Mes visi nesavame kailyje
Karen Joy Fowler
Dabar ji – užsisklendusi koledžo studentė, kuri nemėgsta kalbėti nei apie save, nei apie savo šeimą. Vaikystėje Rozmari turėjo seserį ir brolį. Dabar ji – vienturtė. Kas gi įvyko Kukų šeimoje, kad apie tai kalbėti taip sunku, jog pasakojimą tenka atsukti iki vidurio ir perpasakoti iš naujo? Leiskime kalbėti pačiai Rozmari: neįtikėtina jos šeimos istorija peršoks dešimtmečius, supažindins su šokiruojančiais psichologiniais tyrimais, privers juoktis ir verkti, o galiausiai sugrįš į pradžią. Du kartus.
Karen Joy Fowler
Mes visi nesavame kailyje
IN MEMORIAM
nuostabiajai Wendy Weil,
kovotojai už knygas, gyvūnus
ir – abiejose kategorijose – mane
Atvirai šnekant, nors ir labai mėgstu apie tai vaizdžiai kalbėti, jūsų beždžioniškasis praeities periodas, ponai, nebus tolimesnis už maniškį. Ir padus jis kutena visiems, vaikštantiems šia žeme: tiek mažoms šimpanzėms, tiek dideliems achilams.
FRANCAS KAFKA, „PRANEŠIMAS AKADEMIJAI“[1 - Knygoje panaudotas Teodoro Četrausko vertimas iš: Francas Kafka, Procesas. Pilis. Novelės, Vilnius: Vaga, 1995. Čia ir kitur – vertėjos pastabos.]
Prologas
Dabartiniai mano pažįstami nustebtų išgirdę, jog vaikystėje buvau tikra gražbylė. Iš tų laikų, kai man dveji, yra išlikęs namudinis filmukas: senamadiškas, begarsis, visai išblukęs – dangus baltas, mano raudoni sportbatukai pamėkliškai rausvi, – tačiau aiškiai matyti, kiek aš daug pliurpiu.
Užsiimu kraštovaizdžio dizainu: renku po vieną akmenėlį nuo žvyruoto įvažiavimo į mūsų kiemą, žygiuoju prie didelės skardinės geldos, įmetu, grįžtu atgal. Dirbu uoliai, bet demonstratyviai. Išpučiu akis tarsi nebyliojo kino žvaigždė. Žiūrovams pasigrožėti atkišu skaidrų kvarco gabalėlį, paskui įsidedu jį į burną, užsibruku už žando.
Pasirodo mano mama ir akmenėlį ištraukia. Paskui ji vėl dingsta už kadro, bet aš pradedu ožiuotis – tai matyti iš mano gestų – ir mama sugrįžusi įmeta akmenėlį į geldą. Filmukas trunka kokias penkias minutes, ir visą tą laiką aš nesiliauju malusi liežuviu.
Po kelerių metų mama mums skaitys seną pasaką, kurioje vienai seseriai (vyresnėlei) kalbant iš burnos krenta rupūžės ir gyvatės, o kitai (jaunėlei) byra gėlės ir brangakmeniai, ir mano galvoje iškils šis vaizdinys – scena iš filmuko, kai mama įkiša ranką man į burną ir ištraukia deimantą.
Vaikystėje buvau baltapūkė, dailesnė nei dabar, o dar išsipusčiusi prieš kamerą. Neklusnios garbanos sudrėkintos vandeniu ir vienoje pusėje susegtos kaspinėlio formos segtuku su žėručiais. Kas kartą pasukus galvą segtukas žybteli saulėje. Maža rankelė mosteli į akmenėlių geldą. Visa tai, tikriausiai sakau aš, visa tai vieną dieną bus tavo.
O gal ir visiškai ką kita. Nesupaisysi, ką aš ten kalbu. Filmuodami tėvai gėrėjosi ekstravagantiška mano žodžių gausa, neišsenkančiu jų srautu.
Vis dėlto pasitaikydavo atvejų, kai mane tekdavo stabdyti. Jeigu sugalvoji du dalykus, kuriuos norėtum pasakyti, išsirink tą, kuris tau labiau patinka, ir pasakyk tik jį, sykį patarė mama, mėgindama išmokyti mane gerų manierų, o vėliau taisyklė buvo susiaurinta iki vieno iš trijų.
Kas vakarą tėtis sustodavo prie mano kambario durų palinkėti saldžių sapnų, ir aš imdavau tarškėti neatsikvėpdama, apimta nevilties, bandydama užlaikyti jį kambaryje vien savo balsu. Būdavo, pamatau jo delną ant durų rankenos, durys pradeda vertis. „Noriu papasakoti vieną dalyką!“ – šūkteliu aš, ir durys pusiaukelėje sustoja.
– Pradėk nuo vidurio, – sakydavo tėtis, šešėlis, iš nugaros apšviestas koridoriaus lempos, vakarais pavargęs kaip ir visi suaugėliai. Lempa atsispindėdavo mano miegamojo lange tarsi norus pildanti žvaigždė.
Pradžią praleisk. Pradėk nuo vidurio.
PIRMA DALIS
Uraganas, pūtęs man į nugarą iš praeities, vis labiau rimo.
FRANCAS KAFKA, „PRANEŠIMAS AKADEMIJAI“
Vienas
Taigi mano pasakojimo vidurys prasideda 1996-ųjų žiemą. Tuo metu mūsų šeima jau seniai buvo susitraukusi iki branduolio, išpranašauto seno namudinio filmuko, – aš, mama ir nematomas, už kameros besislepiantis tėtis. 1996-aisiais buvo prabėgę dešimt metų nuo tada, kai paskutinį sykį mačiau brolį, septyniolika – kai prapuolė sesuo. Visas mano pasakojimo vidurys susijęs su jų dingimu, nors jeigu nepasakyčiau, jūs gal ir nesuprastumėte. 1996-aisiais pasitaikydavo dienų, kai nė vieno iš jų neprisimindavau.
1996-ieji. Keliamieji metai. Ugninės Žiurkės metai. Prezidentu ką tik perrinktas Klintonas; viskas pasibaigs ašaromis. Kabulas pasidavė Talibanui. Pasibaigė Sarajevo apgultis. Čarlzas neseniai išsiskyrė su Diana.
Padangėje švystelėjo Heilio–Bopo kometa. Lapkritį pasklido gandas, kad kometos uodegoje pastebėtas Saturną primenantis objektas. Tais metais ryškiausios žvaigždės buvo klonuota avis Doli ir šachmatų kompiuteris „Deep Blue“. Rasta įrodymų, kad Marse esama gyvybės. Spėta, kad į Saturną panašus objektas Heilio–Bopo kometos uodegoje – ufonautų laivas. 1997-ųjų gegužę 39 žmonės nusižudė, tikėdamiesi šitaip į jį pakliūsią.
Tokiame kontekste aš atrodau visiškai normali. 1996-aisiais man buvo 22-eji, stūmiau penktus metus Kalifornijos universitete Deivise, tebebuvau bakalaurantė, o gal jau magistrantė – pakopų, reikalavimų, mokslinių laipsnių subtilybės manęs nuoširdžiai nedomino, tad ir mokslų baigimas nė iš tolo nesišvietė. Tėtis mėgo pabrėžti, kad mano išsilavinimas veikiau platus nei gilus. Jis dažnai tai kartodavo.
Bet aš nemačiau prasmės skubėti. Neturėjau jokių ypatingų ambicijų, nebent būti plačiai pripažinta arba slapta įtakinga – neapsisprendžiau, kas arčiau širdies. Didelio skirtumo ir nebuvo, nes joks magistro laipsnis negalėjo užtikrinti nei vieno, nei kito.
Mano tėvus, kurie vis dar mane išlaikė, tokia situacija vedė iš proto. Tais metais mano mamą kone viskas vedė iš proto. Jai tai buvo kažkas nauja – stiprinamosios teisėto susierzinimo dozės. Net atjaunėjo. Kažkada čia pareiškė nebenorinti būti vertėja ir tarpininke tarp manęs ir tėčio; nuo to laiko mudu bemaž nesikalbėjome. Nepamenu, kad mane tai būtų jaudinę. Mano tėtis pats buvo universiteto profesorius ir pedantas iki kaulų smegenų. Kiekvienoje jo frazėje slypėjo pamokymas – it kauliukas vyšnioje. Dar ir šiandien sokratiškasis metodas man sukelia norą kam nors įkąsti.
Tais metais ruduo prasidėjo staiga, lyg būtų įėjęs pro pravertas duris. Vieną rytą, kai myniau dviračiu į paskaitas, virš galvos praskrido gausus berniklių pulkas. Aš jų nemačiau, nes apskritai neką teįžiūrėjau, tiktai girdėjau daugiabalsį gagenimą. Virš laukų tvyrojo meldų rūkas, o aš myniau per jį lyg per debesį. Meldų rūkas tai ne šiaip sau rūkas – jis nepraskysta, nedreifuoja, tik kybo nekintamas ir tirštas. Turbūt retas rizikuotų lėkti per nepermatomą pasaulį, bet aš turiu – bent vaikystėje turėjau – ypatingą polinkį į apgailėtinas nesėkmes ir kvailas avarijas, tad stengiausi tuo bent jau mėgautis.
Jaučiausi prisigėrusi drėgno oro, pati šiek tiek migruojanti, šiek tiek laukinė. Tai reiškė, kad galiu mažumėlę paflirtuoti bibliotekoje, jei tik rasiu, su kuo būtų verta, o gal užsisvajosiu per paskaitas. Anuomet dažnai jaučiausi laukinė; tas jausmas man patiko, tik jis niekur nevedė.
Per pietų pertrauką valgykloje kažką užsisakiau – greičiausiai karštą sumuštinį su sūriu, tarkime, kad tai buvo sumuštinis. Turėjau įprotį susikrauti knygas ant kėdės šalia savęs, kad išdygus įdomiam pašnekovui galėčiau jas skubiai patraukti, o neįdomius atbaidyčiau. Buvau dvidešimt dvejų, taigi mano supratimas apie įdomumą buvo žaliausias, koks tik gali būti, o ir pati sau toli gražu neatrodžiau įdomi.
Prie gretimo stalo sėdėjo porelė: merginos tonas palaipsniui pakilo iki tiek, kad nebegalėjau nekreipti dėmesio.
– Tai sakai, tau trūksta erdvės? – šaukė ji. Vilkėjo trumpus mėlynus marškinėlius ir segėjo grandinėlę su stikliniu žuvies formos pakabuku. Ant nugaros driko ilgi tamsūs plaukai, supinti į palaidą kasą. Mergina atsistojo ir vienu rankos judesiu nušlavė nuo stalo indus. Turėjo gražius bicepsus; pamenu, ir aš užsimaniau tokių rankų.
Indai nukrito ant žemės ir sudužo; kečupas ir kola išsipylė ir sumišo su šukėmis. Fone tikriausiai skambėjo muzika, nes šiais laikais fone visada skamba muzika, visą mūsų gyvenimą lydi garso takelis (ir dažnai pernelyg ironiškas, kad būtų atsitiktinis; o ką, ne?), bet aš jos, tiesą pasakius, neprisimenu. Galbūt tvyrojo vien palaiminga tyla, pertraukiama riebalų spragėjimo gruzdintuvėje.
– Na kaip, patinka? Ir nedrįsk manęs tildyti. Štai, padariau tau daugiau erdvės.
Mergina pastūmė ir stalą, šis pasviro ant šono ir nuvirto.
– Dabar geriau? – Ji pakėlė balsą. – Ar galėtumėte visi išeiti, kad mano vaikinas turėtų daugiau erdvės? Jam reikia žiauriai daug erdvės.
Ir ji sviedė savo kėdę į kečupo ir indų makalynę. Vėl pasklido duženos, pakvipo kava.
Visi sėdėjome sustingę – pakėlę prie lūpų šakutes, įmerkę į sriubą šaukštus, lyg kūnai, rasti po Vezuvijaus išsiveržimo.
– Nedaryk to, mieloji, – tarstelėjo vaikinas, bet ji darė, ir jis daugiau nebekartojo.
Mergina prišoko prie kito stalo, ant kurio buvo paliktas padėklas su nešvariais indais. Ji metodiškai sudaužė viską, ką galėjo sudaužyti, ir išmėtė viską, ką galėjo išmėtyti. Druskinė nuriedėjo grindimis ir sustojo man prie kojų.
Kažkoks jaunuolis pakilo iš vietos ir šiek tiek užsikirsdamas pasiūlė jai susidėti nervus į konservus. Mergina paleido šaukštą, ir tas skambiai atsimušė jam į kaktą.
– Žinosi, kaip būti šiknių pusėje, – atrėžė ji. Jos nervai toli gražu nebuvo konservuoti.
Išpūtęs akis jaunuolis vėl atsisėdo.
– Man viskas gerai, – patikino mus visus, nors balse pasigirdo abejonė. O tada – nuostaba. – Eina šikt! Mane užpuolė.
– Šito šūdo man jau per daug, – pasakė merginos draugas. Jis buvo aukštas, siauro veido, vilkėjo plačius džinsus ir ilgą paltą. Nosis – aštri kaip peilis. – Pirmyn, draskykis, psichuota kale. Tik grąžink buto raktus.
Mergina paleido dar vieną kėdę, ši praskriejo per metrą nuo mano galvos – sakau su geranoriška paklaida, nes atrodė kur kas arčiau, – pataikė į mano stalą ir jį apvertė. Čiupau lėkštę ir stiklinę. Knygos su trenksmu nukrito ant žemės.
– Ateik ir pasiimk, – atrėžė ji vaikinui.
Man tai pasirodė juokinga, tarsi virėjas kviestų vaišintis iš krūvos duženų, ir aš susijuokiau, konvulsyviai krektelėjau it antis – visi į mane sužiuro. Tada nustojau juoktis, nes juoktis nebuvo iš ko, ir visi vėl nusisuko. Pro stiklines sienas mačiau, kad keli kieme vaikštinėję žmonės pastebėjo sujudimą ir sustojo paspoksoti. Pietauti traukusi trijulė stabtelėjo tarpduryje.
– Nemanyk, kad juos paliksiu. – Vaikinas žengė kelis žingsnius merginos link. Ši sugriebė saują kečupu išterliotų cukraus kubelių ir sviedė į jį. – Man jau gana, – tarė jis. – Tarp mūsų viskas baigta. Sukrausiu tavo mantą laiptinėje ir pakeisiu spyną.
Vaikinui nusisukus mergina paleido į jį stiklinę – pataikė į ausį. Jis kluptelėjo, susvirduliavo ir viena ranka pačiupinėjęs ausį apžiūrėjo pirštus, ar nebėga kraujas.
– Tu man skolinga už dujas, – pridūrė jis neatsigręždamas. – Atsiųsk paštu.
Ir išėjo. Durims užsivėrus akimirką stojo tyla. Tuomet mergina atsigręžė į mus.
– Ko čia žiopsot, nevykėliai?
Ji pakėlė nuo žemės vieną kėdę, ir man pasidarė įdomu, ar padės ją į vietą, ar numes. Manau, ji ir pati negalėjo apsispręsti.
Pasirodė universiteto miestelio policininkas. Įtariai mane nužvelgė, laikydamas ranką ant pistoleto dėklo. Mane! Stovinčią prie apversto stalo ir kėdės, tebelaikančią nekaltą stiklinę pieno ir lėkštę su pusiau apgraužtu sumuštiniu.
– Padėk juos, mieloji, – tarė jis. – Ir trumpam prisėsk.
Kur padėti? Kur prisėsti? Viskas aplinkui buvo nusiaubta, išskyrus mane pačią.
– Galime apie tai pasikalbėti. Papasakok man, kas vyksta. Kol kas tau niekas negresia.
– Ne šita, – paprotino jį už prekystalio stovėjusi moteriškė. Stambi ir sena – keturiasdešimties, o gal ir vyresnė, – su apgamu virš lūpos ir akių kampučiuose subėgusiu apvadu. „Visi jūs čia elgiatės taip, tarsi ši vieta jums priklausytų, – sykį pareiškė ji man, kai grąžinau į virtuvę mėsainį, kad labiau paskrudintų. – Bet jūs tik svečiai. Jums ir į galvą neateina, kad tai aš čia pasilieku.“
– Ta ilgšė, – paaiškino ji policininkui. Ir parodė pirštu, bet jis nekreipė į ją jokio dėmesio, nes buvo visiškai susitelkęs į mane, stebėjo mano judesius.
– Nurimk, – švelniai ir draugiškai pakartojo jis. – Kol kas tau niekas negresia.
Jis žengė į priekį, aplenkdamas merginą su kasa ir kėde. Už jo pečių mačiau jos akis.
– Kai reikia policininko, tai ir su žiburiu nerasi, – pasakė ji man. Ir nusišypsojo – jos šypsena buvo graži. Dantys balti ir dideli. – Nebus nedorėliams ramybės. – Ji iškėlė kėdę sau virš galvos. – Lieki be sriubos.
Ir sviedė kėdę atokiau nuo manęs ir policininko, durų link. Kėdė nusileido atlošu į žemę.
Kai policininkas nusigręžė pažiūrėti, aš paleidau iš rankų lėkštę ir šakutę. Garbės žodis, neketinau to daryti. Mano kairės rankos pirštai staiga ėmė ir atsigniaužė. Triukšmas vėl sugrąžino policininko dėmesį į mane.
Tebelaikiau puspilnę stiklinę pieno. Kilstelėjau ją, tarsi siūlydama tostą.
– Nedaryk to, – pasakė jis, šįsyk visai nedraugiškai. – Aš čia ne žaisti atėjau. Po velnių, nebandyk mano kantrybės.
Ir tada aš paleidau stiklinę ant grindų. Ji sudužo, pienas aptaškė vieną mano batą ir subėgo į kojinę. Ne tai, kad būčiau tiesiog paleidus. Trenkiau iš visų jėgų.
Du
Po keturiasdešimties minučių mudvi su psichuota kale susispaudusios it silkės skardinėje tupėjome Jolo apygardos policijos automobilyje, mat kriminalas išsipūtė iki tokio lygio, jog atlapaširdžiai universiteto miestelio policininkai patys nebepajėgė susidoroti. Maža to, mudvi buvome surakintos antrankiais, kurie įsirėžė į riešus skaudžiau, nei kada nors galėjau įsivaizduoti.
Areštas tai panai kaip reikiant pakėlė ūpą.
– Sakiau jam, kad čia ne žaidimas, – kone žodis žodin atkartojo ji tai, ką man pasakė policininkas, bet veikiau apgailestaudama, nei triumfuodama. – Labai džiaugiuosi, kad nusprendei sudalyvauti. Aš – Harlou Filding. Dramos katedra.
Kaip mane gyvą.
– Nepažįstu jokios Harlou, – atsakiau aš. Turėjau galvoje, nė vienos merginos, vardu Harlou. Vieną, pavarde Harlou, pažinojau.
– Pavadinta mamos garbei, kuri savo ruožtu pavadinta Džinos Harlou garbei. Todėl, kad Džina Harlou buvo graži ir protinga, o ne todėl, kad mamos tėvukas buvo senas gašlūnas. Kur jau ten. Tik ką ji gero nuveikė su tuo savo grožiu ir protu? Sakyk man, kokį pavyzdį galime iš jos imti?
Apie Džiną Harlou nenutuokiau ničnieko, išskyrus tai, kad ji turbūt vaidino filme Vėjo nublokšti, kurio nei buvau mačius, nei troškau pamatyti. Karas pasibaigė. Užteks apie jį.
– Aš – Rozmari Kuk.
– Rozmarinas – atminimams[2 - Citata iš Viljamo Šekspyro tragedijos Hamletas.], – tarė Harlou. – Nuostabu. Nepaprastai, nepaprastai malonu.
Ji pasikišo rankas po užpakaliu, o paskui po kojomis, kol surakinti riešai persisukę atsidūrė priekyje. Jei būčiau galėjusi padaryti tą patį, būtume galėjusios paspausti viena kitai ranką, kaip ji turbūt ir norėjo, bet man nepavyko.
Mus nuvežė į apygardos kalėjimą, kur šis manevras sukėlė tikrą sensaciją. Būrys policininkų susirinko pažiūrėti, kaip Harlou paslaugiai pritupia ir kelis sykius perlipa pirmyn ir atgal per surakintas savo rankas. Jų entuziazmą ji priėmė su nuginkluojančiu kuklumu.
– Mano labai ilgos rankos, – paaiškino ji. – Niekada nerandu tinkamo ilgio rankovių.
Mus areštavęs pareigūnas vadinosi Arnis Hedikas. Pareigūnui Hedikui nusiėmus kepurę, pasirodė, kad jo plaukai kaktoje išretėję taisyklingu puslankiu, tai teikė jo bruožams daugiau erdvės ir linksmumo. Jis nuėmė mums antrankius ir nuvedė įforminti. „Lyg būtume beformės“, – šnapštelėjo Harlou.
Iš visko sprendžiant, mano naujoji pažįstama čia jautėsi kaip žuvis vandeny. Ko nepasakytum apie mane. Laukinė ryto nuotaika seniausiai išgaravo, o jos vietoje spurdėjo kažkas kita – kažkas panašaus į širdgėlą ar namų ilgesį. Ką aš padariau? Kurių galų to reikėjo? Lubose it musės zvimbė fluorescencinės lempos, mesdamos mums visiems po akimis šešėlius, paversdamos mus nelaimingais, pažaliavusiais seniokais.
– Atleiskite, kiek visa tai užtruks? – pasidomėjau aš. Stengiausi pasirodyti kuo mandagesnė. Staiga supratau, kad praleisiu popietinę paskaitą. Europos viduramžių istoriją. Geležinės mergelės, belangės, deginimai ant laužo.
– Kiek reikės, tiek ir užtruks. – Dokumentus pildžiusi moteris pervėrė mane nuožmiu, tulžingu žvilgsniu. – Susisuksim greičiau, jei nekamuosi manęs klausimais.
Per vėlu. Kitu atsikvėpimu ji nusiuntė mane į kamerą, kad nesimaišyčiau po kojomis, kol ji pildys Harlou popierius.
– Nesirūpink, bose, – šūktelėjo man pavymui Harlou. – Netrukus prisijungsiu.
– Bose? – perklausė moteris.
Harlou gūžtelėjo pečiais.
– Bose. Šefe. Idėjine vade. – Ji išsišiepė spindinčia ledo valymo mašinos „Zamboni“ šypsena. – El Capitán.
Galbūt kada nors ir išauš diena, kai policininkai ir studentai nebebus įgimti priešai, bet kažin ar aš tos dienos sulauksiu. Mane privertė nusisegti laikrodį ir diržą, nusiauti batus ir basą nuvedė į narvą su grotomis ir lipniomis grindimis. Mano daiktus susirinkusi moteris buvo pikta kaip kažin kas. Ore maišėsi alaus, valgyklinės lazanijos, purškalo nuo vabzdžių ir myžalų tvaikas.
Grotos kilo iki pat kameros lubų. Dėl visa ko patikrinau; kaip mergina, laipioju visai neprastai. Dar daugiau fluorescencinių lempų, dar garsesnis zyzimas, o viena dargi žybsėjo: kamera tai pritemdavo, tai nušvisdavo, tarsi pagreitintai pralėktų ištisa diena. Labas rytas, labas vakaras, labas rytas, labas vakaras. Su batais būtų buvę smagiau.
Kamera jau buvo apgyventa dviejų moterų. Viena jų tupėjo ant vienintelio pliko čiužinio. Buvo jauna ir trapi, juoda ir girta.
– Man reikia gydytojo, – pasiskundė ji man. – Pakėlusi parodė alkūnę; iš siauros įpjovos lėtai sunkėsi kraujas, mirgančioje šviesoje jo spalva keitėsi iš raudonos į violetinę. Staiga ji taip suspigo, kad iš netikėtumo krūptelėjau. – Man reikia pagalbos! Kodėl man niekas nepadeda?
Niekas, įskaitant mane, nesureagavo, ir mergina daugiau nepratarė nė žodžio.
Antroji kameros kaimynė buvo vidutinio amžiaus baltoji, nervinga ir liesa it skiedra. Jos plaukai buvo pašviesinti ir sušiaušti, vilkėjo rausvai oranžinį kostiumėlį, kuris šioje situacijoje atrodė keistai puošnus. Nelaimėlė ką tik įvažiavo į policijos automobilį, maža to, prieš savaitę ją sučiupo parduotuvėje gvelbiančią tortilijas su pomidorų padažu – vaišės buvo skirtos futbolo vakarėliui, kuris turėjo vykti jos namuose sekmadienio popietę.
– Prasti reikalai, – tarė ji man. – Rimtai, visiška nesėkmė.
Galų gale buvau įforminta. Sunku pasakyti, kiek valandų praėjo, laikrodžio neturėjau, bet seniai buvau praradusi bet kokią viltį. Harlou kabinete tebešlifavo savo pareiškimą, muistydamasi supamajame krėsle ir trepsėdama koja. Jai buvo pateikti kaltinimai dėl nuosavybės niokojimo ir viešosios tvarkos ardymo. „Niekiniai kaltinimai“, – nusišaipė ji. Harlou neėmė jų į galvą; taigi nevertėjo imti ir man. Ji paskambino savo draugužiui, vaikinui iš valgyklos. Tas tuojau pat prisistatė, ir ji išrūko, pareigūnams nespėjus sutvarkyti mano popierių.
Įsitikinau, kad vaikiną turėti naudinga. Ir nebe pirmą kartą.
Man buvo pateikti tokie patys kaltinimai, bet su vienu svarbiu papildymu – buvau apkaltinta pareigūno užpuolimu, o šitokių kaltinimų jau nepavadinsi niekiniais.
Tikinau save, kad nepadariau absoliučiai nieko bloga, tik atsidūriau netinkamoje vietoje netinkamu metu. Paskambinau tėvams, nes kam daugiau galėjau skambinti? Tikėjausi, kad kaip paprastai atsilieps mama, bet ji buvo išėjusi lošti bridžo. Tarp kortuotojų ji buvo pagarsėjusi sukčiuvienė, stebėjausi, kaip dar atsiranda žmonių, norinčių su ja lošti, bet kai kurie žmonės dėl bridžo padarys bet ką – veikia kaip narkotikas. Namo ji parsiras po valandos ar dviejų, sidabriniame rankinuke barškindama nedorai susigrobtą laimikį, linksmesnė nei paprastai. Iki tėvas praneš jai naujieną.
– Ką tu, po velnių, iškrėtei?
Tėvo balsas atrodė suirzęs, lyg būčiau sutrukdžiusi kažkokį svarbų užsiėmimą, bet nieko kito iš manęs ir negalėtum tikėtis.
– Nieko. Užpuoliau universiteto miestelio policininką.
Pajutau, kaip rūpesčiai slysta man nuo pečių it gyvatės išnara. Pokalbis su tėvu dažnai mane taip paveikdavo. Kuo labiau jis širsdavo, tuo labiau aš nurimdavau ir pralinksmėdavau, o tai, žinoma, jį dar labiau supykdydavo. Būkime sąžiningi – tai supykdytų bet ką.
– Kuo menkesnis skausmas, tuo garsesnis skundas, – burbtelėjo tėvas; štai kaip mikliai mano areštas davė peno pamokslui. – Visada maniau, kad iš kalėjimo paskambins tavo brolis, – pridūrė jis.
Netikėtas brolio paminėjimas privertė mane krūptelėti. Paprastai tėvas būdavo apdairesnis, juolab kalbėdamas telefonu, kurio, jo įsitikinimu, buvo klausoma.
Susilaikiau neatrėžusi, kad broliui kalėjime ir vieta, tikriausiai vieną dieną jis ten ir atsidurs, bet tikrai niekada nepaskambins.
Virš telefono ant sienos mėlynu tušinuku buvo įbrėžti trys žodžiai. Galvok iš anksto. Pamaniau, kad labai geras patarimas, tik gal kiek pavėluotas tam, kuris kalba šiuo telefonu. Būtų geras pavadinimas grožio salonui, dar pamaniau.
– Neįsivaizduoju, ką toliau daryti, – tarė tėvas. – Gausi pasiaiškinti.
– Tėte, man tai irgi pirmas kartas.
– Neturi jokios teisės meilintis.
Ir tada nei iš šio, nei iš to pravirkau – taip smarkiai, kad nebegalėjau šnekėti. Kelis sykius pabandžiau atsikvėpti ir ką nors pasakyti, bet neišlemenau nė žodžio.
Tėčio tonas pasikeitė.
– Matyt, kažkas tave pakurstė. Tu visada buvai linkusi sekti kitais. Ką gi, sėskis ir sėdėk, – tarė jis, tarsi būčiau turėjusi kitą pasirinkimą, – o aš pažiūrėsiu, ką galiu padaryti.
Po manęs ragelį perėmė blondinė. „Niekada neatspėsi, iš kur skambinu!“ – sušuko ji. Jos tonas buvo pakiliai džiugus, bet pasirodė, kad surinko klaidingą numerį.
Būdamas tas, kas ir buvo – profesionalas, įpratęs visada pasiekti savo, – tėvas įsigudrino prie telefono pakviesti mane areštavusį policininką. Pareigūnas Hedikas pats turėjo vaikų: kalbėdamas su mano tėvu jis išreiškė visą užuojautą, kokios šis jautėsi nusipelnęs. Netrukus jie vadino vienas kitą Vincu ir Arniu, kaltinimas užpuolimu buvo sumažintas iki trukdymo policijos pareigūnui atlikti savo pareigas, o galiausiai ir visai atmestas. Beliko turto naikinimas ir viešosios tvarkos ardymas. Paskui atkrito ir šie, mat valgyklos moteriškė su akių apvadais mane užstojo. Ji patikino, kad aš buvau nekalta prašalaitė ir tikrai neketinau sukulti tos stiklinės. „Mes visi buvome šokiruoti, – pasakė ji. – Tokią sceną iškėlė, jūs net neįsivaizduojate.“ Tačiau tuo metu aš jau buvau pasižadėjusi tėčiui per Padėkos dienos atostogas sugrįžti namo, kad mano nusižengimas per keturias betarpiško bendravimo dienas būtų deramai išnagrinėtas. Nemenka kaina už palietą pieną. Jau neskaičiuojant laiko, praleisto už grotų.
Trys
Sumanymas praleisti šventes postringaujant tokia potencialiai sprogstama tema kaip mano areštas buvo pramanas, ir mes visi tą žinojome, nepaisant išpešto pasižadėjimo. Mano tėvai ir toliau atkakliai apsimetinėjo, kad esame tvirta šeima, tokia, kurios nariai noriai išlieja vienas kitam širdį ir sunkią akimirką vienas į kitą atsiremia. Turint omeny, kad mano brolis ir sesuo buvo dingę be žinios, ši iliuzija buvo stulbinamai gaji; aš ja kone žavėjausi. Tačiau sau meluoti negalėjau. Mes niekada nebuvome tokia šeima.
Eilinis pavyzdys: seksas. Mano gimdytojai save laikė mokslo žmonėmis, neišsisukinėjančiais nuo rimtų gyvenimo klausimų, maža to – laikė save atvirai seksualaus septinto dešimtmečio vaikais. Ir vis dėlto praktiškai visko, ką tariuosi išmananti šia tema, išmokau iš televizijos programų apie gyvūnus ir laukinę gamtą, iš romanų, kurių autorius vargiai būtų galima laikyti ekspertais, ir atsitiktinių šaltakraujiškų eksperimentų, kurie iškėlė daugiau klausimų, nei davė atsakymų. Vieną dieną ant savo lovos radau dėžutę mažiausio dydžio tamponų ir skrajutę su nuobodžia technine informacija, kurios nutariau neskaityti. Niekas man nebuvo pasakojęs apie tamponus. Stebuklas, kad jų nesurūkiau.
Užaugau Blumingtone, Indianos valstijoje, kur 1996-aisiais tebegyveno mano tėvai, taigi sugrįžti visam savaitgaliui buvo ne juokas, ir man nepavyko sutilpti į keturias dienas, kaip buvau žadėjusi.
Pigios vietos trečiadieniui ir sekmadieniui buvo išpirktos, tad į Indianapolį atvykau ketvirtadienio rytą, o atgal išskridau šeštadienio vakarą.
Padėkos vakarienė buvo bemaž vienintelė proga pasimatyti su tėvu. Jis buvo gavęs Nacionalinio sveikatos instituto stipendiją ir laimingai atsidavęs įkvėpimui. Didžiąją mano viešnagės dalį tėvas praleido užsidaręs kabinete, ant asmeninės savo lentos keverzodamas tokias lygtis kaip antai _0’ = [0 0 1] ir P(S1n+1) = (P(S
)(1−e)q + P(S
)(1−s) + P(S
)cq. Jis praktiškai nevalgė. Abejoju, ar miegojo. Nesiskuto – o paprastai skusdavosi dukart per dieną, – tad apaugo vešlia barzda. Močiutė Dona sakydavo, kad jo ketvirtosios valandos šešėlis lygiai toks pat kaip Niksono, apsimesdama, kad tai komplimentas, nors žinojo, kad tėvą tai žvėriškai siutina. Jis pasirodydavo tik išgerti kavos ar išsinešti muselinės meškerės į kiemą. Mudvi su mama tuomet stovėdavome prie virtuvės lango, plaudamos ir šluostydamos indus, ir stebėdavome, kaip jis užmeta meškerę, kaip virš apšerkšnijusios pievutės žybteli muselė. Tai buvo jo mėgstama meditacijos forma, o galiniame kieme tam buvo per daug medžių. Kaimynai vis dar bandė apsiprasti su reginiu.
Šitaip įnikęs į darbą, tėvas nustodavo gerti, kuo mes tik džiaugėmės. Prieš keletą metų jam diagnozavo diabetą, todėl bet koks alkoholis buvo griežtai uždraustas. Taigi jis pradėjo gerti slapta. Mamai tekdavo nenuleisti nuo jo akių, ir aš kartais imdavau nuogąstauti, ar jų santuoka nevirto inspektoriaus Žavero ir Žano Valžano santykiais.
Šią Padėkos dieną išpuolė močiutės Donos eilė rengti šventinius pietus, į kuriuos ji pakvietė mus, dėdę Bobą, jo žmoną ir du jų vaikus, abu jaunesnius už mane. Per šventes paeiliui lankydavome tai vienus, tai kitus senelius, mat stengėmės būti sąžiningi: kodėl gi visas malonumas turėtų kliūti vienai giminės pusei? Močiutė Dona buvo mano mamos mama, močiutė Frederika – tėčio.
Močiutės Frederikos maistas būdavo šlapias ir kupinas angliavandenių. Pakakdavo kelių kąsnelių, kad pasisotintum, bet priruošta būdavo anaiptol ne keli kąsneliai. Močiutės namai buvo užversti pigiais azijietiškais niekniekiais – ištapytomis vėduoklėmis, nefrito statulėlėmis, lakuotomis kiniškomis lazdelėmis. Ji turėjo dvi vienodas lempas – su raudono šilko gaubtais ir ornamentuotais akmeniniais pagrindais, vaizduojančiais du senus išminčius. Tiedu seniai turėjo ilgas plonas barzdas ir tikrus žmogaus nagus, įstatytus į akmenines plaštakas, kad būtų kraupiau. Prieš keletą metų močiutė Frederika man prasitarė, kad trečiasis Rokenrolo šlovės muziejaus aukštas buvo nuostabiausia kada nors jos lankyta vieta. „Ten pabuvęs nori tapti geresniu žmogumi“, – prisipažino ji.
Močiutė Frederika buvo iš tų šeimininkių, kurios tiki, kad versti svečius sudoroti po antrą ir trečią porciją – gryniausias mandagumas. Tačiau mes daugiau prisirydavome pas močiutę Doną, kur mums niekas neliepdavo krautis į lėkštes maisto, kur pyragų plutos būdavo trapios, o keksiukai su apelsinais ir spanguolėmis – purūs it debesėliai; kur sidabrinėse žvakidėse degdavo sidabrinės žvakės, stalo viduryje stovėdavo vaza su rudeniniais lapais, ir viskas būdavo daroma su neginčijamu skoniu.
Močiutė Dona patiekė austrių troškinį ir paprašė mano tėvą patikslinti, kuo jis šiuo metu užsiima, mat buvo akivaizdu, kad jo mintys kažkur toli. Tokiu būdu močiutė išsakė papeikimą. Tėvas buvo vienintelis žmogus prie stalo, kuris to nesuprato arba apsimetė nesupratęs. Jis paaiškino, kad šiuo metu analizuoja Markovo grandinę apie vengimo sąlygojimą. Ir atsikrenkštė. Buvo nusiteikęs papasakoti plačiau.
Mes sujudome, bandydami užkirsti tam kelią. Ėmėme sukti ratus it žuvų guotas – įgudusiais, sinchroniškais yriais. Buvo gražu pažiūrėti. Pavlovas būtų mumis didžiavęsis. Pats tikriausias vengimo sąlygojimo, kad jį kur, šokis.
– Mama, norėčiau dar kalakuto, – tarė dėdė Bobas, lyg niekur nieko pereidamas prie savo tradicinio paburbėjimo, jog kalakutai veisiami dėl baltos, o ne raudonos mėsos. – Tie vargšai paukščiai vos paeina. Vargani išsigimėliai.
Šie žodžiai taipogi buvo skirti mano tėvui, mat kalakutų auginimo verslas dar kartą įrodė mokslo polinkį į kraštutinumus, tokius kaip klonavimas ar genų suplakimas į kokteilį, bandant sukurti naują gyvūną. Mano šeimoje priešiškumas pridengiamas kodais, apgaulingais manevrais ir kategorišku neigimu.
Manau, tą patį galima pasakyti apie daugelį šeimų.
Bobas demonstratyviai kibo į gabalą raudonos mėsos.
– Dėl tų savo milžiniškų, bedieviškų krūtinių jie vaikšto svirduliuodami.
Tuomet tėvas suskėlė šiurkštų pokštą. Tą patį pokštą (arba jo variacijas) jis suskeldavo kiekvieną kartą po Bobo įžangos, taigi – kas antri metai. Jei tas pokštas būtų sąmojingas, jį pacituočiau, deja. Tiktai pradėtumėte mano tėvą niekinti, o jį niekinti yra mano darbas, ne jūsų.
Stojusi tyla buvo kupina užuojautos mano motinai, kuri kažkada galėjo ištekėti už Vilo Barkerio, jei nebūtų pametusi galvos ir pasirinkusi mano tėvo – užkietėjusio rūkaliaus, paskutinio girtuoklio, meškeriotojo ir ateisto iš Indianapolio. Barkerių šeima senamiestyje laikė kanceliarinių prekių parduotuvę, o Vilas buvo nekilnojamojo turto advokatas, bet tai visai nesvarbu, palyginus su tuo, kas jis nebuvo. Svarbiausia – jis nebuvo psichologas, kaip mano tėvas.
Blumingtone gyvenančiam ir maždaug mano močiutės amžiaus sulaukusiam žmogui žodis psichologas asocijavosi tik su Kinziu[3 - Alfred Kinsey (1894–1956) – amerikiečių biologas, zoologas, vienas seksologijos pradininkų.] ir nešvankiais jo tyrimais arba Skineriu[4 - Buurhus Frederic Skinner (1904–1990) – amerikiečių psichologas bihevioristas. Žinomas dėl paties sukonstruotų operantinio sąlygojimo dėžių, kuriose apgyvendindavo tiriamus gyvūnus. Gimus dukrai, mokslininkas sukonstravo savotišką inkubatorių – vadinamąją kūdikio dėžę, kuri rėmėsi visiškai kitais principais nei sąlygojimo dėžės. Bet eiliniai žmonės tas dėžes painiojo ir Skinnerio metodais buvo viešai baisimasi.] ir absurdiškomis kūdikių dėžėmis. Psichologai nepalieka savo darbo už kabineto sienų. Jie nešasi jį namo. Jie eksperimentuoja prie pusryčių stalo, tyčiojasi iš savo namiškių, ir viskas vardan to, kad surastų atsakymus į klausimus, kurių padorūs žmonės apskritai neužduotų.
„Vilas Barkeris tavo motiną laikė dangiška būtybe“, – kartodavo man močiutė Dona, ir aš stebėdavausi: nejaugi ji nesusimąsto, kad iš anos visokeriopai naudingos santuokos aš nebūčiau atsiradusi? Kažin ar galimą mano negimimą močiutė Dona laikė programos klaida, ar pagrindine funkcija?
Dabar man atrodo, kad ji buvo iš tų moterų, kurios savo vaikus myli taip karštai, kad nebepajėgia mylėti nieko kito. Vaikaičiai jai buvo nepaprastai brangūs, bet tik todėl, kad jie buvo nepaprastai brangūs jos vaikams. Nepamanykite, aš jos nekritikuoju. Džiaugiuosi, kad mano mama augo apsupta šitokios meilės.
Triptofanas: kalakutienoje randama cheminė medžiaga, neva sukelianti mieguistumą ir lengvabūdiškumą. Viena iš daugybės minų Padėkos dienos šeimyninių pietų kraštovaizdyje.
Mina nr. 2: gerasis porcelianas. Būdama penkerių atsikandau močiutės Donos taurės – vien tam, kad patikrinčiau, ar tai įmanoma. Nuo tada pienas man patiekiamas plastikinėje stiklinėje su Ronaldo Makdonaldo atvaizdu (tiesa, kasmet jis matosi vis blankiau). 1996-aisiais buvau pakankamai suaugusi, kad gerčiau vyną, tačiau stiklinė buvo ta pati – lyg nesenstantis pokštas.
Nelabai ir pamenu, apie ką mes tais metais kalbėjomės. Bet užtikrintai galiu pateikti dalinį sąrašą dalykų, apie kuriuos nesikalbėjome:
Dingę šeimos nariai. Ko nebėr, to nebėr.
Klintono perrinkimas. Prieš porą metų mano tėvas sugadino visą šventę, paprieštaravęs dėdės Bobo tvirtinimui, esą Klintonas Arkanzase išprievartavo vieną, o greičiausiai ir kelias moteris. Dėdė Bobas visą pasaulį regi kreivame atrakcionų parko veidrodyje, ant kurio išlenkto stiklo dramatiškai užrašyta lūpdažiu: NEPASITIKĖK NIEKUO. „Daugiau jokios politikos!“ – sugriaudėjo močiutė Dona; šitaip buvo įvesta nauja taisyklė – dėl to, kad nesugebėjome sutartinai jai paprieštarauti, ir dar dėl to, kad kiekvienas rankoje laikėme po peilį.
Mano asmeninės problemos su teisėsauga, kurių nežinojo niekas kitas, tik motina su tėvu. Giminaičiai jau seniai laukė, kada susidirbsiu sau gyvenimą; nieko bloga, jei dar šiek tiek palauks. Sakyčiau, laukimas padėjo išlaikyti jiems kovinę formą.
Tragiški mano pusbrolio Piterio stojamųjų egzaminų rezultatai, apie kuriuos visi žinojome, bet apsimetėme nežinantys. 1996-aisiais Piteriui sukako aštuoniolika, bet jis jau gimė suaugęs – labiau suaugęs, nei aš kada nors būsiu. Jo motina, tetulė Vivi, šeimoje buvo tokia pati atskalūnė kaip ir mano tėvas – į mūsų klubą įstoti nelengva. Vivi pasižymėjo paslaptingais jauduliais, verksmais ir nerviniais priepuoliais, tad sulaukus dešimties Piteriui neretai po pamokų tekdavo paruošti pietus keturių asmenų šeimai iš to, ką rasdavo šaldytuve. Būdamas šešerių jis jau mokėjo pagaminti baltąjį padažą – šį faktą su akivaizdžia ir netaktiška potekste man dažnai prikišdavo kuris nors suaugėlis.
Negana to, per visą pasaulio istoriją Piteris, ko gero, buvo vienintelis violončelės konkursų laureatas, išrinktas gražiausiu mokyklos vaikinu. Jis buvo rudaplaukis, blyškiom strazdanėlėm it snaigėm nubarstytais skruostikauliais, o nuo nosies tiltelio vingiavo senas randas, užsibaigiantis pavojingai arti akies.
Piterį mylėjo visi. Mano tėtis mylėjo jį už tai, kad Piteris mėgo žvejoti, jiedu dažnai išmaudavo prie Lemono ežero terorizuoti ešerių. Mano mama jį mylėjo, nes jis mylėjo mano tėtį, kurio niekas kitas jos šeimoje nesugebėjo pamilti.
Aš jį mylėjau už tai, kaip jis elgėsi su savo seserimi. 1996-aisiais Dženisė buvo paniurusi keturiolikmetė spuogais nusėtu veidu, keistesnė už visus kartu sudėjus (kitaip tariant, keistuolė iš didžiosios K). Tačiau Piteris kas rytą nuveždavo ją į mokyklą ir kiekvieną popietę pasitikdavo po pamokų, jeigu neturėdavo repeticijų. Jai pajuokavus – jis nusijuokdavo. Jai nusiminus – išklausydavo. Per gimtadienį jis dovanodavo jai papuošalų ar kvepalų, o prireikus gindavo nuo tėvų ar bendraklasių. Piteris buvo toks mielas, kad buvo skaudu žiūrėti.
Jis kažką joje įžvelgė, o kas gi pažįsta tave geriau nei nuosavas brolis? Jeigu tavo brolis tave myli, sakyčiau, tai šį tą reiškia.
Prieš pat desertą Vivi paklausė tėvo, ką šis manąs apie standartizuotus testus. Tėvas neatsakė. Jis spoksojo į savo batatus, šakute vedžiodamas ratus ir baksnodamas, lyg rašytų ore.
– Vincai! – garsiai tarė mama. – Standartizuoti testai, – pasufleravo ji.
– Labai netikslu.
Kaip tik tokio atsakymo Vivi ir tikėjosi. Piterio pažymiai buvo kuo puikiausi. Jis taip uoliai ruošėsi. Jo egzaminų rezultatai – grynas nesusipratimas. Nuostabius močiutės Donos pietus vainikavo vienbalsio pasipiktinimo akimirka. Buvo patiektas pyragas – moliūgų, obuolių ir pekanų.
O tada mano tėtis viską sugadino.
– Rouzės rezultatai buvo labai geri, – pasakė jis, tarytum mes visi nebūtume apdairiai stengęsi apie juos nekalbėti, tarytum Piteris būtų troškęs išgirsti, kaip puikiai man sekėsi. Tėtis mandagiai užsikišo pyragą už vieno žando, kad netrukdytų kalbėti, ir žvelgdamas į mane išdidžiai nusišypsojo, o jo galvoje it šiukšlių kibirų dangčiai barškėjo Markovo vengimo grandinės. – Ji dvi dienas prakentėjo neatplėšusi voko, o kai atplėšė, pamatėme, kad sublizgėjo per visus egzaminus. Ypač per žodinį, – linktelėjimas mano pusėn, – savaime suprantama.
Dėdės Bobo šakutė tarkštelėjo į lėkštės kraštą.
– Viskas dėl to, kad vaikystėje ji buvo dažnai testuojama. – Mama kreipėsi tiesiai į Bobą. – Ji turi patirties su testais. Paprasčiausiai įgudo juos atlikti, ir tiek. – Tada atsisuko į mane, tarsi būčiau negirdėjusi paskutinių žodžių. – Mes labai tavimi didžiuojamės, mieloji.
– Tikėjomės didelių pasiekimų, – pridūrė mano tėvas.
– Tikimės! – Mamos šypsena nė nevirptelėjo; jos tonas buvo bauginančiai žvalus. – Tikimės didelių pasiekimų! – Ji paeiliui pažvelgė į mane, Piterį ir Dženisę: – Iš jūsų visų!
Teta Vivi prisidengė burną servetėle. Dėdė Bobas dėbsojo į natiurmortą ant sienos – blizgančių vaisių stirtas ir vieną raišą fazaną. Nemodifikuota krūtine – tokį, kaip Dievas sukūrė. Negyvą, bet juk tai irgi dieviškojo plano dalis.
– Pameni, – tęsė tėtis, – kaip vieną lietingą pertrauką jos bendraklasiai žaidė kartuves, ir, atėjus eilei, ji pasirinko žodį tviskantis? Septynmetė! Namo parėjo verkdama, nes mokytoja pasakė, kad ji sukčiavo ir tą žodį išgalvojo pati.
(Tėtis prisiminė ne visai tiksliai; jokia pradinių klasių mokytoja nebūtų taip pasakiusi. Iš tikrųjų mano mokytoja pasakė esanti tikra, jog aš nenorėjusi sukčiauti. Kilniaširdžiu tonu, maloningu veidu.)
– Aš prisimenu Rouzės pažymius, – Piteris švilptelėjo, išreikšdamas pasigėrėjimą. – Tuo metu dar nežinojau, koks tai įspūdingas pasiekimas. Testas man pasirodė sunkus.
Na, argi ne mielas? Tik neprisiriškite – šioje istorijoje jis nedalyvaus.
PENKTADIENĮ, PASKUTINĮ VIEŠNAGĖS VAKARĄ, į mano kambarį užėjo mama. Konspektavau skyrių apie viduramžių ekonomiką. Grynas kabukis – žiūrėkite, kokia aš stropuolė! Poilsiauja visi, išskyrus mane – kol dėmesio neišblaškė raudonasis kikilis už lango. Jis knebinėjo šakelę, bandydamas kažką nutverti, – tik niekaip nesupratau, ką. Kalifornijoje raudonų paukščių nėra, ir valstija dėl to tik skurdesnė.
Vos išgirdau už durų mamos žingsnius, mano pieštukas šoktelėjo. Merkantilizmas. Gildijų monopolijos. Tomo Moro „Utopija“.
– Ar žinojai, – pasiteiravau, – kad Utopijoje tebevyksta karas? Ir tebėra vergų?
Ji nežinojo.
Mama šiek tiek pasisklaidė po kambarį, pataisė lovos užtiesalą, pakilnojo ant komodos išdėliotus akmenėlius, daugiausia žeodas, atsivėrusias iki pat savo kristalinių branduolių it Faberžė kiaušiniai.
Tie akmenėliai mano. Surinkti vaikystėje besibastant po karjerus ir miškus, pačios perskelti plaktuku arba metant ant šaligatvio pro antro aukšto langą, tik šis namas – ne tas, kuriame užaugau, ir šis kambarys – ne mano kambarys. Nuo tada, kai gimiau, kraustėmės tris kartus, o šiame name tėvai įsikūrė jau man išvykus studijuoti. Pasak mamos, ją liūdino tušti kambariai senajame mūsų name. Jokių gręžiojimųsi į praeitį. Mūsų namai, kaip ir mūsų šeima, traukėsi: kiekvienas paskesnis būtų galėjęs sutilpti į ankstesnįjį namą.
Pirmas mūsų namas buvo užmiestyje – didelė sodyba su dvidešimčia akrų sedulų, žagrenių, rykštenių ir gebenių; su varlėmis, laumžirgiais ir viena laukine mėnulake kate. Paties namo neprisimenu taip gerai, kaip prisimenu daržinę, daržinę menu prasčiau nei upeliūkštį, o upeliūkštį – menkiau nei obelį, į kurią įsiropšdavo mano brolis ir sesuo, norėdami patekti į savo kambarius ar iš jų išsmukti. Aš nesiropšdavau, nes negalėjau pasiekti apatinės šakos, užtat būdama maždaug ketverių užlipau į antrą aukštą ir medžio kamienu nusliuogiau žemyn. Susilaužiau raktikaulį, apskritai galėjai užsimušti, pasakė tada mama, kas būtų buvę tiesa, jeigu būčiau nusiritusi nuo laiptų. Bet man beveik pavyko pasiekti pačią apačią, nors šito niekas kažkodėl nepaminėjo. „Ko pasimokei?“ – paklausė tėvas, ir aš tąsyk nežinojau, ką atsakyti, tačiau dabar, žvelgdama atgal, suprantu: mūsų pasiekimai niekada nebus tokie reikšmingi kaip klaidos.
Apytikriai tuo metu susigalvojau sau draugę. Atidaviau jai nenaudojamą savo vardo pusę – Merė, ir įvairius savo asmenybės bruožus, kurie man neatrodė būtini. Mudvi su Mere kartu praleidome daug laiko, kol vieną dieną aš susiruošiau eiti į darželį, ir mama pasakė, kad Merei ten negalima. Tai sukėlė nerimą. Pasijutau taip, lyg man pačiai nebūtų galima eiti į darželį, bent jau ne visai mano asmenybei.
Pasirodė, neklydau: svarbiausia kiekvieno darželinuko užduotis – išsiaiškinti, kuri jo asmenybės dalis pageidaujama, o kuri – ne. Darželyje, cituojant vieną pavyzdį iš daugelio, iš tavęs tikimasi, kad didesnę dienos dalį praleisi tylėdamas, netgi jei tai, ką nori pasakyti, visiems atrodo kur kas įdomiau už viską, ką sako auklėtoja.
– Merė galės pasilikti namie su manimi, – pasiūlė mama.
Tai sukėlė dar daugiau nerimo, o Merė netikėtai pasirodė besanti klastūnė. Mamai Merė nekėlė didelio susižavėjimo, ir ta antipatija buvo esminė Merės žavesio dalis. Staiga pamačiau, kad mamos nuomonė apie Merę taisosi, ir viskas gali pasibaigti tuo, kad Merė mamai pradės patikti labiau negu aš. Taigi, kol būdavau mokykloje, Merė miegodavo drenažo vamzdyje už namo, niekam nekeldama simpatijų, o vieną dieną tiesiog nebegrįžo namo ir, paisant šeimos tradicijos, apie ją daugiau nebuvo kalbama.
Iš sodybos išsikraustėme tą vasarą, kai man sukako penkeri. Ilgainiui miestas ją užgožė ir nuplovė kartu su plėtros banga, dabar toje vietoje – vien akligatviai ir nauji namai, jokių laukų, daržinių ar sodų. O mes persikraustėme į druskinės formos namelį netoli universiteto, tariamai tam, kad tėtis galėtų pėsčiomis eiti į darbą. Būtent tą namą aš ir įsivaizduoju mąstydama apie namus, nors brolis namais laikė ankstesnįjį; išsikraustant jis iškėlė isterišką sceną.
Druskinė turėjo statų stogą, ant kurio man buvo draudžiama lipti, mažą kiemelį ir stokojo laisvų kambarių. Mano miegamasis buvo mergaitiškai rožinis su languotomis užuolaidomis iš universalinės parduotuvės „Sears“, kol vieną dieną senelis Džo, mano tėvo tėvas, perdažė jį mėlynai – tuo metu buvau mokykloje ir manęs niekas neatsiklausė. Rožinės sienos – sapno nė vieno, melsvai nudažytos – parpi iki ryto, – paaiškino jis man, kai bandžiau protestuoti, matyt, klaidingai nutaręs, jog mane galima užčiaupti eilėraštuku.
O dabar buvome trečiajame name: visur akmeninės grindys, aukšti langai, sienose sumontuotas apšvietimas, spintelės stiklinėmis durimis – erdvu, taisyklinga, minimalistiška, jokių ryškių spalvų, vien kakavinė, smėlinė ir dramblio kaulo. Ir vis dar – praėjus trejiems metams po kraustymosi – keistai tuščia, tarytum niekas neketintų čia užsibūti.
Savo akmenėlius atpažinau, bet neatpažinau nei komodos, nei dygsniuoto pilko aksominio lovos užtiesalo, nei paveikslo ant sienos – mėlynos ir juodos makaliūzės, vaizduojančios lelijas ir gulbes, o gal jūržoles ir žuvis, o gal planetas ir kometas. Žeodos čia atrodė svetimos, ir aš spėliojau, ar tik nebus jos išdėliotos mano viešnagės proga, o man išvykus kaipmat sukrautos atgal į dėžę. Akimirką mane pagavo įtarimas, kad visa tai – įmantri apgaulė. Kai tik išvyksiu, tėvai sugrįš į savo tikrąjį namą, tą, kuriame man kambario nėra.
Mama atsisėdo ant lovos, ir aš pasidėjau pieštuką. Tikriausiai buvo koks įvadinis, „apšildantis“ pokalbis, bet aš jo nepamenu. Greičiausiai: „Tavo tėvui skaudu, kai su juo nekalbi. Manai, kad jis to nepastebi, bet tu klysti.“ Šventinė klasika – lygiai kaip Nuostabus gyvenimas, be kurio per šventes irgi retai apsieiname.
Galiausiai mama perėjo prie esmės.
– Mudu su tėčiu kalbėjomės apie senus mano dienoraščius. Svarstėme, ką su jais daryti. Aš vis dar manau, kad jie asmeniški, bet tėtis tikina, kad jų vieta – bibliotekoje. Galbūt reikėtų juos sudėti į rinkinį, kurį paviešinti bus galima tik praėjus 50 metų po mano mirties, nors esu girdėjusi, kad bibliotekos tokių dalykų nemėgsta. Bet galėtume padaryti išimtį šeimos nariams.
Buvau priblokšta. Mama beveik, nors ir ne visai, kalbėjo apie tai, ką mes absoliučiai, visais būdais stengėmės nutylėti. Apie praeitį. Atsakiau jai mechaniškai, garsiai besidaužančia širdimi.
– Mama, daryk su jais, ką tik nori. Tėčio nuomonė neturi reikšmės.
Ji metė į mane nelaimingą žvilgsnį.
– Brangioji, aš neklausiu tavo patarimo. Nusprendžiau atiduoti juos tau. Tavo tėtis, ko gero, teisus sakydamas, jog kuri nors biblioteka juos priimtų, bet manau, kad jis prisimena juos moksliškesnius, negu jie iš tikrųjų yra. Šiaip ar taip, spręsti tau. Galbūt tu jų nenori. Gal dar nesi pasirengusi. Elkis, kaip patinka, prisilankstyk iš jų popierinių kepurių. Pažadu niekada nekamantinėti.
Bandžiau jai atsakyti, bandžiau sugalvoti ką nors, kas pripažintų jos poelgio svarbą, bet neatskleistų temos. Netgi dabar, netgi žvelgiant iš daugelio metų perspektyvos, į galvą neateina joks tinkamas atsakymas. Tikiuosi, kad atsakiau jai ką nors malonaus, ką nors kilniaširdiško, nors vargu.
Pamenu, paskui į svečių kambarį užsuko ir tėvas, nešinas dovanėle – sparnuota fraze, kurią prieš keletą metų buvo radęs laimės sausainėlyje ir išsaugojęs piniginėje, nes, kaip jis teigė, ta frazė neabejotinai buvo skirta man. Nepamiršk, tu visada esi mūsų mintyse.
Būna akimirkų, kai praeitis ir atmintis apsitraukia migla, tarsi tai, kas iš tiesų įvyko, nėra taip reikšminga, kaip tai, kas turėjo įvykti. Migla staiga išsisklaido ir pasirodome mes: mano geri tėvai ir geri jų vaikai, dėkingi vaikai, kurie skambina vien tam, kad pasikalbėtų ir palinkėtų labos nakties su bučkiu, kurie laukia nesulaukia, kada šventėms parvažiuos namo. Suvokiu, kad tokioje šeimoje meilės nebūtina pelnyti ir neįmanoma prarasti. Vieną akimirką tokius mus ir regiu – visus mus. Atkurtus ir sutaisytus. Vėl susibūrusius draugėn. Tviskančius.
Keturi
Kad ir kokia buvau sujaudinta, niekas man neatrodė atgrasiau už mamos dienoraščius. Kokia prasmė nekalbėti apie praeitį, jeigu vis tiek laikai viską užsirašius ir žinai, kur tie puslapiai padėti?
Mamos dienoraščiai – jų buvo du – pasirodė esą dideli kaip eskizų bloknotai, tik storesni ir perrišti senu žaliu kalėdiniu kaspinu. Man teko iškraustyti lagaminą ir susidėti jį iš naujo, o tada atsisėdus ant viršaus užtraukti užtrauktuką.
Kažkuriuo metu, greičiausiai tada, kai Čikagoje persėdau į kitą lėktuvą, lagaminas pasipustė padus ir iškeliavo ieškoti nuotykių. Atvykusi į Sakramentą valandą prastovėjau prie bagažo karuselės, o dar vieną valandą prakalbėjau su krūva žmonių, pasižymėjusių švaria sąžine ir bjauriu požiūriu. Į Deivisą sugrįžau paskutiniu autobusu ir tuščiomis rankomis.
Jaučiausi kalta: dienoraščius turėjau vieną nepilną dieną, bet vis tiek sugebėjau pamesti. Jaučiausi laiminga, nes bent kartą oro linijų bendrovė savo nekompetenciją panaudojo doram tikslui, ir galbūt – pati būdama niekuo dėta, tik pernelyg pasitikėjusi aplinkinių sugebėjimu dirbti savo darbą, – tų bloknotų daugiau nebepamatysiu. Jaučiausi išlošusi, nes nebereikėjo graužti vadovėlių.
Užvis labiausiai jaučiausi pavargusi. Tik iškėlusi koją iš lifto išgirdau Džoanos Osborn „Vienas iš mūsų“ ir kuo labiau artėjau prie savo buto durų, tuo garsiau skambėjo muzika. Tai mane nustebino, nes tikėjausi, kad Todas (mano bendranuomininkas) negrįš iki sekmadienio, be to, žinojau, kad Todas yra vienintelis žmogus pasaulyje, kuriam nepatinka ši daina.
Vyliausi, kad jis neturės ūpo kalbėtis. Paskutinį sykį, kai buvo išvažiavęs aplankyti tėvo, jiedu išsamiai pasikalbėjo apie viską, kuo tikėjo, ko norėjo ir kas buvo. Visa tai pasirodė taip nuostabu, kad Todas prieš miegą nusileido į apačią pasakyti tėvui, koks artimas jam jaučiasi. Tarpduryje jis nugirdo tėvą kalbantis su naująja žmona. „Ojetus, – šaipėsi tėvas. – Na ir dundukas. Visą gyvenimą abejojau, ar jis tikrai mano.“ Jeigu Todas parvažiavo namo anksčiau, tai tikrai ne dėl menkniekio.
Atidariau duris ir ant savo sofos išvydau Harlou. Ji buvo įsisupusi į skraistę, kurią kadaise, kai sirgau tymais, man nunėrė močiutė Frederika, ir gurkšnojo mano dietinį limonadą. Ji pašoko pritildyti muzikos. Tamsūs plaukai buvo susukti į kuodą ir perverti pieštuku. Mačiau, jog kaip reikiant ją išgąsdinau.
SYKĮ PER TĖVŲ SUSIRINKIMĄ darželio auklėtoja pareiškė, kad man būdingas asmeninių ribų nepaisymas. Privalau nekaišioti rankų, kur nereikia, sakė ji. Pamenu savo nuoskaudą išgirdus tuos žodžius. Garbės žodis, aš nė nenutuokiau, kad kitų žmonių nevalia liesti; tiesą sakant, maniau, kad kaip tik atvirkščiai. Bet aš amžinai darydavau tokias klaidas.
Tai jūs man pasakykite, kas yra normali reakcija, kai pareini namo ir randi ten sėdintį vos pažįstamą žmogų. Buvau pavargusi ir nusitąsiusi. Taigi tik žiopsojau be žado it auksinė žuvelė.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/karen-joy-fowler-2/mes-visi-nesavame-kailyje/) на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
notes
1
Knygoje panaudotas Teodoro Četrausko vertimas iš: Francas Kafka, Procesas. Pilis. Novelės, Vilnius: Vaga, 1995. Čia ir kitur – vertėjos pastabos.
2
Citata iš Viljamo Šekspyro tragedijos Hamletas.
3
Alfred Kinsey (1894–1956) – amerikiečių biologas, zoologas, vienas seksologijos pradininkų.
4
Buurhus Frederic Skinner (1904–1990) – amerikiečių psichologas bihevioristas. Žinomas dėl paties sukonstruotų operantinio sąlygojimo dėžių, kuriose apgyvendindavo tiriamus gyvūnus. Gimus dukrai, mokslininkas sukonstravo savotišką inkubatorių – vadinamąją kūdikio dėžę, kuri rėmėsi visiškai kitais principais nei sąlygojimo dėžės. Bet eiliniai žmonės tas dėžes painiojo ir Skinnerio metodais buvo viešai baisimasi.