkštelėjau šamano paruošto karamelinės spalvos gėrimo – net šiurpas nukrėtė netikėtai iš naujo sau atradus gaivinantį gardžios arbatos skonį.
VI skyrius
Teorinės žinios dar nė vieno nepavertė žinovu.
TRIPURA RAHASYA
„Jūsų žodžiai skamba labai įtikinamai“, – pasakiau kaip Samuelis rankose sukiodamas puodelį, kad sušiltų delnai.
„Niekada nepasikliauk žodžiais, – neatlyžo Kušalas Magaras. – Netikėk niekuo. Ir juo labiau – manimi. Kito žmogaus nuomonė dar nėra įrodymas – ypač kai pasaulyje tiek daug išmokyti bandančių, kurie tik kartoja kitų pasakytus žodžius. Verčiau klausykis savo širdies balso, o ne kitų žmonių nuomonės. Nes vos tik pradėsi vadovautis svetimomis mintimis, išklysi iš tiesos kelio.“
„Bet kas yra ta tiesa?“ – paklausiau.
„Mums tiesa yra Sat, kuri vaizduojama Šivos atvaizdu. Ši tiesa slypi už tikėjimo, ritualų ir jausmų. Ši tiesa peržengia mūsų įprastinių įsitikinimų saviapgaulę ir mūsų baikštaus proto ribas. Sat yra tiesa, kurios neišmokys jokie dvasiniai vadovai, kunigai ar pranašai, jos neįrodysi jokiose knygose. Tai tiesa, kurią galima suvokti tik tiesiogiai per patirtį, dėmesingai bendraujant su aplinkiniu pasauliu ir kitais žmonėmis. Matai, Sat nėra kokiais nors įvykiais grįsta tiesa, greičiau ją atrandame savyje kaip savižiną. Ši tiesa yra būties forma.“
Tiesa, kurios nelemia visuotinis susitarimas? Įsitikinimai, katekizmas, doktrinos ar dogmos? Net krūptelėjau. Šiek tiek primena Tomo Sternso Elioto ar Džeimso Džoiso idėjas. Pačius žodžius supratau, suvokiau, kad jie reikšmingi, bet negalėjau apsimesti, jog nutuokiu visą jais pasakomų minčių prasmę.
„Dėl šios priežasties mūsų Tradicijoje nieko nereikia priimti tiesiog aklai vadovaujantis tikėjimu, – tęsė jis. – Galų gale žinios, nepagrįstos pirmine patirtimi, nėra tikros – juk netiesioginės žinios vertingos tiek pat, kiek sapnai.“
Šiais keliais teiginiais jis sugriovė visus pagrindus, kuriais rėmėsi mano išsilavinimas. Bet kažkodėl patikėjau, kad tai tiesa. Metų metus mokiausi spręsti uždavinius, apskaičiuoti kvadratinių lygčių nežinomuosius, mintinai kaliau, kokio dydžio, tarkim, Priešvėjinių salų bendrasis vidaus produktas, o dabar visos tos žinios virto tiesiog nereikšmingais prisiminimais.
„Dėl šios priežasties Tradicijos šalininkai visada renkasi veiklą, o ne teoriją, ir taip siekia tiesiausio ir veiksmingiausio kelio į gilesnę savižiną, o kartu ir į išmintį.“
Nors tokia mintis man pasirodė ganėtinai priimtina, vis dar svarsčiau, kodėl jis nepripažįsta netiesioginių žinių. Mano kultūroje nepublikuota informacija laikoma beverte, tarsi tai tebūtų nepagrįstai skleidžiami gandai: jei knygose neparašyta, vadinasi, tai nėra tiesa. O dabar man siūlo pažinti sistemą, kuri visiškai nepriklauso nuo standartinių tekstų ar klasikinės literatūros, todėl nenuostabu, kad sutrikau.
„Bet, šamane-dadžū, – neatlyžau aš, – jūsų puikios anglų kalbos žinios turbūt įgytos studijuojant?“
Jis nusišypsojo ir, man pasirodė, droviai nuraudo.
„Aš – jauniausias vaikas šeimoje, – prisipažino jis. – Mano broliai paveldėjo šeimos namus ir žemę, mano seserys ištekėjo, o aš buvau išleistas į mokslus. Mane išsiuntė anapus kalnų studijuoti anglų kalba Dardžilingo mieste, nes mano mama irgi buvo baigusi mokslus ir norėjo užtikrinti man saugią ateitį valstybės tarnyboje. Bet tada ji mirė nuo tuberkuliozės, o tėvas parinko man kitą kelią. Jis nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Vis dėlto tokie neraštingi žmonės, nors, teigiama, gyvena skurde, dažnai turi daugiau praktinių žinių ir geba žvelgti giliau nei baigę mokyklas. Mano mama man atvėrė knygų anglų kalba pasaulį, o tėvas padovanojo mūsų protėvių išminties lobynus, nes pasirinko mane paveldėti Tradiciją per iniciaciją pas Banthavą Rai, išmintingiausią šių kalnų šamaną.“
Staiga pajutau, kad noriu suprasti šį žmogų: jo tautą ir jos istoriją, jo savitas žinias ir, kaip man pasirodė, jo paslaptis.
„Aišku, Tradicijoje pirmenybė teikiama praktinėms jos žinių studijoms, nes knyginė išmintis laikui bėgant išblėsta, ir galiausiai mūsų kelio pabaigoje išlieka tik tikroji mūsų savimonė.“
Niekada anksčiau nesusimąsčiau, kad būtų išmintinga reguliariai peržvelgti savo ugdymosi prioritetus. Kokius žodžius ir vaizdinius kasdien dėjausi sau į galvą? Ar jie man padės, ar mane praturtins ir patobulins, ar praplės mano žinias? Kokia bus mano savimonė, kai mano gyvenimo saulė ims leistis?
„Tokias praktines Tradicijos žinių studijas mes vadiname sadhana, – paaiškino jis. – Šiuo žodžiu įvardijamas pats veiksmingiausias metodas tikroms žinioms įgyti.“
„O ką jūs laikote tikromis žiniomis?“ – pasitikslinau.
„Savęs, o kartu ir visos būties supratimą, kuris peržengia įprastai mūsų jutimų nubrėžtas ribas. Ir, žinoma, toks supratimas pranoksta mokymąsi iš knygų ir mokytojų. Dėl šios priežasties Tradicijoje svarbiausia nuolat plėsti savo sąmonę, nes mūsų turimas savęs vaizdas gali plėstis tik iki mūsų nuovokos ribų.“
„O kam tada reikalingos tos „įprastinės ribos“, kurias vėliau būtina plėsti?“ – negalėjau nepaklausti.
„Mūsų kasdienis supratimas yra atrankinis. Mes suvokiame ir įsimename tik tai, kas mums reikalinga, tik tai, kas artima mūsų turimai nuomonei apie save, kitus ir pasaulį. Tradicijos sadhana moko mus išsilaisvinti iš beprasmių, reaktyvių įpročių, vedančių žalingų minčių, žodžių ir veiksmų link. Taip pat ji moko gyventi ir mylėti pilniau, veiksmingiau, džiaugsmingiau, išmintingiau, be baimių ir išankstinių sąlygų.“
Ir nors toks praktiškumas man pasirodė labai patrauklus, vis dar dvejojau, ar paprastumą praktikuojanti sistema galėtų suteikti tiek įspūdingai daug naudos, kaip žada šamanas.
Todėl tąsyk nusprendžiau pabūti atviras jo idėjoms – kai kurios man iš karto pasirodė vertos dėmesio ir paguodžiančios, o kitos – nesuprantamos ir provokuojančios, nes šie kalnų žmonės tokie malonūs, tokie laisvi, alsuojantys dvasios ramybe ir patenkinti savo gyvenimu, kas iš esmės taip svetima dėl nepasitikėjimo savimi kenčiančiai ir konfliktų kultūrai, iš kurios čia atkeliavau.
„O kaip „vyksta“ toji sadhana?“ – pasiteiravau.
„Palengva gilinant kasdienių patyrimų suvokimą, kad išmoktume suprasti, kuo maloni kiekviena akimirka, atrastume gyvenimo džiaugsmą ir taip atkurtume pusiausvyrą savyje ir aplink save. Juk kad rastumėte širdies ramybę, savo tikslą ir tvarią laimę, kurios taip ieškote, niekas, išskyrus jūsų pačių nuomonę, gyvenime neturi pasikeisti.“
Nors tikrai neužsiminiau, kad vis dar ieškau tikslo, prasmės ar laimės, dabar, kai jis apie tai prabilo, suvokiau, jog tai tiesa.
„Brolau, mes visi patys susikuriame savo realybę, – pareiškė jis, – nes visata mums atrodo tokia, kokią įsivaizduojame ją esant.“
Nustebęs pakėliau akis. Paskutiniai jo žodžiai grasino iš esmės pakeisti visą fizinės realybės sampratą, kuria buvau išmokytas tikėti.
„Tačiau iš pradžių užtenka žinoti, kad mūsų kalnų Tradicija yra džiaugsmingas metodas, apimantis visus ir viską, – pasakė jis. – Juk visatoje niekas neišskiriama ir niekas nedalijama – nėra jokių ribų, išskyrus žmogaus riboto suvokimo primetamas.“
Jis kalbėjo labai švelniai, tačiau kone fiziškai jaučiau kiekvieną tariamą skiemenį.
„Šį visa apimantį požiūrį čionykščiai kalnų žmonės pavertė praktine, eksperimentine, išlaisvinančia iš mūsų pačių susikurtų ribų sistema. Tai – šaivinio tantrizmo joga. Tai – mūsų Tradicija.“
Jis pažiūrėjo man į akis, priglaudė abi mano rankas sau prie širdies ir nusišypsojo.
Nusišypsojau ir aš. Žinojau, kad esu pasiruošęs pradėti.
VII skyrius
Tyra sąmonė – mūsų tikroji esybė…
Pamąstykite apie tai.
TRIPURA RAHASYA
„Šamane-dadžū, ką konkrečiai Jūs turite galvoje kalbėdamas apie tantras? – paklausiau, vėl gurkštelėdamas jo dieviškos arbatos. – Na, ten, iš kur aš kilęs, šis žodis siejamas su labai, na, ribotomis asociacijomis.“
„Kalbi apie seksą, tiesa? – pasitikslino jis. – Na, žinoma. Tuomet galbūt tau negirdėta, kad sekso ir tantros sąsaja sugalvota Vakaruose. Tai tėra pramanas, taip viliojantis, intriguojantis, kartu ir klaidinantis užsieniečius, o dabar jau net pačius indus.“
Sutrikęs šyptelėjau, tarsi būčiau asmeniškai atsakingas už tokias naivias, nepagrįstas interpretacijas, plačiai žinomas visuomenėje, kurioje užaugau.
„Tai grynų gryniausias nesusipratimas, atsiradęs todėl, kad, priešingai nei patriarchalinės religijos, Tradicija pripažįsta ir apima visas energijos ir sąmoningumo sąjungos išraiškas, taigi ir visapusišką žmogišką patirtį.“
Būtent šis Tradicijos principas pribloškė mane labiausiai.
„Dėl šios priežasties instinktyvus žmogaus lytinis potraukis mūsų sakytinėje išmintyje suvokiamas kaip vienas iš daugelio būdų ištirti savo tikrąją prigimtį ir taip įgyti žinių apie save. Tačiau seksas niekada nebuvo ir nėra tikrosios šaivinio tantrizmo jogos pagrindas, dėmesio centras ar tikslas. Teigiantys priešingai arba nieko apie ją nežino, arba šitaip išdykauja.“
Energingai linktelėjau tarsi norėdamas įrodyti, kad aš ne toks, nors net krūptelėjau prisiminęs daugybę knygų, kursų ir rekolekcijų, besidangstančių žodžiu „tantra“, siekiant pateisinti visokiausias narcisistines pasitenkinimo formas. Juo labiau, kad buvau šventai įsitikinęs, jog šis romus, besišypsantis kalnų žmogus net negalėjo įsivaizduoti masto, kokiu skleidžiami tokie mistiniai-seksualiniai paistalai.
„Reikia pripažinti, kad žmonija gali suklestėti tik tuomet, kai lytinę brandą ir emocinį pasitenkinimą pasiekiame per abipuse pagarba, parama grįstus santykius, kai tokius ryšius puoselėdami jaučiamės saugūs ir laimingi. Būtent dėl šios priežasties čia, kalnuose, jau nuo ankstyvos paauglystės mus moko atidžiai ištyrinėti savo kūno galimybes be jokios gėdos ar kaltės, kad geriau suprastume tas nuostabias visatos galias, kuriomis esame apdovanoti. Vėliau jaunuoliai praktikuojasi gilindami savo pojūčius, kurie nėra vien kūniški, nes ilgainiui išlavėja savimonė, savižina ir savo ruožtu padidėja empatija ir užuojauta.“
Pasižiūrėjau į jį nustebęs. Tokios neribotos galimybės nė iš tolo nepriminė mano klystkelių į brandą, lydimų nuolatinio kaltės jausmo, perdėtai prižiūrimų vikaro peripatetiko. Jis mus, iš baimės susigūžusius paauglius, gąsdindavo prakeiksmais ir vis kartojo, kad apaksime, jei neatsikratysime savo „nenormalių“ – kaip jam iškreiptai atrodė – įpročių arba jei per ilgai užsibūsime mokyklos dušinėje su kitais futbolo komandos nariais.
Savo prakeiksmams sustiprinti jis padalydavo mums lankstinukus, kuriuose, prisidengiant įmantriausiais žodžiais, būdavome įspėjami pernelyg nesidomėti savo – arba, dar blogiau, kitų žmonių – kūnu, Dievo suteikta šventove. O jei nelabasis mus sugundydavo nors per nago juodymą susidomėti savo „pasileidimu“, mums liepdavo arba persirengti sportine apranga ir sukti ratus mokyklos stadione, kol Šventoji Dvasia nuspręsdavo, kad jau galima „išgelbėti mus nuo pagundų“, arba paprasčiausiai išsitraukti rankas iš kišenių ir giedoti giesmes.
„Ir priešingai, susilaikymas nuo natūralios intymios išraiškos neveda išminties link, – tęsė šamanas. – Tada kūniški troškimai skatina veidmainiauti tiek mintimis, tiek savo poelgiais, taip kyla vidiniai ir išoriniai konfliktai, širdį gramzdinantys į depresiją, o sielą į neviltį. Galiausiai pratrūkstama pykčiu, agresija ir smurtu, nukreiptu tiek į save, tiek į kitus, o tuomet pasitaiko ir klastingų, žiaurių nusikaltimų žmogiškumui. O kur dar beprotybė ir fanatizmas?“
Nieko neatsakiau. Vis dar bandžiau susigyventi su mintimi, kad seksualinė išraiška neturi būti lydima kaltės, gėdos ar represijų, kad tai tiesiog dar vienas kelias savišvietos, savižinos link. Tokia idėja atrodė neįmanoma mano šizofreniškoje kultūroje, smerkiančioje vadinamuosius seksualinius „nusižengimus“, kai, viena vertus, sensacija verčiamas visiškai normalus kitų žmonių lytinis gyvenimas, o, kita vertus, stengiamasi kuo seksualiau pateikti visus kitus kasdienio gyvenimo aspektus: laikraščius, šampūną, automobilius, muilo operas, saldumynus ar net vaikiškus drabužius.
Kai buvau paauglys, seksas man buvo tai, ką darė varlės per biologijos pamokas, kad padėtų mums atlikti namų darbus; tai, ką išdykę suaugusieji bandydavo įžiūrėti vakarais rodomuose meilės serialuose; ir tai, ką išdarinėjo mūsų katinas su kaimynų katyte kiemo viduryje, kai pas mus svečiuodavosi mūsų dorieji giminaičiai. Kol augau, nė karto negirdėjau, kad intymūs santykiai yra kažkas daugiau nei lengvabūdiškas nesusivaldymas, apie ką mandagūs žmonės niekada nekalba ir neprisipažįsta, jog patys tuo užsiima.
Iš tiesų nuo pat mažumės buvome mokomi slapčia kikenti iš bet ko, kas susiję su seksu. Tokius dalykus slėpdavome nuo suaugusiųjų, bet jais didžiuodavomės tarp bendraamžių. Mus mokė išpažinti tokias nuodėmes kunigams, o vėliau tokiais klausimais kreiptis pas gydytojus. Todėl visiškai nenuostabu, kad slopinant tai, kas taip natūralu, malonu ir būtina žmogaus raidai, fizinei ir dvasinei sveikatai, tai, kas turėtų būti suvokiama kaip teigiamos, naudingos, kūrybinės mūsų kūno galios, paverčiant visa tai negatyviais ir net žalingais instinktais, susikaupusi energija gali tapti nekontroliuojama ir pasireikšti depresija, agresija ar paleistuvyste. Ar bent jau taip buvome mokomi manyti.
Nuo tokių minčių pradėjau nerimauti. Niekada anksčiau nebuvau sau pripažinęs, kad jaučiausi nusivylęs, o gal net prislėgtas, dėl visko kas susiję su lytiniu gyvenimu.
„Šamane-dadžū, – suniurnėjau, – mano pasaulis visiškai kitoks. Tiesą pasakius, man atrodo, kad jūs net neįsivaizduojate, kiek mes skiriamės.“
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/david-charles-manners/beribis-dangus/) на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
notes
1
Didysis šuolis – Mao Dzedongo įsakymu pradėta ir 1958–1961 m. vykdyta programa, kuria siekta radikaliai paspartinti Kinijos Liaudies Respublikos pramonės ir žemės ūkio raidą (čia ir toliau – red. past.).
2
Bodhisatva (skr. bodhisattva – „nubudusysis“) – budizmo mitologijoje žmogus (ar kokia kita gyva būtybė), siekiantis tapti buda.
3
XVIII a. vienos iš mažų karalysčių – Gorkhos – valdovas šachas Prithvis Narajanas, vadovavęs karinei konfederacijai iš vietos gyventojų, užvaldė visą Nepalą. Jis pradėjo Gurkhų dinastiją, dar kitaip vadinamą Šachų dinastija, nes jos valdovai tituluodavosi šachais.
4
Parampara, arba guru-šišja – klasikinė mokymo tradicija Indijoje, kai žinias ar įgūdžius mokytojas perduoda mokiniui, kuris gyvena mokytojo namuose ir su juo nuolat glaudžiai bendrauja.
5
Bindra yra pagrindinė pirmosios Deivido Čarzlo Manerso knygos „In the Shadow of Crows“ veikėja.
6
Suruvalas (ang. suruwal) – nepaliečių tautinio kostiumo kelnės.
7
Kundalini – ties stuburo pagrindu slypinti energija (vadinamoji „gyvatės jėga“).
8
Džeimsas Džordžas Freizeris (James George Frazer) – britų religijotyrininkas, antropologas, laikęsis evoliucionistinio požiūrio. Savo svarbiausiame veikale „The Golden Bough“ (12 t., 1907–1915 m.) dėstė, kaip žmonijos raidoje iš magijos kyla religija, o šią pakeičia mokslas.
9
„Beovulfas“ („Beowulf“, sukurtas tarp 700 ir 750 m.) – anglosaksų epas, pagrįstas skandinavų sagomis apie mitinius ir istorinius (VI a. I-osios pusės) herojus bei įvykius.
10
Senasis futarkas (Futhark) – seniausias runų raidynas, kuris buvo vartotas iki IX a.
11
Tridento mišios – Tridento susitikimo (vykusio su pertraukomis XVI a. Tridente (dabar Trento, Italija) ir Bolonijoje) kanonizuotos mišių apeigos ir liturginiai tekstai.
12
„Bhagavadgyta“ (skr. Viešpaties giesmė) – hinduistų šventraštis, epo „Mahabharata“ dalis, sukurta apie V a. pr. Kr.