Kokainas: knyga apie tuos, kurie jį gamina
Magnus Linton
Rinkdamas medžiagą šiai unikaliai knygai apie Kolumbiją ir kokainą autorius užtruko beveik dešimt metų, prireikė daugiau kaip šimto pokalbių su kokos augintojais, kontrabandininkais, samdomais žudikais, policininkais ir politikais. Kolumbijoje kokainas – tai ne vien milteliai, sujaukiantys protą. Čia jis yra skurstančiųjų pragyvenimo šaltinis, valdžios įrankis, politika, daugelio įvykių priežastis ir pasekmė. Knygoje aprašomi tie, kurie prisideda prie šios keistos sistemos kūrimo – nuo žemiausių laiptelių iki pačių viršūnių, taip pat atskleidžiama kokaino industrijos įtaka Pietų Amerikos ir Vakarų pasaulio istorijai ir politikai.
Kokainas
Sidui ir Elinai
PRATARMĖ
1989 M. RUGPJŪČIO 18-OSIOS VAKARĄ Bogotoje taksi važiavau susitikti su draugu. Automobilis riedėjo per kolonijinį kvartalą bandydamas išvengti duobių, o kai mums kertant Avenida Jiménez žibintai pagaliau apšvietė kelią ir gavau progą geriau apsižvalgyti, supratau, kad miesto centras miręs. Parke prie statulos nebuvo nė gyvos dvasios, nieko, išskyrus los gamines – gatvės vaikus, kurie sėdėjo lyg bedvasiai šešėliai, sukišę nosis į maišelius, ir uostė klijus stengdamiesi nejausti artėjančio nakties šalčio.
– Mataron a Galán! Nužudė Galáną, – pasakė vairuotojas.
Luisas Carlosas Galánas buvo politikas – kairysis liberalas, aiškus artėjančių 1990-ųjų prezidento rinkimų lyderis. Žadėjo reformuoti atsilikusią Kolumbijos žemėtvarkos struktūrą, o svarbiausia – kovojo su elito pastangomis apsaugoti Pablo Escobarą Gavirią, kuris į istoriją įėjo kaip visų laikų kruviniausias gangsteris ir „kokaino karalius“.
Tęsėme kelionę per miestą. Norėjau dar pasikalbėti apie žmogžudystę, tačiau vairuotojas tik truktelėjo pečiais ir nulenkė galvą, vėliau supratau, kad tai – vienas populiariausių kolumbietiškų gestų. Tuo pat metu jis sušnabždėjo du žodžius – frazę, kuri, kaip vėliau man paaiškės, papildo gestą. Kai neturtingi kolumbiečiai sako lo mataron (verčiant pažodžiui tai reiškia „jie jį nužudė“, tačiau šioje situacijoje norima pasakyti: „jis buvo nužudytas“, taip neįvardijant veiksnio), jie atlieka sumenkinantį gestą – atpalaiduoja kaklo raumenis ir nunarina galvą. Šis judesys reiškia, kad diskusija baigta; tu palietei užsieniečiams nesuprantamą temą – kone kiekvienas Kolumbijoje turi draugą ar giminę, kuris buvo nužudytas. Vaikas. Tėvas. Draugas. Sesuo ar brolis. Tai kolektyvinė patirtis.
Šiuo atveju komentaras buvo ne apie šeimos narius, o apie kandidatą į prezidentus. Taigi žodžiai ir gestas įgijo ne tiek asmeninę, kiek visuomeninę reikšmę. Patvirtino, kad įvykis toli gražu nebuvo netikėtas, juk šioje šalyje daugelis rimtesnių konfliktų baigiasi net ne viena, o keliomis žmogžudystėmis.
Kai toliau bandžiau išsiaiškinti vairuotojo nuomonę apie šį nutikimą, jis atsakė tais pačiais dviem žodžiais, tad pasiekęs kelionės tikslą be garso ištiesiau jam ritinėlį pesų ir išlipau iš automobilio. Jis nuvažiavo, bet tas griežtas atsakymas paliko mane su daugybe naivių klausimų apie neįvardijamus Kolumbijos veikėjus. „Lo mataron.“
KARTĄ 1990 M. su kolumbiečiu draugu Alfonso leidomės į vakarų Bogotą nusipirkti gramo perico – kokaino. Tai buvo tipiška vidurinės klasės kaimynystė, kai kuriuose dviaukščiuose namuose šeimos įsirengdavo tiendas – nedideles krautuvėles priekiniame pirmojo aukšto kambaryje – kur prekiaudavo cigaretėmis ir maisto produktais. Į vieną tokių užsukome. Alfonso paklausė jauno vyruko, rūšiuojančio kramtomosios gumos dėžutes už prekystalio, ar „filosofas“ namie. Tas linktelėjo galva:
– Si, miegamajame antrame aukšte.
Alfonso puikiai žinojo, kad klausimas beprasmis, filosofas buvo paralyžiuotas ir negalėjo išeiti iš namų. Tačiau kolumbiečiai – mandagiausi žmonės pasaulyje, o puikios manieros kyla iš to, kad jie niekada nieko nelaiko savaime suprantamu dalyku.
Kai mums įėjus į kambarį pamačiau, kas ten sėdi, krūptelėjau, bet Alfonso pašnibždomis mane patikino: viskas bus gerai. Prie vakarienės stalo dorodami viščiuką šnekučiavosi keturi policininkai, filosofo žmona visiškai atsipalaidavusi šmaikštavo su uniformuotais vyrais ir padėjo šeimininkei juos aptarnauti.
– Labas vakaras, labas vakaras, – sveikinomės su visais aplenkdami kompaniją, o tada užkopėme laiptais į viršų.
Prie lovos prikaustyto filosofo negyvas galūnes dengė sunkios antklodės, jis junginėjo popietinės televizijos muilo operas. Filosofo amžius buvo tarp šešiasdešimties ir septyniasdešimties. Alfonso pasiteiravo, kaip jis jaučiasi, o tas, atrėžęs kažką sąmojingo, iškart paklausė:
– Kiek?
Alfonso ištiesė rodomąjį pirštą.
Filosofas ištraukė baltą voką iš po šilkinės vyšninės spalvos pagalvės, padėjo ant apkloto ir paėmė pinigus.
Nusileidome laiptais į apačią ir vėl apėjome pareigūnus, šįkart linkėdami gero apetito. Jie vienbalsiai padėkojo:
– Gracias.
2007 M. PAVASARĮ turėjau laikiną darbą Bogotoje Švedijos paramos organizacijoje. Kartu su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis surengėme lobistinį susitikimą su vienu įtakingiausių šalies diplomatų Adrianusu Koetsenruijteriu – Europos Komisijos delegacijos Kolumbijoje vadovu.
Susitikimo tikslas buvo išsiaiškinti Europos Sąjungos nuomonę apie žmogaus teisių situaciją šioje šalyje. Naujausiais statistikos duomenimis, skaičius žmonių, išstumtų iš savo namų dėl ilgiausiai pasaulyje trunkančio ginkluoto konflikto, buvo bepasiekiąs keturis milijonus, visi žinojo, kad kokaino industrija tapo pagrindine varomąja šio karo jėga. Šiurkščiai apibendrinant, partizanai kontroliavo koką auginančius valstiečius, sukarintos grupuotės – aukštesnio lygio kokaino gamybą, o vyriausybė, padedama JAV kariuomenės, pradėjo karą prieš partizanus ir paskelbė, jog tai esąs karas prieš narkotikus. Tai buvo keistas kovos trikampis, kuriame visus ginklus finansavo kokainas.
Adrianusas Koetsenruijteris buvo puikiai nusiteikęs, ruošėsi palikti postą, o kitame pasaulio krašte jo laukė naujos pareigos. Taip nutiko, kad susitikimas vyko jam laisvu nuo darbo laiku, ir Koetsenruijteris jautėsi galįs atsipalaiduoti ir pasikalbėti su mumis neformaliai. Sakė, jog džiaugiasi reta proga pasišnekučiuoti nusimetęs diplomato apdarą. Dėl visa pikta jis pageidavo, kad šis pokalbis nepasklistų, ir mes supratingai linktelėjome.
Kalbėjo iš širdies. Jo nuomone, dabartinė dešiniųjų vyriausybė buvo naudinga Kolumbijos visuomenei: miestai tapo saugesni, žmonės buvo labiau linkę pranešti apie ginkluotų grupuočių išpuolius, Kongrese netgi buvo kairiosios pakraipos partijos atstovų ir jie galėjo atvirai pasisakyti nebijodami dėl savo gyvybės. Tačiau kai uždavėme esminį klausimą – ar įmanoma ir toliau palaikyti tokį progresą, jis giliai atsiduso:
– Ne.
Tada pasakė tai, ką dažnai girdėdavau iš žmonių, gyvenančių Kolumbijoje, tačiau niekada – iš aukščiausio lygio ES pareigūno.
– Legalizavimas. Kito kelio nėra. Nežinau nė vieno aukštas politines pareigas užimančio žmogaus, kuris pasisakytų prieš narkotikų legalizavimą. Tačiau, žinoma, politiškai tai neįmanoma.
ŠIE EPIZODAI atskleidžia, kad kiekvienas pasakojimas apie Kolumbiją – ypač apie kokainą – yra labai sudėtingas ir daugiasluoksnis. Kai tik tariesi pagaliau radęs atsakymą, supranti, kad giliau slypi dar vienas, kur kas sudėtingesnis, klodas. Ir tai tęsiasi tol, kol tampa visiškai miglota, ir visi įsivėlusieji ima taip išsisukinėti, kad vienintelė aiški tikrovė lieka ta, jog niekas nėra taip, kaip atrodo.
Nuo to šalto vakaro, kai buvo nužudytas Galánas, jau praėjo daugiau kaip du dešimtmečiai. Draskomas prieštaringų jausmų pristatau knygą, kuri iš dalies yra mano nesėkmės įrodymas. Prieš daugiau nei dešimtmetį daviau sau pažadą, kad vieną dieną parašysiu apie Kolumbiją knygą, kurioje nebus žodžių „kokainas“ ir „smurtas“. Ši unikali vieta yra kur kas daugiau nei viena liūdniausiai pagarsėjusių šalių pasaulyje – ji ir viena gražiausių. Mano meilė Kolumbijai ir stulbinamai gausiai šios šalies kultūrai augo kasmet nuo pirmosios kelionės 1989-aisiais, toji aistra pažadino manyje norą parašyti knygą apie kitokią Kolumbiją. Jaučiau, kad ji to verta. Tai neturėjo būti paviršutiniška knyga, kurioje vengiama socialinių ir politinių problemų, ketinau aprašyti šią šalį panaudodamas visai kitus pasakojimus, ne tuos senuosius apie Kolumbiją – narkotikų ir smurto valstybę.
Kai 2007 m. vasarį gavau stipendiją, galėjau persikelti į Bogotą ir imtis šio sumanymo. Pradėjau rinkti nuostabias Kolumbijos istorijas: apie švedų poros įvaikintą revoliucijos naujagimį Julio, kuris be paliovos ieškojo savo šaknų Kalio priemiesčiuose; apie senąją Kartacheną ir jos virsmą iš niūraus uosto į modernų miestą, tobulai pritaikytą visiems naujojo pasaulio elito poreikiams tenkinti; apie nėščią partizanų kovotoją Andreą ir jos desperatišką troškimą išsaugoti kūdikį, nors partizanai reikalavo darytis abortą; apie grožio karalienę Ximeną ir jos bevaises pastangas tapti pirmąja Mis Kolumbija, kuriai neatlikta nė viena plastinė operacija.
Bandant įgyvendinti šį sumanymą vis iškildavo problema: nors istorijos buvo nuostabios, atrodė, kad ir kur pasisukčiau, kad ir ką daryčiau, kad ir kokį pasakojimą aptikčiau – vis tiek susiduriu su vienu dalyku. Nebuvo kaip jį apeiti – kokainas buvo persmelkęs viską. Aš, politikos žurnalistas, negalėjau to ignoruoti. Pasakojimai apie Kalį, Kartacheną, partizanus ir grožio verslą – kaip ir dauguma kitų su šia šalimi susijusių reiškinių – buvo pernelyg susipynę su kokaino industrija ir jos įtaka Kolumbijos visuomenei, kad galėtum išmesti tai iš galvos. Kokainas svarbesnis nei visa kita. Jis jungia beveik viską.
Netrukus suvokiau, kad būtina iš naujo apsvarstyti savo sumanymą. Nusprendžiau, kad kokainas, jo istorija ir pasekmės turi būti pagrindinė mano knygos tema. Atsisakiau ankstesnės idėjos ir parašiau knygą apie Kolumbiją ir kokainą. Daugeliu atžvilgių tai tragiškas posūkis, tačiau, mano galva, – neišvengiamas.
ŠIOS KNYGOS TIKSLAS nėra, kaip kai kas galėtų tikėtis, pasiūlyti sprendimą problemų, susijusių su kokaino industrija, norėjau paprasčiausiai papasakoti apie tas problemas. Neatsakysiu į klausimus, kaip įveikti su narkotikais susijusias bėdas, jei tai apskritai įmanoma, mano tikslas yra iš pamatų atskleisti labai sudėtingą globalią situaciją: pateikti Jums detalų pasakojimą, išsamią patirtį ir retai išgirstamų nuomonių iš šalies, kuri dėl kokaino bumo ir su tuo susijusio narkotikų karo kentėjo daugiau nei kuri kita.
Aš nenoriu, kad kokainas būtų pardavinėjamas prekybos centruose, bet taip pat nesiekiu gyventi visuomenėje, kurioje narkotikai neegzistuoja. Viliuosi, kad ši knyga sudomins ir išprovokuos tiek tuos, kurie mėgsta narkotikus, tiek tuos, kurie jų nekenčia, taip pat ir visus kitus.
„Kas yra Kolumbija?“ – klausimas, kilęs važiuojant taksi tą šaltą naktį, kai buvo nužudytas Galánas, privertė mane ketvirtį savo suaugusiojo gyvenimo praleisti šios šalies sostinėje. Tačiau tik gerokai vėliau supratau, kad tą lemtingą vakarą Bogotoje atsidūriau pačiame pasaulio politinės dramos centre; kad kokainas buvo daugybės šiuolaikinių konfliktų ir diskusijų esmė, tarsi paviršinis rodiklis rimtų problemų, apibūdinančių turtingų ir vargstančių žemynų ateities santykius. Trečiojo pasaulio žemdirbiai, išstumiami laisvosios rinkos ekonomikų, Jungtinių Valstijų poreikis ieškoti naujų grėsmių posovietinėje eroje, populizmo suvešėjimas Lotynų Amerikoje, žūtbūtinės postmoderniosios visuomenės pastangos užpildyti egzistencinę tuštumą, likusią mirus Dievui, ir taip toliau.
Ši knyga yra bandymas išsiaiškinti pačią esmę to, kas nutiko per dvidešimt metų – nuo 1989 iki 2009-ųjų. Naudodamas sudėtingą Kolumbijos patirtį kaip prizmę, tačiau drauge tikėdamasis, kad šalis ir jos gyventojai daugiau nebus terorizuojami, pabandžiau atkreipti dėmesį į visam pasauliui aktualias istorijas apie jėgą ir skurdą. Viliuosi, kad skaitytojas čia ras peno apmąstymams.
KOKATURIZMAS
Medeljino rojus
„Nesileidžiu niekieno įžeidinėjamas. Visi, kas pavadino mane gėjumi, – mirę, išskyrus mano motiną.“
ALONSO, SAMDOMAS ŽUDIKAS
JAUNO ŠVEDO Håkano galva iškyla virš visos šokėjų jūros. Įkišęs raktą į trijų gramų maišelį truputį pakapsto ir ištraukęs nedidelį žiupsnelį sniego baltumo miltelių paduoda savo merginai, ši paskubom juos sušniaukščia.
– Klubai čia tik šiiiiiek tiek geresni nei namie.
Jis nulaižo miltelius, įstrigusius metalinio rakto grioveliuose, nekreipdamas dėmesio į policininkus, kuriems sumokėta, kad nepastebėtų, kas vyksta klube. Ketvirta valanda ryto, dar nespėjus „įspirti“ kokainui, Håkanas padeda piliulę ant vidurinio piršto ir ištiesęs ranką sukiša jį savo merginai į burną. Ji godžiai praryja piliulę, žaismingai laižydama Håkanui delną.
– Dievinu kolumbietes. Jos – tikros moterys. Tokios velniškai moteriškos.
Ji kone perpus žemesnė už Håkaną, vis bando pakibti jam ant kaklo, tačiau tas nustumia – nenori bučiuotis. Po kurio laiko griebia merginą iš už nugaros, pakelia nuo grindų ir sugrūda liežuvį jai į ausį.
Klubas įsikūręs šešiakampiame pastate pramoniniame rajone. Bosų dunksėjimas užpildo patalpą, kurios tamsoje juda šimtai šokėjų su akiniais nuo saulės.
– Truputį anksčiau grojo Alexi Delano, – sako Håkanas, – geriausias vakarėlis, kokiame tik esu buvęs. Neįtikėtina. Jis irgi švedas.
Švedas. Lygiai taip pat galėjo būti vokietis, amerikietis, britas ar ispanas. Tiesą sakant, galėjo būti iš bet kurios turtingos Vakarų šalies, Håkanas – tik vienas iš tūkstančių naujųjų keliautojų po pasaulį, traukiančių į Medeljiną – naująją narkotikų turizmo Meką. Miestas, XX a. paskutiniame dešimtmetyje garsėjęs kaip pasaulio žmogžudysčių sostinė, virto beribių galimybių rojumi turtingiesiems.
El Poblado – Medeljino rajonas, kuriame įsikūrę daugybė prekybos centrų, sušių barų ir interneto kavinių, pastaraisiais metais kone kas antrą mėnesį čia atsidaro nauji nakvynės namai. Dėl ekonominės globalizacijos tradiciniai backpackeriai virto flashpackeriais – pasiturinčiais keliautojais, tuo pat metu siekiančiais komforto ir nuotykių, ir tai atskleidžia bendrą turizmo tendenciją – keliautojai kur kas labiau domisi savimi nei turistiniais objektais. Šiuolaikiniam jaunajam keliautojui pamatyti Amazonę ar Patagoniją neatrodo nė iš tolo taip įdomu, kaip patirti Buenos Aires, Rio de Žaneirą ar Medeljiną. Leidybos milžinai, tokie kaip Lonely Planet, siūlo daugiau miestų gidų nei kelionių gidų, nes tradiciniai turistų traukos objektai tapo tokie nuvalkioti ir komerciški, kad siekiant išlaikyti pinigų srautus turi būti parduodamos vadinamosios „neatrastos vietos“. Laiko leidimas, o ne lankymas. Trečiojo pasaulio šalys yra naujoji banga.
Visa tai lėmė staigią Medeljino sėkmę. Miestas labai patrauklus išoriškai – idealaus klimatas, parduotuvės, pašėlę naktiniai klubai, madingi žmonės, ir viskas griežtai atskirta nuo žiaurių gaujų – tačiau labiausiai jaunąjį avangardą traukia tai, ką tiksliausiai apibūdina pasakymas „elektros užtaisas, tvyrantis ore“. Mitas. Kitaip nei senos nostalgiškos Buenos Airių tango istorijos, Rio de Žaneiro paplūdimiai ar Havanos revoliucija, Medeljinas gali pasiūlyti kur kas labiau intriguojantį produktą, kurį dailiai supakavus įmanoma labai sėkmingai parduoti, – kokainą. Tačiau supakuoti jį reikia taip, kad patys milteliai sudarytų tik dalį visos siūlomos patirties.
Šiandien sąvoka flashpacker įsitvirtino kelionių versle ir yra svarbus veiksnys nakvynės namų valdytojams daugelyje skurdžiausių pasaulio valstybių. Tie, kurie vadovauja nakvynės namams, paprastai patys yra buvę backpackeriai, dažniausiai iš Jungtinių Valstijų ar Europos, jie puikiai žino, kad šiuolaikiniai keliautojai siekia ne tik įsigyti rimto kalibro narkotikų žemomis kainomis, bet nori ir kultūrinės patirties. Dėl šios priežasties itin išpopuliarėjo tokios pramogos, kaip Pablo Escobaro turas (tai ekskursija, kurios metu keliautojai gauna progą žvilgtelėti į didžiausio pasaulio nusikaltėlio gyvenimą), ir nesunku suprasti populiarumo priežastis: žiauri Medeljino kartelio iškilimo ir žlugimo istorija yra lengvai parduodamas produktas.
Netoli nuo Medeljino stūkso Hacienda Nápoles griuvėsiai – 3000 hektarų Escobaro ranča, kurioje įrengtas aerodromas, bulių kautynių arena ir privatus zoologijos sodas. Klestėjimo laikais devintajame dešimtmetyje kasdien Majamio kryptimi iš čia kildavo keturi lėktuvai, pilnutėliai kokaino, o grįždavo lygiai tokie pat pilni pinigų. Medeljine yra Barrio Pablo Escobar – 400 namų, kuriuos Escobaras pastatė ir dovanojo benamėms miesto šeimoms. Čia stūkso ir La Catedral liekanos, kadaise pats Escobaras suprojektavo šį legendinį kalėjimą, o 1992 m. be jokių pastangų iš jo pabėgo. Viso pasaulio akyse Baltieji rūmai ir Kolumbijos vyriausybė užsitraukė gėdą. Kitoje miesto dalyje galima aplankyti stogą, ant kurio 1993 m. buvo nukautas šis vyras, visų žinomas kaip El Patrón ir 1989 m. „Forbes“ įtrauktas į dešimties turtingiausių pasaulio žmonių dešimtuką. Escobaras buvo nužudytas CŽV, nacionalinės Kolumbijos policijos ir Jungtinių Valstijų Kovos su narkotikais administracijos (Drug Enforcement Administration – DEA) bendromis pastangomis, taip pat bendradarbiauta su samdomais žudikais ir narkotikų mafija – tai buvo jungtinė operacija, tačiau ji lėmė rimtus politinius nesutarimus ir turėjo įtakos abiejų valstybių santykiams dar daugelį metų.
Medeljinas naujovių ištroškusiems keliautojams patrauklus dar ir dėl to, kad vis labiau domimasi – žinoma, per saugų atstumą – vieta, iš kurios kilo vienas didžiausių pasaulio kriminalinių tinklų. Nelegali prekyba narkotikais šiuo metu pasaulyje generuoja apytiksliai 300 milijardų JAV dolerių – tai yra gerokai daugiau nei daugumos valstybių bendrasis vidaus produktas, o du pagrindiniai sunkieji narkotikai – heroinas ir kokainas – siejami su dviem valstybėmis: Afganistanu, kur pagaminama 90 procentų viso pasaulio heroino, ir Kolumbija, iš kur atkeliauja 60 procentų kokaino.
Heroinas asocijuojasi su kančia, o kokaino įvaizdis sėkmingai formuojamas kaip narkotiko, skirto norintiems atsiriboti nuo padugnių. Kokainas yra neabejotinai mėgstamiausias pasaulio turtingųjų narkotikas, o jo populiarumas nenumaldomai auga nuo pat 1860 m., kai vokiečių chemikai pirmą kartą išgavo alkaloidą. Kokainas prigyja naujose teritorijose (Rytų Europa ir kai kurios Azijos dalys tampa klestinčiomis rinkomis) ir socialiniuose sluoksniuose, kuriems baltieji milteliai iki šiol buvo nepažįstami. Europos ir Jungtinių Valstijų elitas, kuris paprastai yra socialiai apsaugotas nuo piktnaudžiavimo narkotikais, vis dažniau propaguoja „švarų gyvenimą“, tačiau tarp vidurinės klasės europiečių ir amerikiečių kokaino vartojimas auga.
Håkanas nustumia savo merginą į šalį ir išnyksta šokėjų minioje. Aplink jo burną matyti raudono ledinuko pėdsakų, jaunasis švedas prieina prie kito šviesiaplaukio jaunuolio, kurio užpakalinėje kišenėje pūpso plastikinis butelis.
– Neblogas vakarėlis, tiesa? Rūgšties? Ekstazio? Kokaino?
Vyrų akys susitinka ir jie apsikeičia „prekėmis“.
Staiga įgriūva ir po šokių aikštelę išsibarsto buvusių modelių kariauna, jos lyg žalios kulkos šauna į minią. Reklamuoja naujas cigaretes, visos vilki vienodas aptemptas palaidines, derančias prie cigarečių pakelio. Modeliai laksto aplink ir siūlo nemokamai užtraukti dūmą. Visi priima. Håkanas ir jo naujasis draugas skraidžioja padebesiais, jie iškelia rankas ir ploja, toks vaizdas grąžina į dešimtojo dešimtmečio reivo laikus.
Globalizacija ir padidėję žmonių srautai suartino įvairias subkultūras, ir jos per gana trumpą laiką susiliejo. Vienoje šalyje nepriimtinas ar net draudžiamas elgesys kitur gali būti ne tik leistinas, bet ir skatinamas, taip daugybė vargingų pietų pusrutulio valstybių virto poilsio regionais, pritaikytais daugeliui kitose pasaulio dalyse niekinamų ar kriminalizuotų veiklų. Šie saugūs prieglobsčiai atsiranda ne tiek dėl kitokių tų šalių įstatymų, kiek dėl milžiniškos korupcijos, nes neturtingi policininkai yra lengvai paperkami. Šio klubo pavadinimas „Karnavalas“, netyčia, tačiau gana ambicingai jis atsiduria katalikybės, hedonizmo ir komercializacijos sandūroje, visi trys elementai matomi čia kasnakt. Šioje šalyje korumpuotas policininkas akimirksniu gauna išrišimą, jauni europiečiai – kūnišką pasitenkinimą, ir visi susitinka velniškame šokio cirke, kur pinigai yra nenuginčijamas karalius.
Visos cigarečių merginos išeina vienu metu. Netrukus grosiančių atlikėjų vardų projekcijos švyti ant sienų futuristiniais šriftais, klubas jau visiškai sausakimšas. Oras prisipildo prakaito ir cigarečių dūmų kvapo, o klubo lankytojai nagais ir kreditų kortelių kampais kelia nedideles krūveles baltų miltelių prie nosies. Håkanas savo kokaino maišelį pirko rajone, kurį vadina „prekybos centru“.
– Velniškai puiku. Vienas gramas kainuoja vos septynis tūkstančius pesų. Keturis JAV dolerius.
„PIT STOP“ NAKVYNĖS NAMAI, septinta valanda vakaro, penktadienis. Gregas, Lucy, Brentas ir Ana garsiai šnekasi, susėdę aplink didelį stalą pasakoja savo kelionių nuotykius.
– Nieko sau! Pasiutai, – sako vienas.
Paplūdimio šlepetės šlepsi plytelėmis aplink baseiną, kreivas teniso stalas nustumiamas į šalį. Pora vyrukų tatuiruotais kūnais suka ratus, o trys šviesiaplaukės merginos susikaupusios atnaujina savo „Facebooko“ profilius prie bendrųjų kompiuterių vestibiulyje. Dvidešimt trejų kanadietis Gregas patraukia visų dėmesį:
– Buvau vos trylikos, kai viena mergaitė mokykloje privertė mane išbandyti rūgštį. Išėjau ieškoti tualeto ir pamačiau vyrą be rankų ir kojų, važiuojantį dviračiu. Pedalai sukosi ir dviratis važiavo savaime. Jis tiesiog sėdėjo ten lyg gumbas ant pro šalį plaukiančio rąsto. Tada pradėjau šlapintis ir staiga pajutau, kad jei nesiliausiu, galiu iššlapinti visą save. Atrodė, kad visas kūnas teka iš mano pimpalo. Ir vis tiek negalėjau sustoti. Buvau siaubingai persigandęs.
Jis nusijuokia.
Luz, valytoja, vienintelė ten esanti kolumbietė, nesupranta nė žodžio, tačiau bando juoktis kartu su visais. Ji paklausia vaikino su skiautere, kiek šis mokėjo už savo mobilųjį telefoną, tačiau niekas jos neišgirsta.
Brentas, kitas dvidešimtmetis, pradeda pasakoti savo istoriją:
– Kartą buvau visiškai tikras, kad visas mano kūnas yra vien iš vėmalų ir viduriai teka lauk per kiekvieną angą. Atrodė, mano oda tokia plona, kad galėčiau bet kurią akimirką sprogti. Dariau viską, bandydamas sulaikyti vidurius: stipriai užsimerkiau, suspaudžiau užpakalį ir užgniaužiau nosį. Po kurio laiko išėjome pasivaikščioti, ir aš vėl pradėjau nevaldomai „tripinti“. Staiga pasidarė beprotiškai baisu judinti kojas, išsigandau, kad kraujo krešulys gali įstrigti mano išangėje ar kurioje nors akyje ir viskas plūstelės lauk. Stovėjau lyg įkaltas ir visiškai paralyžiuotas. Cha cha cha.
Tada ateina Lucy, dvidešimt ketverių metų airės, eilė.
– Vankuveryje sutikau merginą, kuri buvo pasiryžusi paskrajoti skraidykle „tripindama“ nuo rūgšties. Ji ėjo palei kalno skardį laikydamasi sparno ir staiga šoko nuo uolos, nė nespėjusi sureguliuoti įrangos. Susilaužė stuburą dviejose vietose, tačiau išgyveno.
Tarp keturių medžių siūbuoja du hamakai. Už kampo dideliame ekrane rodo „Eurosport“ kanalą, kai kurie žmonės tyso užsimerkę. Galima suskaičiuoti apie keturiasdešimt, dauguma jų – dvidešimtmečiai backpackeriai. Pagrindinė čia vartojama kalba – anglų, girdėti pačių įvairiausių dialektų: airių, amerikiečių, australų, britų ir dar daugybė laužytų versijų. Nors visi atkeliavę iš skirtingos aplinkos, pagrindinė pokalbių tema viena – artėjantis kokaino vakarėlis. Ta pati kaip ir vakar. Ir užvakar. Visi žino, kad po dvylikos valandų šėlsmo klube, kai saulė pakyla, vienintelis išties įdomus dalykas yra nesibaigiantys pokalbiai nakvynės namuose, ir kuo išgyvenimai absurdiškesni ir labiau sukrečiantys – tuo smagiau juos pasakoti. LSD istorijos sulaukia kur kas daugiau dėmesio nei kokaino, paprastai jos daug smagesnės, nes kokainas nėra „tripinimo narkotikas“, jis – „kalbėjimo narkotikas“.
Dauguma nakvynės namų Medeljine pasiryžę patenkinti augantį kokaino poreikį, kurį jaučia keliautojai. „Pit Stop“ šeimininkas įrengė bunkerį, visiškai atskirtą nuo kambarių, kad iš klubų parsibeldusių keliautojų rytinis klegesys netrukdytų kitiems svečiams išsimiegoti. Kiekvieni nakvynės namai turi prekeivių tinklą, kuris privalo patenkinti visų norus. Ant kiekvienų durų yra ženklas, įspėjantis, kad narkotikai griežtai draudžiami, skirtas valdžiai nuraminti netikėto reido atveju.
2009 m. Bolivijoje buvo atidarytas pirmas pasaulyje kokaino baras, ir tai buvo ryškus neišvengiamo besiplėtojančio proceso ženklas. Medeljino nakvynės namuose, kaip ir visur kitur, pirminis backpackerių tikslas nėra pamatyti kažką naujo, kur kas svarbiau yra sutikti panašiai mąstančių žmonių, turinčių panašių pomėgių ir istorijų. Kelionių istorijų perpasakojimas, nesvarbu, ar jos būtų pagrįstos realybe, ar haliucinacijomis, virto labai svarbia šiuolaikinių nakvynės namų patirtimi. Paskutinį XX a. dešimtmetį backpackerius Lotynų Amerikoje traukė neištirti Brazilijos paplūdimiai ar slapti keliai į Maču Pikču. XXI a. pradžioje liudijimai sukosi apie asmeninius išgyvenimus ir fizinius potyrius, tokius kaip sklandymas Venesueloje, kelionės kalnų dviračiais Bolivijoje ar plaukimas kalnų upėmis Ekvadore. Įsibėgėjus antrajam dešimtmečiui matyti dar vienas backpackerių istorijų posūkis – ekstremalius fizinius išbandymus pakeitė ekstremalūs vidiniai išgyvenimai: dabar didžiausią susidomėjimą kelia yajé ceremonijos su Pietų Amerikos indėnų gentimis, LSD praturtintas nardymas Ramiajame vandenyne, metamfetamino naktys San Paulo klubuose ar ištisos dienos, praleistos šniaukiant kokainą gimtajame Pablo Escobaro mieste.
Taigi kokaino turizmo suklestėjimas Anduose ir baltųjų miltelių populiarumas uždaroje backpackingo kultūroje Lotynų Amerikoje yra visiškai suprantamas. Išaugus asmeninių ir unikalių patirčių poreikiui, kur kas svarbiau pasidarė tomis patirtimis pasidalyti. Kokainas yra puikus šių pasakojimų ritualų prieskonis. Nedaug yra vietų, kurios patenkintų išaugusius Amerikos ir Europos vidurinės klasės turistų poreikius geriau nei Medeljinas.
– Mes čia išties nemažai kalbamės.
Lucy atsilošė kėdėje prie plastikinio stalo, ant kurio primėtyta greitojo maisto likučių, cigarečių nuorūkų ir nukarpytų nagų. Raudoni dredai nukarę ant jos skruostų lyg puikūs variniai laidai. Pasak Lucy, iš pradžių Kolumbijos nebuvo jos kelionių planuose, juo labiau čia nebuvo ir prastai pagarsėjusio Medeljino, tačiau kai atvyko į Pietų Ameriką, visi, ką sutikdavo, pasakojo pačių nuostabiausių dalykų apie šią šalį. Ir tai nebuvo vien istorijos apie kokainą, visi pasakojo, kaip čia gražu ir kokie nuostabūs žmonės.
– Visi tikino, kad turiu ten nuvažiuoti, taigi aš ir atvažiavau.
Tačiau praėjus savaitei nuo atvykimo Lucy šalyje ničnieko nepamatė ir nesutiko vietinių žmonių. Ji šėlo klubuose.
– Daugiau nieko ir neveikiau, – nusijuokia ji. – Kol kas dar nieko nemačiau, tik linksminausi. Bet vartoju tik kokainą. Čia gali rasti visko, ko tik nori, bet kur. Bet man užtenka vien kokaino. Ir viskas. Gali jo gauti čia, nakvynės namuose. Visi turi. Kas nors nuperka, o tada visi pasidalijame. Žemų kainų ir aukštos kokybės derinys tiesiog veda žmones iš proto, – sako Lucy, – ypač turistus iš Australijos ir Naujosios Zelandijos, šios šalys labai nutolusios nuo didžiųjų rinkų ir narkotikų kainos ten neįtikėtinai aukštos.
Prieš atvykdama į Andus Lucy niekada nebuvo bandžiusi kokaino. Ji pirmą kartą pavartojo Bolivijoje. Tada Peru. Dabar Kolumbijoje.
– Kuo toliau į šiaurę, tuo geresnė kokybė ir žemesnė kaina, visi, kuriuos sutinku, sako, kad čia be proto pigu, manau, todėl visi ir vartoja.
Pasirodo Gregas. Jo veidas sveikas, pečiai platūs, užsidėjęs baltus akinius nuo saulės. Jo kelionės į Medeljiną istorija – visai tokia kaip Lucy ir visų kitų: atvyko į Pietų Ameriką be jokių ketinimų užsukti į Kolumbiją, tačiau apsisprendė aplankyti šią šalį prisiskaitęs blogų ir „Facebooko“ rekomendacijų, pasak jų, naktinis Medeljino gyvenimas – vienas geriausių pasaulyje.
– Namuose apie Kolumbiją neteko girdėti nieko gero. Tačiau vos atvyksti į Pietų Ameriką ir pradedi kalbėtis, visi tvirtina priešingai. Žmonės, kurie daug keliauja, sako, jog tai – viena gražiausių šalių pasaulyje, ir bent kol kas manau, kad jie neklysta. Patyriau čia nuostabių dalykų.
Tačiau, visai kitaip nei Lucy, Gregas kol kas išbandė tik vieną potyrį.
– Pirmieji mano sutikti žmonės pasiūlė kokaino. Ne pirkti, tiesiog pasiūlė pasivaišinti. Draugiškai. Jie buvo iš Kolumbijos. Man nėra tekę patirti nieko panašaus – dalija koksą nemokamai! Tai nutiko, vos tik kirtau sieną. Jie nė nespėjo uždėti antspaudų ant mūsų pasų.
PASAKOJIMĄ, kaip kokainas užkariavo Kolumbiją, galima pradėti nuo įvairių praėjusio tūkstantmečio laikotarpių. Iki ispanų užkariautojui Francisco Pizarro 1502 m. atvykstant į Naująjį Pasaulį, rytinių Andų gyventojai jau tūkstančius metų kramtė kokos lapus – ne vėliau kaip nuo 3000 metų prieš Kristų. Šie lapai visada buvo ir vis dar yra svarbus simbolis ir religinis objektas daugelyje tenykščių kultūrų. Kokos lapas pats savaime yra nekenksmingas, net naudingas. Kokaino ir kokos lapo ryšys yra panašus kaip vynuogės ir vyno – gali kramtyti kiek nori ir neapsvaigti labiau nei nuo puodelio kavos. Architektai ir darbininkai, pastatę Maču Pikču, kramtė koką, kaip ir aimarai, kurie prieš tūkstančius metų pastatė Kalasasajos šventyklą dabartinėje Bolivijos teritorijoje, ir daugybė kitų tenykščių Andų genčių.
Koka buvo vienas pirmųjų augalų, pradėtų kultivuoti vakarų pusrutulyje, ir kai XVI a. ispanai turėjo pasirinkti – uždrausti ar leisti vietinę tradiciją kramtyti ją, kolonizatorių materialūs interesai nulėmė sprendimą: lapai ir jų lengvos psichotropinės savybės teigiamai veikė vergus sidabro kasyklose, tad buvo nutarta leisti vietiniams juos vartoti. Kai ispanai nuspręsdavo sumokėti savo baudžiauninkams atlygį, jie mokėdavo kokos lapais. Kai vyrai, vadovaujantys kasykloms, pamatė, kokį poveikį lapai turi jų darbuotojams, nutarė atverti kiek komerciškesnę kokos rinką. Tomas Feilingas knygoje „The Candy Machine: how cocaine took over the world“ („Saldainių mašina: kaip kokainas užvaldė pasaulį“) rašo, kad XVI a. buvęs šventas vietiniams gyventojams augalas buvo pradėtas naudoti kaip įrankis jiems eksploatuoti, taigi galima sakyti, kad ispaniškosios karūnos katalikų pasiuntiniai tapo pirmaisiais narkotikų prekeiviais Amerikoje.
Europoje šis augalas dar šimtus metų liko nepastebėtas, nes kelios kokos siuntos, pasiekusios Senąjį Pasaulį, buvo taip prastai supakuotos, kad per ilgą kelionę jūra jų turinys supuvo. Tik 1860 m. vokiečių chemikas Albertas Niemannas atrado, kaip iš lapų išgauti kokainą. Metodas buvo visai paprastas ir šiuo metu žinomas kiekvienam Bolivijos, Peru ir, žinoma, Kolumbijos ūkininkui. Praėjus keletui dešimtmečių po Niemanno mirties, farmacininkas iš Korsikos užregistravo kokaino prisotinto Bordo vyno – „Vin Mariani“ – patentą. XIX a. pabaigoje šis vynas pasaulyje tapo plačiai žinomas kaip gaivinantis gėrimas. Jis kaipmat išpopuliarėjo tarp intelektualų ir kultūrinio elito. Markas Twainas, Jules Verne, Abrahamas Lincolnas, Thomas Edisonas, Emile Zola, caras Aleksandras III, popiežius Leonas XIII ir daugelis kitų gyrė kokos vyną dėl jo gydomųjų savybių.
Davidas T. Courtwrightas knygoje „Forces of Habit: drugs and the making of the modern world“ („Įpročio jėga: narkotikai ir modernusis pasaulis“) teigia, kad „Vin Mariani“ visai netyčia tapo vieno garsiausių visų laikų prekės ženklo „Coca-Cola“ pirmtaku. 1892 m. įsteigus pirmąją „Coca-Colos“ bendrovę prasidėjo pirmoji kokos manijos banga pasaulyje. Gėrimas, kuris iš pradžių trumpai buvo pardavinėjamas kaip Peru vyno kola, tapo didžiule sensacija visame pasaulyje, ir dvidešimt dvejus metus kokaino ekstraktas buvo pagrindinis legendinio slaptojo „Coca-Colos“ recepto ingredientas. Tačiau kai 1914 m. JAV kongresas priėmė Harrisono narkotikų mokesčių aktą, „Coca-Cola“ turėjo pašalinti kokaino ekstraktą iš gėrimo formulės. Šiandien raudona ir balta – Peru vėliavos spalvos – pasak Tomo Feilingo, „vienintelis priminimas apie andišką „Coca-Colos“ kilmę“.
Panaši yra ir kokaino, kaip pramoginio narkotiko, istorija. Legendinėje 1884-ųjų esė „Über Coca“ („Apie koką“) Sigmundas Freudas entuziastingai susistemino teigiamus šio narkotiko, tuo metu priskiriamo prie medicininių preparatų, poveikius, gyrė jo efektyvumą kovojant su prastu virškinimu, alkoholizmu ir impotencija. Netrukus kokainą Europoje atrado kaip efektyvią vietinio nuskausminimo priemonę. Gabenimo problema buvo išspręsta, kai didelės farmacinės bendrovės, tokios kaip „Merc“, ėmė gaminti grynąjį kokainą Anduose, dar prieš paleidžiant jį į transatlantinę kelionę, o ne po jos. Industrializacija ir platus kokaino paplitimas ligoninėse ir tarp gydytojų lėmė, kad dideli narkotiko kiekiai pasklido ne tais keliais, kuriais turėjo, – vėliau tai nutiks ir su daugybe kitų narkotikų. XX a. pradžioje įprotis uostyti ir leistis miltelius paplito įvairiuose andergraundo sluoksniuose Europoje ir JAV. Pasaulyje, ar bent jau turtingosiose šalyse, prasidėjo pirmoji kokaino epidemija.
Tačiau jau baigiantis Pirmajam pasauliniam karui kokaino bumas nurimo. Iki pat aštuntojo dešimtmečio nebuvo užfiksuota jokių didesnių narkotiko konfiskavimo atvejų. Nors būtent septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje, kai pasaulis ruošėsi įžengti į antrą didžiąją kokaino epidemiją, buvo pastebėtos kolonijinės šios problemos šaknys ir pasėta sėkla to, kas vėliau išaugs į naujojo tūkstantmečio neorevoliucinę etnopolitiką. Jungtinės Tautos, siekdamos uždrausti visas kokos formas, neatsižvelgė į svarbų šio augalo vaidmenį vietinėse kultūrose; 1961 m. buvo nuspręsta visą kokos augalą, įskaitant ir nekenksmingus lapus, įtraukti į draudžiamų narkotikų sąrašą. Taip buvo praskintas kelias herbicidams – tokia veikla iki šių dienų verčia Kolumbijos žemdirbius kreiptis pagalbos į partizanus.
Į pasaulinę sceną kokainas sugrįžo 1969 m., pasirodžius filmui „Easy Rider“ („Nerūpestingas keliautojas“), kurio epizoduose Dennis Hopperis ir Peteris Fonda kiša miltelius į savo motociklų degalų bakus. Tai buvo paskutiniai revoliucingo septintojo dešimtmečio metai, kai dominavo marihuana ir LSD, o kokainas vis dar buvo narkotikas, apie kurį plačioji auditorija žinojo labai nedaug. Būtent todėl jį pasirinko filmo scenarijaus kūrėjai: kanapės – pernelyg paprasta, o heroinas – pavojinga. Kokainas buvo iš tiesų spalvingas: naujas, egzotiškas ir smagus.
Kokainas pasižymėjo dar viena savybe, kuri lėmė jo įtaką Vakarų kultūroms. Bohemos ir avangardo sluoksniuose narkotikų vartotojai siekė pašėlusių haliucinacijų be jokių stabdžių, tačiau kokainas siūlė kitokių potyrių – nuo jo protas tapdavo aiškus, todėl šis narkotikas patraukė visai kitą žmonių sluoksnį. Viename žurnalo Time straipsnyje kokainas buvo pavadintas „narkotiku, kurį renkasi daugybė solidžių žmonių, siekiančių aukštesnio socialinio statuso“. Priešingai nei marihuana ar LSD, kokainas nebuvo siejamas su jokiu maištingu politiniu judėjimu ar kruvinais švirkštais, o tai, kad jis buvo per brangus paprastam žmogui, formavo nuomonę, jog tai aukštos klasės narkotikas. Kokainas idealiai tiko žmonėms, negalintiems pakęsti narkomanų. Kaip pastebėjo Tomas Feilingas ir kiti istorikai, 1975 m. priklausomybė nuo kokaino dar nebuvo plačiai pripažįstama.
Tačiau jau aštuntajame dešimtmetyje kokainas ėmė plisti lyg maras, jis pakeitė populiariąją kultūrą, milijonai žmonių tapo priklausomi, o svarbiausia – kokainas sunaikino demokratiją daugybėje neturtingų šalių. Tuo laiku išryškėjo trys bruožai, iki šiol būdingi augančiam ir vis kruvinesniam kokaino karui pasaulyje: paklausa neslūgsta; Jungtinių Valstijų karas su narkotikais plečiasi, kaip ir karas su terorizmu; tiek kokaino produkcija, tiek ir kova su šiuo narkotiku koncentruojasi vienoje vietoje: Kolumbijoje.
VIENAS GRAŽIAUSIŲ NATŪRALIŲ ANDŲ stebuklų – snieguota viršukalnė Karibų jūroje. Vos 45 kilometrus nuo kokosų palmių saulėtuose Karibų paplūdimiuose nutolusiai Šventosios Mortos kalnų grandinei priklauso aukščiausias pasaulyje pakrantės kalnas, o masyvo viršūnės siekia net 5800 metrų aukštį. Jei galėtume nukeliauti į praeitį ir užkopti į kalnus apsirūpinę tolimojo matymo žiūronais, atsidurtume tragiškos tris dešimtmečius trunkančios kokaino dramos geografiniame centre su nuostabiais vaizdais.
Žiūrint tiesiai į šiaurę, visai netoliese matyti Majamis, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ten prasidėjo karas tarp Kubos ir Kolumbijos gangsterių dėl pagrindinės prieigos prie tuo laiku klestėjusios JAV kokaino rinkos, jis įamžintas Briano De Palmos filme „Scarface“ („Žmogus su randu“).
Vakaruose, dar arčiau, – Panamos miestas, 1989 m. subombarduotas JAV prezidento George’o Busho vyresniojo nurodymu tada, kai šalies lyderis, CŽV agentas ir kokaino prekiautojas Manuelis Noriega nebegalėjo patenkinti JAV interesų Panamoje.
Šiek tiek šiauriau nuo Panamos kanalo, šalia Kolumbijai priklausančios narkotikų kontrabandai naudojamos San Andreso salos, yra Nikaragva – 1986 m. Irano–Kontros skandalo centras. Jungtinės Valstijos sumokėjo 48 milijonus dolerių Kontrai – teroristinei organizacijai, kurios karą prieš kairiosios krypties sandinistus finansavo kokaino kontrabanda ir JAV.
Dar šiauriau – Meksika, šiuo metu balansuojanti ties žlugimo riba, 2007–2010 m. čia užfiksuota daugiau nei 22 000 su narkotikais susijusių nusikaltimų. Situaciją paaiškina tai, kad išardžius Medeljino ir Kalio kartelius mafija ėmė kontroliuoti narkotikų kelią tarp Kolumbijos ir Jungtinių Valstijų.
Rytuose, Šventosios Mortos kalnų papėdėje, prasideda 354 kilometrų ilgio džiunglių siena su Venesuela – socialistine valstybe, vos per keletą metų tapusia vienu svarbiausių kokaino kontrabandos kelių pasaulyje. Pasak Jungtinių Tautų, šiuo metu 40 procentų kokaino, kontrabanda gabenamo iš šiaurinių Andų į Europą, keliauja per Venesuelą.
Į pietus nuo snieguotų viršūnių matyti pati širdis – Kolumbija, viso pasaulio kokaino prekybos centras, iš kurio kiekvieną dieną į įvairius planetos kampelius išsiunčiama milijonai paketų miltelių. Tai chaotiška šalis, kurioje po Pablo Escobaro nužudymo 1993 m. nubudo patys baisiausi monstrai – sukarintos dešiniosios politinės krypties teroristinės grupuotės. Padedamos narkotikų pinigų, XXI a. pirmajame dešimtmetyje jos sugebėjo išsikovoti trečdalį vietų šalies Kongrese.
Įdomiausia, kad Šventosios Mortos kalnai yra vieta, kur visa ši istorija prasidėjo. Pastaruosius dešimtmečius Kolumbija gamino pagrindinę pasaulyje suvartojamo kokaino dalį, klausimas – kaip tai nutiko? Kokainas gali būti auginamas ir perdirbamas apytiksliai trisdešimtyje pasaulio šalių, tačiau laikui bėgant auginimo ir gamybos procesai susikoncentravo šioje šalyje. Kolumbija yra vienintelė valstybė, kurioje dideliais kiekiais gaminami visi trys labiausiai geidžiami pramoginiai narkotikai – kokainas, heroinas ir marihuana, jokiai kitai šaliai nelegali narkotikų gamyba nesukėlė tokių dramatiškų pasekmių. Buvimas svarbiausia kokaino tiekėja iš esmės pakeitė Kolumbiją daugeliu atžvilgių – nuo teisinių institucijų pertvarkymo iki esminių pokyčių gyventojų vertybių sistemoje, finansinių sąlygų šalyje diktavimo ir to, kad ginkluotas konfliktas tapo nuolatine visuomenės būsena. Narkotikams tenka vis svarbesnis vaidmuo ir Kolumbijos politikoje.
Šventosios Mortos kalnams būdinga klimato įvairovė – ledynai ir saulėti paplūdimiai, o žemiau esančiuose regionuose plyti tankūs atogrąžų miškai ir sausringos dykumos, kuriose gyvena pirmykštės vietinės gentys. Ši vietovė visada buvo atskiras organizmas – kultūriškai ir geologiškai ji lyg sausumos sala, kurią, kaip ir daugelį kitų Kolumbijos vietų, metų metus buvo vienodai sunku pasiekti tiek valdžiai, tiek įsibrovėliams.
Daugumoje Pietų Amerikos kampelių, kitaip nei dabartinėje Peru, Bolivijoje ar Meksikoje, nebuvo viešpataujančių inkų ar actekų imperijų, kurių lyderiai ar jėgos struktūros galėtų būti nugalėtos ir pavergtos ispanų. Kolumbijoje buvo šimtai mažų nepriklausomų genčių, kiekvienai jų būdinga sava kultūra, kalba, ekonomika ir istorija. Ispanai rado sprendimą problemos, kylančios iš jų nesugebėjimo valdyti šias gentis – jie ėmė gabenti vergus iš Afrikos. Tačiau dėl nepalankių geografinių Kolumbijos sąlygų – net trys kalnynai, ilgos abiejų vandenynų pakrantės, nė neminint to, kad pusėje šalies teritorijos veši džiunglės – daug vergų sugebėjo pabėgti, pasislėpti ir ilgainiui įsteigti mažas ir nepriklausomas bendruomenes toli nuo centrinių valdžios organų.
Narkotikų industrijai tokia socialinė ir kultūrinė regiono atskirtis, besitęsianti ir šiais laikais, neabejotinai buvo naudinga. Iki šių dienų decentralizacija ir diversifikacija – unikaliausi šalies bruožai, kurie, deja, yra neatskiriama idealių sąlygų kriminalinėms veikloms plisti dalis. Nelegali narkotikų gamyba ir prekyba Kolumbijoje prasidėjo septintojo dešimtmečio viduryje, Šventosios Mortos kalnai buvo pirmasis šios veiklos centras. Tačiau viskas prasidėjo ne nuo kokaino, o nuo marihuanos, kuri buvo mėgstamiausias kolumbiečių ir paties Pablo Escobaro narkotikas. Tada, kaip ir dabar, greito narkotikų gamybos struktūrų vystymosi varomoji jėga buvo nesibaigianti narkotikų paklausa Jungtinėse Valstijose.
Septintajame dešimtmetyje kanapių paklausos protrūkis JAV lėmė, kad Meksikoje ir Jamaikoje labai padaugėjo didelių marihuanos plantacijų. Dešimtmečio pabaigoje Baltieji rūmai įgyvendino didžiulę kampaniją prieš narkotikus: Meksikoje nuodingaisiais pesticidais buvo nupurkšta daugybė marihuanos laukų, tai sukėlė staigų naujų auginimo teritorijų poreikį – Kolumbijos ūkininkai mielai ėmėsi atsiradusios nišos. Izoliuoti, tinkamo klimato ir geografiškai pernelyg nenutolę nuo JAV rinkos Šventosios Mortos kalnai pasirodė pakankamai patraukli vieta amerikiečiams kanapių augintojams perkelti savo veiklą. Herbicidų purškimui Meksikoje artėjant prie pabaigos, 75 procentai visos Jungtinėse Valstijose surūkomos žolės buvo užauginama Kolumbijoje, Karibų jūros pakrantėje.
Iš pradžių Amerikos kanapių pionieriai keliavo į kalnus ir aprūpindavo nepasiturinčius ūkininkus sėklomis ir kitais ištekliais, reikalingais kanapėms auginti. Jau po keleto metų kolumbiečiai, įsikūrę kalnuose, buvo pajėgūs perimti plantacijų valdymą ir išstumti amerikiečius iš gamybos ir eksporto. Tačiau los gringos, amerikiečiai, kontroliavo pagrindinę rinką – JAV. Kalnų papėdėje įsikūrusio Santa Martos miesto laikraščiuose 1972 m. vis pasirodydavo straipsnių apie keistus vyrus, kurie atvirai gyrėsi uždirbantys didelius pinigus nelegaliai prekiaudami marihuana. Žinios apie pelningą žaliąjį derlių greitai sklido ir jau aštuntojo dešimtmečio pabaigoje marihuanos laukai ėmė dygti visoje šalyje. Visiems regionams, kur vyko šis procesas, buvo būdingi du bruožai, ateityje tapsiantys itin svarbūs kitam Kolumbijos narkotikų bumui: šie regionai buvo neseniai apgyvendinti ir nepasiekiami vyriausybės institucijoms.
Tų laikų eksporto organizacijų, Medeljino ir Kalio kartelių pirmtakų, struktūros buvo gana paprastos. Jas sudarė daugiausia ūkininkai – tenykščiai žmonės, vergų palikuonys arba mestizo naujakuriai, ieškantys naujų žemių – dirbdavę žemę vietiniams eksportuotojams, kuriems paprastai priklausydavo keletas lėktuvų pakilimo takų ar nedidukas uostas ir kurie susitardavo su importuotoju kitame Karibų jūros krante.
Dauguma augintojų, įsikūrusių aplink Šventosios Mortos kalnus, buvo kilę iš šio regiono, ir daugelis jų nusprendė atsisakyti kanapių auginimo po kelių pelningų sezonų. Uždirbtų pinigų pakako grįžti prie legalios žemdirbystės, nerizikuojant savo patogiu gyvenimu. Marihuanos karštinė, la bonanza marimbera, šiandien Kolumbijos folklore romantizuojama kaip laukinė ir nerūpestinga era – tikriausiai todėl, kad ji akivaizdžiai kontrastavo su vėliau prasidėjusiu smurtu, o ne todėl, kad buvo ypatinga pati savaime.
Žaliąjį bumą nuo netrukus prasidėsiančio baltojo skyrė vienas svarbus kultūrinis bruožas, turėjęs didelės įtakos tam, kas įvyks kiek vėliau, kai jau devintajame dešimtmetyje Kolumbija taps viena žiauriausių vietų pasaulyje. Šis bruožas taip pat padėjo kurti to laikotarpio „rožinių akinių“ reputaciją – žaliasis bumas buvo aristokratiškas. Kolumbijos kaimo vietovės, kaip Karibų jūros pakrantės gyvenvietės, visada buvo feodalinės. Kultūriniu kapitalu apsirūpinę žemių savininkai giliomis kišenėmis ramiai ir taikiai karaliavo. Turėdami daugiau galios nei politikai ir ekonomistai, jie vadovavo gyventojams ir valdė infrastruktūrą. Jei žemių valdytojas nebuvo meras, gubernatorius, prezidentas ar koks nors kitas išrinktas pareigūnas, jis buvo kaimynas, pusbrolis, verslo partneris arba bičiulis la clase política – politikų klasės, kuri amžių amžius valdė Kolumbijos kaimo vietoves naudodama strateginį smurtą. Kai tik pradėjo gausiai byrėti iš kanapių gaunamas pelnas, vietinis valdžios elitas sustiprino su narkotikais susijusios veiklos kontrolę ir atotrūkis tarp neturtingų kalnų ūkininkų ir transportuotojų, prekybininkų ir eksportuotojų (los marimberos) dar padidėjo. Natūralu, kad esant tokiai situacijai įtakingos žemvaldžių šeimos – šioje patriarchalinėje visuomenėje dažniausiai jauni vyrai – ėmė kontroliuoti prekybą. Ši dinamika tarp izoliuotos ir neraštingos žemdirbių populiacijos ir elito klasės, turinčios lengvą prieigą prie pakrantės ir jos infrastruktūros (jie arba buvo tos žemės savininkai, arba galėjo papirkti tuos, kurie ją administruoja), buvo būtina sėkmingam eksportui.
Iš pradžių kanapes transportavo mažais krovininiais laiveliais ir nedideliais lėktuvais, kylančiais iš prieplaukų ir besileidžiančiais siauruose privačių žemių ruoželiuose. Tačiau, visame pasaulyje augant paklausai, atsirado naujų, efektyvesnių būdų. Kanapių magnatai investavo į didesnius orlaivius, ypač DC-3, lėktuvai naktimis kilo iš komercinio oro uosto Santa Martoje. Oro eismo kontrolieriai, apsauga ir Kolumbijos civilinės aviacijos tarnyba (KCAT) buvo papirkti siekiant užtikrinti oro uostų slaptumą. Kylant lėktuvams su kanapių kroviniais būdavo išjungiama elektra.
Nuo to laiko KCAT direktoriui priklausė svarbiausias vaidmuo narkotikų prekyboje (artėjančio bumo metu šis vaidmuo taps dar reikšmingesnis), ir labai dažnai tai turėjo lemtingų pasekmių šias pareigas einančiam žmogui. KCAT tapo dūzgiančiu epicentru, jį apraizgė žmogžudystės ir politiniai skandalai. Tarnyba vis dar yra dėmesio centre tų, kurie bando atskleisti tikrąjį valdžioje buvusių politikų vaidmenį narkotikų prekyboje. Álvaro Uribe, garbinamas dešiniosios pakraipos Kolumbijos prezidentas 2002–2010 m., nuo 1980 iki 1982 m. ėjo KCAT direktoriaus pareigas. Pasak Césario Gavirios, kuris buvo prezidentas 1990–1994 m., Uribe buvo priverstas atsistatydinti, nes ignoravo savo artimiausio pavaldinio, politiko ir valstybės tarnautojo Césario Villegaso veiksmus. Pastarasis daugelį metų bendradarbiavo su mafija ir garantavo oro uostų prieinamumą stiprėjantiems kokaino karteliams. Nežinia, kiek tiesos Uribe žodžiuose apie jo vaidmenį tuometiniuose narkotikų sandoriuose, tačiau, šiaip ar taip, narkotikų magnatų veikla, susijusi su Civilinės aviacijos tarnyba, paliudija: marimbos (marihuanos) suklestėjimas buvo korumpuotos politinės kultūros pradžios taškas, netrukus tai tapo nuolatine realybe, sistema, kurioje žemės savininkai, politikai, generaliniai direktoriai ir narkotikų prekeiviai susivijo į nuolat augantį klampų ir kruviną tinklą.
Tai, jog marimbos bumas kilo iš aristokratiškų sluoksnių, suteikė jam kiek absurdišką „gerų vyrukų“ sėkmės atspalvį, tačiau kokaino bumo, kurį kontroliavo Pablo Escobaro Medeljino kartelis ir kurio šaknys siekė kur kas mažiau idealizuojamą vidurinę miesto klasę, įvaizdis buvo visai kitoks. Los marimberos jau turėjo galią, kurią Escobaras ir jo vyrai siekė užsitikrinti žudydami visus, stojusius jam skersai kelio. Šiuolaikinėje Kolumbijos literatūroje ir liaudies muzikoje gausu dažnai itin kandžiai vaizduojamų kultūrinių kontrastų tarp marimberos ir coqueros (kokaino rinkos atstovų). Garsi Kolumbijos televizijos žvaigždė, turinti ryšių abiejose barikadų pusėse, apibūdino šį kontrastą aprašydama susitikimą su Dávilomis – viena galingiausių pakrantėje žemvaldžių šeimų, kuri kontroliavo kanapių bumą ir visai atsitiktinai artimai draugavo su Kolumbijos numylėtu prezidentu Alfonso Lópezu Michelsenu. Ji rašė:
„Kitaip nei kokos vyrukai, kurie, išskyrus keletą išimčių (pavyzdžiui, Ochoa), priklausė žemiausiajai arba žemesniajai vidurinei klasei, Dávilų šeima buvo neatskiriama pakrantės aristokratijos dalis. Los coqueros – žemi ir nepatrauklūs, o kanapių karaliai – aukšti ir išvaizdūs. Daugybė Dávilų šeimos moterų ištekėjo už galingų vyrų – prezidento Lópezo Pumarejo, prezidento Turbay’aus sūnaus ar Julio Mario Santo Domingo – turtingiausio žmogaus Kolumbijoje.“
Kitas aristokratiškas bruožas, neatsiejamas nuo žaliosios karštinės, – nebaudžiamumas. Kolumbija buvo ir yra vieta, kur viską galima nupirkti: jei tik tavo vardas ir odos spalva tinkami, o banko sąskaitoje guli solidi suma – gali būti ramus, bent jau dėl valdžios. Regionuose, išlaikiusiuose patriarchalines ir feodalines tradicijas bei nebaudžiamumo suvokimą ir susijusiuose su marimbos bumu, neretai vešėjo kraštutinė, kartais nutrūktgalviška jaunų vyrų iš turtingų baltųjų šeimų arogancija. Los marimberos būdingas nerūpestingas laisvumas ir svaiginantis buvimo bangos viršūnėje pojūtis virto begėdišku nesiskaitymu, kartais išeinančiu net už šalies ribų. Juanas Miguelis Retalis, jaunuolis iš Santa Martos aukštuomenės, skraidino savo DC-6, pilną marihuanos, į Džetmorą Kanzase. Lėktuvas nusileido penkių kilometrų ilgio kelio ruože – tik pirma jo partneris sukėlė dvi netikras sunkvežimių avarijas abiejuose atkarpos galuose ir šitaip sustabdė eismą. Retalį suėmė, jo išpirka siekė milijoną JAV dolerių. Vaikinas lengva ranka susimokėjo ir juokdamasis išskrido atgal į Santa Martą.
1978 m. marimbos karštinė ėmė slūgti, vyko procesai, vėliau tapsiantys įprastu reiškiniu. Jungtinės Valstijos atskleidė ryšius tarp marihuanos prekybininkų ir Julio Césario Turbay’aus, Kolumbijos prezidento Lópezo Michelseno įpėdinio; kai Baltieji rūmai pradėjo abejoti Kolumbijos vyriausybės siekiu kovoti su narkotikų industrija, siekdamas sugrąžinti pasitikėjimą Turbay’us gerokai padidino karines pajėgas. Jis pradėjo narkotikų valymo kampaniją: buvo išnaikintas marihuanos derlius, susprogdintos perdirbimo įmonės, o eksportui naudojami laivai ir lėktuvai – konfiskuoti. JAV imta auginti vis daugiau kanapių, nes pavyko išveisti atsparesnes rūšis. Naujoji veislė sinsemilla, kurią galima auginti beveik visur, net ir tokiose mažose erdvėse kaip balkonas, netrukus paplito Jungtinėse Valstijose, taip pat atsirado daugybė auginimo vadovų. Sutapus šiems įvykiams, Kolumbijos marihuanos verslo pelnas ėmė smukti.
Tuo metu apsukrūs narkotikų verslo atstovai jau žinojo apie fatališką situaciją Kolumbijoje. Marimbos karštinė atskleidė išbaigtą ir jų tikslams puikiai tinkamą sistemą: visa apraizgęs skurdas, rasizmas, nebaudžiamumas, korupcija ir smulkūs narkotikų magnatai, taip pat puiki strateginė geografinė padėtis, – tai ideali vieta nelegalioms gėrybėms gaminti. Paaiškėjo, kad Kolumbija nesunkiai gali prisitaikyti prie pačių įnoringiausių impulsų, sklindančių iš, atrodo, nepasotinamų narkotikų rinkų šiaurėje. Marimbos karštinės metu prekeiviai neskaičiavo dolerių, o juos svėrė. Be to, iškilo nauja armija budrių narkotikų pionierių, puikiai užuodžiančių pelną, tuo pat metu viso pasaulio turtingųjų svetainėse ėmė populiarėti naujas narkotikas. Toks buvo devintasis dešimtmetis, kurį geriausiai apibūdina pasakymai „klestėjimas“ ir „auksinis jaunimas“. Praėjus vos keletui metų vienas produktas, vienas miestas ir vienas vyras patrauks viso pasaulio dėmesį, o Kolumbija, kaip ir pasaulis, pasikeis visiems laikams.
MEDELJINO MIESTAS nusidriekęs per visą žaliąjį slėnį, nuo ten, kur vakarų ir centrinė kalnų grandinė susilieja į didžiulę rodyklę, nukreiptą Karibų link. Kalnų žiedas supa dangoraižius miesto centre, o šiaurėje ir vakaruose lūšnynai nusėja kalnų šlaitus lyg paskleistos čerpių šukės. Piečiau įsikūręs El Poblado metropolis daug kuo primena prestižinius Los Andželo rajonus: visureigiai rieda miesto gatvėmis, kuriose rikiuojasi žėrintys pastatai, susipinantys į bankų, prabangių parduotuvėlių ir restoranų labirintą. Per visą rajoną čiurlena vandens srovelės, šen bei ten augančios kokosų palmės meta ant praeivių taip reikalingą šešėlį nuo nepaliaujamai spiginančios saulės. Paulas Thoresonas – trisdešimt trejų metų norvegų kilmės amerikietis iš Sietlo – visai netyčia atvyko čia prieš šešerius metus ir pamanė, jog atsidūrė danguje:
– Idealus klimatas, „karštos“ merginos, ir nuostabus naktinis gyvenimas. Dievinu šią vietą.
Žemesnė El Poblado dalis nusėta „Blockbuster“ nuomos punktų ir restoranų „McDonald’s“, kiek aukščiau į kalvą kylančiose gatvėse galima rasti įmantresnių europietiškų vyno krautuvėlių, kavinių ir itališkų kepyklėlių. Vienos iš šių gatvių gale, tarp skrudinamos kavos ir ką tik iškeptų keksiukų kvapų, įsispraudęs Paulo Thoresono „Casa Kiwi“ – pirmieji El Poblade atsidarę svečių namai.
Braukdamas į uodegą surištus plaukus Paulas paaiškina, kad nebepriima svečių, kurie vartoja kokainą prie jo darbuotojų:
– Netrukus tai tapo nebevaldoma. Teko išspirti būrį žmonių, kai sužinojau, kuo jie užsiima. Svečiai pradėjo prekiauti narkotikais, daugelis jų apsistodavo net keletui mėnesių. Žmonėms pernelyg patiko šis miestas, jie ėmė ieškoti būdų užsidirbti, tačiau nenorėjo mokyti anglų kalbos. Tada jie sudarė sandorį su kažkokiu kolumbiečiu, kuris pardavinėjo pigų kokainą, – pasakojo Thoresonas, – tokie ilgalaikiai svečiai pirkdavo didelius kiekius ir pasidalydavo. Jie pardavinėdavo žmonėms, apsistodavusiems svečių namuose, ir riebiai užsidirbdavo. Buvo beprotiška. Kokainas čia neįtikėtinai pigus. Tačiau pagaliau susivokiau.
„Casa Kiwi“ atsidarė prieš penkerius metus. Netylant klegesiui apie Medeljiną tinklaraščiuose ir „Facebooko“ tinkle, reikalai judėjo pasakišku greičiu. Thoresonas jau pastatė kelis priestatus, o šioje miesto dalyje tai tėra vieni iš daugybės svečių namų, veikiančių lyg mažytės oazės žalioje klestinčioje jūroje. Klimatas ketinantiems čia investuoti fantastiškas, o „Casa Kiwi“ nebeturėjo laisvų vietų praėjus vos šešiems mėnesiams nuo atidarymo dienos. Visa tai tęsėsi, pinigai tiesiog plaukė. Thoresonas jau milijonierius.
– Negaliu skųstis.
Vienas iš svečių namų darbuotojų ateina paklausti Don Paulo, ar galėtų paskambinti. Prašymas atmetamas. Iš nedidelės terasos jis apžvelgia savo kūrinį. Apačioje liesas vaikinas Che Guevaros marškinėliais į internetinį tinklalapį kelia paskutinio vakarėlio nuotraukas, atvyksta keletas vyrukų, nešinų vaškuotomis banglentėmis, visur primėtyta naktines linksmybes reklamuojančių skrajučių.
Norint išlaikyti šį klestintį verslą, Thoresonui tereikia pasirūpinti, kad narkotikų vartojimas svečių namuose būtų kontroliuojamas. „Casa Kiwi“ nėra betoninio bunkerio ir atviros prekybos narkotikais, svečių namų internetiniame tinklalapyje – aiškūs įspėjimai su antrašte „Ketinate vartoti kokainą Kolumbijoje?“ Visais būdais siekiama skatinti lankytojus „gražiai elgtis“: nepersistengti mėgaujantis įvairiausiais malonumais, o svarbiausia – nedaryti to atvirai. Atsakingas elgesys čia labai vertinamas.
– Daugybė jaunuolių atvyksta vien dėl narkotikų. Tikrai dėl nieko kito. Jie mano, kad yra jėgiška šniaukti kokainą Pablo Escobaro mieste, be abejo, kai tik atsidarėme ir ėmėme garsėti savo vakarėliais, vyko daug šitokių dalykų. Tačiau toks elgesys sukuria prastą atmosferą ir pripildo erdvę neigiamos energijos. Kai daug žmonių vartoja narkotikus, įtampa tokia, kad gali peiliu pjaustyti. Tai labai intensyvu. Iš pradžių maniau, kad vakarėliai padeda verslui, ir šitai, žinoma, iš dalies tiesa: kai žmonėms smagu ir jie gerai leidžia laiką, jie leidžia pinigus. Taigi buvau labai atviras, tačiau žvelgiant plačiau tokie dalykai prišaukia bėdos. Tai tampa žemyn besisukančia spirale.
Brendimas, kurį patyrė „Casa Kiwi“, atspindi viso Medeljino miesto patirtį – nuo tada, kai jis garsėjo kaip pasaulio žmogžudysčių sostinė. Prekyba narkotikais nė kiek nesumažėjo ir dabar. Nusikalstamumo tinklai liko lygiai tokie pat stiprūs kaip ir praeityje, o Medeljino, kaip pasaulio prekybos narkotikais centro, vaidmuo nė kiek ne mažiau ryškus nei kartelio laikais. Vienintelis skirtumas, kad nieko nebedaroma atvirai. Tuo jau pasirūpinta. Escobaro įpėdiniai – gudresni ir įžvalgesni verslininkai, suvokiantys, kad verslui, ypač nelegaliam, niekas nekenkia labiau nei smurtas, karas ir žiniasklaidos dėmesys. Dešimtajame dešimtmetyje kokaino gamyba Kolumbijoje padvigubėjo, tačiau šį kartą Medeljinas buvo pagerbtas viso pasaulio antraštėse, nes iš „žmogžudysčių miesto“ virto „ateities miestu“.
Ir tai nebuvo melas. 1991 m., kai situacija buvo prasčiausia, Medeljine 100 000 gyventojų teko 381 žmogžudystė, 2007 m. skaičius sumažėjo iki 26, tai prilygsta Vašingtonui ir Los Andželui. The Washington Post pavadino tai „Medeljino stebuklu“, The New York Times paskelbė straipsnį antrašte „Narkotikų kontrabandininkų tvirtovė randa kitus namus“, o Newsweek išspausdino „Geri laikai Medeljine“.
Naujoji saugaus Medeljino miesto reputacija dominavo žiniasklaidoje, kol įvyko vienas didžiausių Lotynų Amerikos istorijoje politinių skandalų – buvo atskleista, kad naujosios vertybės grįstos visai ne taika ir ramybe, kaip buvo skelbiama, o giliai įsišaknijusiais narkotikų pinigais ir teroru, visai kaip Pablo Escobaro laikais. Akademikas Forrestas Hyltonas apybraižoje „Extreme Makeover – Medellín in the New Millennium“ („Ekstremalūs pokyčiai: Medeljinas naujajame tūkstantmetyje“) rašė: „Po 2000 m. teroras buvo tikroji sutaikymo priemonė, lėmusi reformas, reikalingas siekiant paversti Medeljiną turistų ir investuotojų rojumi. Ši civilizacija – barbariška. Kaip liudija masinių kapaviečių ekshumacija, net mirusieji nėra saugūs.“
Tai ilga, žiauri ir sudėtinga istorija. Tiesa buvo slepiama daugelį metų, kol 2009 m. povandeninės narkotikų industrijos srovės, kurios vis dar buvo labai galingos, iškilo į paviršių. Skurdas ir žiaurumas vėl susivienijo, kaip tai nutiko daugybę kartų Kolumbijos istorijoje, ir vėl liejosi kraujas. Tačiau visa tai vyko šešėlyje, patogiau buvo šitai nuslėpti nuo laimingo jaunimo „Pit Stop“, „Casa Kiwi“ ir kitose Medeljino oazėse.
ŠŪVIAI PASIGIRDO praėjus kelioms akimirkoms nuo tada, kai Diego išėjo iš namo. Iš viso buvo septyni. Vilkėdama vien marškinius ir apsijuosusi rankšluosčiu Lina išbėgo į gatvę, ten tysojo kūnas žmogaus, su kuriuo ji praleido dvidešimt šešerius metus. Diego gulėjo kraujo klane prie durų. Lina nualpo. Jam buvo šauta keturis kartus į galvą ir tris į pilvą. Mažyčiai tarsi plastikiniai smegenų gumulėliai buvo įstrigę plaukuose.
– Tai įvyko prieš penkis mėnesius ir devynias dienas.
Lina Cuevas sėdi šalia papuoštos eglutės viename prasčiausiai pagarsėjusių Medeljino mikrorajonų – Comuna 13. Ji skaičiavo dienas nuo šio įvykio. Nors Linai dvidešimt šešeri, ji neatrodo vyresnė nei aštuoniolikos, pasakodama savo istoriją suka plaukus į uodegėlę, veidas dar apvalus, tačiau kiek sumenkęs. Ji tvardosi ir neatrodo nė trupučio nustebusi dėl to, kas nutiko.
– Jie kovoja siekdami pasidalyti Medeljiną tarpusavyje.
Diego buvo Linos brolis, jis tik vienas iš daugybės jaunų vyrų, netekusių gyvybės kovose dėl narkotikų veiklos centrų pasidalijimo. Medeljinas, Kalis ir Bogota nėra vien finansų metropoliai ir nepakeičiami pinigų plovimo, prekybos ginklais ir viso kito, kas susiję su pasauliniu kokaino eksportu, centrai – šie miestai yra savarankiškai augančios rinkos. Nors JAV ir Europoje taip geidžiami milteliai niekada nebuvo itin populiarūs Kolumbijoje, situacija greitai keičiasi. Augant turizmui, tarptautinės pagalbos sektoriui, daugėjant užsienio investicijų ir kalbos mokyklų, suvokimas apie amerikiečių ir europiečių psichotropinių medžiagų pomėgius taip pat išsiplėtė. Vietinė paklausa įsisiautėjo.
Diego dirbo organizacijai, kontroliuojančiai narkotikų prekybą viename Medeljino mikrorajonų, ir buvo eilinė auka kruvinoje visos šalies realybėje. Kai viena ginkluota grupuotė viešpatauja teritorijoje, būna ramu, žmonės – patenkinti ir laimingi. Paprastai gyventojams, bent jau neturtingiems, visai nerūpi, ar kontrolė partizanų, sukarintų grupuočių, ar valdžios rankose, svarbiausia, kad būtų taika ir stabilumas. Tikrasis chaosas įsisiautėja, kai prasideda kovos dėl teritorijų ir didelio masto žudynės.
Taip pat ir su narkotikais. Maršrutai, laboratorijos, auginimo teritorijos ir pardavimai – viskas gana ramu ir visai nekrinta į akis tol, kol vienas narkotikų baronas ir jo karinis aparatas kontroliuoja teritoriją. Tačiau vos tik jį suima arba nužudo, užverda pragaras: buvusios taikios teritorijos netrukus virsta sunkiai įsivaizduojamo žiaurumo karo zonomis. Skurdas taip plačiai paplitęs visoje kokaino teritorijoje nuo Bolivijos iki Peru, Kolumbijos, Centrinės Amerikos, Meksikos ir Venesuelos, kad, subyrėjus nors vienai grandinės daliai, atsiranda tūkstančiai kandidatų, pasirengusių užimti atsilaisvinusį postą. Dalis smurto, kurį skatina kokaino industrija, – tai žudynės policininkų, prokurorų, politikų, žurnalistų ir kitų, stojančių skersai kelio mafijai ir jos finansiniams interesams, tačiau daugiausia žūsta neturtingų jaunų vyrų, kovojančių dėl vietos kriminalinėje hierarchijoje.
Mirus Escobarui, Medeljino kriminalinius elementus prižiūrėjo Diego Murillo, dar žinomas kaip Don Berna, vienkartinis El Patróno partneris, tuo metu buvęs Kolumbijos kariuomenės ir JAV karo prieš Medeljino kartelį sąjungininkas. Kol jis geležiniu kumščiu valdė miesto kriminalinį pasaulį, buvo ramu. Bernos filosofija buvo gana paprasta – nesiūbuok valties. Jis paisė įstatymų ir stiprino esamas jėgos struktūras, todėl jam buvo leista veikti netrukdomam. 1998–2002 m. Don Berna, padedamas kariuomenės, sėkmingai susidorojo su visomis partizanų grupėmis Medeljine, ir tada laikinai sumažėjo žmogžudysčių skaičius, bet 2001 m. miestas vėl paskelbė beprecedentę statistiką – 220 žmogžudysčių 100 000 gyventojų. Tačiau sudavus smūgį paskutinei miesto tvirtovei – Fuerzas Armadas Revolucionarias de Colombia (FARC) – įsivyravo taika. Netrukus Don Berna valdė 200 nusikalstamų gaujų, kurioms priklausė 8000 jaunų vyrų. Žmogžudysčių skaičius gerokai sumažėjo. Kol teisėsauga nekišo nagų prie narkotikų verslo ir kitų, rafinuotesnių, nelegalių veiklų, susijusių su jo kriminaliniu sindikatu, Berna mielai bendradarbiavo su vyriausybe: kovojo su vietiniais revoliucionieriais ir stengėsi pažaboti gatvės nusikaltimus, tokius kaip plėšimai, automobilių vagystės, prievartavimai, riaušės ir kiti prieš visuomenę nukreipti veiksmai.
Atrodė, kad Medeljinas pagaliau įžengė į savo aukso amžių. Deja, su tuo buvo susijusios ne tik partizanų, bet ir tūkstančių nekaltų žmonių mirtys. Už žmogaus teises kovojančios organizacijos nuolat pranešdavo apie lūšnynuose randamus kūnus. Don Berna vėliau aiškins, kad tai buvo kaina, kurią tenka mokėti siekiant atkurti „klimatą investicijoms, ypač užsienio, tai yra būtina, jei nenorime būti palikti globalizacijos užnugaryje“.
Diego Cuevaso nuosmukį lėmė tai, kad Don Bernos valdymas baigėsi, kaip ir prieš jį karaliavusio Escobaro. Siekdama demobilizuoti Kolumbijos sukarintas grupuotes, 2000 m. vyriausybė įgyvendino demobilizacijos programą. Berna kartu su daugybe kitų narkotikų teroristų nusprendė pasiduoti mainais į gerokai trumpesnį bausmės už vykdytas masines žudynes laiką. Dauguma kalinių, įskaitant ir Berną, sėkmingai tęsė nelegalią veiklą iš kalėjimo, kaip kadaise tai darė ir Escobaras, todėl 2008 m. gegužę vyriausybė išdavė trylika sukarintų organizacijų lyderių Jungtinėms Valstijoms. Po metų JAV pripažino Don Berną kaltu dėl su narkotikais susijusių nusikaltimų ir nuteisė šį antikomunistą, atnešusį Medeljinui taiką, trisdešimt vieniems metams kalėjimo.
Kai Jungtinėse Valstijose nuteisė Don Berną, jo mafijos tinklas – La Oficina de Envigado – ėmė byrėti. Prasidėjo masinis sumišimas, netrukus buvo atlaisvinti nauji postai. Niekas nežinojo, kieno įsakymams paklusti, paranoja ir žmogžudystės išplito visose narkotikų industrijos pakopose. Tapo aišku, kad viena pelningiausių kokaino infrastruktūrų pasaulyje, langas į Karibus, jau nebėra tvirta sistema kaip kadaise. Niekas nebelaikė vairo savo rankose – buvo galima imti viską. Karas tapo realybe, prasidėjo gaujų karai, pašoko žmogžudysčių skaičius, ir netrukus tapo aišku, kad be paties Don Bernos naujojo Medeljino saugumo negalėjo užtikrinti nei policija, nei kariuomenė. 2009 m. vien Medeljine buvo įvykdytos 2185 žmogžudystės, tai du kartus daugiau nei 2008 m., ir beveik visi nužudymai buvo susiję su narkotikais.
Linos brolio Diego rangas toli gražu nebuvo vienas aukščiausių, o jo likimas susiklostė kaip ir daugybės kitų. Diego darbas, kurį šis atlikdavo važinėdamas motociklu, buvo paprastas – surinkti kasdienę duoklę iš įvairių taškų ir nuvežti ją reikiamam žmogui tam tikru laiku – visiškai aiški užduotis. Tačiau kai gaujos lyderis buvo nužudytas, prasidėjo kovos tarp gaujos vidurinių rangų ir grupė, kuriai dirbo Diego, išsiskirstė. Tai sukėlė chaosą. Kuri gauja, kuris lyderis yra stipriausi? Kas galėtų užimti aukščiausią postą? Tai itin aktualūs žemiausiems rangams klausimai; jie turi greitai pasirinkti naują lyderį, kurį rems ir kuriam dirbs, o tada belieka melstis, kad sprendimas būtų teisingas ir kad grupė, iš kurios išėjo, neturėtų laiko keršyti tol, kol naujoji organizacija užtikrins apsaugą. Būtent čia Diego padarė lemtingą klaidą.
Lina nuduria akis į žemę. Jos brolis nebuvo vienintelis iš jos pažįstamų žmonių, kuris sumokėjo gyvybe, – du artimiausi Linos draugai taip pat neseniai buvo nušauti. Nors tos dvi mirtys nebuvo susijusios, abu buvo nužudyti tą pačią dieną. Prieš šešis mėnesius, prieš pat jos brolio mirtį, buvo nužudytas ir Linos vaikinas. Dar seniau jos dėdė.
– Šitoks smurtas – visiškai naujas. Iki tol niekada nebijojau. Mano dukrai septyneri, prieš šiuos įvykius leisdavau jai žaisti kieme. Dabar niekuomet taip nepasielgčiau. Mama nebuvo išėjusi iš namų nuo tada, kai nužudė Diego. Mums teks kraustytis iš čia. Fakto, kad jį nužudė prie pat namų durų, tiesiog negali pamiršti. Niekada negalėsi. Kaskart atidarius duris persmelkia.
VIETOJE, KURIĄ HÅKANAS vadina „prekybos centru“, – Barrio Antioquia, pirmaujančiame Medeljino narkotikų rajone, – 50 000 pesų kupiūros keliauja iš vienų nekantraujančių rankų į kitas. Visa tai vyksta vietoje, primenančioje įprastą biuro reikmenų parduotuvę, kol žmonės maloniai leidžia laiką lauke. Rajonas vibruoja nuo įvairiausių veiklų. Laiminga motina vaikštinėja vežimėlyje stumdama čiauškančią dukrą. Senukas rieda gatve ant dviračio, kukurūzų spragėsių dėžutė pavojingai balansuoja ant vairo. Vyrai, susėdę ant plastikinių kėdžių, išrikiuotų palei šaligatvio kraštą, iš rankų į rankas siunčia mažas brendžio taureles. Garsiakalbiai plyšauja salsos garsais ir oras prisipildo marihuanos kvapo. Penktadienis. Žmonės juokiasi ir linksminasi. Paskutinį kūną jau nutempė, šaligatvį nuvalė.
Alonso, Javieras ir Deyneris taupo naujam pirkiniui – Llama Martial.38 – ypatingam revolveriui. Nežinia, kam jis bus naudojamas. Galbūt atkeršyti žmogui, lygiai prieš šešis mėnesius čia nužudžiusiam Javiero brolį. Arba Alonso jį panaudos kitai užsakomajai žmogžudystei įvykdyti. O gal Deyneriui jo prireiks naujai suformuotoje vigilante grupėje, kuri savo rajone stengiasi sumažinti nusikalstamumą. Gal visiems šiems dalykams.
Alonso, samdomas žudikas, dabar valosi akinius, jis šiek tiek pasitraukia į šalį prieš pradėdamas filosofuoti apie specifines sritis, kurias apima jo kompetencija: žmogžudystes ir narkotikus. Daugiausia apie pastaruosius, nors pirmoji dažniausiai visuomet būna antrųjų pasekmė.
– Čia valdžia priklauso ne žmonėms, o narkotikams. Tai jie nulemia visus priimamus sprendimus ir viešpatauja. Visus karus ir susirėmimus tarp gaujų, lyderių, vaikų, mafijų, miestų, rajonų – viską galima priskirti narkotikams. Kokainas – pagrindinis kaltininkas, tačiau marihuanos vaidmuo taip pat svarbus. Tiesą sakant, santykis yra penkiasdešimt ir penkiasdešimt. Priežastis, kodėl Barrio Antioquia tiek smurto, ta, kad istoriškai šioje miesto dalyje vyksta daugiausia su narkotikais susijusios veiklos. Narkotikai parduodami ties kiekvienu gatvės kampu. Kiekviename užkaboryje ir plyšyje.
Iš kitapus gatvės esančio balkono blykčioja Kalėdų dekoracijos, gatvėje zuja motoroleriai, taksi automobiliai ir visureigiai. Kartkartėm kas nors atlieka staigų judesį tarp automobilio lango ir pagrindinių pastato durų, bet šiaip narkotikai čia juda nepastebimai, išnyksta maloniame kasdieniame bruzdesyje. 80 procentų vietinių gyvena iš narkotikų, likę 20 sukasi, nes gauna remesas – tai pinigų perlaidos, kurias šeimos nariai siunčia iš JAV ar Europos. Vaistinės, raštinės reikmenų parduotuvės ir barai veikia kaip narkotikų prekybos priedanga, didžioji dauguma narkotikus čia perkančių klientų tiksliai žino, kurio prekeivio jie ieško ir kokia kaina gali įsigyti prekę bet kuriuo metu. Visa prekyba vyksta tyliai.
Staiga pasirodo du policijos motociklai ir sustoja pačiame sankryžos viduryje. Alonso suprunkščia:
– Čia nedidelis reidas, ilgai netruks.
Įprastiniai policijos patikrinimai Barrio Antioquia – tik pareigūnų pastangos pagerinti savo įvaizdį. Alonso paaiškina, kad šie du vyrai žėrinčiomis liemenėmis sustojo viduryje gatvės todėl, kad yra nepatenkinti savo mažu uždarbiu. Šiaip jie tiesiog pravažiuoja ir susirenka kyšius, kurie lyg atlyginimai laukia jų vienoje iš parduotuvių. Tačiau šįvakar kažkas negerai – jie gavo mažiau nei įprastai, todėl suirzo. Motociklai blokuoja kelią ir policininkai puikiai žino: kol jų transporto priemonės stovės viduryje sankryžos lyg švytintys protestuotojų plakatai, narkotikų prekyba nepajudės. Pirkėjai nieko negaus, kol policininkai neišvažiuos. Tai tęsis, iki prekeiviai paskubomis surinks pakankamai pinigų pareigūnams nuraminti.
Policininkai tiksliai žino, ką daro. Po dešimties minučių jų jau nebėra.
– Listo. Štai, – sako Javieras.
Alonso kalėjime praleido trylika metų, buvo nuteistas už devynias žmogžudystes, tačiau prieš dvejus metus jį paleido. Nuo to laiko Alonso tęsia savo smurtinę veiklą. Kitose šalyse jis būtų išskirtinis, tačiau Kolumbijoje per kokaino bumą devintajame dešimtmetyje tokia profesija tapo priimtinu užsiėmimu: jis vienas iš los sicarios – samdomų žudikų.
Alonso niekada neima mažiau nei cinco – tai 5 milijonai pesų, arba 2500 JAV dolerių. Tiesą sakant, dažnai ir gerokai daugiau. Priklausomai nuo to, kas taikinys, ir visai nesvarbu – kodėl.
– Motyvai – ne mano rūpestis. Klientas tiesiog pasako, ko jis nori, ir aš tai įvykdau. Neužduodu klausimų. Kaina, vieta, žmogus – tai viskas. Ne ką sudėtingiau, nei užsisakyti restorane. Aš kaip padavėjas: pasakyk, ko nori ir kaip, bet aš niekada nepaklausiu, kodėl tu to nori. Aukos – kaip patiekalai, kainos gali gerokai skirtis. Užsieniečiai brangūs. Mano paskutinė auka buvo amerikietis, už jį pareikalavau septyniasdešimties milijonų pesų.
Amerikiečio nužudymas yra iš lūpų į lūpas keliaujanti legenda apie smurto labirintus šioje visuomenėje, kur melas, narkotikai, įskundinėjimai, žmogžudystės ir greiti pinigai taip įsipynė į socialinį gyvenimo audinį, kad beveik viskas sukasi aplink juos. Užmezgę romaną amerikietis ir jo kolumbietė meilužė nusprendė atsikratyti sutuoktinio – taip pat kolumbiečio. Alonso pareikalavo 12 milijonų pesų ir atliko užduotį. Kai buvo įvykdyta žmogžudystė, amerikietis buvo išvykęs į Jungtines Valstijas, tad jo meilužė paprašė atsiųsti pinigų sumokėti Alonso, tačiau ji pasakė, kad darbas kainavo 40 milijonų. Gavusi pinigus ji įsidėjo į kišenę 28 milijonus pesų. Sugrįžęs į Medeljiną amerikietis kaipmat suuodė apgaulę ir netrukus viską išsiaiškino. Įvyko didžiulis kivirčas. Moteris paskambino Alonso.
– Man čia buvo geras sandoris. Gavau ne dvylika, o septyniasdešimt milijonų pesų. Net turint omeny, kad abiem atvejais man dirbo dešimties žmonių komanda, kai padengiau visas išlaidas ir visiems sumokėjau, man liko dvidešimt penki milijonai. Tarp šių darbų buvo dviejų mėnesių tarpas. Paprastai niekada nesiimu daugiau kaip vieno darbo per tris mėnesius.
Alonso beveik visą gyvenimą praleido tarp Medeljino kriminalinių elementų. Brutaliais Pablo Escobaro laikais jis dar buvo paauglys, tačiau dešimtojo dešimtmečio viduryje įsitraukė į žiaurias kovas prieš Las Milicias Populares – miesto partizanų tinklą, kuris kėsinosi į Medeljino lūšnynų kvartalų kontrolę. Gaujų nusikalstamumas Medeljine buvo dažnas reiškinys nuo pat septintojo dešimtmečio, tačiau iki Escobaro jis nekėlė rimtos grėsmės lūšnynų gyventojams. Viskas pasikeitė devintajame dešimtmetyje, kai gaujų veikla paplito it maras ir tapo pavojinga neturtingoms bendruomenėms ir gyventojams, bandantiems organizuoti infrastruktūrą – pastogę, vandenį, sveikatos apsaugą, mokyklas ir teisėsaugą valstybės pamirštose miesto dalyse. Su keletu partizanų grupių derybos buvo tęsiamos valstybiniu lygiu, buvo sudaryta nauja, progresyvi konstitucija ir įsteigta keletas kairiųjų pažiūrų partijų. Kilo pagrindinis klausimas: ar miesto masės vaidins aktyvų vaidmenį priimant sprendimus dėl šalies ateities, ar neturtingose miesto dalyse klestės banditizmas?
Esant realiai tokio scenarijaus grėsmei ir trūkstant valdžios įsikišimo, jauni vyrai ir moterys ėmėsi organizuoti vietinius ginkluotuosius būrius kovai su šitokia degeneracija kaimynystėje. Taip buvo stengiamasi užtikrinti saugumą, spręsti ginčus ir suteikti žmonėms bent jau teorinę apsisprendimo galimybę. Naktimis jie patruliavo gatvėse, palaikė tvarką, o dienos metu organizavo sporto renginius. Per pirmąjį etapą iki 1991-ųjų šie ginkluotieji būriai buvo daugiausia nepriklausomi ir stipriai remiami visuomenės, jie greitai augo, nes sugebėjo išlaikyti su kriminaline veikla susijusias gaujas atokiau. Tačiau netrukus kaimų partizanai – Nacionalinė išsivadavimo armija šiauriniuose lūšnynuose ir FARC vakariniuose – perėmė kontrolę, ir Medeljino priemiesčiai ėmė kentėti nuo labiausiai paplitusių demokratijos problemų Kolumbijoje: stambūs politiniai judėjimai dėl sudėtingų istorinių priežasčių tapo vis labiau priklausomi nuo ginklų, dėl to jų populiarumas labai sumenko ir galiausiai jie pasidarė kur kas labiau panašūs į ginkluotas sektas, o ne visuomenės remiamus judėjimus.
Pasak Alonso, kuris tuo metu buvo stipriai į marihuaną įjunkęs paauglys, ginkluotieji būriai buvo itin pavojingi tiems, kurie nesutiko su jų socialinėmis ir politinėmis taisyklėmis.
– Jie žudė žmones už narkotikų rūkymą ar trynimąsi gatvių pakampėmis vakarais. Nužudžiau tris milicianos, ir visai ne todėl, kad norėjau, o todėl, kad jei nebūčiau to padaręs, jie būtų nužudę mane. Ėmėme plėšti, kad įstengtume nusipirkti ginklų, tada įsteigėme lūšnynų grupuotę, kad išvytume partizanus iš kaimynystės. Žmonės mums buvo nepaprastai dėkingi.
Tai, kas prasidėjo kaip judėjimas, siekiantis pagerinti visuomenę, galiausiai visai išsigimė, ginkluotieji būriai vis labiau klimpo į nusikaltimus, su kuriais kovoti buvo įkurti. 1993 m. Alonso atsidūrė už grotų, o jo draugai iš vietinės ginkluotos grupuotės pradėjo vis glaudžiau bendradarbiauti su policijos pajėgomis ir kariuomene, siekdami išguiti partizanus iš Medeljino. Viskas baigėsi tuo, kad Don Berna perėmė miesto kontrolę. Ginklai ir narkotikai tapo neatskiriama visuomenės dalimi, korporacijų ir teisėsaugos akimis, visuomeninės organizacijos niekuo nebesiskyrė nuo partizanų veiklos.
Ši smurto tendencija siekia šeštojo dešimtmečio pilietinio karo laikus ir yra labai susipynusi su religinėmis dogmomis, tai lėmė stipriai iškreiptą tam tikrų Kolumbijos jaunimo grupių vertybių suvokimą. „Įstatymų sistema“ – partizanai, valstybė, sukarintos grupuotės, bažnyčia – keitėsi taip greitai, kad daugelis jaunuolių nė neturėjo progos išsiugdyti etikos jausmo. Ko verta gyvybė? Kieno gyvybė? Kaip turėtų būti interpretuojama pagarba gyvybei, kai esantys valdžioje patys jos beveik nerodo, kai žmogžudystės vykdomos viešai?
Sicarios prieš žudydami visada nubrėžia kryžių, taip užsitikrindami, kad yra teisingoje jėgų pusėje. Ypač jei daro tai, kas susiję su jų biologinės šeimos interesais, kiti apmąstymai ir sentimentai būna nereikalingi. Paklausus, kas „sunkiausia“ žudant kitą žmogų, Alonso atsakymas neturi nieko bendra su moraline dilema, jis kalba apie geriausius metodus.
– Nupjauti galūnes. Subadyti, – vardija jis, – tai sudėtingiausia. Nužudyti gali bet kas, bet ne kiekvienas sugeba tai padaryti tinkamai, nepalikdamas jokių užuominų ir pėdsakų, jokių įrodymų. Viską reikia atlikti švariai. Subadyti ką nors nepaliekant kraujo pėdsakų yra meno forma. Tai labai sudėtinga. Iš manęs kur kas geresnis samdomas žudikas nei vagis. Vogdamas aš jaudinuosi, sunkiau viską sutvarkyti atlikus reikalus ir apskritai kur kas rizikingiau. Auka gyva. Gali pranešti apie nusikaltimą. Galėjo pastebėti, kaip atrodai. Užuosti tavo kvapą. Gal net išgirsti balsą.
Ant šaligatvio lauke suskamba pora lošimo automatų. Atmosfera gatvėje primena pramogų parką vasarą: ore tvyro skrudintų riešutų kvapas, iš garsiakalbių sklinda įvairios dainos, aplink prakaituoti kūnai, linksmi įvairiausio amžiaus žmonės ir užkrečiamas juokas. Smurto nė žymės.
– Jis tikrai sugeba vadovauti rajonui.
Sakydamas „jis“ Alonso turi galvoje rajoną valdančios sukarintos organizacijos vadeivą. Pakrikusi sistema, kurią paliko Don Berna, ne visus kvartalus paveikė vienodai, ir nors būta Javiero brolio ir daugybės kitų mirčių, Barrio Antioquia susidorojo palyginti neblogai. Per pastaruosius kelerius metus smurtas Kolumbijoje ištobulėjo arba, kaip sako Alonso, buvo „profesionalizuotas“: skerdynės ir gatvės kovos beveik visai išnyko. Darosi vis „švariau“. Naujausia statistika popieriuje atrodo prastai, tačiau žudynės koncentruojasi Comuna 13 ir keliuose kituose skurdžiuose kvartaluose. O apskritai miestas klesti ir įsivyravo „naujas klimatas“.
– Mafija griežtai draudžia plėšimus, – sako Alonso, – bet kas, įvykdęs žmogžudystę, sulaukia mirties nuosprendžio. Jie velniškai griežti dėl šito. Kiekvienas rajonas turi savo valdovą, žmogus, valdantis šį, dirba išties gerai. Svarbiausia, kad viskas veiktų be jokių trikdžių. Kiekvienas, norintis prekiauti narkotikais, turėtų gauti galimybę tai daryti, tačiau tik ne kitų žmonių sąskaita. Pratinti vaikus prie narkotikų, plėšti pagyvenusius žmones ir prievartauti moteris yra netoleruotina.
Alonso pasideda kairiąją alkūnę ant kelio ir parėmęs delnu smakrą susimąsto. Mokslinčiaus išvaizda keistai atspindi jo dvigubą prigimtį. Nors rengiasi kaip gangsteris, šukuosena ir akiniai suteikia jam akademiškumo. Jo rankos dailiai sutvarkytos, nagų lakas žėri fluorescencinėje parduotuvės šviesoje. Užtrukusi tyla ir sustingusi išraiška sukuria įspūdį mąslaus žmogaus, galbūt užsigalvojusio apie keistą visuomenę, kurią ką tik apibūdino, arba gyvenimą, savo du vaikus. O gal apie tai, ką ateitis turi numačiusi tokiam kaip jis.
Staiga Alonso nubunda iš svajingo transo ir siekia savo mobiliojo telefono. Pašėlusiai maigo mygtukus ir netrukus paaiškėja, kad jis visai nebuvo nuklydęs į egzistencinius apmąstymus, tiesiog supanikavo, ar teisingai buvo padalyti Llama Martial pinigai. Ekrane pasirodę skaičiai suteikia palengvėjimą.
– El futuro? – nustemba dėl tokio klausimo. – Niekada nesusimąsčiau apie ateitį.
JAU BEVEIK ŠEŠTA VALANDA, ryto saulė Medeljine tokia intensyvi kaip staiga įžiebti stipriausi automobilio žibintai. Klube nėra langų, taip siekiama užtikrinti, kad visi, norintys šėlti iki vidurdienio, galėtų mėgautis apsvaigimo būsena netrukdomi saulės. Klientų džiaugsmui, išaušus naujai dienai pastatas nesiliauja pulsavęs technomuzika, tokiu metu čia galima sutikti daugiausia gringų,prepagos ir traquetos – tris socialines grupes, atliekančias svarbiausią vaidmenį šiuolaikiniame Medeljine.
– Motinos diena! Velnias, šiandien juk Motinos diena. Reikia paskambinti mamai.
Håkanas išeina iš klubo. Jo marškinėliai, išsitampę ir po visą naktį trukusių šokių nusėti prakaito dėmių, plazda lyg sijonas virš džinsų. Nei jis, nei jo mergina dar neketina baigti vakarėlio.
Gatvės prekeiviai nusileido iš kalvose esančių lūšnynų ir stoviniuoja prie klubo, ties pilvu laikydami mažas medines dėžutes, kuriose esančiomis gėrybėmis – nuo kramtomosios gumos, cigarečių, saldainių ir riešutų iki paslėptų mažų maišelių psichotropinių narkotikų – vilioja ateinančius ir išeinančius klubinėtojus.
Kartkartėm lyg iš megafono sklindantis balsas išbaido prekeivius perspėdamas, kad jie maišosi kelyje; signalizuojantys visureigiai įrieda į stovėjimo aikštelę ir iš jų išlipa būriai energingų prepagos ir traquetos. Prepagos – tai moteriškosios lyties palydovės, didžiulis augantis Kolumbijos verslas nuo tada, kai šalis tapo greitų pinigų visuomene; traquetos – jauni vyrai iš vargingų šeimų, staiga praturtėję iš vienos ar keleto misijų kokaino industrijoje.
Šiandien visur – atokiuose kaimuose ir miesto lūšnynuose – jaunuoliai, pasipuošę baltais Nike bateliais ir tepaluotais „Diesel“ džinsais, „Dolce & Gabbana“ marškiniais ir sunkiomis aukso grandinėmis, kontrastuoja su monotonija ir skurdu, siejamais su jų kilme. Traqueto išvaizda yra tiesioginė jų finansinės sėkmės išraiška, kilusieji iš gerų šeimų jų būdingiausiais bruožais laiko prastą skonį ir lengvabūdišką išlaidavimą. Nors neskoningai pasidabinusio traqueto perdėtas ir trumparegiškas elgesys gali atrodyti neracionalus, tačiau iš tiesų jis gana lengvai paaiškinamas: vakar jis buvo vargšas, šiandien turtingas, ir labai tikėtina, kad rytoj gali būti negyvas, taigi jo filosofija – „patirk viską, nes rytojus gali niekada neateiti“ – čia visai lengvai suprantama. Vienas labai svarbus „gyvenimo patiriant viską“ komponentas šiandieniniame pasaulyje yra seksas, ne su vargingomis putliomis mergaitėmis, kartu užaugusiomis kaime, bet su moterimis, kokias matai per televiziją, – aukštomis, lieknomis, šviesiaplaukėmis, – kurias gali užkariauti vėjavaikiškais pirkiniais ir turto demonstravimu.
Sąvoka traqueto apibūdina ir kultūrą, ir žmogų: artėjant rytui atmosfera tampa vis labiau traqueto, silikonas ir auksas pabyra iš ištįsusių limuzinų ir susimaišo su flashpackeriais. Dauguma eilinių kolumbiečių, kurie mėgsta savo žolę, tačiau yra pavargę nuo kokaino, jau paliko sceną žinodami, kad ankstyvos ryto valandos skirtos šiam keistam ménage á trios: prastai apsirengusiems keliautojams, išsipuošusiems traqueto ir vos prisidengusioms prepago – iš pirmo žvilgsnio tai gana padrika kompanija, tačiau visos trys grupės mielai buriasi aplink klubo baltąjį auksą ir jo teikiamą greitą ir stiprų pasitenkinimą.
Staiga į aikštelę įvažiuoja policijos automobiliai. Išlipa du pareigūnai. Sustoja pačiame eilės prie įėjimo į klubą viduryje, tiesiai priešais merginą, dėvinčią aukštakulnius ir ankštą suknelę. Pareigūnai apeina porą ratų aplink savo automobilį, vienas kelias akimirkas stabteli ir trina kaklą stebėdamas aplinką, mąstydamas apie savo ir savo kolegos oficialiai įteisintą degradavimą. Baigę įlipa atgal į furgoną ir nuvažiuoja tolyn nuo šviesos.
Håkanas naršo vieno iš pardavėjų dėžutę, tačiau neranda ko ieškojęs. Staiga kažką prisimena ir laimingas šūkteli:
– Tiesa!
Iš savo mobiliojo telefono išima bateriją. Sėkmė! Viduje lyg suspausta balta gėlė guli ekstazio tabletė. Po nakties nepaliaujamo kokaino vartojimo ryto vėsoje jo dantys barška lyg vaiko, Håkanas įsideda tabletę į burną ir sumurma:
– Motinos diena, Motinos diena… Reeeikia paskambinti.
Įdeda bateriją atgal. Įjungia telefoną. Randa motinos numerį ir paspaudžia „skambinti“.
Stovi tiesus, žvilgsnis įsmeigtas į klubo įėjimą, kur abiem kryptimis plaukia smagūs traquetos ir vienodi gringai. Håkanas skambina motinai į kitą pasaulio kraštą. Jis laukia.
Iš viršaus Medeljinas primena vulvą: iš šiaurės į pietus teka upė, lyg plyšys, skiriantis ovalų miestą į dvi dalis. Per pastaruosius penkiasdešimt metų šioje vietoje kartojosi daugybė smurto ciklų, kurie kyla iš įvairiausių patriarchų troškimų, ypač troškimo valdyti. Sėkmę čia visada garantavo fizinė jėga ir ginklai. Šie žiaurūs ciklai tęsiasi. Turint omenyje subtilius simbiotinius santykius tarp mafijos ir abiejų, aukštesniojo ir žemesniojo, visuomenės sluoksnių, nesunku suprasti, kad miestas ne tik pasidarė saugesnė ir patrauklesnė vieta daugybei investuotojų, bet ir svarbiausias kokaino kelio punktas. Jis puikiai tinka postmodernaus backpackingo avangardui; jaudinanti, tačiau saugi stotelė gringams gangsterių, kekšių ir kokaino apsuptyje, kur mamos kartais nutolusios vos per telefono skambutį.
Tačiau šįkart ne. Håkanas nuleidžia telefoną.
– Velnias. Ji neatsiliepia.
ŽALIASIS AUKSAS
Karo karuselė
„Vos prieš šešerius metus regione neaugo nė vienas kokos medis. Dabar čia nebeauga nieko kita.“
GRACIANO, KOKOS AUGINTOJAS
SEPTYNIOS NEDIDUKĖS KANOJOS šoka vandenyje lyg laivų nuolaužos. Pakilus ryto saulei vaizdas nesikeičia – džiunglės, paplūdimys, miestai, uolos, dangus ir žmonės išlieka tamsūs. Anglies pilkumo debesys neįleidžia dienos šviesos ir, kaip įprasta, smulkus lietus krinta ant gyvenančių prie Ramiojo vandenyno. Tačiau staiga šviesos spindulys pralaužia pilkumą ir sutinka Leo žvilgsnį.
– Vamos! – sako jis.
Kiekvienas žvejys turi savo kanoją. Leo laivelis, kaip ir visi kiti, tėra tuščiaviduris rąstgalys su giliomis įpjovomis šonuose, kur įtvirtinamas žvejybos valas. Valą naudoja išsekinti žuvims, dydžiu prilygstančioms žmogui, jas tempia vandeniu, kad apsvaigintų ir galėtų įtraukti į valtį. Kanojos jau apie kilometrą nutolusios nuo kranto, septyni vyrai pagaliau pagavo pakankamai sardinių, vėliau jas naudos kaip masalą. Su pilnais kibirais jie dreifuoja per bangas, tikėdamiesi po poros valandų grįžti su vienu iš dviejų laimikių, o geriausia, žinoma, abiem. Jie irkluoja išsirikiavę ilga, grandinę primenančia eile, kanojas vieną nuo kitos skiria 20 metrų. Leo atsistoja. Kiti sėdi. Jo kanoja kiek didesnė, joje telpa ne dvi, o trys žuvys, jei pasiseka.
– Taip pat gerai turėti truputį daugiau vietos, jei netyčia pavyktų sugauti stebuklingąjį laimikį.
Leo trisdešimt treji, jis – vienas geriausių žvejų kaime, bet, nors užaugo per patį kokaino bumą, jo didžioji sėkmės valanda taip ir neišmušė. Leo kojos kyšo lyg degtukai iš guminių batų, „Tommy Hilfiger“ etiketės imitacija ant aptrintų šortų plevėsuoja vėjuje iš po didžiulių futbolo marškinėlių.
– Atėjo mano eilė, – sako jis, – daugybė žmonių kaime jau sulaukė savo progos, o aš dar ne.
Pozonas – vienas iš šimtų žvejų kaimų, kurių gyvenimas apvirto aukštyn kojomis, kai el Pacifico, Kolumbijos Ramiojo vandenyno pakrantė, tapo magistrale, kuria JAV pasiekia 90 procentų kokaino. Karibuose gerokai suintensyvėjo apsauga, o Meksikos karteliai paveldėjo JAV rinkos kontrolę, kažkada priklausiusią Medeljino ir Kalio karteliams, todėl tūkstantmečių sandūroje neturtingos provincijos, įsikūrusios Kolumbijos vakarinėje pakrantėje, tapo kokaino gamybos centru. Šiandien Narinjo, Kaukos, Kaukos Slėnio ir Čoko regionus galima apibūdinti dviem žodžiais: kokainas ir žuvis.
Visoje 1300 kilometrų ilgio pakrantėje – vos du keliai, jungiantys Buenaventūros ir Tumako uostus, išskyrus juos, visa teritorija apaugusi tankiais atogrąžų miškais, kuriuose įsikūrę vergų palikuonys ir izoliuotos Amerikos indėnų gentys. Daugybė upių, sudarančių sudėtingą kokaino prekybos tinklą, teka iš kalnų grandinių vakaruose per džiungles ir galiausiai įsilieja į jūrą. Atokiausiame krašte, prie pat kalnų, įsikūrusios kokos pastos laboratorijos ir plyti kokos plantacijos. Dar toliau, paprastai vos už kelių kilometrų nuo pakrantės, – perdirbimo laboratorijos, vadinamosios las cocinos, arba „virtuvės“. Tūkstančiuose upių žiočių paslėpti gausiai pakrauti laiveliai – pakrantės apsaugos arba JAV kovos su narkotikais būrio dažnai vadinami „greitaisiais laivais“ – jie paruošti plaukti į Panamą, Salvadorą, Kosta Riką arba Meksiką.
Kasmet apytiksliai 200 tonų kokaino gabenama Pozono vandenimis. Pakrantės apsauga įsigijo daugiau sraigtasparnių, geresnę radarų sistemą ir greitesnių laivų, todėl pagaunama vis daugiau perkrautų laivų, dideliu greičiu mėginančių įveikti pavojingą kelionę į šiaurę. Kai tik policija pradeda vytis kontrabandininkus, jie išmeta krovinį už borto. Sučiupti kontrabandininkai ima įtikinėti policiją, kad jie „tik žvejojo“, tačiau kadangi tokiuose laiveliuose būna įmontuoti 250 arklio galių varikliai, šie pasiaiškinimai skamba nelabai įtikinamai. Jauni vyrai atsiduria kalėjime, tačiau Kolumbijos Ramiojo vandenyno pakrantė – vienas vargingiausių regionų Lotynų Amerikoje, todėl niekuomet nepritrūksta naujų darbuotojų, pasiryžusių pakeisti įkliuvusius. Jie neturi ko prarasti, o mafija gali pasiūlyti darbo visiems.
– Atplaukia dvidešimties arba šešiasdešimties kilogramų statinės, – pasakoja Leo, – kartais jos sulūžta, tada paketai po vieną kilogramą tiesiog plūduriuoja vandenyje.
Kitose šalies teritorijose stebuklingasis laimikis – tai partizanų rengiami turtingų žmonių pagrobimai, tačiau čia jis reiškia patrauklų laimikį, randamą vandenyje. Lucho – jaunam vyrui iš šio regiono – net keletą kartų pavyko rasti gėrybių, tad dabar jis turi didelę plastikinę valtį su dviem Yamahos varikliais. Nieko kito ir nebedaro, tik plaukioja aplinkui ir ieško kokaino. Žvejyba – jau praeitis.
Sužėruoja drėgnos Leo rankos, jis ilgesingai įsistebeilija į jūrą. Paskutinius dvidešimt metų jis išplaukdavo savo kanoja penktą valandą ryto, šešias dienas per savaitę, vis tikėdamasis pagauti vieną, dvi ar tris buriažuves, galingas Ramiojo vandenyno kardžuves, ir parduoti jas po 20 000 pesų, arba 11 dolerių, už kiekvieną. Tačiau pastaruoju metu jis kas rytą kryžiuoja pirštus, tikėdamasis, kad netrukus galės mesti šią profesiją ir stumti laiką gerdamas alų ir žiūrėdamas televizorių. Šiai veiklai norėtų atsiduoti, kai tik jį aplankys sėkmė, kaip ir daugybę kaimelio gyventojų, kurių maldos buvo išklausytos.
Kai lietus atslūgsta, vyrai pasiekia vietą, kurioje susirenka gausybė buriažuvių. Šis nedidelis apskritimas žalioje jūroje, kur ištikimos žuvys kasryt atplaukia vien tam, kad būtų sugautos, – pagrindinis kaimo gyventojų pajamų šaltinis. Tai tęsiasi metų metus. Tokia gerovė yra palaiminimas, tačiau bėda ta, kad ramus, monotoniškas gyvenimas nusibosta. Niekas niekada nesikeičia. Vakar ir rytoj, visada yra taip pat kaip šiandien, tačiau Pozono žmonės svajoja gyventi taip, kaip per televiziją mato gyvenant kitus: važinėtis automobiliais, eiti į kiną, apsipirkinėti, studijuoti.
Pelikanų būrio šešėlis prasklendžia virš vandens lyg banguojanti grandinė – visai prie pat paviršiaus. Leo ir vėl ieško atsiritančiose bangose. Iki šiol jis visuomet grįždavo tuščiomis, neskaitant žuvies.
– Vis taip pat, bet nenusimenu. Gal rytoj man pasiseks.
POZONAS – TIK VIENA iš daugybės Kolumbijos gyvenviečių, kuriose matyti visas šiuolaikinės kokaino prekybos absurdas. Kaimelio likimą lemia vieta didžiausiame pasaulyje kontrabandos maršrute ir, patinka tai vietiniams gyventojams ar ne, jie priklausomi nuo prekybos narkotikais – dėl vertingų krovinių, kuriuos išplauna į krantą ir su kuriais turi būti kažkaip susidorojama.
Pirmą kartą krovinį bangos išmetė į krantą daugiau nei prieš du dešimtmečius, kai kaimo gyventojai dar nebuvo išsiugdę modernaus prekybos suvokimo. Pozonas, įsikūręs Čoko provincijoje, vargingiausiame Kolumbijos regione, yra geografiškai, kultūriškai ir socialiai atkirstas nuo likusios šalies teritorijos. Daugiau nei 70 procentų los chocoanos yra neraštingi – tai triskart daugiau nei vidutinis šalies rodiklis – nuo 1819 m., kai buvo įsteigta Kolumbijos Respublika, centrinė valdžia ignoravo regioną. Aukso ieškotojai, perlų medžiotojai ir medkirčiai kartais atvykdavo (su valstybės palaiminimu), lydimi privačių mažųjų armijų. Palikę savo baltus interjerus ir tikėdami esantys šventojo kryžiaus kariai, įvykdydavo mirties nuosprendžius keletui laukinių, drįsusių stoti jiems skersai kelio. Taip yra ir šiandien, nors dabar kraujo praliejimo priežastis yra kokainas, o partizanai tapo dar viena suinteresuota šalimi. Nemažai patyrę, todėl skeptiškai valstybės atžvilgiu nusiteikę chocoanos nėra linkę susitapatinti su kolumbiečiais. Ir vis dėlto, ar jie būtų vergų palikuonys, ar tenykščiai gyventojai, bendradarbiavimas ir kolektyvizmas – gerai tai ar blogai – jiems visuomet buvo vienintelė išgyvenimo priemonė.
Kai Pozono gyventojai po truputį pradėjo suprasti, kokios gėrybės plūsta iš jūros, jie pusvelčiui pardavė jas Leopoldui, vieninteliam kaime parodžiusiam susidomėjimą. Tai atrodė padori kaina žvejams, kurie nebuvo pratę prie didelių pinigų; atsiradus šlamančiųjų, kaime įsisiausdavo savaitę trunkančios šventės. Niekas neplaukdavo žvejoti, kol maisto trūkumas priversdavo miestelio moteris ir vaikus sukilti. Kai pinigai išsekdavo, visi grįždavo prie kasdienių darbų.
Šiandien kaimas tėra purvinų pašiūrių saujelė. Vietovė apsupta tropinių miškų, kuriuose knibžda neįtikėtina gausybė gyvūnų ir augalų rūšių; netoliese – didžiulė lagūna, kiekvieną rugsėjį ji virsta besiporuojančių banginių namais; ilgi juodo smėlio paplūdimiai su kur ne kur kyšančiais klinčių stulpais. Čia beveik nuolatos lyja. Tik viena vieta Havajuose, vulkano viršūnėje, sulaukia didesnio kritulių kiekio per metus nei Čoko, ir kai po audros pagaliau pavyksta prasibrauti saulei, atogrąžų miškas ir didžiausias vandenynas pasaulyje apšviečiami dramatiškos gražios šviesos.
Vis daugiau žvejų namo grįžta nešini plastike įpakuotu baltuoju laimikiu, o ne žuvimi, bendruomenės jausmas nuslopo, o naujosios jėgos ėmė stumti kaimą kita kryptimi. Daugėja policijos, auga kaimo gyventojų suvokimas apie tikrąją kokaino vertę, tad verslo sandoriai darosi diskretiškesni, o žvejai kaip įmanydami stengiasi sumažinti dalyvaujančių turto dalybose skaičių. Tačiau čia visi žino vieni kitų reikalus.
Leopoldas vis dar yra žmogus, apie kurį miestelyje kalbama daugiausia, pasak kaimo paskalų, jis ir toliau superka rastus krovinius, tačiau mokėti už juos turi vis daugiau. Organizuojant nelegalaus krovinio perkėlimą į kitą laivą, keliaujantį į šiaurę, reikalingi ryšiai su policija ir mafija, pinigai bei asmeninės pažintys, tai turi tik Leopoldas.
Kitas žmogus, susišlavęs nemažą sumą ir užsitraukęs Leo pavydą, yra Lucho – jis stengiasi išsiskirti brangiais šortais ir banglente, ir dažnomis kelionėmis į jūrą savo nauju laivu, aprūpintu galingais varikliais. Paklaustas, kaip jo gyvenimas apsivertė per naktį, Lucho nusišypso ir sako „nekomentuosiu“, tačiau net keletas vyrų kaime patvirtino Leo versiją: prieš penkerius metus Lucho rado dvi nesugadintas 64 kilogramų statines ir iškart pardavė jas už standartinę kainą – 2,7 milijono pesų, arba 1500 JAV dolerių, už kilogramą – už šiuos netikėtus pinigus jis nusipirko greitaeigį laivą. Dabar jam kur kas lengviau rasti plūduriuojančius krovinius nei žvejams su lėtomis valtelėmis; bėgant laikui Pozono gyventojai išmoko nustatyti vandenyno sroves ir suprato, kad statinės, išmestos toli jūroje, dažniausiai plukdomos įlankos, keletą jūrmylių nutolusios į pietus, pusėn ir vienintelis būdas iki ten nusigauti – motorinis laivas. Šiuo metu Lucho ir keletas kitų vyrų turi šio verslo monopolį, jie nuolat ieško šios gamtos lobių skrynios. Ryšiai tarp vyrų su motoriniais laivais, policijos ir partizanų sustiprėjo, todėl vis dažniau neturtingi žvejai su lopytomis kanojomis lieka be savo moderniųjų jūros dovanų dalies.
Ivanas, žvejys sudiržusia oda, vienas iš daugybės kaimo vyresniųjų, radusių didelius kiekius kokaino, tačiau jam tokia sėkmė į naudą neišėjo. Nors chroniškas alkoholizmas yra įprastas kaime, ištraukęs vieną iš nežinia kelių kilogramų, Ivanas pasirinko kiek kitokio pobūdžio psichologines atostogas – žolę. Kokaino vartojimas prieštarauja Čoko kultūrinėms normoms, ir žinodami, kaip greitai jis gali virsti pinigais, kaimo gyventojai retai patys jį vartoja; kita vertus, kanapės čia – gerai įsitvirtinęs narkotikas. Ivano vaikai stebėjo, kaip smuko jų tėvo, klestinčio žvejo, statusas, šiandien jis bando kompensuoti savo šlovingą praeitį pasakodamas pagražintus mitus.
VIENĄ DIENĄ į miestą atkeliavo žmogus vardu Johnas Wayne’as. Jam atvykus prasidėjo čia įprastos atogrąžų liūtys ir visi murzini kaimo keliai patvino. Jis taria savo vardą „Džonas Veineris“, paaiškina, kad jo motina garbino kažkokią kino žvaigždę, apie kurią jis nežino beveik nieko, išskyrus vardą.
– Atvykau čia vakar, – sako jis, – ten jau tapo pernelyg sudėtinga.
Jo kairiojoje ausyje blyksi kalnų krištolo auskaras, nesunku atspėti, kad Johnas – ne vietinis. Tai išduoda ne tiek drabužiai ar veido bruožai, kiek nerimastinga mimika, nervinga kūno kalba ir į akis krintantis noras dalyvauti visuose įvykiuose, įsitraukti. Jis nori susirasti draugų. Tokių, kurie turi lanchą – motorinę valtį. Jis girdėjęs apie Lucho.
Johnas Wayne’as kilęs iš Buenaventūros, miesto, kurio gyventojų dauguma – motinos, netekusios savo sūnų ir dukrų narkotikų karuose. Viena šių moterų – Fabiola Rodriquez – turėjo sūnų vardu Jeffrey, jį nušovė sukarintos grupuotės. Po žmogžudystės į jos namus atėjo du vyrai ir perspėjo, kad jei Fabiola kreipsis į policiją, jie išžudys visus šeimos narius. Tačiau netrukus buvo nukautas pats žudikas. Luz-Dary Santiesteban, motinai iš Buenaventūros La Glorios rajono, visai neseniai pranešė, kad šeši berniukai iš kaimynystės, prieš keletą savaičių išvykę „dirbti į Čoko“, rasti negyvi. Melba Canga, gyvenanti Punta del Este, vieną dieną rado savo sūnaus Pepe palaikus dvylikos nužudytų jaunuolių krūvoje. Žudikai – pasak Melbos, su tuo susiję penki policininkai – išdūrė berniukams akis, panardino kūnus į rūgštį ir nulupo odą. Toks procesas vadinamas „paversti neidentifikuojamais“. Tačiau jie nepasirūpino sudeginti drabužių, todėl Melba ir kitos motinos – tėvų paprastai nebūna – iš džinsų, batų ir kūno dalių sugebėjo atskirti, kuris sūnus kurios.
– Mama liepė man išvykti, – sako Johnas Wayne’as. – Nesvarbu kur. Tiesiog išvykti.
Kokaino industrija – modernūs decentralizuoti „mini karteliai“, kurie dažnai bendradarbiauja su policija ar partizanais, – ilgą laiką buvo didžiausias darbdavys Buenaventūroje. Siūlomų darbų sąrašas begalinis: slėpti ginklus, pernešti paketus, ištraukti laivus, pakuoti, pirkti degalus, žudyti vagis, ieškoti kitų darbuotojų, surinkti pinigus, papirkti valdžią, grasinti, nukreipti apsaugos dėmesį ir t. t. Tačiau gandai apie atsiradusias naujas pareigas, kurioms reikėjo itin daug žmonių, vertė jaustis nejaukiai net žemiausio rango atstovus. Narkotikų skyriui įgyjant vis daugiau išteklių ir geresnes žvalgybos sistemas, sindikatams staiga prireikė jaunuolių, kurie atliktų masalo funkciją ir sukeltų sumaištį. Norint sėkmingai paleisti laivą su 500 kilogramų kroviniu, dažnai reikėdavo išsiųsti keletą kitų laivų, pakrautų mažesniais kiekiais. Taip buvo siekiama nukreipti teisėsaugos pareigūnų dėmesį, kad didieji kroviniai galėtų išplaukti, kol atsakingi organai bus užsiėmę kitur. Žmonės, plukdantys laivus, – vadinamieji masalai, – arba pagaunami ir baigia dienas kalėjime, arba pasibaigus kurui tiesiog pražūva jūroje, o pervežantys didžiuosius siuntinius paprastai uždirba po 25 000 JAV dolerių. Bėda ta, kad jaunuoliai niekada nežino, kokia kelionės baigtis jų laukia: mirtis ar pinigai. Rodrigo, vienas iš miestelio paauglių, teigia, kad pusė jo bendraklasių užsiima narkotikų gabenimu. Rodrigo mano, kad galimas atlygis yra vertas rizikos būti pagautam:
– Kiekvienas jaunuolis Buenaventūroje svajoja, kad kas nors jam pasiūlys plaukti laivu į Panamą už penkiasdešimt milijonų pesų – tai dvidešimt penki tūkstančiai JAV dolerių per aštuonias dienas. Kas galėtų atsisakyti? Kas?
Iš pradžių Johnas Wayne’as nė pats nežinojo, kodėl atsidūrė būtent Pozone, kažkokioj skylėj tankiame atogrąžų miške už keleto dienų kelio nuo savo namų. Vaivorykštė už jo suformuoja tarsi didžiulę aureolę, supančią vėjo nugairintą veidą, vaivorykštė baigiasi ten, kur galėtų būti Panama, vieta, kur dauguma narkotikų perkraunami ir sumokama desperatiškiems keliautojams. Už nugaros spalvinga arka, tvyro miško kvapas. Sprendžiant iš Johno Wayne’o šeimos istorijos, tikimybė, kad tokia kelionė pasiseks, – ne pati didžiausia. Jis pasiryžęs rizikuoti, kad gautų pinigų, tačiau rizikuoti iki tam tikros ribos. Jo tėvas sėdi Panamos kalėjime, buvo sučiuptas vos atvykęs; brolis kali dėl tos pačios priežasties, ten pat ir jo krikšto tėvas. Ir vis dėlto kokaino pakrantė tebėra patrauklesnė nei kitos vietos, į kurias paprastai keliasi vietiniai migrantai, dažniausiai jie tampa Bogotos ar Medeljino lūšnynų gyventojais. Ieškoti išmestų krovinių – gana lengva, ir tai nelaikoma nelegalia veikla, greičiau jau pasyviu nusikaltimu, kai randamas ir grąžinamas plūduriuojantis krovinys, tai nėra daroma turint piktų ketinimų. Net ir valdžiai neatrodo, kad įmanoma iš vargingų žmonių atimti jų rastą kokainą.
Tačiau tam, kad šis nekenksmingas, tačiau kartais labai pelningas užsiėmimas sektųsi, Johnui reikia valties, geriausia motorinės, ir žmogaus, kuriam arba su kuriuo galėtų dirbti. Jis pakelia akis.
– Kur gyvena Lucho?
ŽVELGIANT IŠ JŪROS pakrantė atrodo lyg didžiulė naftos dėmė, užslinkusi ant paplūdimių, upių ir džiunglių. Viskas tik juoda ir balta. Kai saulė pasislepia už debesų ir pila lietus, miškas tampa juodas, o jūra pilka. Tačiau vos pasirodžius saulei spalvos sugrįžta ir jūra vėl nusidažo smaragdo žalumu. Vanduo minkštas ir šiltas, o jūros kvapas pasklinda ore. Gyvenimas.
Leo stipriai įsikanda į storą valą, labiau primenantį virvę, ir toliau matuoja, kiek sieksnių yra nuo plastikinės dėžutės, naudojamos vietoj plūdės. Ją prikabins prie kabliuko, ant kurio pamauta ką tik sugauta sardinė. Jo draugai daro tą patį, ir netrukus ant nedidukių bangų sūpuojasi spalvingos namų gamybos plūdės. Neturėtų tekti ilgai laukti, kol nutiks kas nors svarbaus.
Ir galų gale įvyksta – tik ne visai tai, ko jie tikėjosi. Leo atsisėda, nuleidžia irklą lyg mentelę prie valties krašto ir ima semti vandenį nukirptu plastikiniu buteliu. Tačiau jam pavyksta išsemti vos tris kaušus, ir plieno mėlynumo kūnas šauna iš jūros lyg raketa.
– Hijoepucchhha! O Dieve!
Žuvis šauna į dangų, nusinešdama kabliuką, valą ir svarelį, tačiau už dešimties metrų nuo kanojos bejėgiškai teškiasi žemyn. Mažytė valtis susiūbuoja nuo sukeltų bangų ir kiti vyrai ima švilpti sveikindami.
Tačiau jie neturi laiko stebėti, kaip rutuliojasi ši istorija, nes žuvys pagriebia dar keletą kabliukų. Viduryje rato, suformuoto iš kanojų, plūduriuojančių apie šimtą metrų viena nuo kitos, lyg mažyčiai sprogimai iš vandens šokinėja mėlyni kūnai. Kiekvienas žvejys turi po tris plūdes. Leo plūdė sukasi lyg pašėlusi, vanduo tyška, o jis atsisėda ir ima ramiai semti vandenį iš valties.
– Laukti, – sako Leo, – dabar tereikia laukti. Šuo tuoj pavargs.
Kai buriažuvė, vietinių vadinama perro, šunimi, – praryja kabliuką, ji iššoka lyg delfinas. Trumpai išnyksta gelmėse, o tada penkių metrų gylyje žalios jūros vanduo ima švytėti sidabrine ir juoda spalvomis. Leo džiugiai stebi procesą ir paaiškina, kad dažniausiai jis leidžia žuviai iššokti tris ar keturis kartus prieš įtraukdamas ją, kitaip būtų neįmanoma susidoroti.
Po kelių minučių ramus vanduo ir vėl sudrumsčiamas. Buriažuvė ima šokinėti vandens paviršiuje ir galiausiai nebeneria į vandenį kardu į priekį, o nukrenta ant peleko, lyg delfinas, nesugebėjęs užbaigti rato ore.
– Dabar jau laikas, – pareiškia Leo.
Jis prisiiria prie plūdės ir ima tempti valą. Ramiai, metras po metro, kaire ranka jis traukia valą į save, kol galiausiai pasirodo žuvis. Ji jau pavargusi, tačiau kartkartėmis vis dar sutrūkčioja. Leo apsuka kanoją, taip priartėdamas prie žuvies. Lyg griežtas šeimininkas, laikantis šunį už pavadėlio, jis griebia valą. Nuo žuvies Leo skiria vos pusmetris. Jis griebia už irklo.
Ilgas kardas netenka tvirtumo ir nulinksta į kairę pusę lyg didžiulė mačetė, vis atšokanti nuo vandens, buriažuvės nasrai liūdnai pražioti. Žuvies ilgis prilygsta pusei kanojos.
Vienas iš vyrų prisitraukia artyn.
– Mátalo! – šaukia jis. – Užmušk ją!
Leo pakelia irklą ir akimirką stabteli lyg matadoras, besiruošiantis perverti kardu išsekusio buliaus galvą. Jis susikoncentruoja ruošdamasis atlikti itin tikslų rankos judesį, o tada kerta iš visų jėgų. Pataiko tiesiai tarp akių. Žuvis paskutinį kartą sutrūkčioja ir lieka plūduriuoti vandenyje lyg rąstas. Leo atsiklaupia, sukiša visą ranką žuviai į gerklę ir ištraukia širdį. Pokštaudamas meta raudoną gniužulą į draugą.
– Listo. Viskas, – sako jis.
Kanoja plūduriuoja kraujo baloje, tačiau žuvis vis dar vandenyje. Ima griausti. Netoliese į valtis traukia kitas žuvis. Vanduo nusidažo raudonai.
Leo iš lėto traukia į kanoją savo „šunį“. Pirmiausia per kraštą įverčia kardą ir trečdalį žuvies kūno, prieš atsitraukdamas kanojoje keletą metrų, subalansuoja žuvies svorį ant krašto. Jis pagriebia peleką abiem rankomis ir įtraukia visą žuvį į valtį.
Buriažuvė neturi aštrių kampų. Paviršius lygus, o burę primenantis pelekas – didžiulis ir juodas, tačiau minkštas lyg akordeono dumplės. Kūnas, nors jau be gyvybės ženklų, dar nesustingęs. Užima visą kanojos dugną, tačiau Leo nė nespėjus tinkamai jo įtaisyti, kita plūdė ima suktis. Tekšteli vanduo, iš dugno šauna dar viena raketa, ir ritualas kartojasi.
Praeina pusvalandis, jau devinta valanda vakaro. Dangus tamsus. Vėl lis. Kanoja jau tokia sunki ir nugrimzdusi, kad dar vienas decimetras – ir ji nuskęs prisipildžiusi vandens. Leo sako, kad jam reikėtų paskubėti, kaime yra vieta, kur jo laimikį nupirks, tačiau kuo vėliau jis ten nusigaus, tuo mažiau jam sumokės.
– Vamos.
Jis iriasi tolyn nuo savo draugų, tačiau pusiaukelėje Leo kelias susikerta su krovininio laivo, pakrauto iškirstų atogrąžų miškų medžių. Aplink kitų laivų nematyti. Aukščiausios rūšies mediena tempiama paskui laivą lyg ryšuliai aukso luitų, jie palieka ilgą geltoną skiedrų pėdsaką vandenyje. Leo signalizuoja kapitonui sulėtinti. Laivas juda Buenaventūros link, jei jam pavyktų parduoti žuvį įgulai, gautų daugiau pinigų, nei grįžęs į kaimą. Be to, nebereikėtų jos vilkti į krantą.
Jie sutinka nupirkti Leo laimikį. Jūreivis tris metrus nuo laivagalio iki mažytės Leo valtelės nuleidžia masyvų mėsos kablį ir pakelia buriažuves lyg porą paskerstų kiaulių. Tada jūreivis nuleidžia plastikinį maišelį su 40 000 pesų – 22 JAV doleriais.
Laivas nuburzgia savo keliais. Leo nusispjauna į vandenį, duria nykščiu į laivą ir žėrinčią medieną.
– Nelegalu, – sako, – čia viskas nelegalu.
Skamba, lyg mėgintų paguosti save ir vėl nesulaukus „stebuklingojo laimikio“. Lyg norėtų pasakyti, kad gyvena pakankamai sąžiningai, palyginti su visais kitais, kurių laivai kursuoja pirmyn ir atgal šia pakrante. Jis toliau pasakoja istorijas apie kokainą ir kaimo žmones, tarsi bandydamas įrodyti, kad staigus praturtėjimas negarantuoja amžinos laimės. Šiandien Ivanas – pajuokos objektas, o kuo daugiau pinigų pavyksta uždirbti Leopoldui, tuo labiau jį atstumia miestelio gyventojai, ir taip su visais. Išskyrus Lucho. Jam sekasi gerai.
Kanoja vis dar iki pusės pilna kruvino dumblo, Leo atsisėda ir vėl ima semti. Jis gaižus lyg rūgščios vynuogės, tačiau viskas, ką sako, turi rimtą pagrindą: Čoko labai pasikeitė. Daug žmonių net drįstų pasakyti: buvo sugadintas, tačiau tai nesusiję su kartais pasitaikančiu baltuoju laimikiu, kuris per naktį žvejus paverčia turtuoliais arba alkoholikais. Taip nutiko dėl čia perkeltos gamybos infrastruktūros – tiek plantacijų, tiek laboratorijų. Tai visiškai nauja.
Nelegaliai gabenama laivais buvo dar Pablo Escobaro laikais (nors ir mažesniais mastais), tačiau dabar piktas socialinis ir politinis vėžys, paskleidęs karą vargingiausiuose Kolumbijos kampeliuose, įsišaknijo ir čia. Vos prieš aštuonerius metus Čoko nebuvo nė vienos plantacijos. Dabar jos visur.
Čoko yra paskutinė dalis pasakojimo, kaip didžiuma viso pasaulio kokaino produkcijos – nuo auginimo iki gamybos ir eksporto – susikoncentravo vienoje valstybėje. Istorija prasideda provincijoje, kurios vaidmuo buvo bene reikšmingiausias tiek gaminant kokainą, tiek ir kovojant su šiuo narkotiku, – Putumajuje. Pasakojimas daugiasluoksnis: apie tai, kaip kokos auginimas tapo galingiausiu partizanų ginklu, kaip žlugo JAV paskelbtas karas prieš narkotikus ir galiausiai – kaip baltieji milteliai tapo vienos didžiausių visų laikų pabėgėlių katastrofos varomąja jėga.
Leo leidžia bangoms nešti kanoją į krantą. Grįžta dešimtą valandą vakaro. Jo kasdienis darbas baigtas, atėjo laikas pažiūrėti, ką rodo televizija, atsikimšti alaus ir paplepėti. Jei būtų milijonierius, tikriausiai darytų lygiai tą patį. Leo apverčia valtį, iš jos išbėga likęs kruvinas vanduo. Pasako du sakinius ir lieka neaišku, ar kalba apie šios dienos laimikį, ar apie savo gyvenimą, šiaip ar taip, jis pareiškia, kad jo šeima gali likti gyventi čia. Vis mažiau ir mažiau žmonių gali taip pasakyti. Kartu su narkotikais atsirado ir problema: pelnas yra individualizuojamas, o išlaidos – kolektyvinės. Žmonės jau žino, kad su šia industrija visuomet susijęs ir smurtas, partizanai, korupcija, žudynės, gamtos nuskurdinimas, o jūroje plaukiojantį statinių derlių su savo motorinėmis valtimis nuima tokie vyrukai kaip Lucho. Ir vis dėlto tiek Leo, tiek Lucho moka beveik vienodą kainą. Ilgametės Čoko kolektyvizmo tradicijos buvo sužlugdytos, ir dabar po lygiai dalijama jau tik kančia.
Leo sako, kad iki pagaudamas savo „stebuklingąjį laimikį“ jis bandys „laikytis nuošalyje“. Galvoti apie savo šeimos, o ne visuomenės poreikius.
– Man sekasi normaliai. Kol pagaunu žuvų.
MANGO MEDŽIUOSE žaidžia trys beždžionės. Kai Edgaras įjungia žoliapjovę, plieno mėlynumo dūmų debesis iššauna iš variklio. Jo sūnus tuoj pat padeda į šoną žaislinę mašinėlę, o dukra pasislepia už statinės. Tėtis pradeda darbą.
– Šiandien turiu devynis maišelius. Tai trys šimtai gramų.
Jis apsižergia krūvą kokos lapų ir įstumia į ją žoliapjovę. Mašina smulkiai pjausto ratu besisukančius lapus, vos po penkiolikos minučių krūva tampa daugiau nei perpus mažesnė. Lapų smulkinti nebūtina, tačiau taip sutaupoma vietos.
Laboratorija, įsikūrusi vos per ištiestą ranką nuo lūšnelės, kurioje gyvena Edgaras ir jo šeima, įrengta visai paprastai – septynių kvadratinių metrų ploto medinės grindys, iškeltos ant stulpų, o pastatas uždengtas plonu skardiniu stogu, apsaugančiu nuo tropinio lietaus. Dar ten stovi keturios aprūdijusios alyvos statinės, šeši kanistrai degalų, trys plastikinės statinės, du maišai rišamosios medžiagos, nedidelis maišelis trąšų ir keletas kibirų su kitomis būtiniausiomis priemonėmis: sieros rūgštimi, natrio hidroksidu ir kalio permanganatu. Vienoje pusėje stovi gofruotosios geležies latakas – svarbiausias laboratorijos įrenginys.
Šiuo metu ant grindų lyg ką tik nupjautos žolės kalnas guli 111 kilogramų neapdirbtos medžiagos, kuri netrukus virs geidžiamiausiais milteliais pasaulyje.
– Bus gerai, – sako Edgaras, – dabar vietoj trijų statinių viskas tilps į vieną. Vadinasi, mažiau degalų, mažiau rišamosios medžiagos ir mažiau chemikalų. Dviem trečdaliais mažiau. Taip taupom pinigus.
Septinta valanda ryto, Edgaras vienas iš šimtų tūkstančių kokos augintojų, paleidusių pjovimo mašinas Andų šlaituose. Pietinėse Kolumbijos provincijose, kaip ir kiekvieną rytą, mažyčiai varikliukai burzgia neraštingų šeimų vyrų ir moterų rankose, jie lieja prakaitą, kad patenkintų nuolat augančią pasaulinę paklausą. Jungtinėse Valstijose paklausa per pastaruosius metus stabilizavosi ar net sumažėjo, tačiau visai kitokie procesai vyksta Europoje, Australijoje, kai kuriose Azijos dalyse, Afrikoje ir labiausiai išsivysčiusiose Lotynų Amerikos šalyse – Čilėje, Argentinoje, Brazilijoje, Peru, Meksikoje ir Kolumbijoje – čia paklausa per paskutinį dešimtmetį smarkiai išaugo.
Edgaras pakelia lapą, kurį praleido mašina, ir pagarbiai lyg neįkainojamą pašto ženklą laiko tarp smiliaus ir nykščio, tada švelniai sulenkia ir perplėšia į dvi dalis.
– Gerai plyšta. Liečiant turi priminti popierių. Jei minkštas lyg audinys – vadinasi, derlius nuimtas per anksti ir masė nesukietės taip, kaip turėtų. Niekas neperka prasto produkto. Kartą nepavyko sukietinti, todėl teko viską išmesti lauk. Mano šeimai tai buvo finansinės tragedija, nes turėjau sumokėti visiems ūkininkams, iš kurių pirkau lapus, taip pat daug pinigų išleidau chemikalams ir degalams. Tačiau jei gauni subrendusius lapus, sunku būtų ką nors sugadinti. Tai paprastas procesas.
Edgaras mitologinius kokos krūmo lapus paverčia kokos pasta, tai pirmoji ir daugiausia darbo reikalaujanti, tačiau mažiausiai pelno duodanti kokaino grandinės dalis. Jis parduoda pastą vietiniams pirkėjams, besiglaudžiantiems po partizanų arba sukarintų grupuočių sparnu, o šie perkelia ją į modernesnes laboratorijas – cocinas, dažniausiai įsikūrusias strategiškai patogiose vietose netoliese išėjimo – kur vyksta paskutiniai gamybos proceso etapai. Paskui karteliai transportuoja la mercancía (gėrybes) – tai vienintelis čia vartojamas terminas – šiuolaikinei mafijai, kuri platina naujojoje ir senojoje rinkose.
Dėl prasidėjusio karo prieš narkotikus regione nebeįmanoma auginti didelių plantacijų, todėl hierarchiją sudaro tinklas, susidedantis iš tūkstančių smulkiųjų augintojų ir gamintojų. Nors Edgaro ir jo kolegų žemiausio lygio darbas yra labai svarbus šioje sistemoje, finansinis narkotikų piramidės pasiskirstymas yra žiaurus. Mažiau nei 1 procentas galutinės kainos atsiduria kokos augintojų kišenėse. 4 procentai keliauja grupėms, susijusioms su miltelių perdirbimu, 20 procentų kontrabandininkams, tačiau didžiausią pelną susišluoja žmonės, kontroliuojantys pardavimus JAV ir Europos rinkose. Būtent čia ir išplaunama daugiausia pinigų: 75 procentai žvėriškos pridėtinės vertės, kurią sukuria kokainas, lieka šalyje, kur produktas parduodamas.
Norint pagaminti gramą kokaino, reikia 1,2 gramo grynosios kokos pastos, pagal šiandieninę gatvės kainą Europoje ir JAV kasdieninis mažytis Edgaro derlius yra vertas apytiksliai 21 000 JAV dolerių. Jo dviejų dienų uždarbis, atskaičius lapų kainą, išlaidas kurui ir chemikalams, yra 50 000 pesų, arba 27 JAV doleriai. Tai apytiksliai 1,5 JAV dolerio per valandą. Tačiau jis patenkintas.
– Taip, labai. Tai keturis kartus daugiau, nei gaunu už kitus augalus. Joks produktas neneša tiek pelno kiek koka. Kartais pasirodo valdžia, surenka visus kaimo gyventojus ir bando mus įtikinti, kad yra kitų augalų, kurie gali duoti didesnį pelną, tačiau tai netiesa. Jei auginčiau ananasus arba jukas, niekas nenorėtų jų pirkti. Kokos pastą galiu parduoti per penkias minutes.
Putumajas – tamsiosios šiuolaikinės kokaino istorijos epicentras. Atoki provincija, iki pat devintojo dešimtmečio buvusi neapgyventa džiunglių teritorija, žmonių pritraukusi tik per kokaino bumą; tačiau XXI a. pirmajame dešimtmetyje ji tapo svarbiausiu JAV vykdomo karo prieš narkotikus taikiniu. Keletą metų prieš ateinant naujajam tūkstantmečiui beveik pusė šalies kokos plantacijų plytėjo būtent čia, tai paaiškina, kodėl provincija tapo strateginiu didžiausios kokos naikinimo kampanijos taikiniu. Planas „Kolumbija“ – JAV vadovaujama kampanija, kurios tikslas buvo per penkerius metus išnaikinti visas kokos plantacijas Putumajuje purškiant herbicidus.
BANANŲ LAPAI BRAUKIA per ploną laboratorijos stogą, kai Estera, liesutė moteris dideliais batais, įžengia tempdama milžinišką krūvą žalumos, jos spėjimu – apie 20 kilogramų. Estera – penktoji, atėjusi parduoti Edgarui kokos lapų. Šis pasveria prekę ir pažada užmokėti, kai tik parduos pastą.
Žalieji lapai čeža lyg dolerių kupiūros, Edgarui kratant Esteros atitempto maišo turinį ant medinių grindų. Prieš aštuonerius metus, kai Amerikos ir Kolumbijos armijos pradėjo purkšti herbicidus Putumajuje, jis, kaip ir kiti, pasirašė kontraktą, kuriuo pažadėjo nebeauginti kokos. Tačiau kontraktai, susitarimai, formos ir parašai yra svarbūs tik sostinės biurokratams; neraštingiems fermeriams, kurių gyvenimas priklauso nuo ekonomikos, grindžiamos vien lojalumu tam, kas reikiamu momentu turi ginklą, šie valstybės tarnautojų žaidimai tėra miglotos sąvokos. Edgaras ir jo šeima – žmona Nelcy ir jų keturi vaikai – 2007-aisiais pardavė bulių, kad galėtų investuoti į DMG, tuo metu didžiulio populiarumo sulaukusią pinigų plovimo piramidės schemą, keletą metų iki žlugimo lėmusią didelį sujudimą regione. Visi prarado pinigus. Todėl dabar mano, kad tai Dievo palaiminimas, jog jie gali užauginti vienintelį derlių, kuris kompensuoja praradimus ir neša greitą pelną.
Pasaulinės kokaino paklausos pasekmės jaučiamos net pačioje kokaino hierarchijos apačioje. Vos spėji pagaminti kelis kilogramus kokaino pastos, ir pasaulinė narkotikų prekyba jau puola į Andų kaimo vietoves lyg aštuonkojis ir savo grėsmingais nelegaliais čiuptuvais iščiulpia žemdirbių darbo vaisius, o mainais pasiūlo nedaug, tačiau greitų šlamančiųjų.
Edgaras vėl paleidžia pjovimo mašiną.
– Es lo mismo acá. Koka čia – pinigų sinonimas.
Edgaro, kaip ir viso krašto, istorija yra spiralinė kronika, atspindinti karo su narkotikais sėkmes ir pralaimėjimus, ji parodo, kaip kokaino gamyba susijusi su kitais Kolumbiją kamuojančiais sunkumais: kaimo vietovių skurdu, ginkluotu konfliktu, valdžios veiksmų stoka ir kokos „ekonominio čiužinio“ efektu.
Devintajame dešimtmetyje Kolumbijoje buvo perdirbama kokos pasta, importuojama iš Bolivijos ir Peru. Tačiau dešimtmečiu vėliau, kai tose šalyse pradėjo veikti naikinimo kampanijos, plantacijų skaičius Kolumbijoje greitai išaugo. Dėl „baliono efekto“ – kai yra paklausa, spaudžiant vieną sritį, visada atsiranda naujų – ėmė kurtis naujos auginimo zonos, tokios kaip Putumajas – džiunglėse įsikūręs miestelis, kur dėl blėstančio naftos bumo žmonės liko be darbo ir nebegalėjo aprūpinti savo šeimų.
Naftos bumo laikotarpiu užsienio bendrovės, žinoma, padedamos Kolumbijos vyriausybės, susišlavė visą pelną, o šiam pasibaigus jos pasitraukė nepalikdamos jokių ilgalaikių socialinių investicijų. Tai buvo žinomas socialinis ekonominis šablonas – resursams išsekus, vietiniai gyventojai paliekami skursti. Valstybinės institucijos, kurios jau prieš šiuos įvykius turėjo labai nedaug galios, dabar liko visai bejėgės, ir partizanai pasiūlė kur kas patikimesnį regiono valdymą, galintį suteikti apsaugą vilties netekusiems gyventojams, atradusiems naują pragyvenimo šaltinį – kokos auginimą.
Gandas, kad pakrantėse upės, žyminčios sieną su Ekvadoru, galima rasti baltojo aukso, pasklido po gretimas provincijas lyg ugnis, ir vos per penkiolika metų Putumajo populiacija patrigubėjo. Edgaro žmona Nelcy, kaip ir dauguma krašto gyventojų, kilusi iš gretimos Narinjo provincijos. Tačiau gimtinėje nebuvo darbo, todėl 1997 m. ji kartu su vyriausiomis dukterimis pabėgo į Putumają. Čia jos galėjo raspar – skinti kokos lapus ir taip išgyventi. Edgaras taip pat iš Narinjo, jis atvyko 1996 m. su broliu ir keletu draugų. Pieš sutikdamas Nelcy jis irgi dirbo lapų skynėju, tačiau suvieniję jėgas jie įstengė nusipirkti porą hektarų žemės ir patys ėmėsi auginti. Netrukus susilaukė dviejų vaikų.
Esteros maršrutas į Putumają buvo kiek kitoks, tačiau nė kiek ne mažiau įprastas. Ji ir jos šeši vaikai per kokos bumą imigravo į Putumają iš Huilos, centrinio kalnų regiono provincijos. Kaip ir kiti naujakuriai, Esteros šeima apsigyveno giliai džiunglėse, tačiau kai vyriausiajam sūnui suėjo aštuoniolika ir jį pašaukė į kariuomenę, teko spręsti vieną iš įprastų problemų, kamuojančių Kolumbijos kaimo vietoves. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje Putumają kontroliavo FARC, todėl kiekviena šeima, bendradarbiaujanti su kariuomene, buvo teisėtas partizanų taikinys. Tūkstančiai matė, kaip dėl šios priežasties sukilėliai baudė, dažnai net žudė jų mylimus artimuosius, dabar atėjo Esteros šeimos eilė. Tai buvo įprasta partizanų praktika: sūnus, išvykęs tarnauti karinėse pajėgose, tapdavo sapo – skundiku, informatoriumi, ir jam būdavo liepiama skubiai grįžti namo ir prisidėti prie partizanų, antraip jo šeima per dvidešimt keturias valandas bus išžudyta. Estera susirinko vaikus ir jiems pavyko pabėgti, spėjo pasiimti tik keletą drabužių, visa kita teko palikti – namus, žemę, gyvulius, baldus ir žaislus. Tačiau jie neįstengė nusigauti toliau nei iki kito Putumajo krašto. Įsikūrė netoli Edgaro šeimos ir vėl galėjo užsiimti vienintele jiems įprasta veikla – kokos auginimu.
José, žmogus, kuris ištiesė Edgarui pagalbos ranką, atvyko 1981 m. ir dabar yra neatskiriama mito, supančio Putumają ir žaliąjį auksą, dalis. Dar 1952 m. rašytojas Williamas S. Burroughsas, tuo metu Putumajuje ieškojęs yajé – vienos mėgstamiausių bytnikų kartos psichotropinių medžiagų, – savo laiške Allenui Ginsbergui nurodė amžinąją šio krašto bėdą. „Tiesą sakant, – rašė Burroughsas pasakodamas apie žemdirbių gyvenimą, – žemė Putumajo regione yra prasta ir joje neįmanoma nieko išauginti.“ José atvyko čia dar būdamas jaunas, pasak jo, vietovės raidą nulėmė kelių trūkumas. Kai žemdirbiams pavykdavo išauginti bananų, jukų, kukurūzų ar kitų produktų perteklių, jis tiesiog likdavo pūti, nes nebuvo įmanoma nugabenti produktų pirkėjams. Nuo to laiko prasto dirvožemio ir pardavimo rinkos stokos derinys geriausiai apibūdina kiekvieną kokaino industrijos atstovams strategiškai patrauklią vietovę.
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, jau blėstant marihuanos ir prasidedant kokaino bumui, atvyko naujakuriai iš šiaurės ir atvežė nuostabių augalų, kurie iškart išsprendė problemas: koka gerai auga prastame dirvožemyje, duoda keturis derlius per metus ir svarbiausia – turi tokią paklausą, kad pirkėjai patys prisistato prie durų paimti produkto. Žemdirbiams nė nereikėjo pirkti sėklų, jas gaudavo iš atsitiktinių geradarių. Didžiausios nevilties metais atrodė, tarsi Dievas būtų atsakęs į jų maldas.
Netrukus Putumajo gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Lijo pinigais. Milžiniška kokaino vertė neseniai globalizuotuose didmiesčiuose turėjo ekstremalių pasekmių: pasikeitė neturtingų žemdirbių supratimas apie lapus, po kuriuos jie braidė. Iš kokos auginimo gaunami pinigai atvėrė vartus kapitalui, o plataus vartojimo prekės, iki tol nematytos skurstantiems krašto gyventojams, tapo prieinamos. Pasak švedų antropologo Oscaro Janssono, knygos „The Cursed Leaf“ („Prakeiktas lapas“) autoriaus, ūkininkams atrodė, kad doleriai – drabužiai, laikrodžiai, įrankiai, motociklai, alus, televizoriai, alkoholis, vakarėliai, muzika ir grynas džiaugsmas – auga ant jų kokos krūmų šakų.
„Rodėsi, lyg pati gamta būtų sąvadautoja, pasiūliusi ryšį tarp jų troškimo ir objekto. Lapas buvo „žaliasis auksas“, o kokos pasta – „baltasis auksas“. Vargšams pionieriams, ieškojusiems žemės lopinėlio ir kolonizavusiems Putumają, tai buvo dangaus dovana, ir jie džiūgavo ja naudodamiesi.“
Tačiau visi geri dalykai baigiasi. Putumajas patyrė tai, ką mokslininkai vadina „kosmetiniu modernizavimu“ – ir šitai buvo organizuotų tarptautinių nusikalstamų grupuočių rankose, o devintojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjo pagirios. Žmonės tapo godūs ir ėmė pirkti ginklus, siekdami apsaugoti savo pinigų krūvas, tarp fermerių paplito įprotis rūkyti kokos pastą – basuco; galiausiai nutiko neišvengiama – kilo smurto banga. Nuo 1987-ųjų Putumajas buvo lyg knyginis pavyzdys šiuolaikinio Kolumbijos konflikto, vėliau išplisiančio visoje šalyje. Tačiau dabar, kitaip nei praeityje, viskas sukosi apie kokainą. Narkotikų industrija yra nelegali, todėl ji reikalauja tam tikrų smurtinių priemonių. Tokios santvarkos formos įvairiose valstybėse gali skirtis, tačiau Kolumbijoje narkotikų mafija sugebėjo augti laisva ir netrukdoma. Netrukus ji tapo pagrindine valstybinių institucijų ir politinės sistemos korupcijos varomąja jėga.
Kai 1987 m. Magdalenos slėnyje policija surengė Medeljino karteliui priklausančių plantacijų ataką, grupuotė pradėjo steigti naujas plantacijas atokiose Putumajo vietovėse, o lapų rinkėjams mokėjo kokos pasta. Netoli nuo vietos, kur dabar gyvena Edgaras, kartelis pastatė garsiąją El Azul, didžiulę laboratoriją, joje buvo perdirbama šiame krašte pagaminta ir iš Peru ir Bolivijos atskraidinta pasta. Kiekvieną savaitę laboratorijoje buvo pagaminama tona aukštos kokybės kokaino. Tačiau vos po kelių mėnesių FARC, kontroliuojanti šią teritoriją, iškėlė savo reikalavimus – kartelis gavo ginkluotą apsaugą su sąlyga, kad bus laikomasi tam tikrų taisyklių: narkotikų magnatai turi gerbti FARC ginklų gabenimo monopolį jūroje, mokėti partizanams nustatytą mokestį ir liautis mokėję laboratorijų darbuotojams kokos pasta. Pastaroji sąlyga labai džiugino vietos gyventojus, nes daugybė šeimų matė, kaip jų artimieji tapo pastos aukomis.
Kurį laiką susitarimą šalys gerbė, tačiau netrukus kapitalizmo įstatymai nugalėjo vietinius sandorius. Medeljino kartelio atstovai – Pablo Escobaras, José Rodríguezas Gacha, Fabio Ochoa ir Carlosas Lehderas – ėmė laikyti FARC ekonominiais parazitais; partizanai apkrovė juos eksporto „mokesčiais“, kurie, kaip ir pajamos, augo lyg ant mielių. Nors pelnas buvo didžiulis, kartelis manė, kad pinigų sumos, atitenkančios partizanams, per didelės, ir narkotikų baronai norėjo sumažinti išlaidas. Kai kurios militarizuotos Gachos grupuotės iš Magdalenos Medio buvo perkeltos į Putumają, ir 1988 m. čia gimė Kolumbijos mafijos karo prieš partizanus tradicija. Plačiai žinomas Escobaro prielankumas kairiųjų pažiūrų politinėms jėgoms ir įvairioms partizanų grupėms baigėsi. Los Masetos ir Los Combos, privačios kartelio armijos, pradėjo žudyti FARC vyrus, ir neilgai trukus Putumajas tapo besiplečiančia karo zona. Nors FARC iš tiesų buvo dėlės, siurbiančios kraują iš pelningo, tačiau nelegalaus verslo, privačios armijos griežtai saugojo šeimininkų interesus. Narkotikų varomame kare Kolumbijoje išsikerojo klasikinis marksistinis konfliktas, kuris iki pat šių dienų yra nepaprastai svarbus bandant suprasti, kas vyksta ir kodėl tai niekada nesibaigia. Partizanai ne tik rinko mokesčius, kad įstengtų nusipirkti ginklų, bet ir didino išlaidas. Jie atliko tiek profesinės sąjungos vaidmenį mėgindami derėtis dėl darbininkų darbo sąlygų, tiek valstybės funkcijas – investuodami į infrastruktūrą. Sukarintų grupuočių veikla buvo ir vis dar yra visai kitokia – jie siekia eliminuoti visa, kas galėtų padidinti gamybos išlaidas. Ši įtampa tarp darbininkų klasės ir kapitalistų, prasidėjusi Putumajuje, metams bėgant stiprėjo ir šiandien turi didelę įtaką santykiams tarp mafijos, sukarintų grupuočių, partizanų ir kokos augintojų.
Paskutiniajame dešimtmetyje FARC pagaliau atkeršijo: sukurstė žiaurią ataką prieš Los Masetos stovyklą El Azul, žuvo 77 sukarintos grupuotės nariai. Taip partizanai susigrąžino įtaką regione ir gimė dar viena baisi tradicija, kurią ilgainiui sėkmingai įsisavino smurto Kolumbijoje varomosios jėgos, – FARC strateginiai žaidimai su civiliais, dažniausiai kokos augintojais. Nuo to laiko partizanai, paprastai naudodami ginklus, itin pamėgo versti fermerius dalyvauti įvairiose demonstracijose prieš centrinę valdžią. Jie dengėsi socialinio teisingumo siekiu, tačiau iš tiesų gynė teisę auginti koką. Medeljino kartelis neteko Putumajo kontrolės, o FARC buvo naudinga, kad ten būtų auginama kuo daugiau kokos, visų pirma todėl, kad mokesčiai, kuriuos buvo priversti mokėti ūkininkai, padėjo stiprinti finansinę ir karinę organizacijos jėgą; taip pat didėjantys kokos auginimo mastai rodė, kad vyriausybė praranda valdžią – partizanams tai labai svarbu siekiant kurti savo teisėtumo įspūdį.
Tiek partizanai, tiek sukarintos Kolumbijos grupuotės sukūrė savo identitetą padedami populistinės retorikos apie „aukas“. Nors tiek vieni, tiek kiti dažnai taiko vienodus metodus, o jų kariai kilę iš tų pačių socialinių sluoksnių, šių grupių interesai ir pasaulėžiūra labai skiriasi. FARC teigia atstovaujantys išstumtiems, nušalintiems valstiečiams, iš kurių kapitalizmas atėmė ekonomines ir pilietines teises, jie tiki saugantys engiamųjų teisę auginti koką, kai nėra kitų būdų išgyventi. Sukarintos grupuotės taip pat suteikia apsaugą, tačiau jie remiasi visai kitokia logika: jie „aukomis“ laiko ambicingus verslininkus, kurių sėkmingai veikiančios įmones žlugdo partizanų grobimai, prievartavimai, žudymai ir „mokesčiai“. Šias dvi grupes sieja bendra nuomonė, jog vyriausybė yra nepajėgi apsaugoti savo piliečių ir nuosavybės; jų požiūriu, tai legitimizuoja ginkluotas grupuotes, o naudojami žiaurūs metodai yra ne tik pateisinami, bet ir būtini.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/magnus-linton/kokainas-knyga-apie-tuos-kurie-j-gamina/) на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.