Kai dingo balandžiai
Sofi Oksanen
„Kai dingo balandžiai“ – tai estų kilmės Suomijos rašytojos Sofi Oksanen trečiasis romanas iš tetralogijos apie netolimą Estijos praeitį ir politinį Europos suskaldymą. Ankstesnės dalys – „Stalino karvės“ ir „Valymas“. Romane vaizduojami neramumų ir tariamos taikos dešimtmečiai: Estijos Respublikos pirmojo laikotarpio pabaiga, Antrasis pasaulinis karas ir „atšilimas“ bei stagnacijos pradžia Sovietų Sąjungoje. Tai pasakojimas apie žmogaus santykius su valdžia, apie gebėjimą ir nenorą prisitaikyti, apie kaukes, kurias vieni pajėgia dėvėti, kiti – ne. Ką rinktis: ištverti tiesia nugara traiškomam krumpliaračių, ar pačiam tapti tokiu krumpliaračiu? Kartu knygoje gvildenamas tragiškas vienos šeimos likimas, ją supančių žmonių viltys ir netektys.
Kai dingo balandzai
PROLOGAS
Vakarų Estija, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga, 1948-ieji
Dar sykį nuėję prie Rozalijos kapo, padėjome pievų gėlių ant mėnesėto velėnos kauburėlio, tyliai pastovėjom abipus puokštės. Nenorėjau, kad Judita išeitų, nenorėjau jos paleisti, todėl ryžausi balsiai ištarti tai, ko tokiomis aplinkybėmis nevalia sakyti:
– Mudu daugiau niekada nebesusitiksim.
Girdėjau, kaip mano žodžiuose girgžtelėjo žvyras, jos akys pritvino ašarų, jos ašaros dažnai pakirsdavo man kojas ir mano blaivų protą paversdavo tošine valtele, kurią lengva įlinguoti. Dabar ašaros vilnimis ritosi jai iš akių kertelių. Galbūt norėjau sumažinti savo sielvartą ir todėl kalbėjau atžariai, galbūt paprasčiausiai norėjau būti šiurkštus, kad kelionėje ji galėtų keikti mane ir mano storžieviškumą, o gal staiga pasigedau paskutinio įrodymo, kad ji nenori išvykti, – aš vis dar nebuvau tikras dėl jos širdies kelių, nors mudu tiek išgyvenome kartu.
– Tu gailiesi prisiėmęs visa tai dėl manęs, – sukuždėjo Judita.
Jos įžvalgumas mane išgąsdino, sutrikęs pasikasiau sprandą. Vakare ji dar spėjo apkirpti man plaukus, jų pribyrėjo už apykaklės, kuteno.
– Nieko, aš suprantu, – pridūrė ji.
Nepaneigiau jos žodžių, nors galėjau. Vis dėlto aš netikėjau, kad be Juditos, nelauktai atsiradusios globotinės, miške būčiau ką daugiau nuveikęs. Vyrai davė suprasti, kad būčiau. Kai išgirdau, jog rusams priartėjus ji pabėgo iš Talino į Armių ūkį, man nebeliko kitos išeities, tik paslėpti ją miške. Armių ūkiu negalėjom pasikliauti, miške buvo saugiau. Judita buvo kaip sugauta paukštė saujoje, sužeistu sparnu, sunkios būklės, ištisas savaites krečiama nervų karštinės. Tik mūsų felčeriui žuvus per kautynes, vyrai sutiko, kad ponia Vaik mums padėtų, mums ir Juditai. Taigi man ir vėl pavyko ją išgelbėti, bet paskui, kai ji žengs boluojančiu priešais mus keliu, aš jau nebegalėsiu jos apginti. Vyrai iš tikrųjų teisūs: moterų ir vaikų vieta namuose. Judita turi pargrįžti į miestą. Mus juosęs pantis atsivijo ir miško apsauga sumenko. Vogčia stebėjau jos veidą: Juditos žvilgsnis buvo nukreiptas į kelią, kuris jos laukė, lūpos praviros, ji iš visų jėgų traukė orą į plaučius ir jos iškvėpimas vertė mane suabejoti dėl savo sprendimo.
– Taip visų geriausia. Mums visiems. Sugrįši į tą gyvenimą, iš kurio atėjai, – tariau.
– Jisai jau nebe toks. Niekuomet nebebus, koks buvęs.
PIRMA DALIS
„Paskui atėjo sargybinis Markas, nusivedė juos po vieną upelio pakrantėn ir sušaudė iš savo revolverio.“
12000. Iš 1962 m. sausio 16–20 d. vykusio masinių žudynių vykdytojų Juhano Juristės, Karlo Linaso ir Ervino Vikso teismo medžiagos. „Eesti Riiklik Kirjastus“ (Estijos TSR valstybinė leidykla), 1962.
Šiaurės Estija, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga. 1941-ieji
Gausmas ėjo stipryn, aš žinojau, kas laukia už tų medžių. Pažvelgiau į savo rankas, jos nedrebėjo. Po akimirkos bėgau prie artėjančios autokolonos, negalvodamas apie Edgarą ir jo nervus. Akies kertele mačiau, kaip jis virpančiais pirštais čiupnoja savo galifė su nederama kovoti mina. Ką tik buvome pratybose Suomijoj, ir aš ten rūpinausi Edgaru kaip vaiku, tačiau mūšis – kitas dalykas. Užduotį turim vykdyti čia. Bemat. Dabar. Puoliau bėgti, granatos daužėsi į kojas, išsitraukiau vieną iš už bato aulo ir mano pirštai jau juto, kaip ji skrieja ore. Pratybų saloje gauta Suomijos kariuomenės palaidinė tebeatrodė kaip nauja, ji teikė kojoms jėgų. Greitai visi mano tautiečiai vilkės tik Estijos kariuomenės uniformą, ne kieno nors kito, ne okupantų, ne sąjungininkų, o nuosavą. Mūsų tikslas buvo atsikovoti savo šalį.
Girdėjau, kaip jie bėga man iš paskos, kaip žemė dreba nuo mūsų jėgos, ir dar greičiau leidausi variklių gaudesio pusėn. Užuodžiau priešo prakaito tvaiką, burnoje jutau įniršio ir geležies skonį, auliniais trypė kažkas kitas, tasai nežinomas kovotojas, kuris neseniai mūšyje puolė į upelį ir svaidė į stribų batalioną granatas, granatą paruošk, užtaisyk – ugnis, granatą paruošk, užtaisyk – ugnis, tai buvo kažkas kitas, granatą paruošk, užtaisyk – ugnis, ir tasai kitas lėkė į gaudesį. Visi mūsų kulkosvaidžiai buvo nukreipti į stribų koloną. Jų buvo daugiau, nei mes manėm, jų buvo marios, rusų ir stribų bataliono vyrukų, estiškos eigasties, ir jie turėjo aibes mašinų ir kulkosvaidžių. Tačiau mes nepabūgom – pabūgo priešai, mus perliejo nirtulys, toks stiprus, kad priešininkai akimirksnį stabtelėjo, autobuso „Mootor“ ratai minutėlę sukosi vienoje vietoje, įniršis įkalino juos akimirkoje, ir tą akimirką pliūptelėjo ugnis; kartu su kitais puoliau prie „Mootoro“, ir mes išžudėm juos visus.
Rankų raumenys drebėjo nuo pasiųstų kulkų, riešą slėgė nusviestų granatų sunkis, tačiau palengva suvokiau pasibaigus mūšį. Kai kojos įprato stovėti vietoje ir šovinių tūtelės nebežiro žemėn, pastebėjau, kad mūšio pabaiga nedavė tylos. Ji atnešė triukšmą, iš žemės gelmių godžiai kylančių lervų judėjimą prie lavonų, mirties parankinių godų kirbesį siekiant šviežio kraujo, ir visa tat dvokė, išmatos ir skrandžio sultimis trenkiantys vėmalai laužė nosį. Mane apakino ryški šviesa, parako dūmams išsisklaidžius debesies pakrašty pasirodė tartum švytintis aukso vežimas, parengtas kritusiesiems surinkti, – mūsiškiams, stribams, rusams, estams, – visiems į vieną vežimą. Prisimerkiau. Ausyse spengė. Mačiau, kaip vyrai dvėsavo, šluostėsi kaktą, siūbavo vietoje it medžiai. Mėginau stebėti dangų, spindintį vežimą, bet man neleido ilgiau ramstyti išakyto „Mootoro“ šono. Miklesni jau ėmė veikti, nelyginant apsipirkdami turguje: reikėjo surinkti žuvusiųjų ginklus, tik ginklus, šovinių diržus ir dėklus. Nuliūlinom per kūnus, trūkčiojančias galūnes. Kai tik nuėmiau nuo nukauto priešo šovininę, kažkas tvirtai sugriebė mane už pėdos. Nė nespėjau nusitaikyti – sulinko keliai ir susmukau prie mirštančiojo toks pat bejėgis kaip ir jis, jausdamas, kad išmušė paskutinioji. Tačiau vyro žvilgsnis buvo nukreiptas ne į mane, vos girdimi žodžiai buvo skirti kažkam kitam, mylimam žmogui. Aš nesupratau, ką jis sako, kalbėjo rusiškai, bet tokiu balsu, kuris tegalėjo būti skirtas sužadėtinei. Būčiau suvokęs tai ir tuomet, jei purvinoje vyriškio saujoje nebūčiau išvydęs nuotraukos, o joje – balto suknelės krašto. Jis buvo suteptas mylimojo krauju, moters veidas liko po pirštu, staigiai išplėšiau koją, ir vyro žvilgsnyje, kur ką tik regėjau save, užgeso gyvybė. Prisiverčiau atsistoti, reikėjo veikti toliau.
Kai surinkome ginklus, iš tolumos vėl atsklido mašinų gausmas, ir seržantas Alikas įsakė trauktis. Manėm, kad stribų batalionas prieš pradėdamas naują puolimą laukia pastiprinimo arba ieško stovyklavietės, šiaip ar taip, jie seks mūsų pėdomis. Mūsiškiai kulkosvaidininkai jau buvo pasiekę pamiškę, kai išvydau pažįstamą žmogų, vis dar tebetrypiantį lavoną: Martas. Kojomis jau buvo spėjęs suknežinti kaukolę, smegenys susimaišė su žemėm, o Martas vis daužė ir daužė, daužė ir daužė, tartum norėdamas šautuvo buožę kiaurai lavoną suvaryti žemėn. Nubėgęs prie jo, sušėriau su tokia jėga, kad jis atgniaužė šautuvą. Martas šėlo nieko nematydamas, nepažindamas manęs, šaukė ant neregimo priešo ir mostagavo rankomis. Man pavyko išsijuostu iš kelnių diržu apvyti jį per liemenį ir nusitempt į tvarstyklą, kur vyrai paskubomis krovėsi mantą. Sukuždėjau, kad tą vyruką reikia stebėti. Pabarbenau sau į smilkinį, felčeris dirstelėjo į dvėsuojantį Martą, į putotas jo lūpų kerteles ir linktelėjo. Seržantas Alikas skubino vyrus, ištraukęs kažkam iš rankų gertuvę, sušuko, kad estas nekovoja prisisiurbęs kaip stribas. Ėmiau ieškoti Edgaro, įtariau, kad jis paspruko, tačiau pusbrolis kiūtojo ant akmens, prisidengęs burną, prakaito išmuštu veidu. Sugriebiau jį už peties, o kai paleidau, jis purvina nosine ėmė trintis švarką toje vietoje, kurią lietė mano kraujuoti pirštai.
– Aš nepajėgiu. Nepyk.
Man nudilgė krūtinę ūmus priešiškumas, staiga prisiminiau, kaip motina slėpė kavą ir vogčiom kaitė ją Edgarui, o kitiems ne. Papurčiau galvą. Dabar reikia susikaupti, turiu pamiršti kavą, pamiršti Martą ir tai, kaip buvau susitapatinęs su vyru, kurį išvydau jo paklaikusiame veide, tokiu kaip aš vyru, bėgančiu į mūšį su mano auliniais. Turėjau pamiršti man į koją įsisegusį priešą, kurio žvilgsnyje atpažinau save, ir tai, kad nemačiau savęs seržanto Aliko veide. Nė felčerio veide. Nė vieno vyro, kurį galėjai numanyti iš čia ištrūksiant. Tai trečias mūšis nuo tada, kai sugrįžom iš Suomijos, o aš vis tebesu gyvas, ant mano rankų – priešo kraujas. Iš kur tos netikėtos dvejonės? Kodėl nematau savęs tarp tų, kurie tikrai turi savo akimis išvysti taikos metą?
– Ar tu ketini ieškoti kitų estų, ar liksi kovoti su šiuo būriu? – paklausė Edgaras.
Pasukau galvą medžių pusėn. Mes gavom užduotį: turėjom susilpninti Estiją okupavusią Raudonąją armiją ir teikti Suomijos sąjungininkams žinių apie jos judėjimą. Aš gerai pamenu, kaip džiaugėmės apsivilkę naujas suomių uniformas ir vakarinėje rikiuotėje traukėme: Saa vabaks Eesti meri, saa vabaks Eesti pind.[1 - Laisva būk, estų jūra, laisva būk, estų žeme (est.). – Išnašose vertėjos pastabos.] Kai sugrįžom Estijon, mano dalinys vos spėjo perpjauti kai kurias telefono linijas, paskui nustojo veikti radijas, ir mes nusprendėme, kad duosim daugiau naudos prisidėję prie kitų kovotojų. Seržantas Alikas pasirodė esąs narsus vyras, miško broliai pašėlusiu greičiu judėjo pirmyn.
– Pabėgėliams gali prireikti prieglobsčio, – sukuždėjo Edgaras.
Jis teisus. Miško priedangoje einančią grupę sekė nemažas vyrų būrys, nors tolesnė kelionė būtų buvusi lėta, mat vienintelis kelias iš apsupties rato vedė pro raistą. Kovojome kaip patrakę, kad laimėtume jiems laiko, kad sulaikytume priešą, tačiau nebuvom tikri, ar to laiko pakaks persvarai įgyti. Edgaras nujautė, kur link suko mano būgštavimai. Jis pridūrė:
– Kas žino, kaip ten namiškiams klojasi. Apie Rozaliją nieko neteko girdėti.
Dar nespėjęs visko apgalvoti, linktelėjau ir nuėjau pranešti, kad, gindami pabėgėlius, eisim kartu su jais, nors Edgaras taip pasakė greičiausiai siekdamas išvengti naujo antpuolio, saugodamas savo kailį. Pusbrolis žinojo mano silpnybes. Kiekvieno mūsų namie laukė nuotaka, sužadėtinė arba žmona, tačiau tik aš pasiteisinau, kad vengiu mūšio dėl moters. Vis dėlto stengiausi įtikinti save, kad mano pasirinkimas buvo iš tiesų garbingas, netgi protingas.
Kapitonui mūsų pasitraukimas pasirodė geras sprendimas. Kad ir kaip ten buvo, kelyje jaučiausi esąs keistai laisvas. Galbūt todėl, kad kaire ausimi dar negalėjau girdėti, ar todėl, jog galvoje vis tebeaidėjo paskutiniai mirštančio priešo žodžiai savo sužadėtinei. Atrodė, tartum visa, kas buvo nutikę, yra kažkaip netikra, lyg mirties tvaikas dar tebesilaikytų ant mano rankų, nors ilgai jas prausiausi pakelėje aptiktame šaltinyje. Delno linijos – gyvenimo, širdies ir pagrindinė – teberyškėjo tamsiai ruda spalva, uždžiūvęs kraujas įsigėrė giliai į odą, ir tęsiau kelią ranka rankon su numirėliais. Kartkartėmis prisimindavau, kaip mano kojos skubėjo į kovą, kaip ranka nedvejodama privertė uždainuoti kulkosvaidį, kaip pasibaigus šoviniams griebiausi pistoleto, o paskui panaudojau žemėj rastą akmenį ir galų gale daužiau raudonarmiečio galvą į autobuso „Mootor“ rato apsaugą. Tačiau tai buvau ne aš, tai buvo tasai kitas.
Mano kompasas pradingo per mūšį, ir mes klibikščiavome nepažįstamu mišku. Vis tiek ėjau toliau, tarsi žinodamas, kur mes einame, ir kai vėl užgirdau giedant paukštį, kiek atsitokėjau. Edgaras netrukus pastebėjo, kad aš neinu nustatyta kryptimi, tačiau vargu ar imtų skųstis, geriau buvo laikytis atstu nuo pabėgėlių, kuriuos persekiojo stribų batalionas. To nereikėjo garsiai sakyti. Porą kartų Edgaras mėgino siūlyti, kad liktume ramiai laukti ateinant vokiečių, visa kita neteko prasmės, taigi dabar nebevertėjo rizikuoti. Aš neklausiau jo, traukiau toliau: eisiu Armių sodybon ginti Rozalijos ir jos šeimos, ištirsiu Simsonų ūkio būklę, o jeigu kovos tebevyks, susiradęs kokį patikimą miško brolį, prisidėsiu prie jo būrio. Edgaras sekė man iš paskos kaip tada Suomijos įlankoje, kelyje į mokymus. Anuomet iš ledo properšų besisunkiantis vanduo privertė nublykšti pusbrolio skruostus, ir jis norėjo grįžti atgal. Kai slidės apledėjo, daužiau gurvuolius ir nuo Edgaro slidžių. Paskui vėl nušliuožėm vorele, aš pirmas, Edgaras man įkandin, kaip ir dabar. Tačiau dabar norėjau palaikyti didesnį atstumą, kad pusbrolio dvėsavimas susilietų su medžių ošimu. Kai pirmiau išsitraukiau žiupsnį tabako, mano pirštai drebėjo, nenorėjau, kad Edgaras tai matytų. Akyse nuolat iškildavo stvėrusio man už kojos vyro veidas, aš paspartinau žingsnį, kuprinė sunkino ėjimą, vis dėlto paspartinau žingsnį – norėjau palikti už nugaros vyro veidą, vyro, kuris greičiausiai žuvo nuo mano kulkos, kurio nuotaka niekuomet nesužinos, kur liko jos jaunikis, ir kurio paskutiniai žodžiai buvo: „Aš myliu tave.“ Buvo ir kitų priežasčių, kodėl su malonumu pasitraukiau, palikau kitus rengti naują išpuolį. Sąjungininkai fricai man jau pirma kėlė įtarimų.
Jie pasiuntė mūsų pajėgas Raudonosios armijos užnugarin, įdavę vieną kitą granatą, pistoletą ir sugedusį radiją, daugiau nieko. Mums nedavė net padoraus Estijos žemėlapio. Nekilo abejonių, kad buvo nutarta mus panaudoti kaip „patrankų mėsą“. Nepaisydamas to, aš vykdžiau įsakymus ir įtarimus pasilaikiau sau. Tartum nebūtume nieko pasimokę iš praėjusių šimtmečių, iš laikų, kai Baltijos baronai dyrė nuo mūsų kelis kailius.
Prieš kelionę Suomijon norėjau prisidėti prie Žaliojo Kapitono būrio, kone ruošiausi įvykdyti pasikėsinimą. Mano ketinimai pasikeitė, kai buvau pakviestas į suomių surengtus mokymus ir jūra pagaliau apledijo, tad buvo nesunku pasiekti Suomiją. Aš palaikiau tai lemties ženklu; miško brolių draugėje buvo tiek pasipūtimo ir neatsargumo, ir šitai nepadės laimėti jokio karo, šitaip neišvysime priešų pajėgų, nesugrąžinsim žmonių iš Sibiro ir neatgausim namų. Žaliojo Kapitono veiklą maniau esant rizikingą – vidinėje švarko kišenėje jis nešiojosi užrašų knygelę, kurioje žymėjosi visų savo būrio vyrų duomenis ir piešė tikslius atakų bei žygių planus. Mano įtarimus patvirtino Marto duktė. Ji man papasakojo, kad stribai buvo radę jos motinos surašytus maisto sąsiuvinius, kurie buvo kruopščiai suliniuoti skiltimis su įrašais, kada kas ateidavo pas juos valgyti, nes Žaliasis Kapitonas buvo pažadėjęs, jog vėliau bus atlyginta už visą vargą ir maistą. Dabar iš gimtosios Marto sodybos teliko rūkstantys griuvėsiai, pats Martas išprotėjo, o jo duktė ėjo kažkur priešais mus drauge su kitais pabėgėliais. Kai kurie iš maisto sąsiuviniuose surašytų miško brolių jau buvo nužudyti.
Supratau – Estijai vėl išlaisvėjus, tuos metus bus norima prisiminti su švaria sąžine: reikėjo įrodymų ir dokumentinės medžiagos, kad visa buvo daroma laikantis įstatymo ir gerų papročių. Betgi kaip tik mandagiai elgtis ir negalėjome sau leisti, vien bolševikų veiksmai parodė, kad mūsų šalis ir namai buvo patekę į necivilizuotų būtybių rankas. Vis dėlto nesiėmiau balsiai svarstyti kapitono, jis buvo itin drąsus vyras ir Nepriklausomybės karo didvyris, išmanantis apie karybą geriau už mane, jo išminties galėjai pasimokyti. Jis ugdė vyrus, mokė juos šaudyti ir Morzės abėcėlės bei rūpinosi, kad kasdien vyktų svarbiausio įgūdžio miške – bėgimo – pratybos. Jeigu Žaliasis Kapitonas nebūtų pratęs pareigingai visko užrašinėti, būčiau galėjęs likti su jo būriu Estijoje. Arba jeigu jo vyrai nebūtų turėję fotoaparato. Aš jau kuris laikas buvau su jais, kai vieną rytą kažkas staiga paragino nusifotografuoti grupinei nuotraukai. Vienas man nepažįstamas vyrukas tyliai iš ten paspruko, ir aš pasekiau juo, sakydamas, kad aš čia niekuo dėtas, iš tikrųjų nesu net būrio narys. Vaikinai pozavo priešais bunkerį petys petin, su rankinėmis granatomis prie diržo, kažkoks pokštininkas įkišo galvą į gramofono lagaminėlį. Priešais būrį buvo padėta kuprinė, prikimšta iš valsčiaus tarybos kasos seifo paimtų komunistinių pinigų, tų pačių, kuriuos anądien Žaliasis Kapitonas glėbiais dalijo valsčiaus tarybos darbuotojams, nes vis tiek jisai liks dėl visko kaltas.
– Imkite kiek lenda, – kalbėjo jis, – tai Sovietų Sąjungos iš žmonių konfiskuoti rubliai.
Kapitonas jau buvo tapęs legenda, aš tam nebūčiau tikęs, nenorėjau būti didvyriu. Ar tai silpnybė? Ar buvau visa galva geresnis už Edgarą?
Rozalija būtų didžiavusis bendromis nuotraukomis – ir darytomis mokymų saloje, ir su Žaliojo Kapitono vyrais. Vis dėlto neketinau kartoti kapitono klaidos, todėl ir Rozalijos nuotrauką sudraskiau į skutelius, nors ir nenoriais pirštais. Rozalijos žvilgsnis guosdavo mane ne vieną beviltiškumo akimirką, ir jeigu mano gyvybė gyslomis nutekėtų žemėn, man reikėtų jos nuotraukos, jos jau dabar reikia, man reikėjo jos žvilgsnio, kai traukėm per akmenis ir samanas, ir aš buvau palikęs kovojančius brolius. Paskui mane kėblinantis Edgaras nė karto nebuvo prisiminęs savo žmonos. Kai atėjo pirtin, kur laukiau kelionės į Suomiją, jis paaiškino, kad šiukštu nevalia kam nors prasitarti, esą jis grįžta tėviškėn. Dezertyro rūpestis buvo suprantamas, visi žinojo, kokie silpni jo motinos nervai. Tačiau niekaip negalėjau įsivaizduoti, kad būčiau įstengęs šitaip pasielgti – neduoti Rozalijai jokio gyvybės ženklo. Girdėjau Edgarą, šnopuojantį man už nugaros, ir negalėjau suvokti, kodėl jis norėjo, kad jo žmona tikėtų jį vis tebesant mobilizuotą į Raudonosios armijos gretas. Aš troškau kuo greičiau pas Rozaliją, Edgaras nė žodeliu neužsiminė apie susitikimą su žmona. Jau ėmiau įtarinėti, kad jis nori pabėgti nuo savo žmonos, buvo radęs naują mylimąją, galbūt Helsinkyje. Edgaras dažnai turėjo ten reikalų, vis trynėsi po „Klaus Kurki“ restoraną. O mano įtarimams prieštaravo tai, kad jokia moteris neprivertė migloti jo žvilgsnio ir degtinė jo visai netraukė, priešingai nei mus visus; apie tai visuomet bylojo jo gaivus kvapas, kai pareidavo į mūsų nakvynės vietą. Pusbrolis irgi vilkėjo mums visai veltui duotą sportinę aprangą, nors audinį ir sukirpimą nužiūrėjo patempęs lūpą. Tokiais drabužiais, aišku, negalėjai vestis damų pasivaikščioti, taip pat negalėjai jų pralinksminti už tas 20 markių, kurias kasdien gaudavome, nekalbant apie pažintį su Helsinkio viešnamiais. Dienpinigių vos pakako tabakui, puskojinėms ir kitiems būtiniems dalykams.
Kiti skersavo į mano pusbrolį keistu žvilgsniu, manė jį esant ne tokį kaip visi, ir aš jau ėmiau būgštauti, kad jis bus išsiųstas iš salos kaip netinkamas užduočiai vykdyti. Todėl po to, kai dėl atatrankos šautuvas perkirto jam antakį ir sukėlė nuolatinę šaudymo baimę, nutariau su Edgaru rimtai padirbėti. Drauge stebėjausi, kaip jis tvarkėsi tarnaudamas Raudonojoje armijoje ir kaip sugebėjo išstorėti per liemenį, vargu ar Raudonoji armija maitino jį vien lašiniais ir ragaišiu. Šiaip ar taip, Stafanio saloje pranyko grietine sotintas pilvukas, Suomijoje visa buvo kaip ant delno. Pusbroliui daug ką atleisdavo, nes jo būta plepaus. Kai Suomijos generalitetas atsiuntė mums vyrus skaityti paskaitų, pusbrolis turėjo progą pasirodyti, kaip gerai išmano raudonarmiečių antpetines juosteles, ir pademonstruoti savo puikiai nugludintą rusų kalbą; jis netgi stengėsi mokyti kitus, kaip šokti su parašiutu, nors pats nebuvo nė karto nušokęs. Vakarais triūsdavo padirbinėdamas Estijon grįžti būtinus dokumentus, man jis pakuždėjo galvojąs apie idealų būrį, kurio pagrindą sukurs čia pat, saloje. Netrukdžiau pusbroliui plepėti, skirtingai nei kiti, buvau pratęs prie savo vaikystės draugo lakios vaizduotės. Tačiau kiti klausėsi Edgaro paistalų ausis pastatę – mes turėjom gana daug laisvalaikio, tokių akimirkų, kai vaikinai galėjo stebėti kiekvieną „lotą“[2 - Lotta Svärd – 1920–1944 m. Suomijoje veikusi moterų savanorių pilietinės savigynos organizacija. Pavadinta pagal suomių literatūros klasiko J. L. Runebergo eilėraštį (svärd – šved. kardas).], tarsi tai būtų pirmoji moteris pasauly. Aš šitokiom valandėlėm galvojau apie Rozaliją ir pavasarinę sėją. Birželį mus pasiekė žinios apie trėmimą. Nuo tada, kai mano tėvas praėjusiais metais buvo suimtas, nieko apie jį nebegirdėjau. Mama tuomet verkė, kad tėvas būtų turėjęs išmokt giedoti „Internacionalą“, būtų turėjęs išmokti laiku nusiimti kepurę, būtų turėjęs mažiau kalbėti apie bulvių ūkius ir sutikti su nacionalizavimu, bet aš žinojau, kad tėvas nebūtų sugebėjęs to daryti. Simsonai vis tiek paliko be ūkio, sūnus išėjo miškan, o tėvas – už grotų. Jis turėjo būti perspėjamasis pavyzdys. Tuo pat metu žmonės buvo raminami, kad žemės niekas neatims, bet kas tais bolševikais apskritai patikės.
Tačiau Edgaro nejaudino Simsonų padėtis, nė trupučio, nors mūsų ūkio pinigais buvo apmokėti visi jo mokslai – tose mokyklose, apie kurias Edgaras ilgai postringaudavo su kitais, studentavimas Tartu, o studentų tarp mūsų nestigo, ūkininkų buvo mažiau. Kai Edgaras su kitais studentais juokėsi iš to, ką manė esant pernelyg paprasta, buvo aišku, kaip vienapusiškai jie matė gyvenimą. Neišprusėlis jiems buvo tartum keiksmažodis, ir jie vertino žmones pagal tai, ar tie baigė trejetą mokyklos klasių, ar daugiau. Kartkartėmis iš vaikinų kalbos buvo aišku, kad jie yra prisiskaitę begales angliškų istorijų apie šnipus, kurios skatino vaizduotės galią, – esą, Stafanio saloje būsią parengti tokie šnipai, kad Raudonoji armija nebeturės kur dėtis. Pirmučiausias iš draugijos tą evangeliją skelbė Edgaras. Nors kai kurie vyrukai buvo linkę ieškoti nuotykių, bailių šioje draugėje vis dėlto nebuvo, ir tai kėlė šiokį tokį pasitikėjimą, atbaidė mano dvejones, kas apskritai laukia tokios draugės. Esminės tiesos buvo taip pat aiškios, visi mokėsi radisto amato, mes pratinomės prie Morzės, ir nors Edgaras atgrubnagiškai užtaisinėjo šautuvą, slaptų žinučių siuntimas puikiai tiko jo šilkiniams pirštams, jie gebėjo išbelsti kone šimtą raidžių per minutę, o mano pirštai geriau tiko žagrei laikyti. Tačiau dėl savo pasaulėžiūros svarbiausių principų ir proangliškos orientacijos laikėmės tos pačios nuomonės.
Aš turėjau savo planą: jau palikdamas salą kišenėje prie krūtinės vietoje Rozalijos nuotraukos laikiau popieriaus lapą su skylėmis įsegti bylon, nešiotis visus duomenis buvo pernelyg drąsu. Buvau nusipirkęs ir sąsiuvinį vaškuotais viršeliais dienoraščiui rašyti. Ketinau rinkti įrodymus apie naikinamąją bolševikų veiklą. Stojus taikai jų reikės. Tada perleisiu tuos popierius sumanesniems už mane plunksnagraužiams, tiems, kurie imsis rašyti mūsų laisvės kovų istoriją. Suvokimas, kokia svarbi yra ši užduotis, palaikė tvirtą nusistatymą, kai ėmiau save įtarinėti, kad laikiausi nuošaliai nuo didelių užmojų iš baimės ar todėl, kad pasirinkau būdą, padedantį išvengti rašliavos. Vis dėlto turėjau užduotį, kuria mano tėvas būtų didžiavęsis. Aš neketinau žymėti nieko, kas būtų kėlę grėsmę kitiems; nieko tokio, kas per daug atskleistų mūsų ryšininkus. Aš nenurodyčiau jų vardų, galbūt netgi neminėčiau vietų. Pasirūpinčiau fotoaparatą, bet ne mūsų brolių bendroms nuotraukoms. Visur žvilgsojo šnipų akys. Jų blizgesy buvo apstu aukso, mūsų, kitų, akyse – pilna žemių.
Talinas, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga. 1941-ieji
Grūdų sandėliai degė ir dangun kilo dūmų stulpai. Keliai buvo sausakimši skubančių autobusų ir lengvųjų automobilių, ratai žviegė, trokšdami išlikti, visai kaip žmonės, sprogimas! Priešlėktuvinio pabūklo salvė. Stiklo šukių it liūties papliūpos. Judita sėdėjo išsižiojusi motinos virtuvės kertėje; motina pabėgo į kaimą pas savo seserį Liją ir paliko Juditą vieną laukti bombos, bombos, padarysiančios viskam galą. Jau kurį laiką keliuose iš Talino į Narvą susidarydavo evakuojamų sunkvežimių spūstys ir, pasak gandų, buvo įsteigti evakuacijos komisariatai: komisariatai galvijams evakuoti, grūdams ir lęšiams evakuoti, bet kokiai materijai evakuoti – bolševikai ketino išgabenti viską – visa, kas tik įmanoma, netgi duonos kriaukšles, vokiečiams nei estams nepalikti nieko. Armija naudojo vyrus laukams tuštinti. Viskas Narvos kryptim, uostų kryptim. Sprogimas.
Judita užsispaudė delnais ausis, stipriai užsispaudė. Ji jau susitaikė su mintimi, kad miestas bus nusiaubtas iki vokiečiams ateinant, ji tenorėjo, kad jos valanda būtų išmušusi kasdieniškesnėmis aplinkybėmis: kad paskutiniai garsai, kuriuos girdės, būtų šaukšto taukšėjimas lėkštėje, dzingsėjimas plaukų smeigtukų prisipildančioje dėžutėje, statomo ant stalo pieno indo duslus kaukštelėjimas. Paukščiai! Jų giesmės! Tačiau Liuftvafė ir zenitinės patrankos prarijo paukščius, paukščių ji daugiau niekada nebegirdės. Nei šunų. Nei kačių miaukimo, varnų krankimo, viršutinio buto bildesio, apatinio aukšto vaikų, pasiuntinių trepsenimo, vaikiško vežimėlio girgždesio, nei kibiro barkštelėjimo, kai kaimynė atsitrenkia galva į lauko durų staktą po Juditos langu. Judita irgi mėgino nešioti dubenį ant galvos, tiesa, kambaryje ir slapčiom pozuodama priešais veidrodį, stebėdamasi, kodėl modeliuotojai neišrado skrybėlės, kurią būtų galima dėvėti užmovus ant nedidelio dubens ar kibiro. Pasisekimas garantuotas. Moterys juk yra tokios vaikiškos, tokios juokingos, apsisaugančios kibiro pavidalo kvailyste. Skardos barškėjimas vis dėlto liko praeityje, toje praeityje, kur liko ir kasdienybė. Tiesa, ji buvo kupina netekčių ir joje vyravo bolševikai, bet vis tiek tai buvo kasdienybė su savo įprastais garsais. Pavasarį brolis nusiuntė Juditą gyventi pas motiną Baltojo Laivo gatvėn, dėl visa ko, ir dienos bėgo savo vaga, nors brolis su žmona buvo išvežti birželį ir Judita paskiau nieko negirdėjo apie Johaną ir brolienę, o Johano name apsigyveno svetimi, svarbūs veikėjai iš komisariato. Juditos vyras jau anksčiau buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją. Po motinos butu gyvenanti Eliza savo ruožtu buvo apkaltinta kontrrevoliucine veikla – įtarė, kad Eliza žinojo apie nuomojusios iš jos kambarį Karinos ketinimą išvykti iš šalies. Judita taip pat buvo apklausta dėl Karinos. O vėliau dienos tekėjo sau, sudarydamos kasdienį gyvenimą, kuris, šiaip ar taip, buvo geresnis už siaubimo dienas. Kaime, pas tetą Leonidą, Rozalija toliau melžė karves, nepaisydama to, kad jos sužadėtinio šeima patyrė terorą, Simsonų vienkiemis buvo nacionalizuotas, Rolando tėvas suimtas, o jo motina persikraustė į Armių sodybą po Rozalijos sparnu. Už tai Judita buvo dėkinga Rozalijai. Ji nebūtų ištvėrusi savo anytos draugės, netgi sunkmečiu, ji nepasižymėjo Rozalijos kantrybe. Jeigu Juditos vyras apie tai sužinotų, vėl rastų naują dingstį priekaištauti, jo mamulė iš numylėto sūnaus žmonos nenusipelnė tokio abejingumo. Gal ir teisybė, tačiau Rozalija kur kas geriau už Juditą rūpinosi anyta ir, anytos džiaugsmui, ilgainiui pripildys trobą mažųjų. To Judita jau nebepamatys.
Ji ėmė galvoti, kokį vaizdą ir kokius balsus iš praeities kasdienos norėtų nusiskinti mintimis prieš galą. Galbūt vieną vaikystės dieną, Rozaliją ir iš virtuvės sklindančius kasdienius balsus, akimirką, kuri skamba taip pat, kaip jų taikiais rytmečiais, kai galėjai būti tikra, kad diena bus lygiai tokia kaip praėjusi, tokią dieną, kai Liuterio gamyklos fanerinė kėdė palei mamos langą braižė grindis ir raižymo garsas erzino Juditą, tokią dieną, kai Judita negalvojo apie ką nors svarbesnio, tokią, kai ją pykdė smulkmenos. O gal prieš mirtį ji norėjo vaizduotėje išvysti dieną iš tų laikų, kai ji tebuvo netekėjusi mergaitė, laikų, kai niekas nejaudino labiau už suknelę dėžėje, supakuotą į šilko popierių, suknelę dėl būsimo jaunikio; nieku gyvu nebūtų galvojusi apie savo vyrą. Ji įsikando į lūpą – netgi priverstinai negalėjo išguiti vyro iš savo minčių. Jeigu ką tik kambarį nušvietęs sprogimas būtų kliudęs namą, jos paskutinė mintis būtų likusi apie santuoką. Nauja papliūpa privertė trūkčioti raumenis, tačiau sprogimai nekėlė jokio jausmo ir ji nebesigūžė.
Mintis apie žūtį kartu su miestu šovė jai į galvą dieną prieš motinai išvykstant ir liko tūnoti, tarytum niekados nebūtų norėjusi nieko daugiau. Talinas jai vis dėlto patiko, o anyta – ne, ir anyta dabar buvo Armių vienkiemyje. Mama norėjo išginti tenai ir Juditą, beveik visa šeima dabar gyveno po tetos Leonidos sparnu, juk tokiomis akimirkomis saugu būti su artimaisiais.
– Ačiū Dievui, kad tavo tėvas to nemato. Padalykime papildomas burnas taip: viena mano sesuo pasiims mane, o kita – tave. Tik kuriam laikui. Judita, ir pasistenk kaip nors sutarti su savo anyta.
Judita nudavė sutinkanti, kad tik motina išvyktų. Pas tetą Leonidą ji nevažiuos. Judita nepalaikė mamos lūkesčių dėl pergalės, bet mintyse ji buvo dėkinga, kad plaučių uždegimas pakirto tėvą dar tuomet, kai šalyje viskas buvo gerai, tėtis nebūtų pakėlęs bolševikų tvarkos ir Johano dingimo. Sovietų Sąjungos žmonių ištekliai buvo begaliniai, kodėl padėtis turėtų pasikeisti kaip tik dabar? Kodėl ji nepasikeitė prieš birželio tremtį, prieš suimant brolį? Kovų dundesys sunkiais ir purvinais patrankų ratais rieda tolyn ir nužudys juos visus, štai ir viskas. Judita užsimerkė, kambaryje buvo šviesu: padange sklandantys šviesos pluoštai panėšėjo į Joninių fejerverką prie Piritos paplūdimio paviljono, tuomet jau ištisi metai ji buvo tituluojama ponia. Tada Juditos klausa buvo be priekaišto ir rūpesčiai visai kiti, ji vangiai ilgėjosi vyro, arba tikriau – įvaizdžio, kurį tas jai paliko. Ir Joninių vakaro Piritoje ji tikrai troško, labai troško. Ji įsisvajojo į vasaros naktį Piritoje, sutelkdama dėmesį į degančias deguto statines, mišką, kuris ošė, tarsi jame būtų kukavusi gegutė. Liežuvio galiuku ji lyžtelėjo kiek suskeldėjusį, kiek išsklidusį lūpdažį, bet jai buvo nesvarbu, nes tai reiškė, kad jos lūpas bučiavo, o muzikantai stengėsi iš peties, daina pasakojo apie praeinantį jaunystės sapną, kaip briedis geria prie šaltinio, jis rūpesčių jokių neturi, ir naktis buvo kupina čiauškesio apie paparčio žiedą, o čiauškėjimus lydėjo juoko protrūkiai, ir netekėjusios Juditos draugės kvatojo, valiūkiškai purtydamos savo šukuosenas, joms viskas buvo priešaky ir Joninių nakties burtai galėjo išpildyti visus troškimus. Judita jautė, kaip ponios padėtis rantė jai skruostų odą, jos kūno lieknumą ir alsavimo lengvumą. Kadangi tai nežadino jokio susižavėjimo, prieš drauges ji vaidino patyrusią moterį, truputį protingesnę, truputį geresnę, ir, kaip dera patyrusiai moteriškei, iškalbingai laikėsi savo vyro rankos ir kartu stengėsi užgniaužti karčią pavydo sėklą – juk draugės dar nebuvo nieko išsirinkusios ir niekas jų nenuvedė prie altoriaus. Bet čia Juditos vyras nusitempė ją šokti, kartodamas dainos žodžius, kad jo žmonelė maža kaip laikrodėlis, ir tasai švelnumas jo balse nušokdino juos toliau nuo kitų, orkestras jau grojo kitą melodiją, nerūpestingi briedžiai buvo pamiršti, ir Judita prisimins, kodėl ji ištekėjo už savo vyro.
Šią naktį. Šįkart jai pavyks. Judita išsigandusi atsimerkė, ji vėl galvojo apie savo vyrą. Išvydo brėkštant saulę nuo Suomijos įlankos. Tačiau tai ne saulėlydis, o bėgančio jūra Raudonojo Talino žara, flotilės klykavo kaip išbaidyti paukščiai. Traukimosi garsai. Judita nusvirduliavo per kambarį ir, perėjusi grindis, atsirėmė į sieną. Ji negalėjo patikėti, kad bolševikai bėga. Susmukusi miegamojo kampe, ji perprato, kad Liuftvafės mašinas domino vien sprunkantys laivai, ne Talinas, tačiau tai nesukėlė jokio jausmo. Linkstančios kojos puikiai atminė, ką reiškia lėktuvo ūžesys: reikėjo bėgti į krūmus, kur nors slėptis, kaip ir tada, kai buvo kaime, padėjo Rozalijai ir tetai varyti naminę, ir, danguje netikėtai pasirodžius priešui, teta apvertė bidoną, jos puolė po medžiais, dūsuodamos įsispoksojo į žemai praskrendantį lėktuvą, kurio pilvas, laimei, buvo tuščias.
Judita atsišliejo nugara į sieną, tvirtai įrėmė kojas į grindis. Ji buvo pasirengusi sprogimui. Nors oras buvo pritvinkęs karo dvoko, visi pažįstami kvapai niekur nedingo, tapetai vis tebedvelkė senukų namais, saugiais ir tolimais. Judita prispaudė nosį prie tapetų. Jų raštas buvo toks pat, toks senoviškas kaip Johano namuose, tuose kambariuose, kur Judita gyveno su savo vyru, laukdama, kol bus pastatytas nuosavas namas. Bet namo nebepastatė, jinai niekuomet nerinks jam baldų. Ir nebepamatys savo namuose naujutėlaičių tapetų su vandens lelijomis, kuriuos buvo išsirinkusi Fr. Martinsono tapetų sandėlyje, – pirma ne kartą buvo apsigalvojusi ir dėl kiekvieno gėlių rašto spėjusi susiginčyti su savo vyru ir broliu, ir su broliene, nors brolienė bent suprato, kaip svarbu išsirinkti sienų apdailą. Kai Judita visiškai apsisprendė, ji lengva širdimi išėjo iš krautuvės, nes daugiau nebereikės nagrinėti tapetų pavyzdžių ir lyginti jų vieno su kitu namie, o paskui pas Fr. Martinsoną, tada vėl namie. Smagiai nusiteikusi ji sustabdė taksi, trokšdama greičiau nuvežti džiugią žinią savo vyrui, kuriam užbaigtas tapetų klausimas irgi suteikė palengvėjimą, šitai ji atšventė su broliene Nemės restorane, ir nuo kreminio pyragaičio šiek tiek plaktos grietinėlės tekštelėjo jai ant nosies, kuri buvo glotni ir rausva, nes anuomet Judita kas vakarą valėsi veidą cukrumi. Tik pamanykit, cukrumi! Ar jos tą vakarą gėrė kokteilius ir šoko? Ar vyras vėliau prisidėjo prie draugijos ir ar Judita vėl pamanė, kad šįvakar, šįvakar tai pavyks? Ar ji galvojo taip, kaip buvo galvojusi ir tikėjusi aibę kartų?
Juditos lauktos pabaigos nebuvo. Ryte miestas iš tiesų svyravo, degė ir smilko, bet vis dėlto išliko, tebebuvo gyvas, o Raudonoji armija pasitraukė. Išgirdusi sklindančius iš lauko džiaugsmo šūksnius, Judita nušliaužė prie popieriumi apklijuoto lango ir, nepaisydama šukių, jį atvėrė. Visa gatvė buvo užtvindyta vermachto, šalmų ir dviračių daugėjo kaip žiogų, ir dėl šitokios gausos buvo neįmanoma jų suskaičiuoti, liūliavo dujokaukių dėklai, o kareivius dengė krintančios gėlės. Judita ištiesė ranką, ore ribuliavo šypsenos it burbuliukai šviežiame limonade, rankos mojavo išvaduotojams, merginų kvapo kupinas vėjo dvelksmas ir delnai kaip medžio lapai vasarą judėjo ir virpėjo, tarp jų buvo rankų, plėšančių komunistų partijos lozungus, paradinius vadų portretus – burnos plyšo, galvos skilo, kaklai lūžo, pėdos trypė akis, įmindamos jas žemėn, su įniršiu kimšdamos dulkes į popierines vadų burnas, draiskanos lyg konfeti sklandė vėjyje, visur besimėtančios šukės kugždėjo kaip švarus sniegas. Skersvėjis užtrenkė langą, Judita krūptelėjo.
Taip neturėjo nutikti. Kur dingo lauktoji pabaiga? Judita nusivylė, apsisprendimo nebereikėjo. Ji įkvėpė pro langą laisvo Talino oro. Dvejodama, apdairiai. Tartum neteisingai kvėptelėjus galėtų dingti taika, arba moteriai grėstų bausmė už tai, kad netikėjo vokiečių pergale ir Sovietų Sąjungos pasitraukimu. Neskubėjo išbėgti į gatvę, netinkamos mintys pančiojo nerimstančias kojas. Mintys prapliupo tą akimirką, kai į kiemą įbėgo maža kaimynų mergaitė, šaukdama, kad tėtis pareis namo. Mergaitės šūksniai vėl priminė Juditai jos būseną ir ji, nelyginant senutė, turėjo atsiremti į kėdę.
Netrukus vėl prisipildys ir atvers duris raudonarmiečių išplėštos parduotuvės, už prekystalių panelės pardavėjos vėl vynios prekes į popierių ir bus atstatyta vandens valymo stotis, tiltai pakils į savo vietas, visa, kas buvo išgrobstyta, sunaikinta, apšaudyta ir apšlakstyta krauju, pavirs tuo, kas buvo anksčiau, tartum atbulai rodomam filme. Miestas tebebuvo sužalotas ir nusiaubtas, keliai linko nuo arklių maitų ir raudonarmiečių lavonų, kuriuos dorojo vabzdžiai, tačiau netrukus visa tai pranyks. Uostai ims veikti. Geležinkelis bus atstatytas. Bombų išknaisioti keliai užlopyti. Tarp griuvėsių išaugs taika, tinkas paslėps statiniuose žiojinčius plyšius, suardyti vieškeliai nebestabdys eismo, o žvakės nuo stalų atsidurs stalčiuose, už temdančių užuolaidų įsižiebs elektros šviesa, galbūt pargrįš tremtiniai, Johanas pareis namo, nieko niekad nebeveš kažin kur, niekas nebedings, naktį nebepasigirs beldimo ir Vokietija laimės karą. Ar gali norėti geresnės ateities? Prasidės kasdienybė. Ir nors jos Judita ką tik taip ilgėjosi, mintis iškart tapo atkari ir vos prieš akimirką patirtas abejingumas – ateities rūpesčiu. Toji kasdienybė, kuri ateis, visai ne ta, kurios būtų norėjusi. Už lango laukė švarus, be bolševikų, miestas – pirmųjų namo pargrįžtančių estų auliniai jau kėlė dulkes keliuose, šie netrukus prisipildys visokiausių estiškų, rusiškų ir latviškų mundurų ir apie juos kirbančių mergaičių, merginų, sužadėtinių, našlių, dukterų, motinų, seserų, katėjančių, kūkčiojančių ir šokio žingsnius sukiojančių moterų begalinių kaimenių.
Judita nenorėjo susitikti su moterimis, kalbančiomis apie grįžtančius namo vyrus, tomis, kurių sužadėtiniai, tėvai ir broliai jau buvo išėję iš miško arba pabėgę iš Estijoje arba Suomijos įlankoje kovojusių raudonarmiečių gretų. Ji joms neturėjo ką sakyti, nebuvo išsiuntusi savo vyrui nė vieno laiško. Žinoma, mėgino, paėmusi popierių ir rašalinę, atsisėdo prie stalo, tačiau ranka nepajėgė dėstyti žodžių. Jau vyro vardo pirmutinė raidė buvo per sunki, pirmojo sakinio neįmanoma sugalvoti, ji neįstengė rašyti laiško nuo išsiilgusios žmonos, o juk tik tokius tiko siųsti į frontą. Juslės sugėrė visas tas naktis, kai juodu bandė, bet nesėkmingai, ir naktis, kai jie net nebandė, ir ji nebuvo pamiršusi nė vienos akimirkos, kai mėgino gilesnę iškirptę, tačiau vyras nekreipė jokio dėmesio į jos krūtis. Ji gerai atminė vėliau patirtą gėdos jausmą, atminė, ką jautė, kai visas jos supratimas apie tai, kas joje žavu, pasirodė esąs melas; ji atsiminė, kaip sutuoktinis nuo pirmų dienų atstūmė jos siūlomas krūtis, nugrūdo ją į kitą lovos kraštą lyg pagedusį maistą į kitą stalo galą.
Jau bolševikams atėjus į valdžią jos vyras kartu su kitais slapstėsi nuo mobilizacijos vasarnamiuose ir namų pastogėse, ir Juditai palengvėjo. Lova liko tik jai vienai, tačiau, kaip ir dera, ji raukydama kaktą nudavė žmoną, kuriai rūpi vyras. Kai ieškodamas maisto jis buvo suimtas ir įkištas į juodą čekistų ZIS’ą, Juditai pavyko išspausti miglą pilkose akyse, nes taip reikėjo. Jau tada ji tikėjosi, kad tai bus paskutinis vyro žygis, labai daug kam ZIS’as pranašavo kaip tik tai, bet kartu tas pašėliškas troškimas, tas nežabotas džiaugsmas dėl karo teikiamų galimybių varė jai baimę. Jų giminėje nebuvo išsiskyrusių moterų, tad našlės dalia buvo vienintelė išeitis jai panorėjus atgauti laisvę. O kietakaktė anyta komisariate sužinojo, kad vyras buvo nusiųstas į frontą, ir Judita vėl, kaip dera, stvėrė nosinaitę. Ji negalėjo niekam pasakyti, kaip mėgaujasi lova be šeimininko. Ji geidė meilužio, bet kur tokį rasti? Net pagalvoti apie tai netiko. Vis dėlto ji ne kartą perskaitė „Madam Bovari“ ir „Aną Kareniną“, ir nors romanų herojės kentėjo dėl kiek kitokios santuokos, ji jautė didelę dvasinę giminystę, nes ir jinai patyrė ilgesį.
Prieš vestuves Juditos motina „tarp eilučių“ įterpė patarimų apie santuoką ir galimas jos problemas – Judita nebuvo patyrusi šio repertuaro sunkumų. Kai susituokė, Juditai kilo įtarimų ir ji probėgšmais užsiminė motinai, kad, skirtingai nuo mamos užuominų, vyras jokiu būdu nesistengė su ja fiziškai suartėti. Ir draugių patirtis, susijusi su vaikinais, kurie netvėrė sulaukti, kada stos prie altoriaus, buvo kitokia. Rozalija nuolat duodavo suprasti, kokios karštos prigimties buvo tamsbruvis Rolandas. Juditos motina nusijuokė iš dukters rūpesčių, manydama, kad tai pagarbos ženklas, ir pridūrė, girdi, Juditos tėvas buvęs toks pat gerų manierų vyras. Viskas įeis į vėžes, kai juodu pradės gyventi kartu.
Tad Judita suprato, kad per savo kvailumą manė esant keistą bruožą, kuris kaip tik bylojo apie didelę meilę, ir ėmė nekantriai skubinti vestuves: Hapsalu paplūdimio viešbutyje jau buvo užsakytas kambarys povestuvinei kelionei. Tačiau užmovus sužadėtuvių žiedą niekas nepasikeitė, o pirmoji vestuvių naktis buvo nemaloni. Vyras įsiskverbė į ją, bet čia kai kas nutiko. Baigęs jis nuėjo už širmos ir Judita girdėjo, kaip pripildė dubenį vandens ir piktai prausėsi. Paskui atsigulė kitame lovos krašte, kuo toliau nuo savo žmonos. Judita nudavė mieganti. Kitas vakaras buvo ne ką geresnis. Naktį vyras atsigulė miegoti ant sofos, o ryte atrodė visiškai normalus. Dieną jie vaikštinėjo „Afrikos“ paplūdimy, o vakare šoko ten esančiame paviljone tarsi paprasta sutuoktinių pora per medaus mėnesį. Grįžęs į Taliną, vyras pradėjo dirbti pas Johaną notaro padėjėju, Judita užsiėmė namų kūrimu ir karštligiškai galvojo, ką daryti.
Viešosiose vietose vyras elgėsi taip, kaip ir dera pavyzdingam sutuoktiniui: siūlydavo parankę ir dažnai bučiuodavo ranką, juokaudamas net į lūpas, tačiau jo elgesys pasikeisdavo iškart, vos juodu likdavo dviese. Jeigu jis nejautė Juditai jokio potraukio, kodėl tuomet jai pasipiršo? Ar viskas nuo pat pradžių tebuvo grynas melas? Kai Rozalija susižadėjo, ji supažindino Juditą su Simsonais, ir Judita iš pradžių nekreipė jokio dėmesio į mėgstantį skaityti Rolando pusbrolį – ne anksčiau, nei Rozalijai užsiminus, kad vaikinas ne toks jau pilkas, kaip gali pasirodyti iš pirmos akimirkos, nes turėjo tapti lakūnu. Judita buvo skaičiusi „Raudonąjį lakūną“, ir kiekvienas jos klausimas bei nuostaba gerokai paskatino vaikiną, tad juodu aibę kartų aistringai šnekučiavosi apie Manfredą fon Richthofeną. Vaikino įkarštis buvo kažkoks keistas, niršus ir Judita nė kiek nedvejojo dėl savo pasirinkimo, dėl vietos tribūnoje, kai vyras atliks neregėtą skrydį su Imelmano vėduokle. Rozalija pagyrė Juditos pasirinkimą, o Judita – Rozalijos. Jų manymu, jodviem pasisekė. Savo laiškuose būsimasis jaunikis žadėjo skristi su Judita į Paryžių ir Londoną, juodu abu norėjo pamatyti pasaulio, keliauti. Mintis, kad po kojomis vien oras, baugino Juditą, tačiau vertėjo matyti draugių minas, kai ji pasakojo apie artimiausius metus, kuomet bus lakūno ponia ir didmiesčius pažįstanti dama, kaip pirks pirštines Paryžiuje, kur pardavėjos mesteli į pirštines pudros prieš jas matuojantis. Vieną dieną jos vyras gal net sušmėžuos kronikoje, ir publika tribūnose nekantraus, giliai įkvėps, kai kurioms ponioms širdis stabtelės. Kartais Judita stebėdavosi, kodėl vyras su tokia stulbinančia ateitimi susidomėjo kaip tik ja, o kai juodu susituokė, jis pabučiavo ją į kaktą ir Juditą išmušė karštis, bučinys taip ją įkaitino, kad apie kitokius santykius ji negalėjo nė pagalvoti. Tačiau jokių kitokių santykių ir nebuvo.
Galų gale Judita, sutelkusi drąsą, ryžosi pasiteirauti savo ištekėjusių draugių apie jų intymius santykius. Rozalijos neketino nieko kamantinėti, toji tebekaupė kraitį ir Simsonų sodyba buvo parengta jaunajai šeimininkei. Nors tarp Rozalijos ir Rolando sklandė kibirkštys, juodu neskubėjo prie altoriaus, norėjo pasirengti kaip reikia, tačiau ištekėjusi Judita nebegalėjo prisidėti prie Rozalijos ruošos. Anksčiau abi pusseserės svarstė, kokia bus vestuvinė šukuosena ir jaunosios puokštė, galvodamos apie tas dienas, kai abi tekės, tarp Talino ir Armių ūkio sklandė atitinkami laiškai ir Judita karštai įtikinėjo Rozaliją nusivežti savo vyrus į Hapsalu, sanatorijoje jos lankytų purvo vonias ir pasistengtų elgtis taip, kad jųdviejų vyrai labiau suartėtų tarpusavyje – nors jų santykiai buvo neblogi, vis dėlto geriau, kad vaikystės draugai būtų tikri bičiuliai, tokie pat artimi kaip Judita su Rozalija. Iš pradžių Rozalija manė, kad nemokami Zingerio siuvimo kursai ūkio šeimininkei būtų geriausias pasirinkimas, bet vis dėlto sutiko, gal kelioms dienoms pavyks ką nors pasamdyti ūkyje, kol jie bus išvykę kelionėn, ir abi jaunavedžių poros galės kartu praleisti laisvalaikį; kaime nuolatos tokia skuba, ten neužtektų laiko nė padoriai pabendrauti. Pagaliau Rozalija pritarė Juditos planui, o Judita savo ruožtu dėl jo atsisakė povestuvinės kelionės. Ji buvo įsitikinusi, kad Rozalija ją permatys, pamatys tos santuokos melagingumą, kurio Judita nemokėtų paaiškinti. Kaip ji galėtų pasakyti Rozalijai, kad ištekėjusi ji buvo nukryžiuota ant nedermės kryžiaus? Rozalija to nesuprastų. Rozalija tuo nepatikėtų. Niekas nepatikėtų.
Judita buvo bejėgė ir atsivertė vestuvėms gautą dovaną – „Šeimininkės vadovą“. Prie žodžio „santuoka“ buvo nurodyti santuokinio gyvenimo metu turimi lytiniai santykiai. Prie raidės L susirado ir „lytinį šaltumą“ su aiškinimu, kad frigidiškumo priežastys paprastai būna dvasinės: skausmo baimė, atkarus partneris arba nemalonūs prisiminimai. Judita suprato, kad straipsnis skirtas moterims, ne vyrams. Vadinasi, kalta Judita. Juk ne viena ištekėjusi bičiulė pasakojo, kad vyrui, atrodo, niekad negana, viena užsiminė esanti tam dalykui per siaura, kita – kad jos nepalieka ramybėje net moteriškos negalios metu, o tai esą baisiai nehigieniška ir, be abejo, pavojinga, trečia įtarinėjo, kad vyras paleistuvaudamas parneš venerinę ligą. Juditos padėtis buvo išskirtinė, ir štai ji pamato: triperis, sifilis ir šankeris. Žinoma! Ji atrado priežastį! Vyras paprasčiausiai gėdijosi apie tai pasakoti! Taigi būtina jį nusiųsti pas gydytoją, tačiau kaip? Judita juk negali pasakyti, esą, jos manymu, vyras serga.
Ji atidėjo knygą. Sergančio įgimtu sifiliu kūdikio nuotrauka priminė vaikystėje matytą moterį, kurią išvydusi mama sulėtindavo žingsnį ir vesdama Juditą į kitą gatvės pusę sakydavo, kad jos į kolonijinę parduotuvę nueis vėliau, – sutiktoji serganti blogų moteriškių liga, užkrečiama netgi naudojantis tais pačiais indais su ligone. Šiuo atveju motina buvo teisi, tai patvirtino ir „Šeimininkės vadovas“, bet ar ligonis gali neturėti ligos požymių? Judita vis tebeatminė moters veidą. Jo būta švaraus, ir nebuvo jokio ženklo, bylojančio, jog ji vartoja kokainą, nors šeimos gydytojas per sekmadienio vizitą sušnibždėjo, kaip plinta ta liga:
– Tarp gydytojų sklinda kalbos, neva kokaino beprotybė mūsų valstybėje slūgsta, nors psichopatų ir neurotikų skaičius nemažėja, o kaip tik jie propaguoja kokaino vartojimą. Tik įsivaizduokite, kiek daug jų yra iš tikrųjų…
„Šeimininkės vadovas“ nedavė atsakymo į klausimą, ar tokia liga veikia ir vyro pajėgumą. Juditos mintys nesiekė toliau. Sifilis, pati sunkiausia ir baisiausia lytinė liga. Jos negalėjo ištikti tokia nelaimė. Jos vyro akys neparaudusios, burna ar kojos nėra pūslėtos ar gumbuotos. Ir vis dėlto kaip jai sužinoti, ar vyras sirgo, ar ne, ar jisai bučiavo paleistuves, darė kai ką daugiau, o jeigu darė, kas toliau? Kaip sužinoti, ar vyras buvo pas gydytoją?
Judita pradėjo save stebėti, kas dieną tyrinėti savo liežuvį ir galūnes, ją gąsdino vabzdžių įkandimai ir jų sukelti tinimai, inkštiras ant smakro ir nuospauda ant kojos piršto; ji manė, kad kokia nors votis gal liko nepastebėta, ar ji tik neserga ta „Šeimininkės vadove“ minėta ligos be simptomų stadija. Kiti jau ėmė daryti užuominas apie būsimą prieaugį ir kai kas rodė nuostabą, nes skubotas Juditos vestuves suprato kaip greito šeimos padidėjimo ženklą, ypač dažnai šia tema kuždėjosi anyta, sąmoningai ir nepalankiai. Pagaliau Judita ryžosi, ji turėjo įsitikinti. Gydytojas buvo draugiškas, tačiau apžiūra nemaloni ir skausminga. Jos pabaigoje Judita buvo patikinta neturinti jokių bėdų nė negalavimų.
– Mieloji ponia, – tarė gydytojas, – jūs sutverta gimdyti.
Vakarų Estija, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1941-ieji
Savaitę ėjom per mūšių nuniokotas vietas, lenkėme kirbančias arklių maitas ir nuo dujų išsipūtusius lavonus, stengėmės apeiti išsprogdintus tiltus ir atpažinti DB bombonešių ūžesį. Pagaliau miškas ėmė rodytis savesnis ir sveikesnis, čia padėjo apmalšęs namų ilgesys, ir mes radom taką pas seniai pažįstamą paštininkę. Palikau Edgarą drebėti pamiškėje ir apdairiai priartėjau prie namo, tačiau šuo pamatė mus jau iš tolo ir atbėgo mūsų pasitikti. Jo šokčiojimas rodė, kad pavojaus nėra, tad lengviau kvėptelėjęs nuėjau su šunim prie lango, pabeldžiau, kaip buvo sutarta. Jauna paštininkė iškart atvėrė duris, plačiai nusišypsojo ir ėmė dėstyti naujienas: bolševikai vis tebesitraukė, Rytų frontas suiro, suomiai ir vokiečiai medžiojo priešą palei Ladogą, rusai išpylė miškuose naftos ir ją padegė, bet degantis miškas Suomijos ir Vokietijos kareivių nesustabdė! Merginai už nugaros duryse pasirodė broliai Andrusonai, ir kai šūktelėjau Edgarui, kad viskas gerai, jis irgi atšlumščiojo prie pirties.
Troba staiga prisipildė nežaboto triukšmo, visi juokėsi ir kalbėjo vienas per kitą. Man tai buvo nepriimtina, stebėjau juos iš šalies. Vėliau vakare dar išgirdome viltį keliančių naujienų, ir nors jau ėmiau tuo tikėti, mano širdy džiaugsmas kol kas nemušė būgno. Kartkartėmis vis tyrinėjau savo delnų linijas ir, nuėjęs pirtin su Andrusonų berniokais, ilgai tryniausi delnus. Tarpais juose lyg ir tebebuvo matyti kraujo, tarpais rankos atrodė švarios. Pusbrolis buvo visai kitoks, tiesi nugara ir nesibaigiančios šnekos, tartum iššovus volei iš statinės: jisai spalvingai piešė lakūnų mokyklos laikus, svarstė, gal po karo grįš tenai mokytojauti, ir tikino jaunėlį Karlą Andrusoną, kad tas irgi galintis tapti lakūnu, tuščia jo, to lūžusio gurno, visi žinojo, kaip ponia Vaik moka dėti įtvarus, ateitis jau veriasi! Broliai atšilo, svajodami apie ateitį, o Edgaras, prisiminęs, kaip statė vandens lėktuvų angarą, stačiai pašėlo. Aš nepasakiau, kad nuo ką tik pamelžto šilto pieno Edgarui liko ūsai, leidau jam įsitraukti į azartą. Nesakiau nė to, kad tuomet, kai statė vandens lėktuvų angarą, Edgaras nebuvo nė gimęs.
– Žiūrėkit, Rusijoje ta pasienio zona jau tada buvo svarbi gynybinė pozicija, – mostagavo rankomis Edgaras, ir leidau jam mostaguoti svaigstant. Apčiuopiau kišenę ant krūtinės, dokumentus, netrukus ateis jų metas. Jau pradėjau rašyti stebėjimus, bet nesėkmingai. Kiekvienas žodis atrodė melagingas, darantis gėdą broliams silpnokas lalėjimas, palyginti su tais žygiais, kurių liudininkas buvau. Įvykiai paspruko nuo žodžių. Mano auliniai atsidavė raistu, delno linijos raudonavo, tad ir mano pieštuko žymės nebuvo švarios.
Tarp Edgaro putojimų paštininkė bandė pasidalyti naujienomis. Bent jau Viljandyje rugius pjovė vyrai, buvę žemės savininkai iki bolševikinės žemės reformos, ir jie turėjo pardavinėti rugius už 30 kapeikų naujakuriams, kuriems bolševikai išdalijo jų nuosavybę, tie naujakuriai savo ruožtu už atlygį privalėjo talkinti ūkio darbuose buvusiems šeimininkams ir neturėjo teisės liesti miško arba pačių nupjautų medžių, tik nulupti iki galo jau pradėtų doroti medžių žievę. Sovchozų direktorių vietos buvo panaikintos, valstybės nacionalizuoto Kasės linų fabriko vadovybė pabėgo kartu su Raudonąja armija, fabriką vėl valdė buvęs savininkas Hansas Keiva, tie, kam reikėjo traktoriaus, turėjo registruotis traktorių stotyje, buvo prašoma pranešti apie paliktus žemės sklypus, komunistų sudegintus vienkiemius pradės atstatinėti, tam bus skirta parama. Paštas vėl veikė. Vadinasi, naujienos visur buvo geros. Paėmiau plonyčius, perdėm tikslių nurodymų pilnus laikraščius ir atsukęs žibalinę padidinau liepsną. Svečiai iš tolimesnių kraštų paliko merginai naująjį „Sakalos“ numerį, kuriame tebebuvo nurodymų, kaip pjauti rugius. Greitai nugręžiau žvilgsnį į kitą skiltį. Aš negalėjau nė pagalvoti, kaip dabar atrodo mūsų namas ir laukai, kas pjauna javus. Įsigilinau į kitus nurodymus naujiesiems šeimininkams: naujakuriai privalėjo registruotis, savininkai neturėjo teisės nuomoti kambarių neregistruotiems asmenims… Visi žydai, suimtieji, pabėgėliai ir komunistai privalėjo nedelsdami registruotis vietos savivaldose, kiti nuomininkai ir namų savininkai turėjo pranešti apie minėtų asmenų turtinę būklę… Atvykėliams iš Sovietų Sąjungos buvo prisakyta per tris dienas užsiregistruoti vietos komendantūroje… Visi žydai turėjo nešioti Dovydo žvaigždę… už nurodymų vykdymą buvo atsakinga policija ir pagalbinė policija… Rusijos ir kitų Vokietijai priešiškų radijo stočių klausytis buvo draudžiama.
Visa tai reiškė, kad atsikratėm bolševikų. Atidėjau „Sakalą“ ir čiupau „Jervos žinias“. Pirmojo puslapio skelbimas gedulo rėmeliuose privertė kilstelėt ranką prie smilkinio, nors mano kepurė gulėjo ant stalo. „Kritusius už Estijos laisvę giliai liūdėdami mena…“ Laikraštyje žodį „laisvė“ juosė juodi rėmeliai, mano galva, iš jo sunkėsi raudonas skystis. Netrukdžiau kitiems plepėti, staiga suvokiau, kad jie jau gyvena išlaisvintoje šalyje. Tarytum mes niekuomet nebuvom kovoję nė vienos kovos. Lyg jau būtų stojęs taikos metas. Edgaras akimirksniu žengė į naują erą. Ar tikrai viskas baigta? Ar nebereikia slapstytis, gyvalioti miško žeminėse? Ar dabar galiu tikėtis, kad mūsų ūkis netrukus bus grąžintas mums ir aš nueisiu pas savo serbentakę mergaitę, ir mudu veikiai stosim prie altoriaus? Ar ateinančiais metais sėsime savo karvėms vikius, krausim į kupetas motiejukus? Ar greitai žengsiu basas paskui spyruoklines akėčias Simsonų laukuose, tarpupirščiai bus pilni žemių ir ašvienis tebesispardys prieš volavimą? Voluojant žolė lieka per toli, todėl arklys ne itin mėgo šio darbo, o šieno kauges daržinėn ar rugių pėdus kulti veždavo kur kas sparčiau, ir vakare mano serbentakė užkais man geros kavos, nusirišusi prijuostę, iš kurios iškris smilga, ir jos akys bus kaip vikių žiedai. Edgaras pagaliau grįš kurti savo namų, rūpintis savo žmona, ir man nereikės be pertrūkio klausyti jo pliauškimo. Galbūt parkeliaus iš Sibiro tremtiniai, gal bus galima priversti Sovietų Sąjungą taip padaryti. Tėvas pargrįš namo.
Įsidėmėjau kiekvienus pakelėj smilkstančius griuvėsius ir paliktą be kapo numirėlį, žymėdamas namą ar kryžių, tačiau po negyvų akių ir knibždančių mėsoje lervų nesugebėjau parinkti žodžių. Aš surasiu žmonių, kurie mokės panaudoti mano užrašus, ir manęs daugiau nebeliūdins tai, kad taip menkai prisidėjau prie šalies vadavimo, man nebeteks gailėtis, kad nenuėjau su Žaliojo Kapitono būriu ir nebuvau kartu su kapitono Talpako miško broliais vaduojant Tartu ir Taliną. Netrukus ateis metas, kai mūsų šalis vėl bus atkurta. Tai prasidėjo dabar. Jau norėjau paklausti paštininkės, kur rasti pareigūnų, kuriems iš pradžių galėčiau pateikti duomenis apie naikinamąją bolševikų veiklą. Tuo pat metu susivokiau darąs kvailystę. Vokiečių armija iškart pašauktų mane į savo gretas, taip pat Edgarą, kuriam iš pasakojimo nebuvo aišku, kokia yra tikrovė. Ne, karas dar nebaigtas. Nesėsiu aš kitą vasarą žirnių, negirdėsiu vakarais besiliejančio Rozalijos juoko. Bolševikų atsitraukimas mane apakino, buvau naivus kaip vaikas. Sukeikiau save. Žiūrėjau, kaip paštininkė šoka su vyresniuoju Andrusonu, o Karlas jiems groja armonika, ir nujaučiau bloga. Buvau tikras, kad netrukus ant tvorų priklijuotus bolševikinius mobilizacijos šaukimus pakeis vokiški.
Revelis, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1941-ieji
Kai Judita galų gale išdrįso palikti savo kambarį, ji iš pradžių stabtelėjo prie laukujų durų ir įsiklausė. Karo garsai iš tikro buvo dingę. Ji pasitaisė iškirptę ir sulenkė alkūnę, prisispausdama rankinę, sugniaužtus kumštin įsitempusius pirštus slėpė pirštinė. Pirmieji žingsniai gatvės grindiniu buvo čiuopiantys, po padais tebegirkšėjo stiklas. Judita negalėjo rasti pradingusiam pasauly likusios sostinės gatvėms deramos eisenos – jau pirmojoje sankryžoje miestas dvelktelėjo į ją, iš jo plūdo vaikiški vežimėliai, lyg iš niekur atsiradę valkataujantys šunys, kvatojančios damos ir armonikėle grojantys vokiečių kareiviai, kurie merkė jai akį. Judita giliai įkvėpė ir išraudo, bet vos spėjo atsipeikėti iš apstulbimo, jos ausis pasiekė pašto erzelis, varstėsi banko durys, pasiuntinukai zujo po gatves, o fiurerio atvaizdais prekiaujantis akiplėša stvėrė sustingusią iš nuostabos Juditą už rankovės, ir ji nesugebėjo atsikratyti vaikinuko, – „pelnas skirtas nukentėjusiems nuo gaisro, panele, aišku, nori padėti benamėms šeimoms“, – ir Judita įsikišo paveikslėlį rankinėn, vėl pasispraudė ją po sulenkta ranka, išsigandusi sklindančių iš kino poškėjimų ir vežančio plytų krovinį sunkvežimio bildesio, beveik susimetė kupron, tačiau tai buvo atgimimo, ne karo balsai. Gatvės kampe kažkoks vaikėzas šaipėsi iš damos, persigandusios automobilio, iškaitusi Judita pasitaisė skrybėlaitę. Mieste pražydo vėjyje viena prie kitos besiplaikstančios Estijos ir Vokietijos vėliavos. Paskubomis suremontuotas kino teatras „Palace“, būrelis berniūkščių susispietė pasmalsauti prie kino afišų, ir suaugę praeiviai stabtelėdavo jų patyrinėti, Judita prabėgom pamatė vokiečių aktorės įmantrią raudoną šypseną ir Mari Meldrės ilgas blakstienas. Nevaržomi žmonių žvilgsniai maloniai glostė jai kulkšnis, atrodė, tartum pati būtų patekusi į filmą. Tai nebuvo tikra. Vis dėlto ji panūdo plaukti pasroviui, tęsti savo betikslį pasivaikščiojimą ir niekuomet negrįžti namo. Kodėl gi ne? Kas jai trukdo? Kodėl ir jai nepasidžiaugus? Degėsių smarso nebebuvo justi, bent jau čia, per Juditos namų langą jis tebedvelkė, ir ji uodė orą lyg šviežią bandelę, kol ėmė kvaisti galva. Miestas nebuvo sulygintas su žeme, rusai buvo taip užsiėmę degindami sandėlius ir gamyklas, sprogdindami šarvuotą traukinį Koplio prekinėje stotyje, kad nespėjo imtis gyvenamųjų namų. Jinai tęsė pasivaikščiojimą, ieškodama naujų taikos įrodymų, ir lenkdama Soldatenheimą, kur nerūpestingai šnekučiuojančių kareiviukų žvilgsniai klijavos jai prie lūpų, paspartino žingsnį, nusigręžė, kai viena moteriškė galanterijos krautuvėlės vitrinoje kabino didelį Hitlerio portretą, nusigręžė nuo teksto „Hitleris – išvaduotojas“, godžiai ieškodama ko nors kito, visų pirma žmonių, kuriems pastarieji metai jau atrodė išblėsę iš atminties. Miestas staiga prisipildė jaunų vyrų, ir Judita pasijuto nesmagiai, vyrų buvo per daug, ji panoro namo, staiga panoro namo ir skubomis nusipirko laikraščių, kartu nusičiupo nuo parko suolo „Otepės žinias“, paliktas išvyniojus sumuštinius, ir įsistebeilijo į atidarytą kavinę, kurios padavėjas ji seniau vadino vardais. Ar jos sugrįžo dirbti, o gal kavinės savininkas buvo naujas ir naujos darbuotojos? Anksčiau Judita būtų žengusi vidun, paskanavusi kreminio pyragaičio, susitikusi su pažįstamais, tačiau dabar pirštinėje veržė sutuoktuvių žiedas. Šalia ligoninės vermachto kareiviai gaudė balandžius. Vienas jų pastebėjo Juditą ir nusišypsojo, bet kiti ragino kareivį medžioti toliau: „Katiliukas jau ant ugnies!“
Judita dar iš tolo pamatė prie lauko durų susibūrusius berniūkščius, apžiūrinėjančius gatvėje stovintį DKW automobilį ir iš faneros pagamintą jo galą. Vaikiščiai nekėlė rūpesčio, jie neims kamantinėti apie jos vyrą, tačiau šalia jų stovėjo nuolatos mėgstanti pašnekėti kaimynė, kurią buvo sunku aplenkti, ir iš tiesų nepavyko. Stvėrusi Juditai už rankos moteris ėmė bėdoti: „Ar greitai visos mašinos bus fanerinės? Kažin, kas bus toliau?“ Judita mandagiai linktelėjo, o moteris nepaliovė gniaužusi ir stebėjosi bėgių pritaikymu garvežiams ir medienos dujų generatoriais: „Tik pamanyk, medžio kuru varoma mašina, ko tik tie vokiečiai neprigalvoja!“ Juditos nugara girdėjo kaimynės žodžių nuobiras net kieme, taip pat vėjo atneštą klausimą, kada grįš jos vyras; ji nemandagiai išsilaisvino iš moters gniaužto ir skubėjo užkopti laiptais. Telefono skambutis jau aidėjo koridoriuje. Juditai įėjus į virtuvę, jis tebeskambėjo, bet moteris nekėlė ragelio, kaip ir praėjusiomis dienomis. Ji nedrįso. Neatidarydavo durų, nors į jas beldė, – baiminosi, tik vakarais iš tamsaus kambario žvilgčiojo į vokiečių žibintuvėlių melsvas žaltvyksles, išsigąsdavo keistų šešėlių, įsiklausydavo į medpadžių taukšėjimą, be šviesų važinėjančius automobilius ar vokiškus šūksnius. Nekilo abejonės, kad Vokietija galutinai laimėjo, – laikraščiuose rašė, esą, net Lenino palaikus išgabenę iš Maskvos. Judita išskleidė laikraščius ant stalo, užkaitė javų kavos ir užsidegė vieną iš savo paskutinių papirosų, pasirengdama naujienoms, tačiau laikraščiuose vis nebuvo žinių apie grįžtančius namo žmones. Skaitytojai buvo raginami siųsti anekdotus iš baimę kėlusios valdžios laikų ir buvo skelbiami nauji maisto produktų kainų sąrašai. Ementalis – 1,45–1,60 reichsmarkės, Edamo sūris – 1,20–1,40 reichsmarkės, Tilžės sūris – 0,80–1,50 reichsmarkės. Varškė – 0,14 reichsmarkės. Žąsis be vidurių, galvos, sparnų ir šlaunelių – 0,55 reichsmarkės už kilogramą, antra rūšis. Rytoj ji turės nueiti maisto talonų, užregistruoti juos artimiausioje parduotuvėje, stovėti eilėje, tolydžio taisyti smukinėjančius petelius, visai kaip seniau. Ponia kaimynė priėmė gyventi iš subombarduoto Tartu giminaitę su krūva vaikų, jų keliamas triukšmas skverbėsi per sienas, primindamas šeimyninį gyvenimą, kurio ji galbūt niekada nepatirs. Jos pačios perniek nuėjęs gyvenimas nepataisomai judėjo tais pačiais bėgiais, kaip ir prieš vyrui išeinant, tetrūko, kad jis grįžtų.
Ilgainiui Judita ėmė suprasti, kad buvo kvaila. Prieš karo pabaigą vyrų niekas masiškai nesiunčia namo, jų reikėjo Rytų frontui. Ir patys vyrai per vieną dieną neparbėgs, pradėjo grįžti tik Estijoje ir aplinkinėse vietovėse apgyvendinti pabėgėliai. Ji būtų tai supratusi, jeigu būtų atsakinėjusi į telefono skambučius, atvėrusi duris arba apskritai šnektelėjusi su savo pažįstamais. Karas atėmė iš jos gebėjimą spręsti, vaizduotėje ji regėjo ant slenksčio tik savo vyrą, žmogų, kurį turėtų suprasti dar geriau nei pirma, nes buvusius kare reikia suprasti. Alinantis laukimas gali ilgai užsitęsti, kas žino, kur dabar jos vyras. O jeigu jis pradingo, kaip ilgai Judita turi laukti, kad galėtų nenusižengdama padorumui pradėti naują gyvenimą? Ko gero, ji turėtų pasielgti kaip Karina, dėl kurios Eliza iš žemutinio aukšto buvo apkaltinta kontrrevoliucine veikla, – įsitaisyti laivo virtuvėje, išplaukti į jūrą, nukakti svečion šalin, palikti viską, pradėti gyvent iš naujo, kitoje šalyje surasti naują vyrą, pamiršti savo santuoką. Tačiau tuo atveju Rozalijos, mamos ar kitų šeimos narių būtų laukęs Elizos likimas.
Kai laikraščiuose ėmė rodytis grįžtančiųjų namo sąrašai, vyro laukianti kaimynė pasirūpino ant komodos pastatyti butelį vyno. Telefonas zvimbė rytą vakarą, ir pagaliau Judita turėjo atsiliepti, nes galbūt motina mėgino ją surasti, taip ir buvo, mama norėjo sužinoti, kaip Juditai sekasi, pasakė klausinėjanti sugrįžėlių, ar niekas nepažįsta jos žento, ar kas girdėti apie Johaną, ir Judita negalėjo viso to nepaisyti, nors išsigąsdavo kiekvieno telefono skambučio, nes jis nuolat skambėjo kaip priekaištas dėl buvusio gyvenimo. Nepaisydama to, ji turėjo tvarkyti savo kasdieną ir sugalvoti, kaip pramisti. Jau ne kartą žmonės ją stabdė gatvėje, prašydami maisto, nors duonos žiauberės. Kaime visuomet buvo maisto. Kaime nuolatos varė naminę. Iš kaimo galėjai parsivežti namo visokiausių dalykų ir pradėti verslą. Tai buvo vienintelė galimybė, motina irgi taip sakė, liepė Juditai skerstuvėms važiuoti pas Rozaliją, o dar geriau tenai likti, ir Judita turėjo važiuoti, nors ji dvejojo, ar neteks klausytis anytos ir tetos aikčiojimų, girdi, kaip jauna moteris pati viena tvarkosi mieste, anytos pasakojimų apie jos nuostabų numylėtąjį sūnų, svarstymų, ką gaminti valgyt, kai sugrįš sūnus. Apie uošvį niekas neužsiminė. Judita buvo kone tikra, kad jis niekuomet nepargrįš; Rozalija sakė, esą birželį Armių vienkiemį užplūdusios pelės, o pelės niekada nemeluoja.
Nors didžioji dalis traukinių transportavo kareivius, kartais kareiviukai paimdavo pakelėje ir paprastus keliauninkus, todėl Judita apsivilko gražiau, nei būtų derėję sunkiai kelionei. Kai jai padėjo įlipti, švilpesiai sugnaibė jos skruostus iki raudonumo, movos kišenėje gulėjo juodajame turguje gautas leidimas keliauti, ir ji užsitraukė savo paskutinį papirosą, nors buvo viešoje vietoje; visą kelią būgštavo, kad anyta iškart ją permatys, įžvelgs jos melagingą širdį, bet argi pačioje vedybų pradžioje ji nenudavė laimingos nuotakos, ar nedarė, ką tik įstengė, kad juodu atrodytų kaip įprasta jaunųjų pora. Ji susiginčijo su vyru tik sykį, po pirmųjų santuokos metų ir dviejų daugmaž lytinių aktų. Judita ilgai mąstė, kaip paklausti, ar jis buvo pas gydytoją ar bent pas kokį žiniuonį. Klausimas tekštelėjo vidury vakarienės su Nelsono kotletais. Vyras apstulbo, jis atidėjo šakutę, paskui peilį, nors tebežiaumojo. Padažinėje ribuliavo tyla, vyras stumtelėjo kompoto šaukštą.
– Bet kurių galų? Aš juk niekuo nesergu.
– Tačiau tu nesi normalus!
Kėdė nuvirto ant grindų, fanera brūkštelėjo per lentas, Judita nubėgo į miegamąjį, uždarė paskui save duris ir pristūmė kėdę po rankena. Vaistai buvo komodos stalčiuje, bet ji ten nerado nieko, išskyrus miltelius nuo karščio. Ji susipylė visus burnon, dėkodama Dievui, kad Johanas su žmona buvo pas gimines.
Vyras priėjęs pabeldė į duris.
– Brangioji, atidaryk. Išsiaiškinkim, kas tau yra.
– Tu nueisi su manim pas gydytoją.
– Ar tau kas nutiko?
– Tu juk ne vyras!
– Brangute, man regis, tau isterija.
Vyro balsas buvo kantrus. Jis lėtai tarė, kad eis paruošti savo žmonai stiklinės saldinto vandens, kaip visada darė mama, kai jie buvo maži ir nubusdavo nuo slogučio. Tai nuramina. Paskui būtina pamąstyti, ar Judita neturėtų apsilankyti pas nervų gydytoją.
Judita vėl pati užsirašė į priėmimą privačioje Greifenhageno klinikoje. Apie daktarą Otą Greifenhageną buvo šnekama, kad jis patyręs vyrų gydytojas ir jo klinika, žinoma, moderniausia mieste. Jeigu jie ten negaus pagalbos, negaus jos niekur. Judita per priėmimą kalbėjo užsikirsdama, rydama seiles ir gergždama apie savo rūpestį.
Daktaras atsiduso.
– Galbūt jums abiem reikėtų ateiti pas mane. Kartu. Aišku, jūsų vyras gali atvykti ir vienas.
Judita pakilo eiti.
– Miela ponia, žinoma, yra visokiausių preparatų. Pavyzdžiui, padėti gali testovirono ampulės. Vis dėlto pirmiausia turiu apžiūrėti jūsų vyrą.
Tačiau Juditai nepavyko nusiųsti savo vyro pas Greifenhageną, nebuvo testovirono nei nieko kito, netgi pirmojo skrydžio lėktuvu. Netrukus ji nenuėjo į anglų kalbos pokalbius, o veikiai ir į suplanuotas per sužadėtuves prancūzų kalbos pamokas. Anuomet ji manė, kad lakūno žmonai bus naudinga plėtoti kosmopolitinius kalbų įgūdžius.
Taros kaimas, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1941-ieji
Rogių girgždėjimas ir čiužesys jau iš tolo atsklido iki miško trobelės: Edgaras garsiai apsiskelbė grįžtąs iš savo miestiškų aferų. Vos rogėms sustojus, bemat pradės, atstatęs krūtinę, porinti apie vokiečius. Nuspėjau tai ir stengiausi prilaikyti liežuvį už dantų. Ryte lyg tarp kitko pasiūliau jam nueiti pas Rozaliją, padėjau jiems paskersti kiaulę – žinojau, kad Edgaras mėgsta frikadelių sriubą, dabar galėjo jos paskanauti, bet jis greičiausiai išgirdo iš motinos, kas žada atvykt į svečius. Edgaras atsisakė ir patraukė savo keliais. Pusbrolio elgesys su žmona buvo ne vienintelis dalykas, kuris mane pykino. Apie arklius jis nenutuokė ničnieko, todėl išėjau laukan jo pasitikti; iškinkyti arklį turėjau aš pats. Mano ašvienis buvo nusivaręs, jo šnervės garavo, važiuota aiškiai per dideliu greičiu. Kaip visuomet, Edgaras buvo pamiršęs įberti avižų, abrakinėje dar buvo likę pora litrų, bent jau praėjusį vakarą rogėse pakrauto šieno sumažėjo. Vis dėlto neatsakiau į žvalų pusbrolio pasveikinimą. Jisai sustojo nebaigęs žingsnio, sniegas neryžtingai sugurgždė po kojomis. Aš nekreipiau į tai jokio dėmesio ir, nuvedęs ašvienį į tvartą, susikaupęs rankiojau sniego gurvuolius jam nuo kanopų ir šukavau iš alkio įdubusius šonus, kurie jam labiausiai niežėjo. Edgaras nusekė paskui mane, sutrypčiojo veltiniais, norėdamas atkreipti mano dėmesį. Kažkas slėgė pusbroliui širdį. Bet vargu ar jo naujienos buvo susijusios su šienu, aš nejaučiau didesnio susidomėjimo, nes padėtis buvo gana liūdna. Leonida buvo žadėjusi, kad žiemai užteks šieno iš dvidešimties pėdų, bet jau dabar reikėjo jį maišyti su šiaudais, nors mano arkliui seilė tįso dėl motiejukų. Armių ūkio arklidėje reikalai buvo ne ką geresni, stambūs vokiečių arkliai taip apėdė kaimo galvijus, kad šiems tenka badauti, ir kažin ar Edgaras savo kelionėse bus papildęs atsargas, nebent įtikinčiau motiną palaikyti mane. Motina Edgaro niekada nieko neprašė. Vos tik atkakom į gimtinę, Edgaras puolė pas savo mamulę, kurios neabejotinai buvo išsiilgęs. Motinos šypsena žvilgėjo kaip taukuota keptuvė, ir Edgaras atrodė pasijutęs lengviau, kai pamatė savo mamulę po Rozalijos sparnu. Be to, jam pavyko įtikinti Leonidą ir mano motiną, kad jos neprasitartų apie jo grįžimą – niekam nė cypt, įskaitant Edgaro žmoną. Motina manė, kad, galimas daiktas, jei kaime kas atpažintų Edgarą, jis būtų suimtas kaip komunistas, šito aš negalėjau suprasti, nes komunistai sovietų valdžios metais neturėjo jokių reikalų su tokiais skurdžiais kaip Simsonų vienkiemis. Supratau, kad pusbrolis nori nuslėpti dezertyravęs iš Raudonosios armijos, tačiau kas dabar jam trukdė? Kaime buvo ir kitų Raudonosios armijos dezertyrų, ir mes, sugrįžę iš Stafanio salos, kovojome su bolševikais. Motina, aiškus dalykas, nenorėjo mūsų išleisti į jokį frontą, ir jos nervai buvo tokie silpni, kad negalėjau atsispirti jos baimės ašaroms. Ji visada būdavo tokia laiminga, kai Edgaras aplankydavo savo mamulę, ir iškart imdavo kepinti sūdytą mėsą prie sultinio ar šiaip ieškoti ko skanesnio padėti ant stalo. Vis dėlto aš netikėjau, kad Edgaras nei iš šio, nei iš to susiveikė naujus asmens tapatybės duomenis. Pusbrolio nauja pavardė – Fiurstas – buvo deramai vokiška, smagi kaip šilkinė palaidinė, aš pervardijau jį Dešrium, vėl įtardamas, kad pusbrolis turi kažkokią paslaptį. Rozalija svarstė, ar nusiųsti žinutę Edgaro žmonai, bet Edgaras jai uždraudė, taip pat motina ir, sekdama kitais, Leonida. Juo daugiau laiko ėjo nuo Edgaro grįžimo dienos, juo sunkiau buvo pasakyti apie tai Juditai.
Pusbrolis tebekugždėjo man už nugaros. Aš niekur neskubėjau, arklidės prieblandoj tapšnojau savo ašvieniui šonus su žiemišku kailiu.
– Ar tu net nepaklausi, kaip man sekėsi? – metė pusbrolis, sušiugždino krepšyje laikraščius ir neapsikentęs luktelėti, kol iš arklidės nueisime trobon, žibalinės lempos šviesoje pavandenijusiomis akimis ėmė skaityti, kaip Taline buvo paleisti 206 politiniai kaliniai – tai buvusi Estijos generalinio komisaro kalėdinė dovana toms nekaltoms moterims ir vaikams, patekusiems į keblią padėtį, kai buvo suimtas šeimos maitintojas. Pusbrolio balsas skambėjo reikšmingai, blankiai žydrose akyse suspindo daugiau spalvos.
– Ar tu girdi? Ar kas nors kitas galėtų taip jautriai atsižvelgti į savo priešo šeimas? Ar tavo mintyse ir vėl tik naminė taboka?
Užmiršęs, kad neketinu kalbėti su Edgaru, kažką teigiamai murmtelėjau. Kad ir kokia veikla būtų užsiėmęs, Edgaras negalėjo pagerinti Simsonų gyvenimo. Apie tėvą nieko negirdėti, Simsonų laukai tebėra svetimose rankose. Man neleidžia juose nė bulvių sodinti, nors jau treti metai želiantys dobilai gerai patręšė dirvą, kaip tik bulvėms. Vokiečiai uždraudė auginti tabaką, ir net Rozalija neįstengė kur nors prasimanyti augalų, iš Armių ūkio žemių bent jau išvarė su bolševikais priklydusius bjaurotojus ir konfiskuoti žemės sklypai vėl priklausė tikriesiems savininkams. Nuėjęs nupurškiau Armių vaismedžius „Estoleumu“, įtikinėjau visus apsirūpinti juo iš anksto. Rozalijos tėvas buvo dėkingas už priminimą, buvau Akseliui lyg tikras sūnus. Pasakiau jam, kad „Estoleumas“ geresnis už „Paryžiaus žalumą“, todėl obuolių pakako ir į turgų vežti, bet tai ir buvo viskas, ką jaunasis Simsonų sodybos šeimininkas galėjo padaryti dėl savo sužadėtinės, – savo paties ūkiui nesugebėjo net šito. Tie dalykai kėlė man didelį rūpestį. Edgaras niekuomet nebuvo linkęs prie žemės darbų, nors šiltas, ryte melžtas, geras silpniems plaučiams pienas tiko gerti.
Jis toliau skaitė laikraščius, o aš triūsinėjau arklidėje, karas nė trupučio nepakeitė pusbrolio.
– Mes visi dar pamenam, kokius laukinius bolševikų propaganda vaizdavo Vokietijos nacionalsocialistus ir jų Vadą. Tartum jie nebūtų buvę žmonės, – Edgaras pakėlė balsą, jis norėjo, kad aš klausyčiau. – Nacionalsocializmas siekia suvienyti visus visuomenės sluoksnius į vieną savo tautos gerovę kuriančią jėgą. Mūsų judėjimui visiškai svetimas ketinimas kurstyti kraugerišką klasių neapykantą ir kraują stingdančiu būdu perrėžti savo tautai arterijas. Mes kviečiame klases nurimti, nes visoms duosime vienodą teisę gyventi… Mūsų mažai tautelei kiekvienas asmuo ir žmogus yra pats brangiausias turtas.
Manasis ašvienis sukarpė ausimis.
– Gana jau, – pasakiau. – Tu baidai arklį.
– Rolandai, ar tu neatkreipei dėmesio, kad generalinis komisaras rado kaip tik tinkamus žodžius apibūdinti tam, ko trokšta tauta?
Neatsakiau, iš pykčio virtau druskos stulpu. Supratau, kad pusbrolis turėjo savų sumetimų, blizgindamas fricų įvaizdį, galbūt jis tikėjosi, kad prisidėsiu prie jo intrigų. Tačiau ko jis iš tiesų siekė ir kodėl? Gerai atminiau, kaip Edgaras sėdėjo pirtyje suglaudęs ausis, kai Raudonoji armija traukėsi ir apylinkės knibždėte knibždėjo mirtinai išsigandusių besislapstančių stribų ir jų pėdomis sliūkinančių vokiečių. Omakaitse paskyrė specialius padalinius, šie su kitais šukavo miškus, eglynai rūko nuo parako dūmų. Tuomet pastebėjau du vyrukus, šniukštinėjančius apie mūsų pirtį. Iškart atpažinau čekistus, kurie drauge su kitais apsupo Žaliojo Kapitono būrį, atpažinau juos, nes tada ėjau sargybą ir taip įsižiūrėjau į tuos veidus, kad niekuomet jų nepamiršiu. Anąkart jie paspruko nuo manęs, bet antrą kartą jau nebe. Edgaras, pastebėjęs didėjančius klanus po kieme gulinčiais lavonais, prisidengė ranka burną ir atrodė lygiai taip, kaip anuomet, kai būdamas berniukas pirmąkart išvydo paskerstą kiaulę. Jis buvo ką tik atvežtas pas mus, teta Alvynė atsiuntė savo sūnų į kaimą atsigauti po to, kai Edgaro tėvas mirė nuo difterito, ir berniuko mažakraujystė visiems kėlė rūpestį. Edgaras tada nualpo. Mudu su tėčiu buvome įsitikinę, kad toks lepūnėlis kaime nieku gyvu neištvers. Bet nutiko kitaip, po mano mamos sparneliu jam puikiai sekėsi. Mama savo ruožtu sulaukė ilgai trokštamo antro vaiko, du netikri ligoniai susirado vienas kitą. Mūsų kaime tai vadino kitaip – ogi tinginyste.
Kai Edgaras atsikvošėjo nuo dviejų lavonų vaizdo, jis parodė stebėtiną guvumą ir tarė, kad padės man išgabenti negyvėlius. Aš abejojau, ar vis dėlto jis įstengs atlikti užduotį, tačiau mes įkėlėm lavonus į vežimą ir Edgaras juos kažkur išvežė. Sugrįžo kitą dieną, jo skruostuose žvilgėjo pataikūniškai slidi ir blogai slepiama šypsena. Kol miškuose aprims, jam nebereikėjo skubėti į miestą. Galimas daiktas, kad pusbrolis tų dviejų numirėlių padedamas sukūrė tinkamą istoriją, ir todėl mus paliko ramybėje. Nors ilgainiui vokiečiai gali imti stebėtis, girdi, ko mes, Suomijoje apmokyti šnipai, tupime tame miške, bet turbūt Edgaras jau spėjo sudaryti su vokiečiais kokį sandorį, tad neturėjome bijoti. Gal dabar buvo pats metas pasiteirauti, kokia jam nauda tąsytis su tais vokiečiais. Vis dėlto nesijaučiau galįs imt kamantinėti. Jeigu susidomėčiau Edgaro reikalais, jis labai apsidžiaugtų, o aš nenorėjau matyti patenkintos jo marmūzės. Pastebėjau, kad vadžios susimazgė, išnarpliojau mazgą, nuėjęs trobon pasiėmiau taukuotą virvę ir ylą sandūrai padaryti. Paliečiau prastą šikšną, pakinktus reikėjo įtepti, ir pagalvojus apie tai kilo laukų ilgesys, pasijutau nereikalingas. Kol fricai nepajėgia atiduoti bolševikų pavogtų žemių ir grąžinti atgal žmonių, jie mano akyse beverčiai, kad ir ką sakytų pusbrolis. Aš vėl prisiminiau tabako lauką, kuriame kažkoks raudonasis suskis nežinia kodėl išlaistė tupyklos srutas, ir kolūkio arklį, kurio šonai iš bado buvo taip įgriuvę, kad stebuklas, kaip jis pajėgė tempti vežimą. Edgaras neėmė galvon tokių dalykų, prie nuniokoto tabako lauko jis atkreipė dėmesį tik į smarvę. Laukas buvo mūsų žemėje, Simsonų ūkyje, o tasai arklys buvo mano ašvienis, kurio paausiuose žvilgėjo žemės ūkio parodoje ne kartą pelnyti mėlyni kaspinai. Būčiau bet kur atpažinęs savo ašvienį, o jis atpažino mane, bet mes turėjom palikti suniokotą lauką, atiduoti arklį.
Edgaras atsekė paskui mane į trobą, įžiebė lempą, prieš tai brūkštelėjęs nuo gaubto suodžius, ir toliau balsu tebeskaitė ten, kur buvo sustojęs. Ar norėjo, kad kaip tik aš pagirčiau jo darbelius? Jam kažko reikėjo, kažko trūko, bet ko?
– Tu nesiklausai, – papriekaištavo Edgaras.
– Ko tau reikia?
– Kad mudu imtume mąstyti, kaip gyvensim toliau.
– Kuo čia dėtas tas generalinis komisaras?
– Tu privalai išsiimti naujus dokumentus kaip ir visi kiti. Juk duotas įsakymas. Aš galiu padėti.
– Klausyk, Dešriau, kaip nors išsiversiu be tavo pagalbos.
– Mamulei labai nepatiktų, jeigu aš nesirūpinčiau tavimi.
Ta mintis mane prajuokino. Edgaras išpuiko.
– Tu puikiai tiktum policijai. Dabar naudinga stoti tenai, jiems verkiant reikia naujų vyrų, – tarė Edgaras.
– Tai ne man.
– Rolandai, bolševikai jau išvaryti. Darbas nesunkus ir tau nereikės eiti į vokiečių armiją. Argi tu kaip tik todėl čia ir sėdi? Ko dar tikiesi?
Man pagaliau kvoštelėjo, kas čia daros. Daugiausia raumenų ir parako pareikalavę laikai praėjo, mūsų policijos gretose žiojėjo tuštuma, ir Edgaras suvokė, kad išmušė jo valanda. Nužvelgęs jį pamačiau, kaip jo akyse žvilga godumas: ir Baltijos baronai, ir bolševikai, taip pat respublikos vadai buvo pasitraukę, tuščios vadovų vietos tik jo ir telaukė. Todėl pusbrolis ir buvo toks pasipūtęs, tuo ir gyveno. Pusbrolis visuomet laikė vokiečius pranašesniais už kitus, grožėjosi iš Berlyno atgabentais dviračiais, taip pat susižavėjo tolimojo matymo aparatu ir ne kartą laužė liežuvį, stengdamasis mėgdžioti vokiečių kalbą. Vis dėlto nesumečiau, kodėl jis pliauškia man apie savo užmojus. Ką galėčiau pasakyti apie jo sumanymus? Nusiųstas į Tartu gimnaziją ir universitetą Edgaras ir be manęs turėjo aibes galimybių. Aš prisiminiau, kaip per atostogas jis išdidžiai „špaciruodavo“ kieme. Kai Edgaras norėdavo užsisakyti iš Berlyno knygų apie oreivystę, vokiečių lakūnų asų ir lėktuvų paveikslų, motina visad rasdavo vieną kitą kroną, o tuo metu, kai kiti krovė šieną, silpnumo priepuolio ištikta ji gulinėjo kambaryje ir Edgaras, sėdėdamas ant jos lovos krašto, pasakojo apie skraidymą lėktuvu, apie Ernsto Udeto akrobatinius skrydžius, nors kaime toks elgesys buvo laikomas keistu. Juodu buvo tokie panašūs – mano motina ir Edgaras. Nė vienas nenorėjo girdėti mano nuomonės, o juk turėjau rūpintis jais abiem. Jau norėjau, kad Edgaras trauktų daryti savo karjeros, pasirūpintų savimi pats.
– Eik sau vienas policijon, kam aš tau ten reikalingas, – atšoviau jam.
– Noriu, kad eitum su manim – dėl mūsų bendrų laikų. Kad gautum galimybę pradėti iš naujo.
– Tu, Dešriau, pernelyg rūpiniesi mano gyvenimu, o kodėl tu pats ne su savo žmona? O gal susiradai naują mylimąją, iš kurios daugiau naudos manevruojant?
– Pirmiausia noriu, kad gyvenimas įeitų į vėžes. Tuomet ir žmoną lengviau patenkinti. Kai viskas nusistovės. Žinai, ji visuomet keldavo daug reikalavimų.
Aš nusijuokiau, Edgaro balsas paūmėjo, tačiau jis nurijo savo ūmą, jo krenglys paslankiojo aukštyn ir žemyn, kol sustojo. Edgaras nusigręžęs tarė:
– Paprasčiausiai eikš kartu. Dėl draugystės.
– Ar pasakei motinai apie savo sumanymą? – paklausiau aš.
– Tik tuomet, kai bus viskas aišku. Nenoriu, kad mamulė puoselėtų bergždžias viltis.
Edgaras vėl pakėlė balsą.
– Mes negalim be galo tūnoti čia, Leonidos pirtyje. Aš jau pranešiau turįs po ranka deramą policijai, atitinkamai apmokytą vyruką. Tave. Tavęs reikia. Estijai tavęs reikia!
Nusprendžiau grįžti į arklidę, verčiau pagirdysiu ašvienį. Tikėjausi, kad Edgaras neatseks iš paskos. Aš turėjau savų sumanymų, nors pusbrolis manė kitaip. Toliau kaupiau savo pastebėjimus, tvarkiau juos ir susitikęs su kokiu žmogum rinkau papildomus duomenis, ir neužmiršau išvadų, padarytų iš pokalbio su Edgaru. Ketinau įsidarbinti Talino uoste arba Tartu geležinkelyje – bent jau gaučiau atlyginimą namiškiams paremti. Edgaras neatnešė mamulei nė sudilusio skatiko, o iš Armių ūkio siuntinėjo mėsos Edgaro poniai miestietei. Visu jų įdirbiu turėjau pasirūpinti aš, negana vien sergėti Armių ūkio naminės įrengimus ir uogauti, ir Leonidos nugara jau metasi kupron, iš motinos jokios naudos, Akselis buvo vienakojis. Uostas man labiau tiko, nes tuomet Rozalija būtų arčiau. Kartu išvengčiau vokiečių armijos, o jeigu kas nors norėtų verbuoti vyrus ir iš uosto, mano dokumentuose jau buvo įrašyti netikri gimimo metai. Tačiau jei Edgaras iš tiesų buvo žadėjęs policijai mane atsivesti, vokiečiai sužinojo apie mane gana daug. Edgarui nesuveikus man naujų dokumentų su nauja pavarde, vargu ar galėsiu ilgai dirbti uoste, – o jeigu ir suveiktų, argi būsiu tikras, kad jis nepraneš apie tai fricams? Ar galiu būti tikras, kad Edgaras neišplepės jiems apie mano ketinimą įsidarbinti uoste?
Taros kaimas, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1941-ieji
Kai Judita pagaliau atkako į kaimą, niekas nė žodeliu neprasitarė apie jos vyrą. Anytos rankos kaukšino mezginį; puskojinė, vaikiška puskojinė, kuri vis ilgėjo, ir kažkodėl Judita buvo tikra, kad kojinė buvo skirta būsimam Rozalijos ir Rolando mažyliui, nors paprastai anyta visuomet stengėsi dėl įsūnio, ne dėl tikro sūnaus. Rolandas rado prieglobstį Leonidos pirtyje ir kartkartėmis eidavo talkinti prie ūkio darbų. Daugiau apie vyrus nešnekėta, nors Judita vis laukė, kada gi vėl užeis kalba. Tačiau ne. Rozalija tik užsiminė, kad Rolandas slapstosi, ji tarė tai probėgšmais, ir nors jos sužadėtinis jau buvo sveikas pargrįžęs namo, Rozalijos veidas nešvytėjo iš džiaugsmo, kaip manė Judita. Atrodė keista, kad visur kalbėjo apie pargrįžusius namo, o čia niekas nė žodžio netarė. Šiaip jau kalbų nestigo. Pirmiausia ilgai postringauta, kaip kontrolieriai, kuriuos dar vadino vilkais, traukiniuose pasisavindavo keleivių valgį, paskui moterys svarstė, ką Judita turės daryt, kai grįžtančią atgal užklups kontrolieriai. Padėkojo Dievui, kad Juditos traukinys dėl antskrydžio neturėjo sustoti, o vakarui baigiantis moteriškės perėjo prie dvaro. Kai Hitleris pakvietė Baltijos vokiečius į Vokietiją, palivarkas liko stovėti tuščias, ir dabar tenai įsikūrė vokiečių štabas, o terasoje viršum fasadinių dvaro durų kažkas įtaisė pinkles balandžiams, turbūt vokiečiai valgė balandžius, ir tai juokino moteris. Paskui į dvaro pastatą buvo atbogintos vonios, vokiečiai mėgo švarą, o jų karininkai buvo draugiški – dvare likę sodininkai ir skalbėjos sakė, kad skalbėjų vaikams jie dalijo karamelinius saldainius ir sargybą ėjo tik po vieną kareivį. Nuolat, vos tik Juditos žvilgsnis susidurdavo su Anos ar Leonidos, tos staigiai pakeldavo lūpų kerteles. Kažkas čia ne taip. Judita manė, kad anytos nervai bus be galo įtempti, nes jos vyras ir numylėtas berniukas buvo nežinia kur, arba kad ji pareikalaus iš Juditos likti kaime su jais, bet anytos toli gražu netrikdė mintis, kad marti vienui viena gyvena Taline, kartais ji net pati sau šyptelėdavo megzdama kojinės kulną. Rolando išsigelbėjimas nebuvo ganėtina dingstis tokiai gerai nuotaikai rastis. O gal todėl, kad Armiai išvijo iš savo žemių bolševikų apgyvendintus naujakurius? Tačiau nėra ten ko džiaugtis, viskas buvo taip užleista, kad be paramos jie negalės dirbti jokių žemės darbų.
Rozalija užmigo prieš atsirandant galimybei tarpusavy šnektelėti, nors jiedvi visad pasišnekučiuodavo užgesinus šviesą. Kitą rytą Judita ėmė įtarinėti, kad Rozalija paprasčiausiai nudavė mieganti: ryte jos šypsena panėšėjo į ištemptą ant virvės paklodę ir pakalbėti nebuvo kada. Po dienos ruošos iš anytos lūpų tarsi nejučia išslydo žodis „blokada“.
– Eina gandas, esą apsupties žiede vandens parduoda tik po pusę litro per dieną, už du rublius, kasdien tenai miršta dešimt tūkstančių žmonių. Arkliai jau suvalgyti, bet kažin ar apsupusių miestą kareivių sąlygos geresnės?
Leonida paprašė, kad Judita padėtų sutrupinti druską, ir Judita čiupo plaktuką, druska sutrupėjo. Anytos lūpose, regis, kažkas šmėstelėjo, ir tai buvo ne liūdesys, nors blokada nekėlė noro šypsotis. Galbūt anytai ėmė maišytis protas, o gal ji nežinojo, kaip žiūrėti į sausas Juditos akis. Prisiminus tai, kad jos vyras gali būti tarp apsupusiųjų miestą, ko gero, ji turėtų pratrūkti ašaromis? Ar ji turėjo nuduoti gedinčią, ar dedančią vilčių žmoną? Mama girdėjo, jog kažkas lyg ir matęs Juditos vyrą tarp nugabentųjų prie Leningrado, bet kas supaisys tas šnekas. Anyta apie tai neužsiminė, jos žodžiai sunkiai prislėgė Juditai krūtinę. Ji panūdo išvažiuoti atgal į Taliną. Leonidos ir anytos pasalūniški žvilgsniai lesnojo jos veidą, jai skaudėjo. Su Rozalija buvo neįmanoma šnektelėti tarpusavy; anyta su Leonida nuolatos visur triūsinėjo, kaišiojo galvą pro duris kaip tik tada, kai Juditai atrodė, kad jos jau kūtėj, puldavo iš paskos, kai Judita mėgino kartu su Rozalija nunešti vištoms blendienės. Atrodė, kad Rozalija visai nekreipė į tai dėmesio, ji tik plušėjo arba pešiojo tvarto rudinės nusitrynusią vietą, kurią nuolatos lyžčiojo jos mylima karvė, vengė Juditos žvilgsnio ir pačiupusi žibintą dingo kūtėn, kai anyta tiesiogiai įgėlė Juditai: pradėjo nekaltai, sakydama, girdi, jai kelia rūpestį tai, ar Juditai tikrai pavyks Taline rasti norinčių pirkti skardines su kiaulienos taukais, kaime, žinoma, tai nebuvo sunku. Vokiečiai ėjo iš trobos į trobą vis kartodami: „Ein Eier, eine Butter, ein Eier, eine Butter.“[3 - Kiaušinių, sviesto, kiaušinių, sviesto (vok.).] Kartojo su tokia neviltimi, kad anytai jų baisiai pagailo.
– Vaikai ten miršta badu, daugelis vyrų turi vaikų. Kai tavo pačios vaikai kada nors slankios paskui sijoną, tuomet suprasi, o kol kas ne.
Anyta įbedė akis į marčios liemenį. Judita, prisispaudusi delnus prie liemens, nukreipė žvilgsnį į indaują, ant kurios lentynos laukė išrikiuotos tuščios kareiviškos konservų skardinės, savo pačių davinio jie negalėjo siųsti, tik kitokį. Kažkas šastelėjo grindų pakraštyje ir Judita pamatė, kaip viena pelė, paskui ir antra nubėgo už jos kelioninio krepšio. Ji stipriau prisispaudė rankas prie pilvo, o anyta bėdojo toliau, atidarinėdama komodos stalčius, prikimštus kareiviškų šokolado davinių. Leonida nešė juos kartu su šilta sriuba penkių litrų bidone, apvyniotame vilnone skepeta, sergėtojams, drebantiems priešlėktuvinėje platformoje, pastatytoje ant mokyklos stogo. Paragavusiems „šokokolos“ kareiviams akių nebelipdė miegas.
– Tie kareiviukai neturi kuo susimokėti, sukrapšto nebent vieną kitą Rytų markę. Aš tai išsiversiu, betgi tie vaikai!
Jeigu Juditai verkiant nebūtų reikėję prekių, ji nedelsdama būtų išvykusi. Viskas, ką sakė anyta, tarsi rodė Juditą esant nereikalingą. Ji nusprendė nekreipti dėmesio, čia ji daugiau nebegrįš, bet kuo gi prekiaus? Turėjo susirasti kokį nors kitą pragyvenimo šaltinį, stenografijos ir vokiečių kalbos žinių dabar negana, pernelyg daug buvo merginų, kurių pirštai mikliau už jos tarškino mašinėlę, pernelyg daug merginų, ieškančių darbo, o juk mieste nevirsi naminės. Kai Judita turėjo išeit iš Johano namų, ji paliko tenai visus savo vyro daiktus, ir jų buvo gaila. Vyro neseniai gautų kaliošų ir žieminio palto nebuvo prasmės apgailestauti. Motina pasakė išsireikalausianti jiems Johano namą, tegu tik jis grįžta į Taliną. Dabar su namu ir šiaip nebuvo kas daryti, raudonieji gerokai jį nusiaubė ir niekas nežinojo, kur Johanas paslėpė namo dokumentus. Šiaip ar taip, kažką reikėjo sugalvoti. Ką nors kita negu taukų skardinės ir naminė. Ką kita, nes čia ji nebesugrįš, o vien iš vokiečių šalpos rinkinių neišgyventų. Judita vis tebelaikė sukryžiavusi rankas ant krūtinės, tartum apsunkę nuo anytos užuominų žvilgsniai, nukreipti į jos liemenį, būtų vertę ginti savo pilvą, nors tam nebuvo jokios dingsties. O kas, jeigu vyras pargrįš namo? Judita buvo tikra: pasikviestų savo mieląją mamulytę po vienu stogu, kad prižiūrėtų ją ir virtų frikadelių sriubą. Mieste ją galima virti nors kas savaitę.
Po anytos įgėlimo susitvenkęs nemalonus jausmas pradingo tik tuomet, kai Akselis atėjo pasiimti skerdienos peilio ir pakabino savo darbines pirštines viršum viryklės džiūti. Virtuvėje pasklido šlapios vilnos kvapas, lempos liepsna virpčiojo. Praėjusią dieną sandėlyje pakabino paskerstą kiaulę, ir Akselis kiaurą naktį miegojo prie jos, pramerkęs vieną akį, sergėjo nuo vagių. Rozalija sugrįžo iš tvarto, ir kai jos nuėjo parnešti mėsos, Judita čiupo jai už rankos ir stipriai įsitvėrė.
– Ar čia nutiko kas nors, ko aš nežinau? – paklausė. – Visi jūs elgiatės taip keistai.
Rozalija mėgino ištraukti ranką, Judita neleido. Jiedvi stovėjo kieme, Leonida jau nuėjo pažiūrėti, kokios skerdienos jai rinktis. Iš sandėlio atsklidęs balsas įsiterpė tarp jų. Juditai peršėjo suskeldėjusias lūpų kerteles.
– Nieko nenutiko, – atsakė Rozalija. – Tik Rolandas parėjo namo. Nesmagu, kad aš galiu jį matyti, o tavo vyras tebėra fronte. Tai neteisinga. Nieko čia gero.
Rozalija ištraukė ranką.
– Rozalija, aš ne vienintelė, kurios vyras fronte. Nesuk dėl manęs galvos. Jeigu tu žinotum… – Judita nutilo. Ji nenorėjo apie tai pasakoti Rozalijai, kol kas dar ne. – Ar anyta įkyri? – paklausė.
Kai Judita nukreipė pokalbį kitur, Rozalijos pečiuose atslūgo įtampa.
– Ne, nė kiek. Ana turi savo ruošos namie, nedidelių darbelių – ji skalbia marlę ir daro tai, ką paprastai nudirba vaikai. Ji daug padeda. Rolandui irgi viena kvaršatim mažiau, nes mama pasirūpinta. Jau eikim, mūsų laukia.
Rozalija nuskubėjo į sandėlį. Judita atsikvėpė, vakaras buvo tykus, per tykus, ir ji nusekė paskui Rozaliją, netrukus Judita galės išvažiuoti, netrukus traukinys vėl kratys jos kaulėtus kelius. Reikia dar kiek pakentėti, tiek, kad galėtų paimti savo skardines su kiaulienos taukais ir porą butelių, paslėptų po suknele už diržo naminei gabenti. Judita daugiau nebemėgino šnekinti Rozalijos, tik sudėjo skerdienos gabalus viena eile ant stalo. Leonida su Ana kruopščiai rinkosi gabalus, sūdomus vasarai dėjo statinės dugne, pirmam sūdymui skirtas sluoksnis keliavo į dubenį, šonkauliai – padažui, nugarinė – ant keptuvės, moterys pirštų galais sukaišiojo karkas į mėsos sluoksnį – skirta Velykoms, uodega atsidūrė aukštėliau – rūgščiai žiemos kopūstienei. Aptarinėdamos kaimo paskalas jos tiek įsiklegėjo, kad Rozalijos ir Juditos tylėjimas liko nepastebėtas.
Revelis, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1941-ieji
Viešbučio „Centrum“ kambaryje sklido Rotušės aikštės šurmulys, liemeningą Edgaro atvaizdą veidrodyje, įtaisytame tamsios medienos spintoje, rėmino automobilių signalai ir pardavinėjančių laikraščius berniukų šūksniai. Jis atsidėjęs kruopščiai pakėlė ranką, suskaičiavo iki trijų, nuleido ranką ir pakartojo tą patį judesį, skaičiuodamas iki penkių ir septynių, patikrino pakeltos rankos kampą, ar ranka buvo gana tiesi, o balsas, ar balsas ganėtinai žvalus? Ar jis įsidėmės atstumą, kurį reikia išlaikyti sveikinantis? Bendraudamas su vokiečiais, su kuriais buvo užmezgęs ryšius, jis nenaudojo jų pasveikinimo, susitikimai būdavo neoficialūs ir turėdavo likti nepastebėti, taigi dabar jo laukė nauja situacija ir jam nežinomas protokolas, ranką gali suimti mėšlungis, ji gali ir šiaip sudrebėti. Jis jau buvo spėjęs slapčiomis kiek pasimankštinti miške ir nuo pat pradžių dėjosi į galvą, kad Egertas Fiurstas buvo kairiarankis. Todėl, be abejo, pasveikinimas bus ne visai tvirtas, mostas iš peties lėtesnis. Pavardė jam atėjo galvon Stafanio saloje, kai jie rengėsi sugrįžti į raudonųjų okupuotą Estiją ir jis turėjo kurpti vaikinams sovietinius pasus. Tuomet jis prisiminė Petrograde estų šeimoje gimusį Egertą Fiurstą, Vidaus reikalų liaudies komisariato laikų kolegos vaikystės draugą. Vargu ar būtų radęs tobulesnį asmenį savo sumanymams vykdyti: užsienyje buvo neįmanoma patikrinti Egerto biografijos ir turbūt jis nesusidurs gatvėje kaktomuša su šio šeima. Edgarui tereikėjo stengtis nutylėti savo giminę – ir mokytis nereaguoti į Edgaro vardą, Egertas buvo gana panašu į Edgarą, visuomet galės pasiteisinti, kad blogai nugirdo. Tasai jam nepažįstamas žmogus gal ir nebūtų taip aiškiai išniręs iš atminties, jeigu kolega nebūtų itin sunkiai išgyvenęs dėl savo bičiulio mirties nuo tuberkuliozės ir Edgaras nebūtų pasisiūlęs palaikyti jam draugiją daugelį vakarų, skirtų seniems laiškams ir vaikystės prisiminimams. Braižo išlinkius ir trūkčiojimus buvo nesunku nukopijuoti, priverstinai tapusio dešiniarankiu kairiarankio išskirtinumus jis savo ruožtu išmanė jau nuo gimnazijos laikų. Ramindamas įtemptus nervus kambarių patarnautojo atneštu biskvitu, Edgaras mintyse dėkojo Voldemarui, kuris ruošdamas namų darbus dažnai prašydavo Edgaro pagalbos. Jis prisiminė Voldemaro minas ir gestus, kaip negrabiai jis laikė šakutę, prisiminė prie kairės rankos pritvirtintą milžinišką kumštinę, neleidžiančią jam slapčiomis naudotis ranka. Apie tai sklido ne viena pašaipi dainuška. Kairiarankio judesių pratybos, aišku, buvo neišvengiamos, tačiau sėkmę lemia kaip tik nežymūs dalykai. Registruodamasis viešbutyje Edgaras visų pirma čiupo parkerį kairiąja, o tik paskui dešiniąja ranka, juokdamasis iš savo senų įpročių, mestelėjo registratorei juokelį, anekdotų apie kairiarankius juk gana, ir paimdamas savo išlygintą kostiumą kaire ranka ištiesė kambarių patarnautojui padorius arbatpinigius.
Edgaras nulaižė nuo kairės rankos pirštų kremines biskvito puošmenas ir toliau mankštinosi priešais spintą. Jis jautėsi patenkintas savo naujuoju „aš“ – pastaraisiais metais kaip tik deramai suaugo, jau nebe koks vaikėzas. Vienas Stafanio saloje buvęs vaikinas įsidarbino Talino miesto tarybos biure, keletas jų buvo ten ar šen įsitaisę šiokį tokį vardą. Edgaras neketino tenkintis menkesniu. Anaiptol.
Dar valandėlę pasimankštinęs, jis atsisėdo prie rašomojo stalo ir peržiūrėjo popierius, kuriuos netrukus turės nešti į Tenismeję, saugumo policijos štabą. Su laikraščiu „Jaunųjų balsas“ bendradarbiavusių komunistų sąrašas buvo užbaigtas, tai pareikalavo nemažo triūso. Kalėjimuose ir Vidaus reikalų liaudies komisariato skyrių rūsiuose lavonai buvo rasti ir be jo pagalbos, tačiau SS unteršturmfiurerį Mencelį taip pat labai nudžiugino kiti Edgaro gauti adresai, kur raudonieji buvo pakasę nužudytuosius. Vidaus reikalų liaudies komisariate dirbusių kolegų sąrašą Edgaras jam buvo perdavęs dar restorane „Klaus Kurki“.
Edgaras paskutinį kartą matė Mencelį Helsinkyje, per mokymus Stafanio saloje, ir todėl, kad ir buvo rimtai pasirengęs, pasimatymas kėlė jaudulį. Nors, logiškai mąstant, mokymų dalyvių biografijos anksčiau ar vėliau buvo patikrintos, netikėtai čia išdygęs pernelyg daug žinantis SS unteršturmfiureris Mencelis Edgarą pirmiausia gerokai išgąsdino. Bet, galimas dalykas, vokiečiai ieškojo kaip tik tokio žmogaus. Mencelis jau buvo spėjęs palaiminti Edgaro susikurtą naują elegantišką įvaizdį ir pažadėjęs, kad saugos paslaptį, juk juodu buvo geri draugai, o Vokietija nenori netekti šaunaus vyro. Edgarui teko tuo pasitenkinti. Jam pakako sumanumo versle, Mencelis greičiausiai manė jo duomenis esant reikalingus, bet vis dėlto Edgaras susimąstė, kokius planus tas žmogus rezga jo atžvilgiu. Jų tikrai būta, ir Edgaras dar nežinojo, kiek ilgai užteks jo žinių. Rūpestis dėl tinkamo pasveikinimo pasirodė bergždžias. Niekas štabe nepratrūko juoktis, iš veidų nebuvo matyti nė menkiausio pyktelėjimo. Mencelis mostelėjo Edgarui sėstis, priešais jį sėdėjo nepažįstamas berlynietis civiliniais drabužiais, iš kurio elgsenos kažin kaip buvo matyti, kad jis ką tik atvyko čionai, į tolimą Ostlando užkampį. Galbūt įspūdis susidarė iš to, kaip vyras apžiūrinėjo kabinetą ir Edgarą, ar kaip atsisėdo ant kėdės, tarsi jam būtų buvę sunku patikėti, kad net šioje karo lauko Dienststelle[4 - Įstaiga, žinyba (vok.).] galima aptikti padorių biuro baldų.
– Seniai nesimatėm, pone Fiurstai. „Klaus Kurki“ buvo be galo maloni vieta, – tarė Mencelis.
– Labiausiai džiaugiuosi aš, – atsakė Edgaras.
– Iškart einu prie reikalo. Laukiama mūsų ataskaitos žydų klausimu. Suprantama, jau esam sukaupę užtektinai duomenų, bet jūs, pone Fiurstai, geriau išmanote vietos aplinkybes. Kaip galvojate, ar baltai čia gerai suvokia žydų keliamą grėsmę?
Stojo nesmagi akimirka, Edgaras jautė, kaip džiūsta burna. Buvo aišku, kad jis netinkamai pasirengė susitikimui. Nors buvo apmąstęs daugybę įmanomų gvildenti temų, jis nebuvo pasiruošęs jokiam panašiam klausimui. Vyras civiliniais drabužiais laukė atsakymo, jis vis dar nebuvo prisistatęs. Edgarui atrodė, kad vyriškis nesigaudo, kodėl reikia eikvoti laiką klausantis lėtakalbio svarstymų, vaikinas tikėjosi, kad turės galimybę greitai perduoti aplanką su popieriais. Mencelis tyrinėjo savo nepriekaištingai atrodančius nagus, iš jo pagalbos nelauk.
– Pirmiausia turiu pasakyti, kad nesu gerai susipažinęs su padėtimi Lietuvoje ar Latvijoje, – užsikirsdamas sugebėjo išspausti Edgaras. – Estai labai skiriasi nuo lietuvių ir latvių. Ta prasme apibūdinimas „baltai“ yra kiek klaidingas.
– Tikrai? Estai yra rytinių baltų ir šiaurinių rasių mišinys, – pastebėjo nepažįstamas vokietis.
Mencelis jį pertraukė.
– Gal pastebėjote, kad estai kur kas šviesesnio gymio. Taigi šiaurinė rasė vyrauja. Ketvirtadalis estų priklauso grynai šiauriečiams.
– Ir daugiau mėlynakių, taip taip, mes pastebėjome tą teigiamą savybę, – pridūrė vyras civiliniais drabužiais.
Pokalbį nutraukė dar vienas netikėtai įžengęs į kambarį vokietis, matyt, senas berlyniečio pažįstamas. Edgaras valandėlę buvo paliktas, jis stengėsi išnaudoti akimirką, galvodamas, ką pasakyti, kaip elgtis. Bolševikų sąrašo negana, nors kaip tik tuo Mencelis domėjosi Helsinkyje. Edgaro lūkesčiai nepasitvirtino. Jo niekuomet nebepakvies grįžti, jo karjera neims kilti. Įsigilinęs į savo asmenines problemas jis neteko nuovokos ir buvo tikras, kad visiškai pakaks, jei jo kišenėje krebždės Ausweisas[5 - Asmens liudijimas (vok.).], išduotas Egerto Fiursto vardu. Juodu ėmė nagrinėti Baltijos rasių ypatumus ir reichsministro Rozenbergo veikalų svarbiausią idėją, tad Edgaras rengėsi įsitraukti į pokalbį. Jam nors užteko proto iškalti reichsministro kūrinių pavadinimus – „Die Spur des Juden im Wandel der Zeiten“[6 - „Žydų pėdsakai per šimtmečius“ (vok.).] ir „Der Mythus des 20. Jahrhunderts“[7 - „Dvidešimto amžiaus mitas“ (vok.).], ir kaip tik tada, kai jis ėmė būgštauti, kad jo ims klausinėti ko nors iš jų turinio, svečiai aiškiai pradėjo varginti Mencelį. Edgaras nuslėpė palengvėjimą, sudėtingesnių rasinių klausimų jis vis dėlto nebūtų įveikęs. Dabar tereikėjo išlaikyti blaivų protą. Kitam susitikimui jis pasirengs geriau, susiras reichsministrą pažinojusius žmones, bendraklasius, gimines, kaimynus iš Vana-Posti gatvės, kolegas iš Gustavo Adolfo gimnazijos. Jis ras ką nors, kas žino, koks žmogus buvo Alfredas Rozenbergas ir kokius ketinimus puoselėjo savo gimtosios šalies atžvilgiu. Jeigu išmoks mąstyti kaip Rozenbergas, jis supras, kokios informacijos vokiečiai tikisi iš jo, kokie jų interesai. Jo smegenys jau karštligiškai krutėjo, vartydamos galvoje sukauptą archyvą, ieškodamos tinkamų asmenų, bet ko, kas pažinotų arba galėtų pažinoti žydus, pabėgusius nuo pogromų iš Vokietijos Estijon, arba Baltijos vokiečius, evakuotus Vokietijon, tačiau Sovietų Sąjungai pasitraukus grąžintus į Estiją. Jų čia ne taip daug.
Mencelis žengtelėjo prie durų, duodamas suprasti, kad vizitas eina į pabaigą.
– Ar galėčiau jus dar sutrukdyti, prašom čia, į kabinetą, – jis mostelėjo Edgarui eiti kartu.
Koridoriuje Mencelis atsiduso:
– Pone Fiurstai, ar jums pavyko gauti tuos duomenis, kurių jūsų prašiau? Aš labai laukiau jūsų sąrašo.
Edgarui taip palengvėjo, ir tik eidamas pro duris pamatė, kad laiko aplanką ne toje rankoje – dešinėje. Mencelis, regis, nepastebėjo Edgaro sumišimo, jis sutelkė dėmesį į gautą sąrašą. Edgaras prasižiojo, kvėpdamas daugiau oro.
– Politinė policija B4 yra puiki tarnyba, linkiu sėkmės, pone Fiurstai. Už Talino ribų reikia tokių kaip jūs, Hapsalu Aussenstelle[8 - Filialas, skyrius (vok.).] turi daug darbo. Pirmiausia eikite prisistatyti į Baterijos kalėjime esančią B4 referentūrą, ten gausite tikslesnių nurodymų.
– Pone SS unteršturmfiureri, ar galėčiau paklausti… – Edgaras kostelėjo. – Už ką tokia garbė?
– Reikšmingiausios bolševikų kuopelės jau likviduotos, tačiau jūs ir pats suprantate, kokia svarbi yra nuodugni dezinfekcija, kai turi reikalo su atspariu kenkėju. O jūs iš pagrindų pažįstate kenkėjus, pone Fiurstai, – Mencelis oriai apsisuko ant kulno ir sugrįžo į savo kabinetą, Edgaras liko stovėti vienas, šiaip ar taip, jam viskas pavyko.
Žengęs už Baterijos mūrų, Edgaras pajuto svaigstant galvą – jis buvo gyvas, skirtingai nei daugelis.
Jis tuoj pat vakare ims gilintis į žydų klausimą. Metrinės mūro sienos nuramdė tūkstančių nužudytųjų klyksmus, jos dvelkė vakarykšte ir būsima mirtimi, kuri nepaisė tautų, valdovų ar šimtmečių, bet koridoriuose aidėjo jo žingsniai, tikslingai einantys gyventi. B4 kontoroje jį sutiko maloniai, jis užpildė anketą su Egerto duomenimis ir Egerto braižu, pažįstamų veidų neišvydo, jautėsi esąs tinkamoje vietoje. Prieš pradedant darbą B4 Hapsalu skyriuje jam dar buvo leista aplankyti mamulę. Reikėjo rengtis ilgoms dienoms, ir tai kuo puikiausiai tiko Edgarui. Jis dar nežinojo, kaip viską paaiškins Rolandui. Būtų gerai prisikalbinti pusbrolį draugėn, vien todėl, kad Rolando biografija buvo tokia patikima, ir todėl, kad būtų gerai stebėti Rolandą, nes visada geriau turėti po akimis gana artimą žmogų. Be to, į kovą niekad nevertėjo eiti be užnugario. Rolandas buvo tylaus, bet patikimo būdo, ir todėl Edgaras nesirūpino, ar šis sugebės neprasitarti apie jo naująją asmenybę. Pusbrolis būtų galėjęs užduoti netinkamų klausimų jau tada, kai Edgaras, išėjęs iš Vidaus reikalų liaudies komisariato, patraukė pas jį. Edgaras prisipažino, kad įkliuvo paėmęs kyšį kaip nemokša, tai ėdė širdį. Tačiau Rolandas nepradėjo smalsauti, o pasiėmė jį kartu Suomijon. Jo veidas rodė tokį pat pakyrėjimą kaip tada, kai Edgaras įkliuvo Estijos pasienyje, kur jie abu ėjo karinę tarnybą, pardavinėdamas leidimus kirsti sieną. Rolandas gindamas jį sumelavo, paaiškino, girdi, jiems sakė, kad leidimai yra mokami, taip Edgaras išsisuko iš cypės. Jau tai, kad Edgaras buvo išmestas iš kariuomenės, Rolando manymu, buvo mamulei gana didelis smūgis, ir čia jis, aišku, buvo teisus. Galų gale, Rolando atžvilgiu prisiimta rizika davė naudos: be pusbrolio, jo rekomendacijų ir be Suomijos Edgaras nebūtų turėjęs patikimos anketos nei susitikęs Mencelio. Nekalbant apie tai, kad Rolandas klausė mamulės, Rozalija – Rolando, Rolando būsimoji uošvė – savo dukters, o mamulė – Edgaro, ir mamulė greitai išmoko jo naują vardą, nieko neklausinėdama. Mamulei pakako pažvelgti Edgarui į akis ir pamatyti, kad jos nejuokauja. Laimės valandėlėms gana ir to, kad sūnus grįžo gyvas iš mirties gniaužtų. Jam paprasčiausiai reikės įtikinti mamulę, kad dabar viskas gerai ir kad jis turi darbą. Egertui Fiurstui puikiai sekėsi. Jis jau sumąstys ir tai, kaip privilioti Rolandą savo draugėn. Jeigu pusbrolis jo neklausys, mamulė pati ras tinkamus žodžius, mamulė gali šnektelėti ir su savo būsima marčia. Be abejo, mamulė ir Rolandui linki kuo puikausios ateities.
Taros kaimas, Estijos generalinė sritis, Ostlando reichskomisariatas. 1942-ieji
Edgaras stovėjo ant pirties slenksčio, jo burna putojo. Išgirdau Rozalijos vardą, pusbrolio rankos mostagavo, bet aš nesupratau, kodėl jis kalba apie mano mylimąją. Pro atviras duris pūstelėjo vėjas, mano marškiniai suplazdėjo, grindys patamsėjo nuo vandens.
– Ar tu mane girdi? Supranti, ką sakau?
Edgaro balsas sklido iš toli. Stiklainis pokštelėjo, nukritęs nuo stalo, jame buvo pelkinių purienų. Vėjas sukiodamas stūmė jas prie sienos, šalia pelėkautų. Spoksojau į gėles. Jas rinko Rozalija, tik neseniai jos pirštai buvo susipynę su manaisiais. Virpėjau lyg džiūstantis ant virvės tabako lapas, man buvo karšta, tartum širdis būtų įmurkdyta pirties statinėn. Po karščio bangos apie širdį susitvenkęs šaltis nuslinko į pilvą, aš nebejaučiau galūnių. Edgaro burna žiopčiojo toliau.
– Ar tu supratai, ką pasakiau? Ji jau palaidota.
– Klausyk, Dešriau, užverk duris.
– Rolandai, tu dabar turi suprasti Leonidą ir mamulę. Ją reikėjo tyliai pakasti, kaklas buvo pilnas žymių.
– Nutilk, Dešriau.
Dirstelėjau į pelėkautus. Jie buvo tušti.
– Apie kokias žymes tu kalbi? – riktelėjau.
– Sakau, ant kaklo buvo likę žymių! Moterų būdas juk nepastovus, bene aš žinau, kas ją pastūmėjo į tokią nuodėmę.
Jau susirengiau eit iškinkyt ašvienio.
Atsakymo nesulaukiau, bet taip buvo iš tikro: Rozalijos nebėra. Motina ir Leonida elgėsi su manim lyg su kokiu svetimu, Leonida stipriai užmazgė skarą ant galvos, tartum būtų norėjusi ją sutraukusi nuslėpti veidą, ir toliau maišė blendinį. Manęs čia nelaukė. Motina be balso pražiojo burną, it sunkiai verdama duris. Mėginau ištraukti užuominas apie tai, kas čia nutiko ir kodėl, kas ir kada buvo atėję, medžiojančių taukus ir kiaušinius kareivių vardus. Aš netikėjau purvinomis pusbrolio užuominomis, netikėjau, kad Rozalija būtų pakėlusi prieš save ranką. Nuo mano skardaus balso motinos žvilgsnis ėmė šokčioti, ji liepė man išeiti. Norėjau ją papurtyti, man trūkčiojo rankos. Jau būčiau sušėręs, bet prisiminiau tėvą. Jis paėmė šeimininkę, kuri niekam netiko, ir nešė savo kryžių be skundų ir barnių. Aš atsigimiau į tėvą, nes meilė mane silpnino, vis dėlto nenorėjau, kad tėvas pareitų į namus, kuriuose sūnus drįso pakelti ranką prieš savo motiną, nesvarbu, kad dėl meilės. Man nusviro kumštis.
– Mergina savo nuodėme užtraukė namams gėdą, – kuštelėjo motina.
– Gėdą?! Kokia čia gėda? Ką jūs čia kalbat? – surikau aš.
Akselis, atėjęs iš viralinės, atsisėdo nusiauti tvarto aulinių, viename buvo Nepriklausomybės kare pelnyta medinė koja. Akselis nežiūrėjo mano pusėn, neištarė ne žodelio. Kaip tie žmonės galėjo triūsti, tarsi nieko nebūtų nutikę?
– Kodėl jūs neleidot man jos pamatyti? Ką jūs slepiat?
– Nebuvo ten ko matyti. Niekad nebūčiau patikėjusi, kad ji gali taip pasielgti, – tarė motina, kišdama nosinę už rankogalio. Jos akys buvo sausos. – Rolandai, elkis protingai. Pasikalbėk su Edgaru.
Nulėkiau per visą namą, sustojau ant kamaros slenksčio: išvydau ant kėdės Rozalijos skraistę. Išpuoliau laukan. Armių sodybos žmonės man tapo svetimi ir niekada daugiau nebenorėjau jų matyti.
Iš nevilties negalėjau nieko kito sumoti, tik kreiptis pagalbos į Lydiją Bartels. Būtų kvaila dėl jos seanso belstis į miestą, bet turėjau gauti iš Rozalijos kokį nors ženklą, ženklą, kur ji dabar, ženklą, kuris padėtų surasti kaltininkus, – atrodo, jais niekas nesidomėjo. Patraukiau miestan pėsčias, per senas ganyklas, pamiškėmis, vos tik nugirdęs motociklą ar bildant vežimą su arkliu ir kaukšint pasagas, šokdavau tarp medžių. Lankstu apėjau vokiečių štabu paverstą dvarą ir pasiekiau miestą kaip tik temstant. Šunys, pamatę svetimą, savo kiemo valdose tapdavo budrūs, tad nėjau patvoriais, o kelio viduriu, nugirdęs ką ateinant, nerdavau į krūmus. Gebėjau įžvelgti telegrafo stulpų ir namų kontūrus, namų ruošos garsai sklido iš virtuvių į gatvę, plaktuko dūžiai ir katės kniaukimas. Tie garsai priklausė žmonėms, turintiems savo namus. Žmonėms, turintiems ką nors, su kuo gali triūsinėti vakarais. Iš manęs buvo viskas atimta. Slogutis pamaži sklido po visą mano kūną kaip nuo kampo uždegtas popierius, bet reikėjo jį palikti.
Prieš eidamas pas Lydiją Bartels užsukau į kapines. Radau tą vietą, bent jau tai, kas, mano manymu, buvo toji vieta. Apėjau patvorį, klupdamas už kauburių, aplenkdamas kryžius. Tenorėjau išgirsti jos balsą, ne daugiau. Šioje bažnyčioje būtų turėjusios vykti mūsų tuoktuvės, prie to altoriaus būčiau turėjęs pamatyti savo nuotakos šydą, kuris ją taip džiugino, kad papasakojo apie tai droviai šypsodama. Nakties dangus buvo pilnas žvaigždžių, priėjęs sąvartyną, ėmiau ieškoti vietos, kur buvo neseniai kasinėta. Lengvai ją suradau, nebuvo nei kryžiaus, nei gėlių puokštės, netgi šuo būtų gavęs geresnę vietą žemėj. Trenkiau kumščiu į akmenų tvorą, net samanos pabiro, ir suklupęs meldžiausi, kad mano mieliausioji duotų apie save ženklą, kad neturėčiau eiti pas Lydiją Bartels; duotų ženklą, jog mano mieliausioji rado ramybę; duotų ženklą, kad galiu sugrįžti. Aš nežinojau, kodėl Rozalija išėjo, su kuo išėjo, kas ją rado ir kurioje vietoje. Kodėl jos nepalaidojo kapinėse, kodėl kunigas leido taip padaryti, ar kunigas apskritai buvo laidotuvėse? Rozalija nebūtų galėjusi nusižudyti, nors kaip tik taip jie davė suprasti, tai rodė ir kapavietė. Bet juk taip nebuvo, negalėjo būti. Jaučiau gėdą, kad nebuvau čia, negalėjau užkirsti tam kelio. Kaipgi mes tiek nutolom vienas nuo kito, kad net nenujaučiau, jog Rozaliją ištiko bėda? Neįmanoma suvokti, kad visa tai nutiko tuomet, kai aš miegojau ar kūriau ugnį, dirbau kasdienius darbus. Kaip tavo mintys manęs nepasiekė? Kodėl neatėjau tavęs apginti? Aš turėjau sužinoti, ką veikiau tą akimirką, kai Rozalija paliko šį pasaulį. Jeigu žinočiau tą akimirką, gal aptikčiau kokį ženklą.
Nebuvo ženklo nei atsakymo – Rozalija manęs nepasigailėjo. Nusispjoviau ant bažnyčios laiptų ir išsitraukiau iš kišenės laikrodį. Rodė greitai stosiant vidurnaktį, netrukus išmuš vėlių valanda. Metas eiti pas Lydiją Bartels. Aš nežinojau apie tą moterį nieko daugiau, išskyrus tai, kad seansai vyko ketvirtadieniais ir kad jos motina mirties patale paliko jai septintąją Mozės knygą. Leonida labai piktinosi priešiška bažnyčiai Lydijos Bartels veikla, stabmeldiškais triukais, tačiau Rozalijos draugės buvo apsilankiusios pas moterį sužinoti apie savo dingusius arba išvežtus Sibiran tėvus. Jos visad eidavo poromis, niekas nedrįso eit po vieną. Aš neturėjau žmogaus, kurį būčiau galėjęs pasikviesti kartu, tad pasirengti dvasiškai galėjau tik sukalbėdamas „Tėve mūsų“, nors supratau, kad Lydijos Bartels namuose kryžiaus ženklai ir Dievo paveikslai buvo draudžiami. Pagrindinėje gatvėje užsitempiau kepurę labiau ant akių. Miške užžėlusi barzda buvo neskusta, atrodžiau kaip senis, aš netikėjau, jog kas nors mane atpažins. Pamaniau, kad reikėtų įsigyti vokišką mundurą. Paštininkė sakė, neva pora žydų taip padarė ir net stojo tarnauti, nes tai geriausias būdas pasislėpti. Paštininkė ėmė juoktis tai tarusi, ir iš jos juoko baimė lašnojo kaip vanduo iš sklidino kibiro. Žinojau, kad iš tikrųjų ji turėjo mintyje ir savo sužadėtinį.
Lydijos Bartels kambaryje degė vienui viena žvakė. Ant grindų gulėjo apversta lėkštė su dugne nubrėžta rodykle. Po lėkšte buvo patiestas didelis popieriaus lakštas, ant jo užrašyta „ne“ ir „taip“. Iš po popieriaus kyšojo kraštas slidaus audeklo. Lydija Bartels sėdėjo ant grindų iškėlusi delnus, užsimerkusi. Lauko duris atvėrusi ponia Vaik paklausė, kaip mane vadinti. Nusiėmiau skrybėlę nuo galvos, ėmiau lankstyti jos kraštą saujoj ir vargais negalais prisiverčiau kalbėti, bet ponia staiga pertraukė:
– Aš nenoriu nieko žinoti. Svarbiausia, kad atėjote ne dėl aukso.
– Ne dėl aukso.
– Klausiančiųjų apie auksines monetas tiek daug – jie ieško savo išvežtų giminaičių turto, tačiau tuo nesudominsi sielos. Bergždi iškvietimai Ją alina, – ponia Vaik linktelėjo į tamsų kambariuką. Ir štai aš tarp kitų tame kambaryje sėdinčių ratu žmonių, mano kojos apmiršta, nervingi dūsavimai slogina orą, ir staiga užuolaidą sujudina lengvas dvelktelėjimas, kaip tik tuomet Lydija Bartels paklausia, ar šviesbruvio vyriškio duktė jau čia. Lėkštė krusteli. Ratas kvėpteli, širdys suplasta, sutvinksi prasiveržusios viltys, nosį užgniaužia aitraus prakaito kvapas, bijančiųjų gaižus dvokas. Lėkštė pajudėjo po teigiamo atsakymo.
Moteris iš kairės pratrūko verkti.
– Ji jau išėjo. Čia kita… Rozalija? Rozalija, ar tu čia?
Lėkštė sujudėjo ant popieriaus, tartum nežinodama, kurią kryptį rinktis. Sustojo ties žodžiu „taip“.
– Ar tau dabar gera, Rozalija?
Lėkštė pajudėjo. Ne.
– Ar tavo mirtis buvo smurtinė?
Lėkštė parodė: taip, taip.
– Ar tu pati pakėlei prieš save ranką?
Lėkštė parodė: ne.
– Ar žinai, kas tave nukankino?
Lėkštė pasisuko: taip.
– Ar žinai, kur tas žmogus?
Lėkštė nejudėjo.
– Rozalija, ar tu dar čia?
Lėkštė neparodė jokio žodžio, tik krustelėjo.
Ponia Vaik pasilenkusi prie manęs sukuždėjo, kad galiu užduoti klausimą. Nespėjau praverti burnos, kai man iš dešinės kažkas veržliai atsistojo ir sukalenęs dantimis ėmė slinkti durų pusėn, kartodamas „Tėve mūsų“. Lydija Bartels susmuko.
– Ne!
Man iš lūpų pratrūko šauksmas:
– Rozalija, sugrįžk!
Ponia Vaik pašokusi išstūmė pro duris tirtančią būtybę. Pokštelėjo durys, įsižiebė šviestuvas. Lydija Bartels atsimerkė, glaudžiai apsigaubė šaliu ir atsistojusi klestelėjo ant kėdės. Ponia Vaik ėmė išprašinėti žmones iš kambario. Buvau toks sukrėstas, kad nekreipiau dėmesio į tai, jog visi sėdintys rate stebeilija į mane. Vienų žvilgsniai atspindėjo nusivylimą, kad seansas baigėsi nepriėjus jų eilei, kitų akys sakė, kad paskiau būtų kalbėję ir nepažinojusieji Rozalijos. Atsilikau nuo išeinančiųjų voros, pasirėmiau į sieną, kurioje žaidė šviestuvo atšvaitai, ir prisilaikydamas jos susmukau ant grindų. Markstydamasis pajutau žiūrįs į užkištą už komodos prezidento Petso portretą.
– Jūs turite eiti, – tarė ponia Vaik.
– Pakvieskite Rozaliją atgal.
– Dabar nebepavyks. Ateikite vėl kitą ketvirtadienį.
– Pakvieskite Rozaliją sugrįžti dabar!
Trūks plyš turėjau sužinoti daugiau. Kažkas sakė, esą kaime matė valkatą, pabaidžiusį moteris. Aš netikėjau kalbomis apie valkatas nei apie rusų karo belaisvius, dirbančius ūkiuose. Armių ūkyje jų nebuvo, motina būtų išprotėjusi, jei būtų pamačiusi rusus ar išgirdusi jų kalbą, nors aš įkalbinėjau paimt kokį belaisvį. Armių ūkiui reikėjo darbo jėgos, ūkio šeimininkas buvo su medine koja, aš nepajėgiau padėti, kiek reikia. Tačiau belaisviams reikėjo apsaugos, o vokiečiams – ne.
– Jaunuoli, paklausykite manęs. Seansas labai sunkus, sielos išsunkia iš Jos visą energiją, jos juk neturi savos energijos. Dažniau kaip kartą per savaitę tokių seansų daryti nevalia. Argi jūs nematot, kokia Ji išvargusi? Eime virtuvėn, užkaisiu jums ko nors atsigerti.
Ponia Vaik užkaitė javų kavos ir pripylė stiklinę karčiosios, panašios į dvokiančią naminukę. Žinojau, kad ji padėdavo gimdančioms pavainikius, tvarstydavo besislapstančius miške vyrus. Jeigu nesulauksiu čionai pagalbos, liksiu nieko nepešęs.
– Aš sumokėsiu, jeigu sugrąžinsite Rozaliją. Mokėsiu, kiek tik reikia.
– Mes nebendraujam su sielomis už pinigus. Ateikite vėl kitą ketvirtadienį.
– Jau nebegalėsiu ateiti. Mane pamatė. Būtinai turiu rasti kaltininką. Kitaip neturėsiu ramybės. Rozalija irgi.
– Tuomet turite pats surasti kaltininką.
Ponios Vaik žvilgsnis buvo kietas kaip apyvaro mazgas. Spoksojau į pelėkautus virtuves kampe, nuo darbo sueižėjusios mano rankos timpčiojo po stalu. Taip ūmiai trūktelėjau iš stiklinės, kad atmušiau dantis į jos kraštą. Skausmas išblaivė galvą, bet slogutis neatlėgo, nes aš nebeturėjau ryšio su Rozalija, o tos moterys turėjo. Ir pasielgiau prieš Rozalijos valią. Ji visada sakė, kad sielų negalima vadint į šį pasaulį, joms reikia leisti būti vienoms. Man jau vis tiek. Pamyniau ir bažnyčios papročius, nebeturėjau su tuo nieko bendro. Nes juk ir pati bažnyčia nepriėmė Rozalijos.
Ponia Vaik nuėjo prie indaujos kojos pažiūrėti pelėkautų, ištraukė pelę ir išmetė ją į paplavų kibirą.
– Ar jums palengvėjo sužinojus, kad Rozalija nerado ramybės? – paklausė ji.
– Ne.
– Ir vis dėlto norėjote tai sužinoti. Kitaip nebūtumėt atėjęs čia. Mes tik tarpininkės. Mes neatsakome už gautą žinią ar jos pasekmes. O apie savo tėvą jūs nieko nenorit sužinoti?
Įsistebeilijau į ponią Vaik. Ji žvelgė tiesiai man į akis ir lėtai papurtė galvą.
– Traukinyje. Jis buvo nebejaunas. Tai nutiko, vos jį įsodino į Sibiro traukinį. Tačiau jūs pats tai nujautėt.
Neištariau nė žodžio. Ponia Vaik buvo teisi. Rozalija buvo užsiminusi, kad birželį po motinos lova įsimetė pelės, o aš nenorėjau klausytis jos šnekų. Ponios Vaik duktė Marta įėjo trinksėdama ir ėmė ruoštis prie viryklės. Man nereikėjo pašalinių ausų, bet šįkart viskas buvo vis tiek.
– Jūsų sužadėtinė buvo atėjusi į seansą su savo drauge. Marta gerai atmena aną vakarą, seanse buvo per daug žmonių, mat netikėtai užsuko kažkokie vokiečiai, juk negalėjom jų išprašyti, – tarė ponia Vaik.
– Rozalijai rūpėjo jūsų tėvas, o jos draugei josios brolis, ji taip pat paklausė apie savo vyrą. Jūsų tėvas vienintelis iš visų atsiliepė, – tęsė Marta, nusmaukusi nuo galvos skarą, ir aš negalėjau pakelti jos užjaučiamo žvilgsnio.
– Rozalija man nieko apie tai nesakė, ji nemėgo kviesti dvasių.
– Ji norėjo žinoti. Tačiau kai sužinojo, nusprendė, kad viltis – jums geriausia išeitis, – tarė ponia Vaik.
Išlenkiau antrą stiklą degtinės, bet neapgirtau. Pelė pliuškeno kibire. Planas buvo sumanytas, man padės Judita.
Miško pirtelėje ėmiau rengtis savo užduočiai, susikroviau kuprinę, nušveičiau valterį ir užgniaužiau širdyje būsimą ir jau patirtą skausmą. Mažą Rozalijos delną ant savo sprando, kur ji buvo uždėjusi ranką per mūsų paskutinį susitikimą, jutau visą laiką. Niekas neminėjo jos vardo jau kurį laiką, ją supanti tyla tapo besvorė. Pamatę mane žmonės iškart imdavo be perstojo šnekėti apie šį bei tą ir apie gėles savo darželiuose, nepalikdami tarp sakinių jokios pauzės, kad aš negalėčiau įsprausti į ją nemalonių žodžių. Kas iš tikrųjų buvo tie žmonės? Ar birželio trėmimai juos pavertė tokiais bailiais, jog kiekvienas buvo pasirengęs tylėti, svarbiausia, kad vokiečiai išvytų bolševikus? Nejaugi Armiai iš tiesų jautė tokį didelį džiaugsmą, kad iš jų pastogės nieko neišvežė, o į bolševikų spąstus pakliuvo tik mano tėvas ir Juditos brolis, ar jie tikrai taip džiaugėsi, kad ketino tylėti savo dukters gyvenimo kaina, tegu tik gelbėtojai teutonai jų nepalieka vienų ir nemano juos esant nedėkingus? Gal jie bijojo netgi to, kad aš galiu sudirginti vokiečius, pradėjęs vėl klausinėti apie Simsonų ūkį, ir Judita dėl savo brolio tapo netinkama marti, nes jos motina mėgino atgauti Johano namą, ar Edgaras, tąsydamasis su vokiečiais, nupirko motinai slėptuvę Armių vienkiemyje? Kaip toli Armiai buvo pasirengę eiti? Aš jų nebeatpažinau. Gedėti tėvo nusprendžiau vėliau, aš pagerbsiu jo atminimą, toliau tirdamas bolševikų naikinamąją veiklą, bet pirmiau susirasiu tuos, kurie turėjo atsakyti už Rozalijos likimą. Stojo metas veikti, gana laukti.
– Ką tu ketini daryti? Juk nesi sumanęs ką nors kvaila? – Edgaras pasirodė ant slenksčio kaip nelaimės pranašas, vėjas pavertė jo palto skvernus juodais sparnais. Aš jau gailėjausi prasitaręs pusbroliui, ką nugirdau pakeliui į pirtį: kaimynų vaikėzas matė, kaip tą naktį, kai dingo Rozalija, nuo Armių vienkiemio žingsniavo vienas vokietis. Ar bent jau jis vilkėjo vokiečių mundurą, prietemoje berniukas nematė vyro veido. Ar vyriškis buvo atėjęs tik dėl Leonidos skardinių su taukais? Aš netikėjau tuo.
– Kaltininkas vaikštinėja laisvėj, o tau tik savo šakar makar rūpi, – mečiau jam.
– Kaime eina gandas apie valkatą. Dievai žino, kur tas žmogus jau nusibeldė, – atsakė Edgaras.
– Tu juk žinai, kad tai tikrų tikriausi paistalai.
– Tai, ką padarė kažkoks beprotis, tu suverti vokiečiams. Tu tiesiog apakai, tu pats elgiesi kaip pusprotis.
Edgaro balsas gergždė man ausyse. Turėjau atsikelti, nuėjau ir įmečiau daugiau malkų viryklėn, patrinksėjau viryklės durelėmis.
– Ir kokia iš to nauda, jei Leonida būtų nuėjusi policijon? Tai juk nebūtų grąžinę Rozalijos.
Edgaras prisivertė košės į lėkštę, pirma dešine, paskui kaire ranka. Žodžiai ėmė čepsenti kilnojamam šaukštui į taktą, jie švagždėjo panieką, ant stalo tiško košės trupinėliai.
– Pats pagalvok, jeigu Leonida būtų nuėjusi ir pasakiusi, jog vienas nežinomas vokietis kažką padarė Rozalijai. Kur Leonida su mamule tuomet prisidurtų, jeigu kareiviai imtų iš tolo lenkti vienkiemį, ką, pinigų juk verkiant reikia. Ir, žinoma, jie imtų vengti vienkiemio, skleidžiančio nepagrįstus gandus.
Baigęs savo kalbą Edgaras susičiaupė, jo lūpos priekaištingai išlinko.
– Pažvelk į save. Pažvelk į mane, Leonidą, mamulę, mūsų pažįstamus. Mes gyvenam toliau, tu irgi turi gyventi toliau. Bent jau barzdą nusiskustum.
Edgaro žodžiai buvo įžūlūs. Kas kartą jam sugrįžus po neaiškių darbelių, įžūlumo vis padaugėdavo. Jis dažnai likdavo vaikštinėti kieme, tarsi su kuo nors šnekučiuotų, galbūt su savo naujais pažįstamas ar su kuo ten vykdavo susitikinėti mieste. Pasakiau, kad jis turįs išsiaiškinti, kas nutiko Rozalijai, ausylai klausytis. Kažkas vis tiek ką nors žinos, šitokiam užkampy niekas nelikdavo paslapty. Laukiau naujienų, Edgaras grįžęs visad tik papurtydavo galvą. Galų gale įsitikinau, kad jis nė piršto nepajudino. Pas Leonidą su motina negalėjau eiti – bijojau pakelsiąs prieš jas ranką. Edgaras kartkartėmis nueidavo aplankyti motinos, ir jeigu apskritai būtų kam sakiusi, motina būtų prasitarusi jam, tačiau Edgaras neketino įtikinėti mielos mamulės, nenorėjo sužinoti vardų, nenorėjo tiksliau išsiaiškinti apie namuose apsilankiusius kareivius, nedarė nieko, kad ir kaip jo meldžiau.
– O jeigu tai visai ne vokietis? Kas bus, jeigu tu nei iš šio, nei iš to apkaltinsi vokiečius?
– Ką tu nori pasakyti?
– Gal tai buvo kažkas, merginęs tavo draugužę…
Edgaras tįsojo ant grindų. Košės dubuo išlakstė į šukes. Edgarui prasižiojus kyšojo kraujuoti dantys. Stovėjau nejudėdamas, drebėjau. Edgaras ėmė šliaužti prie durų. Pamaniau, kad jis nori nuslinkti arklidėn. Pastojau jam kelią. Edgaras nežiūrėjo mano pusėn, jis visuomet vengė muštynių. Bijojau, kad suduosiu vėl, nudėsiu. Pasitraukęs atkėliau kablį ir atvėriau duris.
– Dink iš čia.
Edgaras iššliaužė į kiemą. Uždaręs duris nuėjau diendaržin. Stebėjau arklidę. Edgaras pasiėmė dviratį. Nusivaręs jį prie kelio sustojo, turbūt manė, kad stebiu jį iš krūmų.
– Tavo mergina turėjo blogą vardą! – sušuko Edgaras.
Jis puolė bėgti, net neužšokęs ant dviračio, matyt, per smarkiai jam trinktelėjau.
– Tai tu nepameni, kad tavo mergina degtinės varykloje turėjo draugę! Ten ir nubėgo, vos dingusi kitiems iš akių, ką tu manai, kodėl ji ten bėgo! Ten juk buvo nemažai bernų, vokiečių ir mūsiškių!
Norėjau jį sugauti, bet įtempiau raumenis ir prisiverčiau likti vietoje. Siela buvo pilna juodų minčių, o mano slogutis buvo dar juodesnis. Buvau lyg pabūklų liepsnos suskaldytas medis, be šakų, sužeistas, ir supantis kraštovaizdis man atrodė toks pat. Rozalijos, mano Rozalijos, jau nebėra. Nebegirdėsiu aš savo serbentakės juoko čiurlenimo, niekados nebevaikštinėsiu su ja parugėmis, nesvajosiu apie ateitį. Tai netilpo man galvoje, nors mano užrašų knygelė mirgėjo nuo brolius žyminčių kryžių. Bet tai kas kita, juk jie krito kovodami.
Po to, kai išvariau Edgarą, ir pats susirengiau eiti. Pasiėmiau Edgaro sumaniai sumeistrautus antspaudus, jie greičiausiai tiks panaudoti. Savo ašvienį slapčiomis palikau pas Armidę. Nors jaučiau, kad tą akimirką jis buvo mano vienintelis draugas, negalėjau jo laikyti mieste. Sustojau tik tuomet, kai atsidūriau Taline, Baltojo Laivo gatvėje, namo arkoje. Aš nežinojau, ar Juditą jau buvo pasiekusi žinia, ir jeigu buvo, tai ką jai pasakė. Nuo mano guminio apsiausto sruvo vanduo, o mintyse vėl išgyvenau akimirką, kai tarp durų išdygo Edgaras ir ant grindų mėtėsi Rozalijos rinktos pelkinės plukės.
Kai sulysusi Juditos figūra pasirodė tarp laukujų durų, žengtelėjau iš šešėlio. Vos ją atpažinau. Judita virptelėjo kaip maža paukštytė ir man it peiliu pervėrė krūtinę, nes kiekviena lengvakojė moteris man priminė mano mylimąją.
– Rolandai! Ką tu čia veiki?
– Eikim vidun.
Tačiau kambaryje irgi nebuvo lengva tai pasakyti. Kaupiau drąsą, mėgindamas įsisąmoninti, kad prieš kurį laiką buvau visko netekęs žmogus, o dabar esu vyras, kuriam būtina rasti išeitį; suieškoti kaltininką ir leisti Rozalijos vėlei ramiai ilsėtis. Šitaip aš tikrai nesusigrąžinsiu mūsų laukų, bolševikų nužudyto tėvo nei Rozalijos, tačiau galėsiu pasiųst savo priešą skradžiai žemę.
– Kaip tu atvykai?
– Atvykau, ir tiek.
– Kaip pavyko kelionė?
– Gerai.
– Ar kas nors nutiko? – paklausė Judita.
Įsistebeilijau į prieškambarį. Žodžiai buvo tokie sunkūs, negalėjau jų išstumti. Atsisėdau prie virtuvės stalo. Apie tėvą pasiteirausiu vėliau, pirma reikėjo įtikinti Juditą. Ant stalo stovėjo dėžė su lydytų taukų skardinėmis. Keista sėdėti tiesiog taip, nuleidus rankas. Būtų lengviau šnekėti, jei būčiau galėjęs nors sukioti pieštuką ar tepti pavalkus. Pasitryniau smakro šerius, persibraukiau pirštais pašiauštus plaukus, nevala prie miestietės stalo. Man taip ir lindo galvon visokie niekai, tada neturėjau galvoti apie reikalą.
Tyla slogino, Judita neramiai krutėjo, ir nors jai rūpėjo sužinoti daugiau, ji tylėjo, ėmė tvarkyti jau sutvarkytus virtuvės rykus, kilnojo dėžę su vištienos konservais iš vienos vietos į kitą, sumurmėjo, kad ją atvežė Leonida, atvykusi į turgų parduoti antros tokios dėžės, girdi, vokiečiai siunčia savo šeimoms maisto.
– Už juos gali gauti bet ko. Už dvi skardines gavau dvi poras kojinių. Ir kiaušinių miltelių.
Prasižiojęs liepiau jai nutilti. O juk nežinojau nieko daugiau, kas, mano galva, tiktų atlikti užduotį geriau už Juditą. Suspaudžiau lūpas.
– Tu karščiuoji, Rolandai.
Judita ištiesė man nosinę. Aš jos nepaėmiau. Brinktelėjo virtuvinės spintelės durys ir Judita su termometru priėjo prie manęs, įlašinusi į stiklinę vandens truputį jodo, ir su savo termometru bei stikline nedavė man ramybės. Aš nekreipiau į ją dėmesio. Judita padėjo termometrą su stikline priešais mane ant stalo ir ėmė traukti iš krepšio medžiagą kompresui, ieškodama Bilroto tvarsliavos iš batisto ir flanelės.
– Tu atrodai pasiligojęs, – tarė ji.
– Turiu kai ką pasakyti. Tau. Tu privalai rinkti duomenis iš vokiečių. Nieko pavojingo, nieko neįmanomo, tik vienas kitas dalykas.
– Ką tu kalbi, Rolandai? Aš nesileisiu įtraukiama į kažkokias nesąmones, – atsikalbinėjo Judita.
– Rozalija…
Juditos rankos apmirė.
– Mano merginos kapas yra už kapinių tvoros. Nei kryžiaus, nei nieko.
– Rozalijos?
– Vokiečiai.
– Kaipgi?
– Tai padarė vokiečiai.
– Ką jie padarė? Ar tu nori pasakyti, kad Rozalija…
Atsistojau. Kompresai raizgėsi man po kojom. Kakta degė kaip nuo sieros, nebeturėjau jėgų ką nors sakyti. Juditos šaltumas perliejo it kaušas ledinio šulinio vandens.
– Rolandai, būk geras, atsisėsk ir papasakok, kas nutiko, – meldė ji.
– Nuo šiol Rozalija tėra žemės prieglobstyje ir mano širdyje.
Judita tylėjo. Jos akių vokai sumirksėjo, buvo girdėti tartum paukščio sparną liečiant ežero paviršių. Mano akyse išsklido vandens ratilai.
– Ją palaidojo už kapinių tvoros. Tai padarė vokiečiai.
– Neminėk vis tų vokiečių.
– Turiu tau užduotį ir tu privalai ją atlikti. Kai viskas bus parengta, aš sugrįšiu, – tariau jai ir išėjau. Judita liko kažką murmėti. Buvau beveik nubėgęs nuo laiptų, kai viršuje išgirdau kaukšint ir ji atskubėjo man iš paskos.
– Rolandai, tu privalai man viską pasakyti.
– Ne čia.
Pasakiau jai kambaryje, pasakiau viską, ką žinojau.
Juditos krepšys virstelėjo ant grindų, kompresai išsivyniojo kaip lavondrobės.
ANTRA DALIS
„Mūsų tikslas yra iškelti aikštėn užjūrio fašistinių grupuočių kėslus reabilituoti hitlerinius okupantus ir jų parankinius.“
Estijos valstybė ir tauta Antrajame pasauliniame kare. Laikraštis „Kodumaa“ (Gimtasis kraštas), 1964.
Talinas, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga. 1963-ieji
Viršum lubų girgždeno žingsniai. Girgždesys viršutiniame aukšte judėjo ten, kur stovėjo komoda, nuo komodos prie lango, nuo lango prie drabužinės ir nuo drabužinės vėl prie komodos. Draugo Partso žvilgsnis, įtemptas, sausas, be menkiausio mirktelėjimo, judėjo lubomis. Tarpais buvo girdėti, kaip žmona atsisėsdavo, kėdės kojos raižė grindis, garsas – Partsui galvą. Jisai pirštų galais suspaudė drėgnus smilkinius, jų tvinkčiojančias kraujagysles, tačiau žmonos šlepetės nestabtelėjo, o garsas urbino grindų lentas, girgždėdamas storame šviesiai rudų dažų sluoksnyje ir išsiskirdamas iš lubų tinko, čiuopdamas jo įtrūkius ir keldamas nepakeliamą triukšmą, neleidžiantį Partsui imtis darbo.
Kai laikrodžio švytuoklė išmušė vienuolika, miegamojo lovoje sugergždė spyruoklės ir kiek barkštelėjo. Paskui – tyla.
Draugas Partsas įsiklausė. Lubų perdanga nesiūbavo, jos linija ties lubų apvadu buvo lygi, lempa viršuje liovėsi vogčia judėti.
Tyla tebetvyrojo.
Tos akimirkos Partsas ilgėjosi visą dieną, laukė kantriai ir tarpais tirtėdamas iš įniršio. Vis dėlto laukimas buvo kupinas ekstazės ir sproginančio užsidegimo, kurį jis dabar ypač retai pajusdavo.
Rašomoji mašinėlė laukė. „Optimos“ metale spindėjo švelni lubų šviesa, klavišai žėrėjo. Draugas Partsas timptelėjęs ištiesino vilnonį megztinį, atpalaidavo riešus ir taisyklingai pasidėjo rankas, tarytum būtų ketinęs pradėti koncertą, dėl kurio bilietų žmonės nuolatos pešėsi. Tai bus populiarus kūrinys, viskas įeis į vėžes. Nors draugas Partsas turėjo pastebėti, kad visada, kai tik jis atsisėsdavo prie savo darbo stalo, marškinių apykaklė susitraukdavo visu numeriu.
Ant volelio gulėjo praėjusį vakarą įpusėtas puslapis kartu su kalke. Partso riešai jau buvo pasirengę ir pakilo aukštyn, bet vis dėlto jis atitraukė rankas ir nuleido jas ant kelnių kanto. Žvilgsnis susitelkė į žodžius popieriuje, jis porą kartų pusiaukužda juos perskaitė, paskanavo ir pagyrė perskaitytą tekstą. Pasakojimo būdas net dabar atrodė naujoviškas, apykaklė kiek atlėgo. Pagyvėjęs jis stvėrė pirmą rankraščio puslapį ir nuėjęs į vidurį kambario vaizdavosi, kaip jis skaitys didelei auditorijai pirmąją pastraipą: Iš tiesų neįtikėtina, ką Estijoje galėjo padaryti nusikalstamos jėgos, kokius baisius nusikaltimus jos vykdė! Šio tyrimo puslapiuose atskleidžiami fašistiniai sąmokslai ir siaubingos žudynės. Pateiksime jums medžiagą, įrodančią nežmoniškus kankinimų būdus, kuriuos Hitlerio parankiniai taikė džiaugdamiesi ir sadistiškai mėgaudamiesi. Šis tyrimas šaukiasi teisingumo, ir todėl po vieną išvilksime dienos švieson nusikaltimus, kurių tikslas buvo sunaikinti tarybinius piliečius.
Pastraipos gale draugui Partsui ėmė stigti žado, pats tekstas irgi atėmė kvapą, ir jis manė, kad tai geras ženklas. Pradžia visuomet būna pati svarbiausia, pradžia turi būti išraiškinga ir žavinti. Toks ir buvo šis tekstas, jis atitiko Kontoros reikalavimus. Knyga turėjo iškilti kitų darbų, nagrinėjančių fašistinę okupaciją, fone. Jis turėjo trejetą metų – tiek Kontora jam skyrė parengiamajam tyrimui atlikti ir knygai parašyti. Tokio didelio pasitikėjimo pareiškimas buvo išskirtinis gestas, netgi nauja „Optima“ jam buvo duota į namus, ant nuosavo rašomojo stalo, tačiau kalbama juk buvo ne apie mažą propagandinę brošiūrą arba skirtą jaunimui lektūrą tautų draugystės tema, ne apie rašomą vaikams pamokančią pasakų knygą, o apie kūrinį, kuris pakeis pasaulį, – ir apie didžiąją Tėvynę, ir apie Vakarus. Taigi pradžia ir turėjo užgniaužti kvapą.
Tai buvo draugo Porkovo mintis, o draugas Porkovas – praktiškas žmogus, todėl jam patiko knygos ir jų metodinis taikymas. Knygų pirkėjai juk gražiai padengdavo sąnaudas. Dėl tos priežasties Porkovas mėgo ir filmus, tačiau jie nebuvo Partso amplua, o štai kalbinė raiška buvo, ir Porkovo žodžiai nepasitikėjimo savimi akimirkomis visad teikdavo šilumos, nors Partsas suprato, kad Porkovas paprasčiausiai norėjo jį prisivilioti; draugas kapitonas užduočiai vykdyti pasiūlė Partsą, nes geresnio kalbos kerėtojo jis nepažinojo.
Akimirka, kai jam pranešė apie tą reikalą, buvo nuostabi. Juodu sėdėjo konspiraciniame bute, kaip ir per kassavaitinį susitikimą, ir žiūrinėjo, kokios būklės yra Partso susirašinėjimo tinklas, ir Partsas nė nujausti negalėjo, kad Porkovas buvo surezgęs jam kitą planą. Kad Maskvoje Partso byla jau buvo apsvarstyta ir duotas sutikimas. Kad po akimirkos kitos jo prioritetas bus ne platus susirašinėjimo draugų tinklas Vakaruose, o visiškai kas kita. Įpusėjus pokalbiui draugas Porkovas netikėtai tarstelėjo, kad dabar būtų tinkamas metas. Kai Partsas kiek nustebęs paprašė jį patikslinti, Porkovas atsakė:
– Pats metas jums, drauge Partsai, tapti rašytoju.
Jam davę didžiulį avansą, tris tūkstančius rublių. Pusė jo atiteks Porkovui, nes tas atliko už jį dalį darbo, parinkdamas medžiagą, iš kurios gims kūrinys. Medžiaga dabar užrakinta Partso sekcijoje: du pilni krepšiai fašistinę okupaciją tiriančių knygų, tarp jų ir išleistų Vakaruose, neskirtų tarybinių žmonių akims. Partsas skubriai peržiūrėjo medžiagą, iš kūrinių ir jam duotų instrukcijų padarė ne vieną išvadą. Jo knyga turi parodyti, kad Tarybų Sąjungai be galo rūpi išaiškinti hitlerinius nusikaltimus žmonijai, net uoliau už Vakarų valstybes. Tai buvo atsvaros taškas, taigi galima tikėtis, kad Vakarų pasaulyje sklido ir priešingų nuomonių. Kadangi prie žodžių „Tarybų Sąjunga“ reikėjo kuo dažniau pridurti epitetus „teisinga“ ir „demokratiška“, Vakarų valstybės, ko gero, tikrai nemanė Tarybų Sąjungą esant tokią.
Antrąją pagrindinę ašį akivaizdžiai sudarė estų išeivija, didžiąją dalį Partso gautos medžiagos buvo parašę mitriai valdantys plunksną emigrantai. Politinis biuras turbūt nerimavo dėl jų erzėjimo, antitarybinių pasisakymų, tėvynės juodinimo. Ir kadangi tai kėlė rūpesčių Maskvai, buvo imtasi priemonių, atėjo metas atsakomajam smūgiui. Net pats Partsas nebūtų gebėjęs sumanyti geresnės priemonės: taip pasireikšti emigrantų aplinkoje, kad tai Vakarų akyse paverstų juos nepatikimais. Kai estų nacionalistams būdingas fašizmas bus išvilktas dienos švieson, visi tėvynės išdavikai bus grąžinti Tarybų Sąjungai ant padėklo, nes Vakaruose niekas nenori suteikti prieglobsčio fašistams, nusikaltėlius būtina atiduoti teisti. Niekas daugiau neklausys estų išeivijos skundų ir kreipimųsi, niekas nedrįs jų viešai remti, tai bus suprantama kaip fašizmo rėmimas, Estijos egzilinė vyriausybė pavirs fašistinių atmatų slaptąja draugija. Netgi įrodymų nereikėtų, gana pasėti įtarimus. Tiktai užuomina, tik kuždesys.
– Aiškus dalykas, galite iš savo patirties pridėti šį bei tą pikantiško, – pridūrė Porkovas, pranešęs Partsui apie jo naują užduotį. Jie niekuomet anksčiau nesikalbėjo apie Partso praeitį, tačiau Partsas suprato užuominą, nebuvo jokios prasmės slėpti priežasčių, dėl kurių jį išvežė į Sibirą. Dabar tos priežastys virto nuopelnais, kiekvienas Stafanio saloje žengtas žingsnis nešė jam naudą, patvirtindamas jo nuovokumą.
– Be jūsų pagalbos mums nebūtų pavykę taip veiksmingai sunaikinti tų nacionalistinių kenkėjų. Tokių dalykų mes neužmirštame, drauge Partsai, – dėstė Porkovas.
Partsas gurktelėjo. Nors tai sakydamas Porkovas davė suprasti, kad tomis temomis su juo galima laisvai šnekėtis, Partsas ne ypač norėjo pradėti tokios kalbos, nes tai kartu ir kompromitavo jį. Vis dėlto Porkovas pageidavo tęsti temą, ir Partsas lūpų kertelėse išspaudė šypseną.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/sofi-oksanen/kai-dingo-baland-iai/) на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
notes
1
Laisva būk, estų jūra, laisva būk, estų žeme (est.). – Išnašose vertėjos pastabos.
2
Lotta Svärd – 1920–1944 m. Suomijoje veikusi moterų savanorių pilietinės savigynos organizacija. Pavadinta pagal suomių literatūros klasiko J. L. Runebergo eilėraštį (svärd – šved. kardas).
3
Kiaušinių, sviesto, kiaušinių, sviesto (vok.).
4
Įstaiga, žinyba (vok.).
5
Asmens liudijimas (vok.).
6
„Žydų pėdsakai per šimtmečius“ (vok.).
7
„Dvidešimto amžiaus mitas“ (vok.).
8
Filialas, skyrius (vok.).