Ransė gyvenimas
Francois-René de Chateaubriand
Biografinis abato Ransė romanas tarsi praskleidžia užmaršties šydą ir pažeria daug senų laikų istorijų, susijusių su tikromis asmenybėmis. Čia veikia karaliai ir karalienės, kunigaikščiai ir hercogienės, žymūs filosofai ir rašytojai, politikai ir bažnyčios tėvai, jų vaikai ir pavainikiai, draugai ir priešai, žmonos ir meilužės. Autorius pamažu atskleidžia paslaptis ir parodo tikrąjį Prancūzijos visuomenės veidą.
Ranse
Šventojo Sulpicijaus bažnyčios kunigui, abatui Segenui, gimusiam 1748 metų rugpjūčio 8 dieną Karpantra vietovėje, mirusiam 1843 metų balandžio 19 dieną Paryžiuje, atminti.
Jo žemiausias ir nuolankiausias tarnas Šatobrijanas
PRATARMĖ
Per savo gyvenimą aš parašiau tiktai dvi dedikacijas: vieną – Napoleonui, kitą – abatui Segenui. Vienodai žaviuosi ir paprastu kunigu, kuris laimindavo ir mirštančias ant ešafoto aukas, ir pergales skynusiu vyru. Prieš daugiau nei dvidešimtį metų, kai eidavau aplankyti panelių d’Akosta (tai ponios de Šatobrijan pusseserės, tada jos buvo keturios, o dabar gyvos tik dvi), Pti Burbono gatvėje sutikdavau kunigą su paraitota sutana ir juoda itališka šlike ant galvos; ramstydamasis lazda ir murmėdamas poterius jis žygiuodavo į Sent Onorė priemiestį išklausyti ponios de Monbuasjė, pono de Malzerbo dukters, išpažinties. Aš jį ne vieną kartą mačiau netoli Šventojo Sulpicijaus bažnyčios; jis vos atsigindavo pulko elgetaujančių moterų, kurios tampydavo savo glėbiuose pasiskolintus vaikus. Netrukus artimiau susipažinau su šia vargšų auka ir aplankydavau jį namuose, Servandoni gatvės šešioliktame numeryje. Įeidavau į prastai grįstą kiemelį; durininkas vokietis nekreipdavo į mane dėmesio; laiptai su nuzulintomis pakopomis buvo kairėje pusėje, kiemo gilumoje; užlipdavau į trečią aukštą, pabelsdavau, man atidarydavo sena juodai vilkinti tarnaitė; ji mane įleisdavo į tuščią prieškambarį, kur tiktai geltonas katinas snausdavo ant kėdės. Iš jo aš patekdavau į kabinetą su kabančiu dideliu juodo medžio kryžiumi. Sėdintis prie ugnies ir nuo lankytojų širma atsitvėręs abatas Segenas mane atpažindavo iš balso; negalėdamas atsikelti, palaimindavo iš savo vietos ir pasiteiraudavo apie mano žmoną. Jis yra minėjęs, kad motina jam dažnai sakydavusi vaizdinga savo krašto kalba: „Atsiminkite, kad šykštumas niekada nepapuošia kunigo sutanos.“ Jo paties sutaną puošė skurdas. Jis turėjo tris brolius, taip pat kunigus, ir jie visi keturi drauge laikydavo mišias Šventosios Maurės parapijos bažnyčioje. Jie kartu nuvažiuodavo į Karpantra pasimelsti prie motinos kapo. Abatas Segenas atsisakė prisiekti naujajai valdžiai; kartą revoliucionierių persekiojamas jis lėkte perlėkė Liuksemburgo sodą ir pasislėpė pas poną de Žiusjė Sen Dominik d’Anfero gatvėje. 1815 metais aš paskutinį kartą vaikštinėjau po tuščią Liuksemburgo sodą su savo draugu ponu Idu de Neviliu. Liūdnai kalbėjosi dar revoliucijų gausmo nepamiršusios širdys.
Abatas Segenas slaptose vietose suburdavo persekiojamus krikščionis. Jo brolis abatas Antuanas buvo suimtas, uždarytas į kalėjimu paverstą Karmelitų vienuolyną ir rugsėjo antrą dieną nukirsdintas. Kai ši naujiena pasiekė Žaną Mari, jis užgiedojo „Te Deum“. Persirengęs jis eidavo iš priemiesčio į priemiestį, teikdamas pagalbą tikintiesiems. Jį dažnai lydėdavo pamaldžios ir pasišventusios moterys; ponia Šokė apsimesdavo jo dukterimi; jos pareiga buvo eiti sargybą ir perspėti nuodėmklausį. Kadangi buvo didelis ir stiprus, jis buvo paimtas į nacionalinę gvardiją. Jau kitą dieną jį kartu su keturiais vyrais pasiuntė apieškoti vieną namą Kasetės gatvėje. Dangus įkvėpė mintį, kokį vaidmenį jis turėjo atlikti. Jis garsiai pareikalavo įsileisti į vidų; prasidėjo krata. Prie vienos sienos abatas Segenas pastebėjo paveikslą, kuris slėpė tai, ko jis nenorėjo rasti. Priėjo arčiau, durtuvu pakėlė paveikslo kampą ir pamatė slaptas duris. Tuoj pat jis garsiai subarė savo bendrus dėl neveiklumo ir įsakė apžiūrėti kambarius kitapus to kabineto, kurį slėpė paveikslas. Mūsų armijai didvyriškai kaunantis mūšio lauke, tuo pat metu religija įkvėpdavo didvyriškumo moterims ir kunigams; dar niekada prancūzai nebuvo tokie nelaimingi ir tokie drąsūs. Vėliau abatas Segenas pamatęs, kokią naudą galima gauti iš nacionalinės gvardijos, visada buvo pasiruošęs veikti. Tai buvo kilnus melas, bet vis tiek jis žeidė abatą Segeną, nes tai – melas. Šitaip beatodairiškai pasiaukojusį abatą apimdavo niūrus sąstingis, kuris gąsdindavo jo draugus. Nuo tokių kančių jį išvadavo vėlesni istorijos pokyčiai. Nusikaltimas pavirto šlove, imperija pakeitė respubliką.
Taigi paklusęs savo dvasios tėvo nurodymui aš parašiau abato de Ransė gyvenimo istoriją. Abatas Segenas dažnai kalbėdavo apie šį darbą, bet aš iš širdies tam priešinausi. Vis dėlto skaičiau, studijavau; čia ir pateikiu savo skaitymų rezultatą – „Ransė gyvenimą“.
Tai ir viskas, ką norėjau pasakyti. 1797 metais Londone parašiau savo pirmąjį veikalą, o paskutinį – Paryžiuje, 1844 metais. Tarp šių dviejų datų įsiterpia ne mažiau kaip keturiasdešimt septyneri metai, triskart toji trukmė, kurią Tacitas vadina reikšminga žmogaus gyvenimo dalimi: „Quindecim annos, grande mortalis aevi spatium.“ Niekas manęs neskaitys, nebent kelios tolimos dukterėčios, įpratusios prie senojo dėdulės pasakų. Ėjo laikas; aš mačiau Liudviko XVI ir Bonaparto mirtį; vėlesni metai – tikra menkystė. Ką gi aš veikiu šiame pasaulyje? Nebedera gyventi, kuomet savo išretėjusiais plaukais nebegali nusišluostyti iš akių byrančių ašarų. Kadaise marginau popierių kartu su savo dukromis Atala, Blanka ir Kimodocėja, prabėgusios jaunystės chimeromis. Paskutiniame Puseno kūrinyje, tvano paveiksle, matyti neryžtingi potėpiai: tos senatvinės kliaudos tik papuošia didelio dailininko šedevrą; bet man nebus atleista, aš nesu Pusenas, aš negyvenu Tibro pakrantėse ir saulė man nepalanki. Kadaise galėjau įsivaizduoti Amelijos istoriją, dabar tesugebu aprašyti Ransė gyvenimą; bėgant metams kitas angelas ėmėsi mane globoti.
PIRMOJI KNYGA
Manoma, kad išsamiausią Ransė gyvenimo istoriją parašė garbusis vienuolis ir Trapistų vienuolyno prioras Pjeras Le Nenas, didžiojo Tijemono brolis ir beveik toks pat mokytas, kaip ir jis. Abato reformatoriaus gyvenimo aprašymą jis pradeda šitaip:
„Dvasiškasis tėvas garbusis Armanas Žanas Le Butijė de Ransė, žymus ir pamaldus trapistų Dievo Motinos vienuolyno abatas, viena nuostabiausių Cistersų ordino asmenybių, tobulas atgailautojas, puikus visų krikščioniškų ir vienuoliškų dorybių pavyzdys, didžiojo šventojo Bernardo vertas sūnus ir ištikimas sekėjas, kurio gyvenimą mes su Dievo pagalba imamės aprašyti, gimė Paryžiuje 1626 metų sausio 6 dieną, vienoje seniausių ir garsiausių karalystės šeimų. Nėra nė vieno, kuris nežinotų, kad ši šeima Bažnyčiai davė monsinjorą Viktorą Le Butijė – Bulonės vyskupą, dabartinį Tūro arkivyskupą, pirmąjį pono Orleano kunigaikščio kapelioną; taip pat ypatingo pamaldumo kunigą, Ero vyskupą Sebastjaną Le Butijė; valstybei ji davė Ponso ir Folinji poną Klodą Le Butijė, kuris iš pradžių buvo Paryžiaus teismo tarėjas, vėliau – valstybės sekretorius, o po kelerių metų – finansų superintendentas ir didysis karaliaus iždininkas. Šventumas to asmens, kurio gyvenimą mes pasakojame, suteikė dar daugiau garbės šiai iš Bretanės kilusiai ir su šios provincijos kunigaikščiais susigiminiavusiai šeimai.
Jo tėvas Deni Le Butijė, Ransė ponas, buvo advokatas, Finansų rūmų pirmininkas ir karalienės Marijos de Mediči sekretorius. Jis vedė Šarlotę Žoli, kuri jam pagimdė aštuonis vaikus: penkias dukteris, kurios beveik visos tapo vienuolėmis, ir tris sūnus. Pirmasis Deni Fransua Le Butijė buvo Paryžiaus Dievo Motinos katedros kanauninkas, antrasis – mūsų garbingasis abatas; trečiasis yra ševaljė de Ransė, kuris Marselyje tarnavo Jo Didenybei kaip uosto kapitonas ir karinis laivyno vadas.
Mūsų abatas pirmiausia buvo pakrikštytas savo tėvų namuose be įprastinių Bažnyčios ceremonijų, todėl jos buvo pakartotos 1627 metų gegužės 30 dieną Šventojo Kosmo ir Šventojo Damijono parapijos bažnyčioje. Didysis kardinolas de Rišeljė buvo jo krikštatėvis ir jam davė Armano Žano vardą; jo krikštamotė buvo Mari de Fursi, finansų superintendento markizo d’Efja žmona.“
Šitaip pradeda tėvas Le Nenas. Būsimasis trapistų reformatorius įžengė į pasaulį tarp savo globėjo de Rišeljė ir savo draugo Bosiuė. Mūsų kunigas turėjo būti didis, kad nebūtų jų abiejų užgožtas.
Vyresnysis Ransė brolis, Dievo Motinos katedros kanauninkas Deni Fransua nuo pat gimimo buvo paskirtas trapistų abatu; po Deni mirties Armanas liko vyriausiu sūnumi; jis paveldėjo brolio vienuolyną, nes tais laikais buvo piktnaudžiaujama bažnytines beneficijas paverčiant paveldimu giminės turtu. Tėvai nesipriešino vyriausiu palikusio sūnaus, priimto į Maltos ordiną, bažnytinei karjerai.
Sūnaus galimybių paakintas Ransė tėvas pasamdė tris mokytojus: pirmasis jį mokė graikų kalbos, antrasis – lotynų, trečiasis ugdė jo dorovę; tokia auklėjimo sistema susiklostė dar Montenio laikais. Tuo metu teismo tarnautojai buvo labai išsilavinę, apie tai liudija Paskjė ir teismo pirmininkas Kuzenas. Vos išaugęs iš vaiko amžiaus, Armanas jau komentavo graikų ir romėnų poetus. Atsilaisvinus vienai beneficijai, kardinolo de Rišeljė krikštasūnis buvo įtrauktas į kandidatų sąrašus; kai kurie kunigai buvo tuo nepatenkinti; tėvas Kosenas, jėzuitas ir karaliaus nuodėmklausys, liepė pakviesti vaikiškais drabužiais vilkintį abatą. Kosenas po ranka turėjo Homero tomelį ir jį padavė Ransė; mažasis mokslininkas nepasiruošęs ėmė aiškinti teksto ištrauką. Jėzuitas pagalvojo, kad vaikas galėjo šalia matyti lotynišką tekstą; jis paėmė mokinio pirštines ir jomis uždengė vertimą. Mokinys ir toliau vertė iš graikų kalbos. Tėvas Kosenas sušuko: „Habes lynceos oculos!“[1 - „Turi lūšies akis!“ (Čia ir toliau vertėjos pastabos ir paaiškinimai.)] Tada pabučiavo berniuką ir nebesipriešino dvaro malonei.
Būdamas dvylikos (1638 metais) Ransė išleido Anakreonto eilių knygą su savo paaiškinimais. Tai, ką žinome apie Somezą[2 - Claude’as Saumaise’as (1588–1653), prancūzų filologas ir eruditas, studijavo teisę, teologiją, mediciną ir istoriją, mokėjo lotynų, graikų, arabų, hebrajų ir persų kalbas.] ir nepaprastus vaikus, įrodo, kad tokie ankstyvi gabumai yra visiškai įmanomi. Ransė, būdamas šešiasdešimt aštuonerių metų, viename laiške abatui Nikezui prisipažino esąs komentaro autorius.
Graikiški Anakreonto eilėraščiai buvo išleisti pritarus kardinolui de Rišeljė; Šardonas de la Rošetas išvertė dedikaciją. Būtų galima ją parašyti stilingesnę, bet ne teisingesnę. Įdomu skaityti, kaip tas, kuriam vėliau buvo lemta paniekinti pasaulį, kreipiasi į tą, kuris tik ir svajojo pasaulį užkariauti; ambicija būdinga visiems; ji valdo menkas sielas, bet pati yra pavaldi didžiosioms.
Dedikacija pradedama šiais žodžiais:
„Didžiajam Armanui Žanui, kardinolui de Rišeljė – abatas Armanas Žanas Le Butijė. Sveikinimai ir didžios gerovės linkėjimai. Anksti pajutęs gilų dėkingumą ir taip toliau. Graikų kalba yra ir Šventojo Rašto kalba, ir taip toliau. Aš jos mokiausi taip pat rūpestingai kaip ir lotynų kalbos, ir taip toliau. Ištikimas Jūsų Eminencijos tarnas…“
Tai vienas iš nemirtingų Rišeljė prieštaringumų: priimti Anakreonto komentuotojo Ransė ir jo penitentu tapusio Kornelio panegirikas; pastarasis savo „Horacijų“ paskyrė „Sido“ persekiotojui.
Anakreonto eilėraščių knygoje Ransė komentarai pateikiami po kiekvienos odės; veikalo pradžioje išspausdinti jaunajam vertėjui skirti pagyrimai nė iš tolo nepranašauja šventojo. Koležuose iš kartos į kartą sklandė tam tikras vaikystės mitas. Viename iš tų pagyrimų sueiliuota taip: „Tėjo[3 - Tėjas – senovės miestas Mažojoje Azijoje, Anakreonto tėvynė.] dainiau, kam skiri savo linkėjimus? Ar tu linksti į Batilą, į Bakchą ar į Kiterietę? Ar tau patinka jaunų mergelių šokiai? Štai Armanas de Ransė, kuris pranašesnis už Batilą ir jaunas mergeles. Jeigu tu gausi Armaną, gyvenk sau laimingas.“
Keista šventojo paraiška. Atsimenu, kaip vienas mūsų mokytojas klasėje aiškino Vergilijaus eklogę apie Aleksidą: Aleksidas buvęs neklusnus mokinys, kuris nenorėdavęs klausyti savo gerojo auklėtojo žodžių. Naivus krikščioniškas padorumas!
Vėliau Ransė sudegino jam likusį Anakreonto eilėraščių tiražą, tačiau keli egzemplioriai dar randami karaliaus rūmų bib-liotekoje. Vienas nežinomas keliautojas (dabar jau nustatyta, kad tai buvo abatas Nikezas), apsilankęs Trapistų vienuolyne Ransė dar esant gyvam, pasakoja apie savo pokalbį su abatu. Abatas jam pasakęs, „kad savo bibliotekoje buvo pasilikęs vieną Anakreonto eilių tomelį, bet atidavęs tą egzempliorių ponui Pelisonui ne dėl to, kad tai gera knyga, bet kad visiškai švari ir puikiai įrišta; kad per dvejus pirmuosius savo pasitraukimo iš pasaulio metus, dar netapęs vienuoliu, jis norėjęs skaityti poeziją, bet tai jį tik sugrąžinę prie senųjų minčių, ir kad poetų knygose slypi subtilūs, gėlių žiedais pridengti nuodai, kurie yra labai pavojingi, ir kad pagaliau jis visa tai metęs“.
1692 metų balandžio 6 dieną jis parašė abatui Nikezui: „Mano sudarytuose Anakreonto komentaruose nėra nieko įdomaus; argi būdamas dvylikos metų gali pasakyti ką nors, kas būtų reikšminga! Aš mėgau literatūrą, man patiko tai, ką dariau, štai ir viskas.“
Rišeljė globojamo ir karalienės motinos mylimo Ransė gyvenimo pradžia buvo daug žadanti. Marija de Mediči buvo jam meili tarsi močiutė, sodindavo jį ant kelių, apkabindavo, bučiuodavo; kartą ji pasakė Ransė tėvui: „Kodėl neatvedėte mano sūnaus? Aš noriu kuo greičiau jį pamatyti!“ Būtų buvę galima tokį meilumą priimti kaip didžiausio palankumo išraišką, bet meilumą rodė Henriko IV našlė ir Karolio I uošvė. Mokinuko gerovei nieko netrūko: jis buvo Paryžiaus Dievo Motinos katedros kanauninkas, trapistų abatas, naudojosi Bulonės prie Šamboro, Notr Dam diu Val, Bovė Šventojo Simforijono vienuolynų duodamu pelnu, už Anakreonto eilių leidimą iš Rišeljė gautomis malonėmis: jis tapo Puatu Šventojo Klementino vienuolyno prioru, Anžė bažnyčios archidiakonu ir Tūro kanauninku.
Maždaug tuo metu jaunojo Butijė laukė išbandymas, kadangi Rišeljė susipyko su Marija de Mediči: būtų buvę geriau, jei karalienė italė būtų toliau prižiūrėjusi Liuksemburgo rūmų ir Arkėjo akveduko statybą, dailinusi pačios ant medžio išraižytą autoportretą. Butijė tėvas, priklausęs nuo Marijos malonės, siekė priversti Ransė nustoti matytis su krikštatėviu; Ransė liko ištikimas kardinolui ir paslapčia lankė jį iki pat mirties. Paprastai šitaip rašoma jo biografijose, bet chronologija tai paneigia; kai Marija de Mediči pasitraukė į Nyderlandus, Ransė buvo tik treji ar ketveri metai.
Rišeljė mirė aštuonioliktaisiais savo tarnystės metais – 1642 metų gruodžio 4 dieną. Šis amžius gavo deramą jo didžio genijaus dalį. „Tėvas Žozefas“, „Marijona de Lorm“, „Didžioji pastoralė“ – tai silpnybės, pamirštos anksčiau negu tas, su kurio vardu jos siejamos.
Onos Austrės regentystės ir Mazarinio valdymo metais Ransė tęsė savo mokslus. Filosofijos ir teologijos studijos buvo apvainikuotos sėkme, kuri labai sudomino to meto visuomenę: jis dedikavo savo disertaciją Liudviko XIV motinai. Kartą, spaudžiamas savo profesoriaus, kuris rėmėsi viena baigiamąja Aristotelio išvada, jis atsakė, kad buvo skaitęs Aristotelį tik graikiškai, ir jeigu jam malonėtų duoti tekstą, jis pabandytų jį paaiškinti. Kaip Ransė ir manė, profesorius nemokėjo graikų kalbos. Tada abatas atmintinai pacitavo originalą ir parodė skirtumą, skyrusį šį tekstą nuo jo lotyniškos versijos.
Ransė teko laimė studijų metais susipažinti su žmogumi, su kuriuo užteko pasirodyti kartu, kad pagarsėtumei. Tai Bosiuė. Ransė karjeros pradžia buvo karaliaus dvaras, o pabaiga – pasitraukimas iš pasaulio; Bosiuė pradėjo pasitraukimu, o baigė karaliaus dvaru; vienas buvo didis savo atgaila, kitas – savo genijumi. Baigdamas licenciatą, Bosiuė užėmė tik antrą vietą, Ransė – pirmą, šią sėkmę priskyrė jo kilmei; Ransė tuo nesididžiavo, o Bosiuė dėl to visai nesijautė pažemintas.
Ransė sėkmingai pamokslavo įvairiose bažnyčiose. Jis užliedavo žodžių srautu; toks buvo ir kiek vėliau veiklą pradėjusio Burdalu stilius, bet Ransė labiau suvirpindavo širdis ir kalbėdavo ne taip greitai.
1648 metais atsivėrė frondos praraja, į kurią įpuolė Prancūzija, siekdama šturmu atgauti savo laisvę. Krauju aptaškyta bakchanalija apvertė vaidmenis aukštyn kojomis; moterys pavirto karvedėmis; Orleano kunigaikštis laiškus adresuodavo „ponioms grafienėms, brigadų generolėms, kovojančioms prieš Mazarinį mano dukters armijoje“.
Patarėjas Bruselis buvo didis vyras; nereikšmingą personažą Kondė kardinolas laikė uždaręs Venseno kalėjime; į Sen Deni pasitraukęs koadjutorius laukė Paryžiaus puolimo, kad, anot jo, ponia de Sevinjė „pakliūtų jam į rankas“. Kaimynas žudė kaimyną, ir buvo guodžiamasi eilėmis: „Štai tie gvazdikai, kuriuos garsus karys…“
Mazarinis ir Tiurenas buvo įsimylėję, vienas – karalienę, kitas – ponią de Longvil; tuo pat metu Kromvelis nukirsdino Karolį I, o Henriko IV duktė Luvre drebėjo nuo šalčio. Kasdien pasirodydavo nauji laikraščiai, „Le Kurjė fransė“ ir „Le Kurjė ekstravagan“ nuolat spausdino burleskiškas eiles; retkarčiais tarp tų tuščių plepalų buvo galima užtikti tokias eilutes:
„Jaunasis Tankredas de Roanas pirmasis Eliziejaus laukuose paskleidė žinią apie žiaurų karą, Mazarinio sukeltą Prancūzijoje. Valtininkas Charonas, savo laiveliu nuplukdęs anapus jaunąjį karį, jam parodė nuostabias lankas, kuriose pramogavo karaliai ir herojai; jis pavedė vienai jauniausių ir puikiausių Lemčių jį palydėti ligi to nepaprasto rojaus vartų, kur dėl savo jaunumo buvo sutiktas su ašaromis.“
Toliau jūs perskaitysite apie kunigaikštį Pasninką, kuris kartu su žmona, infante Abstinencija, Pelenų dienos padedamas užima Gavėnios tvirtovę.
Trapistų reformatorius visa tai skaitė. Jis galėjo lankytis kaip savas tuose bendraminčių rateliuose, kurie pradėjo rastis dar iki frondos ir išnyko kartu su ja; iš tiesų, būtent čia jis susipažino su ponia de Monbazon. Ratelių pobūdis įvairus; pirmutinis ir visų žymiausias rinkdavosi Rambujė rūmuose. Pažvelkime į jį atidžiau. Geriau suprasime, kokia buvo Ransė pradžia, kai žinosime, kaip toli jis buvo nuklydęs.
Markizo de Pizanio ir Romos didikės ponios Saveli duktė ponia de Rambujė turėjo itališko kraujo, kaip daugelis šeimų Medičių valdymo laikais. Ji išmokė Paryžių statyti didelius rūmus, kurių eskizus buvo nubrėžusi dar Renesanso epocha. Kai karalienė motina pradėjo statyti Liuksemburgo rūmus, ji savo architektams nurodė išstudijuoti Pizanių rūmus, vėliau tapusius Rambujė rūmais ir iškilusius plote, kurį šiandien užima Šartro gatvė priešais mažuosius Filibero Delormo rūmus; antroji Luvro galerija buvo pastatyta jau mūsų laikais. Rambujė rūmai buvo elegantiškiausių dvariškių ir žymiausių rašytojų susitikimo vieta. Čia moterims globojant prasidėjo visuomenės sluoksnių maišymasis, ir susiliejus luomams susiformavo mūsų senosios tėvynės intelektinė lygybė, nepakartojami papročiai. Proto subtilumas susijungė su elgesio dailumu; čia mokėta gražiai gyventi ir sklandžiai kalbėti.
Bet skonis ir papročiai trykšta ne iš vieno šaltinio. Dabartyje pasitaiko praeities likučių; reikia atvirai pripažinti akivaizdžius socialinių epochų trūkumus. Būta keistų bandymų apkaltinti Moljerą perdėta kritika; tačiau jis pasakė tą patį, kas rašoma memuaruose; Gi Pateno laiškai taip pat liudija, kad didysis komikas neperžengė ribos vaizduodamas gydytojus.
Rambujė rūmuose entuziastingai sutiktas neapolietis Marinis, įdiegęs sąmojingų žodelių pomėgį, galiausiai sugadino mūsų skonį. Marija de Mediči mokėjo Mariniui dviejų tūkstančių ekiu pensiją. Net pats Kornelis buvo susižavėjęs ta svetima naujove, bet jo genijus atsilaikė: nusimetęs itališką kepuraitę, jis stovėjo plika galva, iškilusia aukščiau už visus.
Nuo pat pirmųjų šlovės valandų Rambujė rūmuose paplito pikti pokštai, kurie mano jaunystės laikais atkampiose provincijose dar nebuvo pamiršti. Pavyzdžiui, susiaurinti drabužiai, norint rytą įtikinti de Gišą, kad per naktį jis pastorėjo; Žiuli nykštuku perrengtas Godo sulaužė šiaudinę ietį į d’Andiji krūtinę ir už tai sulaukė antausio. Tokie buvo Rambujė rūmai. Kai Kornelis ten perskaitė „Polijektą“, jam pareiškė, kad šioji tragedija scenai netinkama. Vuatiuras buvo įgaliotas paliepti Pjerui įsikišti savo šedevrą į kišenę. Vis dėlto galinga normanų kiltis Anglijai davė Šekspyrą, o Prancūzijai – Kornelį.
Rambujė rūmai netoleravo medvilninių kepuraičių. Markizui de Montozjė buvo leista tokias dėvėti tik dėl jo dorybių. Dieną moterys vaikščiodavo pasiremdamos lazda, kaip XIV amžiaus pilėnės, nosinaites puošdavo nėriniais; jaunas šviesiaplaukes visi vadindavo liūtėmis. Nieko nauja po saule.
Per vieną savo surengtą šventę ponia de Rambujė nusivedė gausią draugiją prie dideliais medžiais apaugusių uolų. Nimfomis apsitaisiusios panelė de Rambujė ir kitos jos rūmų panelės buvo pats maloniausias reginys. Žiuli d’Anžen pasirodė su Dianos lanku ir šukuosena, buvo tokia nuostabi, kad savo balsu pranoko lakštingalą, o Monleri bokštas stiebėsi ligi debesų, kad pažvelgtų į jos gražias akis.
Rūmuose buvo kabinetas, apstatytas aukso ir sidabro gijomis puoštu mėlynu aksomu apmuštais baldais, vadinamas mėlynuoju kambariu. Čia dvelkė malonūs kvapai, čia buvo kuriamos eilės Arženo karalienei Zirfėjai, reziduojančiai Artenisės rūmuose: tai Katrinos vardo anagrama, kurią sudarė Katriną de Rambujė įsimylėjęs Rakanas. Ji rašė Vanso vyskupui: „Jūs visada esate laukiamas svečias Zirfėjos ložėje, kurią prilaiko skaidraus marmuro kolonos; karalienė Zirfėja savo ložę įrengė viršutiniame atmosferos sluoksnyje. Čia visuomet giedras dangus, čia debesys netemdo nei vaizdo, nei minčių, ir iš jos man buvo labai patogu stebėti žemiško angelo suklupimą.“ 1610–1620 metais publikuotas d’Urfė romanas „Astrėja“ buvo be galo mėgstamas Rambujė rūmuose. Per šį romaną paplito ilgų meilės tiradų mada, matyt, būtina, norint pagerinti XVI amžiaus meilės papročius. Brolio žmoną Dianą de Šatomoran įsimylėjęs d’Urfė ją vedė, kai tik buvo nutraukta pirmoji jos santuoka, ir miegojo jos lovoje kartu su dideliais šunimis.
Visa ši panelės de Skiuderi apibendrinta ir „Meilės karalystės“ žemėlapyje kartografuota meilės sistema prapuolė frondoje – toje dar bręstančio Liudviko XIV amžiaus paikystėje. Vuatiuras buvo kone pirmasis buržua, prasismelkęs į aukštąją visuomenę; yra išlikę jo Žiuli d’Anžen rašytų laiškų. Jis, iš prigimties savimyla, taikėsi pabučiuoti Žiuli ranką ir buvo tuojau pat jos atstumtas; didysis Kondė negalėjo jo pakęsti; kad ir kas ką sakytų, jis neaprašė nei Granados, nei Alhambros. Paskui iškilo Vožla, Menažas, Gombo, Malerbas, Rakanas, Balzakas, Šaplenas, Kotenas, Benseradas, Sent Evremonas, Kornelis, La Fontenas, Flešjė, Bosiuė. Kardinolai de Lavaletas ir de Rišeljė lankėsi Rambujė rūmuose, kurie vis dėlto nepakluso Liudviko XIII mokytojo autoritetui. Viena po kitos pasirodė moterys: markizė de Sablė, Šarlotė de Monmoransi ir panelė de Skiuderi – ne tokia jauna ir ne tokia paprasta, kaip ponia de Skiuderi; galiausiai šį sąrašą užbaigia dar visai jaunutė ponia de Sevinjė.
Panelė de Skiuderi buvo didžiausia amžiaus romanistė, jos reputacija buvo pasakiška. Ji garbino aukštąjį stilių ir tuo pat metu jį gadino, skaitytojai galiausiai nusisuko nuo „Klelijos“[4 - „Klelija“ – dešimties tomų panelės de Scudéry romanas.] ir pamėgo „Andromachę“[5 - „Andromachė“ – Jeano Racine’o tragedija.]. Mums nėra ko gailėtis šios epochos. Ponia Sand pranoksta visas tas moteris, lėmusias Prancūzijos šlovę. „Lelijos“ autorės plunksna prikėlė meną. Tikrai, gyvenimo tiesos iškraipymas jau priėjo galą, bet ponia Sand atvėrė savo talento gelmes, ir krintanti rasa atgaivino Mirusią jūrą. Leiskime jai kaupti šlovės atsargas tam metui, kai ištiks malonumų stoka. Jaunystė užburia ir suvilioja moteris; vėliau jos savo lyrą papildo rimta ir graudžia styga, kuria išreiškia tikėjimą ir skausmą. Senatvė yra nakties keleivė: žemės takai nuo jos paslėpti, senatvė žvelgia į dangų.
Markizas de Montozjė, dėl religinių skirtumų daugelį metų negalėjęs vesti Žiuli d’Anžen, savo santuoka suardė pirmąją Rambujė rūmų draugiją. Apvytusi „Žiuli girlianda“ pasiekė mūsų dienas; jos „Žibuoklė“ dar skleidžia silpną kvapą. Praėjus penkiasdešimčiai metų, ponia de Montozjė leido sau pasakyti: „Tą pavasarį, kai aš gimdžiau.“
Kai turi papasakoti daugybę įvykių ir savo pasakojimą užbaigti veikėjų mirtimi, toji gyvenimo įvairovė atveda prie rimtų išvadų. Markizė de Rambujė mirė 1665 metais, sulaukusi aštuoniasdešimt dvejų. Jau senokai ji buvo pasitraukusi į užmarštį, nebent tik skaičiavo dienas, tai niekam nėra smagus užsiėmimas. Ji sau sukūrė tokią epitafiją:
Praeivi, jeigu tu nori suskaičiuoti visas jos nelaimes,
Tau tereikia išvardyti jos gyvenimo įvykius.
Tokia yra laimingais vadinamų įvykių paslaptis.
Ponia de Montozjė mirė šešiasdešimt ketverių, 1671 metų balandžio 13 dieną. Marijai Teresei Austrei laukiantis ji buvo paskirta karaliaus vaikų guvernante, paskui, pasitraukus hercogienei de Navaj, – karalienės palydos dama. Ją savo elgesiu išgąsdino ponas de Montespanas, tas Alkmenės vyras Moljero komedijoje[6 - Komediją „Amfitrionas“ Molière’as sukūrė 1668 metais.], išniręs prieš jos akis tamsiame skersgatvyje ir tarsi jai grasinęs. Žiuli d’Anžen krimtosi dėl savo perdėto santūrumo. Suvokdama pareigas, kurias jai uždeda vyro pavardė, ji įsivaizdavo girdinti tariamus žodžius prie Montozjė kapo: „Šis kapas atsivers, šis miręs kūnas atgis ir manęs paklaus: „Kodėl tu man pamelavai, tu, kuri niekuomet niekam nemeluoji?“ Ponia de Montozjė pasitraukė iš aukštuomenės, gyveno dar trejus metus, paskui mirė; mažai kas išgirdo, kaip užsitrenkė jos karsto dangtis.
Deja, viena iš gražiausių Rambujė rūmuose suspindusių asmenybių užsidarė Grinjane – savo nemirtingumo ištakose. Ponia de Sevinjė neturėjo jokių iliuzijų dėl savo jaunatvės, priešingai nei ponia de Montozjė. Sevinjė dukteriai rašė: „Aš jaučiu bėgantį laiką ir podraug atnešantį baisiąją senatvę.“ Ji rašė ir vaikaičiams: „Štai ir jūs, Rošė, mūsų mažame kaimelyje.“ Čia ilgai gyveno pati ponia de Sevinjė. Likus ketveriems metams iki Ransė mirties, 1696 metų kovo 29 dieną Grinjane rašytame laiške minimas jaunasis Blanšforas, „nuvytęs tarsi audros palaužtas žiedas“. Tai vienas paskutinių epistolininkės laiškų, virš kapo padvelkęs vėjo skundas. Ji sakė: „Aš verta pakliūti į didelį pintą krepšį, kur jūs sukraunate visus tuos, kurie jus myli, bet bijau, kad šiems jūs neturite nė vieno krepšio.“ Tokie krepšiai labai lengvučiai, jie sveria ne daugiau kaip sapnai. Apima švelnus liūdesys matant, kur link krypo paskutinės ponios de Sevinjė mintys. Nežinia, kokie buvo jos lemtingieji žodžiai; būtų gera turėti priešmirtinių žodžių, kuriuos ištarė žymūs žmonės, rinkinį; tai būtų paslaptingojo sfinksų krašto šnabždesiai, kuriais Egipte palydima iš pasaulio šurmulio į dykumą.
Romoje gyvenusi tremtinė ir ponios de Rambujė bičiulė ponia Deziursen, sulaukusi senatvės, nebedrįso sugrįžti. Sen Simonas rašė: „Jai, tebesvajojančiai apie aukštuomenę ir apie tai, kokia ji buvo, bet jau nebėra, buvo malonu patirti, kaip visų užmiršta ponia de Mentenon užbaigė savo dienas Sen Sire.“
Vis dėlto neseniai hercogas de Noajis puikiai restauravo Sen Sirą. Sen Simonas, mums pasakodamas, kad poniai Deziursen turėjo būti savaip malonu baigti savo dienas tarp griuvėsių, greičiausiai malonumu laikė visų didžiausią sielvartą – gyvenimą. Laimingas žmogus, mirštantis savo gimimo akimirką! Užgęsta ant jo lopšį apglėbusių moterų rankų, kurių šypsena yra visas pasaulis.
Iš šios draugijos liekanų susiformavo daugybė kitų, kurios išsaugojo Rambujė rūmų ydas, bet ne gerąsias savybes. Ransė sukiojosi tose draugijose; jos nepaveikė jo proto, bet iškreipė įpročius; panašiai kaip kardinolas de Recas, Ransė kovėsi keliose dvikovose, jeigu tikėtume rašiniais, kuriais iš tiesų nereikėtų pasitikėti.
Albrė ir Rišeljė rūmai buvo du didieji pirmojo šaltinio atsišakojimai, iš kurio atsirado Longvilių ir ponios de Lafajet rūmai, vėliau – de La Rošfuko sodai, kuriuos gerai išsilaikiusius dar esu regėjęs mažojoje Marė gatvėje. Klestėjo salonai; Paryžius buvo pasidalijęs į kvartalus, vadinamus nuostabiais vardais: juos galima rasti „Preciozių žodyne“. Sen Žermeno kvartalas vadinosi mažaisiais Atėnais, Ruajalio aikštė – Dorėnų, Marė – Skolijų kvartalu, sala su Dievo Motinos katedra – Delo sala. Visos XVII amžiaus pradžios asmenybės pakeitė vardus: apie tai rašoma Bualo prakalboje, skirtoje „romano herojams“. Ponia d’Aragonė pavirto princese Filoksena, ponia d’Aligr – Telamira, ponas Sarazenas – Poliandru, Konraras – Teodamu, Sent Enjanas – Artabanu, Godo – Sidono burtininku.
Kiek toliau, Marė kvartale, susibūrė dar viena draugija, pasivadinusi tuo pat vardu, kurios nariai kartais lankydavosi Rambujė rūmuose. Ten karaliavo didysis Kondė, užeidavo ir Moljeras; čia sutikdavai de La Rošfuko, Longvilį, d’Estrė, Lašatrą. Kondė buvo pamiršęs savo pirmuosius bendražygius, „mažuosius mokytojus“, ir Arno d’Andiji jo nebemokė jodinėti. Moljeras, šnekučiuodamas su salonuose besilankančia Ninona, sukūrė veidmainio paveikslą – būsimąjį Tartiufą.
Atrodo, kad mano paminėtoji Ninona vis dėlto nepažinojo Ransė. Ji buvo bedievė, savo dvasia – filosofė ir kurtizanė, dėl to XVIII amžius jai buvo toks palankus. Buvo daug kalbėta apie panelės de Lanklo skrupulingumą, kai ji grąžino jai patikėtus pinigus; tai įrodo, kad ji – ne vagilė. Savo nepatiklumą ji dangstė sąmojumi: matyt, jo turėjo pakankamai, nes ponios de Lasiuz, de Kastelno, de Lafertė, de Siuli, de Fjesk, de Lafajet mielai ją priimdavo. Ponia de Mentenon, kuri tuo metu dar vadinosi ponia Skaron, buvo jai labai artima, vėliau norėjo ją pasikviesti į Sen Sirą. Grafienė Sendvič siekė jos draugystės; karalienė Kristina ją vadino „žymiąja“ Ninona ir kvietėsi į Romą. Por Ruajalis siekė ją atversti į tikėjimą. „Jūs žinote, – pasakė ji Fonteneliui, – kiek naudos aš gavau iš savo kūno; galėčiau dar brangiau parduoti sielą.“ Ponia de Sevinjė atskleidė savo sūnaus meilės nuotykius ir išbarė jį už tai, kad Ninonai perdavė aktorės Šanmelė laiškus: juk ir blogai elgiantis negalima pamiršti garbės. Ninonai neužteko vienos pergalės Šantalių šeimoje, ji užkariavo net tris kartas.
Ninonos svečiai buvo dalijami į kelias kategorijas – „kankinius“, „favoritus“ ir tuos, kurie tikėjosi laimingo fortūnos posūkio. Nesavanaudiškoji Ninona buvo jautri savo gerbėjų dosnumui. Ji gyveno Turnelio gatvės namuose, kuriuos dar ir šiandien galima pamatyti; kurį laiką gyveno ir netoli nuo Sen Žermen de Prė kvartalo. Kartą, per 1651 metų gavėnią, pro Ninonos langą kažkas išmetė kaulą; tas kaulas pataikė į kunigą. Šis kunigas pradėjo kalbėti, kad tuose namuose buvo nužudyti du žmonės ir ten buvo valgoma mėsa. Ninona paprašė Kandalą ir Mortemarą užtarti ją prieš teisėją, kurio jurisdikcijai priklausė dalis Sen Žermeno; tuo šis reikalas ir pasibaigė.
Ninona tvirtino, kad turtuolis Furo buvo nesveikas; ji buvo pastebėjusi jo galvoje furunkulą. Vilarso, kuris sekė Ninoną per langą, apimtas pavydo puolė bėgti pas ją; manydamas, kad dedasi skrybėlę, jis įsibedė į galvą sidabrinį ąsotį su snapu ir buvo daug vargo, kol jį ištraukė. Vilarso susirgus, Ninona nusikirpo ir jam nusiuntė savo plaukus. Vilarso buvo jos sūnaus tėvas. Savo kilmės nežinojęs sūnus įsimylėjo motiną ir nusižudė: tai įtartina istorija. Ninona išvarė iš draugijos girtuoklį Šapelį; šis prisiekė, kad visą mėnesį kasvakar eis gulti girtas ir sukurs dainušką apie Ninoną.
Sent Evremono atsiminimuose įdėti aštuoni panelės de Lanklo jam į tremtį parašyti laiškai; uždraudus palaidoti tėvynėje, jo kūnas ilsisi Vestminsterio mauzoliejuje. Sent Evremonas žvelgė į Paryžių iš kitos pusės, iš Londono; jo draugiją iš tiesų sudarė ševaljė de Gramonas, prancūzu laikomas škotas Hamiltonas, neskaitant gražiųjų italių Mazarini, kurias jis buvo įsimylėjęs. Ninonos laiškai pasižymi subtiliu stiliumi ir skoniu.
„Aš netikiu, – rašo ji Sent Evremonui, – aš netikiu, kad Dulsinėja labiau už mane džiaugtųsi, prisimindama savo riterį. Jūsų laiškas mane rado tokią, kaip visada, ir „liūdnas veidas“ nė truputėlio nepakenkė jausmams. Esu sujaudinta jų stiprybės ir pastovumo. Išsaugokite tuos jausmus gėdai visų tų, kurie išdrįsta apie juos spręsti. Aš, kaip ir jūs, manau, kad raukšlės yra išminties ženklai. Iš tiesų žaviuosi, kad šitos išorės dorybės jūsų nė kiek neliūdina; aš stengiuosi elgtis taip pat. Vienas jūsų draugas, provincijos valdytojas, iš tokių puošmenų susikūrė savo gerovę. Pasenti – didžiausias pono de Tiureno gyvenimo troškimas.“
Ar ponia de Sevinjė būtų dar gražiau atsiliepusi apie savo „išorės dorybes“? Ninona rašė Sent Evremonui: „Palikuonys vertai garbstys mūsų ilgą gyvenimą ir tvarią draugystę. Kartais man nusibosta visą laiką veikti tą patį ir aš imu pritarti tam šveicarui, kuris dėl šios priežasties įšoko į upę. Dažnai draugai mane dėl to nepiktai bara ir tvirtina, kad gyventi gera, kai gyveni ramiai ir esi sveiko proto. Kūno galių pokyčiai žadina kitokias mintis; verčiau kūno jėgos pranoktų proto pajėgumą, bet viskas veltui, nieko negali pakeisti.“
Ką tik buvo paminėtas de Tiurenas. O štai čia – La Fontenas: „Aš sužinojau, kad jūs norėtumėte pasikviesti La Fonteną į Angliją; Paryžiui iš jo – jokios naudos, jo galva gerokai nusilpo. Toks yra poetų likimas, Tasas ir Lukrecijus tai patyrė. Aš abejoju, ar La Fontenas yra ragavęs meilės gėrimo; jis jo negėrė nė su viena savo pažinota moterimi.“
Taip visas Liudviko XIV amžius praslenka už permatomo šydo, laikomo naujosios Koso salos[7 - Kalbama apie salą Egėjo jūroje, pagarsėjusią šilko gamyba; Chateaubriand’as ją mini veikale „Kelionė iš Paryžiaus į Jeruzalę“.] gyventojos ranka.
Liko nežinoma tikroji Ninonos korespondentą ištikusios nemalonės ir Liudviko XIV griežtumo priežastis. Sen Simono cituojamas politinio pobūdžio laiškas negalėtų būti, nepaisant karaliaus įtarumo (savaime suprantamo po visų neramumų jo mažametystės laikais), tikroji nemalonės priežastis; turėjo būti kokia nors slapta skriauda: Sent Evremonas buvo susijęs su Fukė, o šis prieidavo prie ponios de Lavaljer laiškų. Sent Evremono atsakymai panelei de Lanklo skamba maloniai, bet dirbtinai. Užsienyje buvo galima aptikti tų nuo Prancūzijos atitrūkusių nuoskilų, kurios sudarydavo nedidelius savarankiškus kūnus, besisukančius atskirai nuo savosios planetos. Beveik tikra, kad Sent Evremonas yra tėvo Kanė ir maršalo d’Okenkuro „Pasikalbėjimo“ autorius.
Grotoje trykštantis skaidrus upokšni,
Samanomis ir gėlėmis apkaišytas,
Nuolat žadink mano mintį
Savo čiurlenančia vilnimi.
Šoljė svajonių akimirkomis taip pat kūrė eiles, galbūt jis galvojo apie Ninoną, kai rašė:
Dieve, kokia šįvakar graži Iridė!
Ji sako, kad jos širdis priklauso man,
Praleiskime su ja šią naktį,
Bet nepasikliaukime jos pažadais.
„Šventyklos Anakreontas“ – taip buvo vadinamas Šoljė, prisimenantis pasenusią panelę de Lanklo – sakė, kad net jos raukšlės alsavo meile; toji anų laikų draugija jau turėjo daugiau kaip aštuoniasdešimt metų. Ninonai pristatė ką tik baigusį koležą Volterą. Ji paliko jam du tūkstančius frankų knygoms įsigyti ir greičiausiai tokį karstą, koks Egipte būdavo nešiojamas apie puotos stalą. Iš Ninonos griaučių liko tik keli pabiri kaulai, kokius matome Romos kriptose. Liudviko XIV epocha viską padidino. Kas šiandien būtų Ninona?
Tuo metu, kai pasirodė Ninona, kilo nauja žvaigždė – ponia Skaron. Ji su vyru gyveno Mutono gatvėje. Kartą Skaronas, būdamas Manse, išsitepė medumi ir išsivoliojo plunksnose; jis tarsi peštukas mušdavosi gatvėse. Šitas bekojis luošys vedė gražią ir neturtingą panelę d’Obinjė, gimusią Nioro kalėjime, užaugintą Šato Trompete, kur buvo perkeltas Agripa d’Obinjė. Ji atvyko iš Amerikos, ten laikinai buvo įsikūręs jos tėvas Agripa. Kadaise admirolas de Kolinji ketino Floridoje įkurti koloniją.
Anot Segrė, vaikystėje panelę d’Obinjė persekiojo gyvatė; tai primena Aleksandro Didžiojo istoriją. Gyvendama pas kalvinistę ponią de Vilet ir pas šykštuolę ponią de Nejan, ponia de Mentenon rūpinosi paukščiais ir gyvuliais. Tokia buvo jos karaliavimo pradžia. „Komiško romano“ autorius panelę d’Obinjė visuomenei pristatė padedamas ševaljė de Mėrė, kuris savo linksmojo draugo žmoną vadino „jaunąja indėne“. Iš pradžių ponia Skaron auklėjo Liudviko XIV ir ponios de Montespan pavainikius, įkurdintus nuošaliame namelyje Vožiraro lygumos vidury. Ši aplinkybė jai sudarė sąlygas asmeniškai bendrauti su Liudviku XIV; ji sugebėjo prisitaikyti prie karaliaus įpročių: pastarajam buvo malonu kalbėtis su savarankiška ir santūria moterimi. Šitaip ji galiausiai tapo Liudviko XIV žmona. Skaronui atiteko didelės ateities lėmėjo vaidmuo: taip ir negrai augina savo šeimininkams gražiąsias dykumų būtybes, kurių toks ilgas ir dailus kaklas.
Aukštuomenės žiedas pradėjo rengti šventes Tiuilri, pokylius, komedijas, pasivažinėjimus. Pavieniai Fontenblo parko kampeliai pavirsdavo stebuklingais sodais – „Eliziejaus laukų tyrais“, kaip tada buvo vadinama. Tuo metu Liudvikas XIV lydėdavo Ponią – Anglijos Henrietę, kuri buvo ištekėjusi už Pono[8 - Karaliaus brolio Pilypo Orleaniečio.]. Anot ponios de Motvil, linksmybės dieną, pasivaikščiojimai ir vakarienės iki antros ar trečios nakties valandos buvo „daugiau negu galantiškos“.
Panelė de Monpansjė pasakojo, kad kartą ji tris dienas rengėsi iškilmėms; jos suknelė buvo išpuošta deimantais ir skaisčiai raudonais, baltais ir juodais kutais; Anglijos karalienė jai paskolino savo brangenybių. Panelė, kuri puikavosi savo aukštu ūgiu, skaisčiu gymiu ir žvilgančiais šviesiais plaukais, buvo negraži; turėjo juodus dantis, bet didžiavosi tuo kaip savo aukštos kilmės įrodymu. Kardinolo de Rišeljė laikais panelė jau dalyvavo „Grožio triumfo“ balete: ji vaizdavo Tobulybę, panelė de Burbon – Žavesį, o panelė de Vandom – Pergalę.
Netikėti kontrastai paryškindavo tuos aukštuomenės džiaugsmus. Kartą per frondą panelė de Monpansjė, palikusi tėvui užgrobtą Orleaną, Paryžiuje važiavo per Mažąjį tiltą, jos karieta užsikabino už vežimo, kurį kasnakt pilną prikraudavo lavonų; panelė de Monpansjė paprasčiausiai persėdo prie kitų durelių, „baimindamasi, kad kokia koja ar ranka nesuduotų jai per veidą“. Ir 1792 metais, ir per šią revoliuciją žmonės gyveno gatvėje. Panelė apsilankė Por Ruajalyje; ji ketino čia įsteigti Karmeličių vienuolyną.
Kardinolas de Recas lankydavosi visur, neatsisakydavo nė vienos moters; jis būdavo ir Ševrezų rūmuose. Panelė de Ševrez „su viskuo, ką mylėjo, elgdavosi kaip su savo sijonais: jeigu jai patikdavo, guldavo su jais į lovą, bet po dviejų dienų pasibjaurėjusi sudegindavo“. Pagaliau Marė kvartale ir Šventojo Liud-viko saloje gyveno aukšti teismo pareigūnai Lamuanjonas ir d’Ageso; jų jaunystėje, kai turėdavo prasilenkti juos vežančios tvirtais žirgais kinkytos karietaitės, svorį išlygindavo duonos kepalais. Henrikas III mėgdavo nustebinti atsiskyrusias kompanijas ir staiga pasirodęs atsisėsdavo jų vidury.
Ta seniai išnykusi visuomenė, o kiek po jos dar būta kitų! Mes šokame ant mirusiųjų kaulų, kapuose nuslopsta džiaugsmo šuorai. Juokiamės ir dainuojame žemėje, aplaistytoje mūsų draugų krauju. Kas šiandien liko iš vakarykščių sielvartų? Kuo rytoj pavirs mūsų šiandienos palaima? Kokią reikšmę galėtume suteikti šio pasaulio dalykams? Draugystės nebelieka, kai tą, kurį myli, ištinka nelaimė, arba tas, kuris myli, pasidaro galingas. Meilė apgaulinga, laikina arba nusikalstama. Garbę jūs pasidalijate su vidutinybe arba nusikaltėliu. O sėkmė? Ar tinka šią tuštybę laikyti gėriu? Tėra vien tos laimingomis vadinamos dienos, kurios tykiai slenka tarp kasdienių namų rūpesčių, žmogui nesukeliančių nei troškimo užbaigti gyvenimą, nei eiti toliau.
Į aprašytuosius salonus Ransė įvesdino jo frondos draugai; Romoje jis pasinaudojo šių asmenų rekomendaciniais laiškais. Kardinolas de Recas jį apgyvendino savo rūmuose šalia Vatikano. Paryžiaus arkivyskupas Šanvalonas buvo jo geras pažįstamas. Šanvalonas buvo toks pat apsukrus ir drąsus kaip Sansi, jį mėgo Liudvikas XIV. Manoma, kad būtent jis palaimino valdovo santuoką su ponia de Mentenon. Šiai poniai atsirūgo ambicijos, nes ji išdrįso parašyti, kad nuobodžiauja su nuolatos paniurusiu karaliumi. 1682 metais Šanvalonas dvasininkų susirinkime susiginčijo su Bosiuė. Paryžiaus arkivyskupas mirė gėdinga mirtimi Konflane, kurį buvo įsigijęs ir kuris atiteko Paryžiaus arkivyskupijai.
Ransė buvo Šatonefo ir Brantomo anūko Montrezoro bičiulis. Jis medžiodavo kartu su hercogu de Boforu. Su šiais lengvabūdžiais didikais jis susipažino Monbazono rūmuose, į kuriuos pateko per savo ryšį su hercogiene de Monbazon.
Besibaigiant frondai, abatas Le Butijė gyveno tai Pary-žiuje, tai Verece – savo paveldėtose žemėse, ir viename iš gražiausių Tūro kampelių. Kasmet jis gražino savo dvarą, kuriame leisdavo dienas panašiai kaip šventasis Jeronimas ir šventasis Augustinas; taip ir aš savo nerūpestingoje jaunystėje pramogavau Neapolio įlankoje. Ransė prasimanydavo pramogų, jo šventės buvo prašmatnios, puotos prabangios, jis svajojo apie nepaprastus malonumus ir negalėjo gauti to, ko troško. Kartą su trimis bendraamžiais bajorais nusprendė leistis į kelionę Apvaliojo stalo riterių pavyzdžiu; jie susidėjo pinigų ir išsirengė ieškoti nuotykių; iš šito sumanymo nieko neišėjo. Neilgai trukus trapistų kasdienybė pakeitė jaunystės svajones.
Ransė susidomėjo astrologija, kaip ir Kotryna de Mediči, kurios burtininkavimo bokštas tebėra išlikęs šalia Javų turgaus rotondos. Krikščioniško auklėjimo įdiegti religijos pagrindai grūmėsi su prietarais; jo manymu, žvaigždžių siunčiami ženklai tarsi skelbė jo būsimą atsivertimą. Kaip ir senovės žvaigždžių stebėtojai, jis pažino mėnulio kelius anksčiau negu žemės takus. Vieną dieną šaudė paukščius už Dievo Motinos katedros, pačiame salos smaigaly; iš pakrantės kiti medžiotojai pataikė į jį, jis buvo sužeistas, bet liko gyvas, mat kulka atsimušė į plieninę medžioklinio krepšio grandinę. „Kas būtų buvę su manim, – tarė jis, – jeigu Dievas tą akimirką būtų mane pasišaukęs?“
Kitą kartą Verece jis išgirdo medžiojant savo pilies prieigose, atbėgo, šoko į medžiotojų pulko vidurį; jiems vadovavo dvikovomis pagarsėjęs bajoras. Ransė puolė pažeidėją ir jį nuginklavo. Brakonierius vėliau sakė: „Matyt, Dangus globoja Ransė, nes aš negaliu suprasti, kas man sutrukdė jį užmušti.“ Yra ir kita šio nuotykio versija: medžiotojai nusitaikė į atšuoliavusį Ransė, jį lydėjo tiktai mažuoju liokajumi vadinamas arklininkas. Ransė metėsi į jų pulką, privertė visus atsitraukti ir jį atsiprašyti.
Prieš nusileidžiant ant žemės, ambicijos jį stūmė į viršūnę. 1635 metų gruodžio 21 dieną buvo priimtas į bažnytinį luomą, 1647 metais gavo teologijos bakalauro, 1649 metais – licenciato laipsnį, 1653 metais tapo Navaros fakulteto daktaru. 1651 metais Šventojo Jokūbo bažnyčioje Tūro arkivyskupas jam pavedė keturis mažesniųjų brolių ordinus, subdiakonatą ir diakonatą; tų pat metų sausio 22 dieną įšventintas kunigu.
Po palaiminimo uždedant rankas beliko atlikti baugiąją ceremoniją. Esu girdėjęs, kaip Venecijos Alpių papėdėje skamba varpas, pagerbdamas vargšą levitą, kuris rytą turėjo laikyti savo pirmąsias mišias. Ransė mišių iškilmės dienai buvo parengti nuostabūs arnotai ir kiti drabužiai. Bet Ransė – ar pabūgęs Dangaus bausmės, ar palaikęs šventvagyste anksčiau turėtą laisvę, ar suvokęs tą siaubą, pagoniškoje Romoje apimdavusį jaunutį nusikaltėlį, kuriam dėl amžiaus būdavo dovanojama mirties bausmė – pasislėpė pas šartriečius. Vien tiktai Dievas jį išvydo prie altoriaus. Būsimasis dykumos gyventojas, atsigręžęs į Rytus, į Jeruzalę, ant kalvos pašventino pirmąsias savo vienatvės apraiškas.
Vienas Ransė biografas rašė: „Jo širdžiai rūpėjo tai, ką pasaulis vadina didžiomis aistromis: malonumai jam buvo nesvetimi, jis jų nevengė. Tai buvo švariausių rankų žmogus, labiausiai mėgęs duoti, o ne imti.“
Aš pacitavau abato Marsoljė, kurį Anglijos karalius ir karalienė įpareigojo parašyti reformatoriaus gyvenimo istoriją, žodžius. Nuverstų didenybių įsakymai Dievo tarno žodžiams suteikia polėkio ir rimtumo, kurį įkvepia nelaimingas aukščiausių asmenų likimas.
Mazarinis nemėgo buvusių frondos dalyvių, jis dar mažiau mylėjo savo pirmtako globotinius ir priešinosi Ransė karjerai; pats Ransė jos neskubino, kai tas jam neatrodė priimtina. Praėjus kuriam laikui po įšventinimo į kunigus, jis atsisakė Leono vyskupystės, kurios pajamos buvo nepakankamos, o Bretanė – per daug toli nuo dvaro. Dom Žervezas pasakoja, kad medžioklė buvo vienas mėgstamiausių jo užsiėmimų. Jis rašė: „Ne kartą matėme, kaip jis, iš pat ryto praleidęs tris ar keturias valandas medžiodamas, tą pačią dieną pakaitiniais arkliais įveikęs dvylika ar penkiolika mylių, ramiausiai Sorbonoje gindavo kokį nors teiginį arba pamokslaudavo Paryžiuje, tarsi būtų ką tik išėjęs iš savo kabineto.“ Šanvalonas, sutikęs jį gatvėje, paklausė: „Kur eini, abate? Ką šiandien veiki?“ – „Rytą, – atsakė jis, – pamokslausiu tarsi angelas, o vakare medžiosiu tarsi velnias.“
Savo „Memuaruose“ abatas de Marolis cituoja Ransė: „Šis abatas, – sakė jis, – kurio toks geras būdas ir toks šviesus protas, būtų pradžiuginęs savo dėdę, poną Tūro arkivyskupą, jeigu karalius būtų norėjęs jį paskirti arkivyskupo padėjėju, – ir dėl naudos diecezijai, ir dėl šeimos garbės.“ Marolis tęsia: „Arkivyskupas iš pradžių pamanė, kad mano žodžiai tėra grynos mandagybės, bet paskui padėkojo supratęs, kad man labai rūpėjo tos didelės viltys, kurias aš siejau su abato de Ransė gabumais.“ Čia minimo abato de Marolio motina važiuodavo į mišias karietaite, traukiama keturių baltų, Vengrijoje iš turkų paimtų arklių. Ji nusivesdavo savo sūnų prie šaltinio, tryškusio gluosnyne. Marolis būtų vertas prisiminti, jeigu jis būtų sukūręs šias eiles, bet nežinia, ar tai yra Marolio, „Pastabų apie „Įpykusį Rolandą“ autoriaus, posmas:
Kaip malonu regėti du balandėlius,
Suglaudusius snapelius, judinančius sparnelius,
Vienas kitą vis saldžiai bučiuojančius,
Paskui, pasidžiaugus savo naiviu grakštumu,
Užmingančius šalia čiurlenančio šaltinio,
Kurio švelni tėkmė, regis, kalba apie meilę!
Kariniai pomėgiai skatino Ransė fechtuotis. Kai jam pavykdavo iš ginklininko rankų išmušti rapyrą, niekas neprilygdavo jo džiaugsmui.
To, kuris turėjo vėliau apsivilkti vienuolišką rūbą, spalvingą kostiumą sudarė violetinė brangaus audinio striukė; jis nešiojo ilgus, garbanotus plaukus, du smaragdai puošė jo rankogalius, brangus deimantas – ranką. Būdamas kaime arba medžiodamas savo išvaizda niekuo neprimindavo kunigo. Žervezas tęsia: „Prie šono jis segėjo špagą, prie balnakrėslio – du pistoletus, dėvėjo rusvos spalvos drabužius, ryšėjo juodos taftos kaklaraištį su auksiniais išsiuvinėjimais. Jeigu rimčiausiose draugijose, kuriose lankydavosi, jis apsivilkdavo juodo aksomo striukę su auksinėmis sagomis, tai manydavo labai pasistengęs ir tinkamai apsirengęs. Jis retai laikydavo mišias.“
Yra išlikę keli Ransė parašyti puslapiai, pavadinti „Pavojų, kurie manęs tykojo gyvenime ir nuo kurių mane apsaugojo tiktai Dievo gerumas, aprašas“. „Memento“ autorius rašo: „Būdamas ketverių metų susirgau vandenlige, bet pasveikau, nors niekas tuo netikėjo. Keturiolikos metų – pasigavau raupus. Kartą kieme išjodinėjamą arklį keletą sykių pavariau ir sustabdžiau prie arklidės durų; galiausiai arklys pasileido šuoliais ir skriste praskriejo pro abejas arklidės duris; tikras stebuklas, kad po šio nutikimo aš likau gyvas.“
Toliau aprašomi penki ar šeši nelaimingi atsitikimai su arkliais; jie daro garbę Ransė drąsai ir nuovokumui. Aš esu matęs jaunojo Bonaparto juodraščius: jis ėjo šlovės keliu, kaip Ransė – dangaus keliu.
Šie lemtingi Ransė ištikę pavojai padarė įspūdį imliam, į rimtus apmąstymus linkusiam protui. Susirišęs su moterimi, kuri jau buvo peržengusi ankstyvąją jaunystę, Ransė turėjo suvokti, kad toji keliauninkė buvo anksčiau už jį nuėjusi pirmąją kelio atkarpą.
Kartą hercogas de Monbazonas vadovavo scholastiniam ginčui, kuriame abatas de Ransė buvo smarkiai puolamas. Rėkavimų nuvargintas senasis hercogas pakilo sukdamas lazda, tarsi norėdamas išskirti šunis, išėjo į salės vidurį ir lotyniškai pasakė Ransė: „Contra verbosos, verbis ne dimices ultra.“[9 - „Su plepiais – nesiginčyk.“] Monbazonas buvo gimęs 1558 metais, valdant Henrikui II, mirė 1644 metais, sulaukęs aštuoniasdešimt šešerių. Jis matė lygos ir frondos laikus. Ar jis važiavo toje pačioje karietoje, kurioje buvo nužudytas Henrikas IV? Hercogas de Monbazonas, tos sugedusios epochos kūdikis, nuo žmonos neslėpdavo savo, aštuoniasdešimtmečio, išdykavimų. Įsimylėjo liutnininkę, susiginčijo su muzikante ir norėjo išmesti ją pro langą. Jam pristigo jėgų atkeršyti: jis krito ant lovos kartu su lengvabūde našta, per sunkia jo glėbiui ir sąžinei.
Štai tokioje mokykloje jis auklėjo savo šešiolikmetę žmoną, vyresniąją Vertiu grafo Klodo Bretaniečio ir Katrinos Fukė de Lavaren dukterį. Savojoje Šantosė pilyje grafas de Vertiu buvo įsakęs nužudyti žmonos meilužį Sen Žermeną La Trošą. Prieš ištekėdama būsimoji hercogienė de Monbazon buvo vienuolė. Hercogas ją vadino savo „vienuole“. Karalienei motinai jis rašė, kad gerai supranta, koks nedėkingas jo amžius, bet jos didenybės pavyzdys turėtų įkvėpti jo žmonai pagarbą pareigai.
Už dešimties mylių nuo Paryžiaus jis buvo pastatydinęs pilį su daugybe bokštelių ir papuoštą karnizais. Jis rodydavo šį šedevrą smalsuoliams ir pridurdavo, suduodamas sau per kaktą: „Aš pats visa tai sugalvojau.“ Kol jisai su iš Bastilijos paleistu Basompjeru kalbėdavosi apie praeitį, hercogienė de Monbazon domėjosi dabartimi. Ji sakydavo, kad trisdešimties metų jau esi niekam nebetinkama, ir norėjo, kad ją įmestų į upę, kai bus sulaukusi tokio amžiaus.
Paryžiaus valdytojas Erkiulis de Roanas jau buvo našlys, kai vedė grafo de Vertiu dukterį. Iš pirmosios santuokos jis susilaukė kelių vaikų, tarp jų – hercogienės de Ševrez; tokiu būdu ponia hercogienė de Monbazon tapo hercogienės de Ševrez pamote, nors buvo gerokai jaunesnė už savo podukrą.
Talemanas de Rėo tvirtina, kad ponia de Monbazon buvo viena gražiausių to meto moterų, turėdama trisdešimt penkerius metus, „ji puotoje užtemdydavo visas kitas“. Hercogas de Monbazonas ir Le Butijė tėvas buvo artimi draugai. Mes ką tik matėme, kaip senasis hercogas atėjo į pagalbą draugo sūnui per scholastinį ginčą.
Hercogo namuose mielai priimamas Ransė užaugo jaunosios hercogienės akyse; jų bendravimas peraugo į artimą ryšį. Hercogas mirė 1644 metais, jo žmonai tuo metu buvo trisdešimt dveji, bet ji neatrodė turinti daugiau kaip dvidešimt. Ponios de Monbazon ir Ransė ryšys truko kurį laiką, jį sutrikdė tiktai 1657 metais įvykęs nelaimingas atsitikimas. Hercogienei važiuojant per tiltą, šis įlūžo, hercogienė vos nenuskendo. Pasklidus žiniai apie jos mirtį, buvo sukurta tokia epitafija:
Čia ilsisi Olimpija, anot kalbų;
Jeigu tai netiesa, nors pageidautina,
Jai epitafija vis vien jau parašyta,
Nežinia, kas miręs, o kas gyvas.
Mari de Monbazon buvo garsi. Jos vardas aptinkamas visuose to meto paskviliuose. Kunigaikščio de Kondė mylimoji, nepastovi de Ransė bičiulė dažnai sėkmingai konkuruodavo su ponia de Longvil. Hercogas de Boforas buvo ponios de Monbazon gerbėjas. Jam nebuvo galima patikėti jokios svarbios paslapties dėl hercogienės, kuri nieko nenutylėdavo. Ponios de Longvil ji turėjo atsiprašyti dėl dviejų laiškelių, ponios de Fukrol parašytų grafui de Molevrijė, ir iškritusių jam iš kišenės. Ponia de Monbazon juos rado, pamanė, kad ponia de Longvil juos parašė Kolinji, ir labai pašaipiai pakomentavo tuos laiškelius. Visa tai buvo pranešta poniai de Longvil, kuri įsiuto. Dvaras pasidalijo. „Svarbieji“ palaikė ponios de Monbazon pusę, o karalienė – hercogo d’Angjeno, kuris ką tik nugalėjo Rokrua mūšyje, sesers ponios de Longvil pusę. „Svarbiųjų“ grupuotę sudarė „keturi ar penki melancholikai, visada paskendę tuščiose mintyse“ (Recas). Ponia de Korniuel juos praminė „svarbiaisiais“, nes jie savo kalbas užbaigdavo tokiais žodžiais: „Aš išeinu, turiu svarbų reikalą.“ Nebent tik halių didvyris hercogas de Boforas „svarbiesiems“ suteikdavo šiokį tokį svorį. „Jis užmušė hercogą de Nemūrą, viešai apverkė vyrus, o moteris – paslapčia“, – pasakė Benseradas.
Kardinolas Mazarinis šias moterų peštynes pavertė valstybės reikalu. Ponia de Longvil reikalavo satisfakcijos, Kondė rėmė savo seserį; ponia de Monbazon atmetė bet kokį atsiprašymą, o hercogas de Boforas ją palaikė.
Panelė de Skiuderi pasakojo: „Man būnant Vensene, atvyko ponia de Monbazon su ponu de Boforu; jis jai aprodė visus šio būsto nepatogumus, gėdingai džiaugdamasis kunigaikščio nelaime, į kurį jis negalėtų pažvelgti nedrebėdamas, jeigu kunigaikštis būtų laisvėje.“
Panelė de Skiuderi puikiai prisiminė, kad ji buvo parašiusi šmaikštų ketureilį apie didžiojo Kondė įkalinimą. Hercogas de Boforas drąsiai žvelgdavo visiems į akis, jis netgi įžeidė Kondė, ir pavainikės šakos neteisėti palikuonys išsaugojo pranašumą prieš teisėtus jaunesniosios šakos vaikus.
Po daugybės pastangų sutaikinti ponią de Longvil ir ponią de Monbazon, atsiklausus Onos Austrės ir Mazarinio nuomonės, nutarta, kad ponia de Monbazon turės atsiprašyti ponios de Longvil. Atsiprašymas buvo surašytas laiškelyje, pritvirtintame prie ponios de Monbazon vėduoklės. Išsipusčiusi ponia de Monbazon įėjo į kunigaikštienės kambarį ir perskaitė prie vėduoklės prisegtą raštelį:
„Ponia, aš jums pareiškiu, kad esu visiškai nekalta dėl klastos, kuria norėta mane apkaltinti; nė vienas garbingas žmogus negalėtų taip manęs apšmeižti. Jeigu aš būčiau padariusi šį nusikaltimą, būčiau priėmusi tokią bausmę, kokią karalienė man būtų paskyrusi; aš būčiau visam laikui pasitraukusi iš aukštuomenės ir jūsų atsiprašiusi. Meldžiu patikėti, kad visada jums rodysiu deramą pagarbą ir vertinsiu ponios de Longvil dorybes ir nuopelnus.“
Kunigaikštienė atsakė: „Ponia, aš mielai tikiu jūsų pasakytais žodžiais, kad neprisidėjote prie visiems žinomos klastos; aš labai gerbiu karalienės man duotą įsakymą.“
„Ponia de Monbazon perskaitė raštelį, – sakė ponia de Montvil, – be galo išdidžia ir pasipūtusia išraiška, tarsi norėdama pareikšti: „Man nusispjaut į savo žodžius.“
Kartą abi damos susitiko Tiuilri gale esančiame Renaro sode; ponia de Longvil pareiškė, kad ji tikrai nedalyvaus vaišėse, jeigu jos priešininkė pasiliks. Ponia de Monbazon atsisakė išeiti ir kitą dieną gavo karaliaus įsakymą išvykti į kurį nors savo užmiesčio dvarą. Šito vaido pasekmė – įvykusi pono de Gizo ir pono de Kolinji dvikova.
Pagaliau Monbazon
Pakeitė namus,
Norėdama tokia kaina
Būti arčiau Paryžiaus,
Bet pinigai, kuriuos ji gavo,
Mums kelia pyktį.
Pagal dainelės „Atsibuskite, miegančioji gražuole“ melodiją sukurtuose posmuose vardijami ponios de Monbazon meilužiai: Lafejadas, Barbezjė, La Mejerė, Vasenaras ir grafas d’Evrė. Morepa rinkinyje atrasime daugybę kitų begėdysčių. Tokios buvo anuometinės Prancūzijos pramogos.
Ponios de Monbazon įžūlumas prilygo jos lengvabūdiškam gyvenimui. Kardinolas de Recas, kuris vienodai skelbė moralines ištarmes ir nešvankias sentencijas, rašydavo savo „Memuarus“ tuo metu, kai visi galvodavo, kad jis atgailauja dėl savo nuodėmių. Apie ponią de Monbazon jis rašė, „kad niekada nebuvo sutikęs žmogaus, kuris ištvirkaudamas būtų parodęs tiek mažai pagarbos dorybei“. Amžininkų nuomone, ji panaši į antikinę skulptūrą, nors ir aukšto ūgio, galbūt – į Frinės skulptūrą; bet kitaip negu Tespijų Frinė, prancūziškoji Frinė nebūtų pasiūliusi atstatyti Tėbus už savo pinigus, nors jai ir būtų buvę leista įrašyti savo vardą šalia Aleksandro. Juk dainelėse dainuojama, kad ponia de Monbazon labiausiai už viską mėgo pinigus; šykštumas atšaldydavo jos geismus, bet jų neužgniauždavo. Ruvilis ir Biujonas su ja derėjosi dėl „penkių šimtų ekiu“. Biujono vardas labai dažnas to meto dainų rinkiniuose: būdamas finansų superintendentas, jis sulygino sū ir livrą. Viename apgailėtiname ketureilyje šitaip žaidžiama žodžiais:
Mirtis pasiėmė du vyrus stiprius,
Vienas buvo pasigėręs, kitas – girtas,
Ir todėl mirusiųjų karalystėje
Pasigėrusį praleido vietoj girto.
D’Okenkūras, privertęs sukilti Perono miestą, poniai de Monbazon rašė: „Peronas priklauso gražiausiajai iš gražiausiųjų.“ Jis sakė: „Aš nebežinau, ką daryti, kad laimėčiau ponią de Monbazon: gal man ją primušti?“ Prikalbinęs kambarinę pasislėpė po hercogienės lova. Jam pasisekė geriau negu Šastelarui, bebaimiui, bet pagedusiam nesantuokiniam Bajaro sūnui. Škotijoje Šastelarui nukirto galvą už tai, kad slėpėsi po Marijos Stiuart lova. Jis buvo sukūręs romansą apie savo mylimą karalienę:
Apleisti tyrlaukiai
Ir kalnai paslaptingi,
Jie vieninteliai girdi
Mano graudžius skundus.
Senajam hercogui de Monbazonui atėjus į žmonos, jaunosios hercogienės, kambarį, šuniukai pradėjo loti ir aptiko d’Okenkūrą; jis lengvai išsisuko nuo aštuoniasdešimtmečio. Hercogas buvo skaitęs, kad šventasis Paulius – tai „rinktinis laivas“, ir manė, kad šventasis keliaudavo dideliu laivu, pavadintu „Rinktinis“; o karalienei jis sakydavo: „Ponia, leiskite eiti, žmona manęs laukia. Kai tik ji išgirsta arklį, tuoj supranta, kad tai aš.“
Kardinolas de Recas, atpasakojęs savo pokalbį su ponia de Monbazon apie hercogo de Boforo nepajėgumą, pabrėžia: „Aš buvau įpratęs prie jos šnekų, bet ne prie jos meilumų. Ji buvo labai graži, aš pasiūliau pereiti į jos kambarį, o man pasiūlė pirmiau nukakti į Peroną. Šitaip baigėsi mūsų meilė.“
Būtų neteisinga šį paveikslą nepapildyti draugiškesnės rankos nutapytu eskizu: teptuką laikė vienas vienuolis.
„Vos tik pasirodžiusi dvare jaunoji hercogienė de Monbazon savo grožiu užtemdė visas tas, kurios laikė save gražuolėmis. Kol vyras buvo gyvas, jos elgesys ir dorybės nekėlė jokių įtarimų; atsikračiusi santuokos jungo, ponia pasijuto kiek laisviau. Tuo metu Monbazonų rūmuose jau lankydavosi devyniolikos ar dvidešimties metų sulaukęs abatas de Ransė. Jis turėjo laimę patikti hercogienei; iš visų vyrų, kurie lankėsi jos namuose, ji jam rodė išskirtinį dėmesį.
Ponui de Ransė mirus, jo dvidešimt šešerių metų sūnus abatas tapo giminės galva ir entuziastingai ėmėsi naujų pareigų. Aukštuomenėje rodėsi dar prašmatniau negu iki šiol: plačiai gyveno, laikė puikiausią ekipažą, aštuonis gražiausius ir geriausiai prižiūrimus važiuojamuosius arklius, dailiausias livrėjas, svečius priimdavo atitinkamai. Pradėjo dar dažniau lankytis pas ponią de Monbazon, nuolat leisdavo naktis prie kortų stalo arba kartu su ja. Padėdavo jai tvarkyti reikalus, jaunai našlei pagalba praversdavo. Jų artimas bendravimas sukėlė daug pavydo, visi galvojo ir kalbėjo, ką tik norėjo, taip pat – ir nebūtus dalykus.
Iš visų tų, kurie sukosi apie ponią de Monbazon, abatui de Ransė ji parodė daugiausia draugiškumo. Ir jis buvo patikimas ir naudingas draugas. Daug kartų jai padarė didelių paslaugų, dėkinga dama privalėjo išskirti jį iš visų kitų. Tačiau jie visada išlaikydavo deramą atstumą, netgi vengdavo važiuoti vienoje karietoje. Per daugiau nei dešimtį metų, kol truko jų bendrystė, juos tiktai kartą matė drauge, juos nuolat supo kiti žmonės, todėl niekas nieko ir negalėjo įtarti. Ko gero, galima manyti, kad tai buvo daugiau protų negu kūnų draugystė.
Švedijos karalienė Kristina į Paryžių atsiuntė savo ambasadorių grafą Totą, kuris paprašė pono Menažo supažindinti jį su svarbiausiais dvariškiais ir galiausiai pasiteiravo, ar šis, naudodamasis savo ryšiais, nesuvestų su ponia de Monbazon, apie kurią buvo girdėjęs daug gero. Ponas Menažas, kaip sąmojingas vyras, turėjęs galimybę bendrauti su šia ponia, nuėjo pas ją ir pasakė, kad Švedijos ambasadorius, pamatęs gražiausias Paryžiaus moteris, galvojo, jog nieko nepamatė, nes neturėjo garbės išvysti gražiausios pasaulio būtybės, ir prašąs leidimo pas ją apsilankyti. „Tegul jis ateina poryt, – atsakė hercogienė, – ir tenepritrūksta drąsos, mat aš būsiu apsiginklavusi.“
Toks yra Dom Žervezo pasakojimas. Ponia de Monbazon neatėjo į pasimatymą. Ji jau sirgo liga, nuo kurios ir mirė, ir apsiginklavo tik prieš mirtį.
Nepaisant dailininko pagražinimų, į akis krenta svarbiausia ponios de Monbazon yda ir tas labas, kurį sugebėdavo gauti iš savo „patikimo ir naudingo“ draugo.
Laimė, mažiau kilmingos moterys savo nesavanaudiškumu išpirkdavo gobšumą tų, kurios turėjo privilegiją sėdėti karaliaus akivaizdoje.
Henriko III mylimoji Renė de Rijė, kitaip vadinama „gražiąja Šatonef“, buvo ištekėjusi du kartus: pirmiausia – už Antinočio, kurį pati nudūrė už neištikimybę, paskui – už Altovičio de Kastelano, kurį nužudė didysis Prancūzijos prioras; prieš išleisdamas kvapą, Altovitis dar spėjo stiletu persmeigti didžiajam priorui pilvą. Už tokias aristokratų žmogžudystes niekada nieko nenubaudė, anais laikais jos buvo itin paplitusios; už tokius nusikaltimus bausdavo tiktai prasčiokus.
Provanse gražioji Šatonef pagimdė dukterį, kurios krikštatėviais tapo Marselio miesto valdytojai. Paskui Renė de Rijė dingo. Jos duktė Marselė de Kastelan tarsi kokia žuvėdra buvo palikta krantinėje šalia Dievo Motinos Globėjos bažnyčios. Būtent Marselyje ją sutiko Randuotojo sūnus – hercogas de Gizas. Nebuvo gražuolis, ne taip, kaip Orleane žuvęs jo senelis arba Blua nužudytas tėvas, bet jis buvo drąsus; jis buvo iš Gizų giminės, o Henrikui IV padėjo užgrobti Marselį.
Marselė de Kastelan jam patiko, ir ji pati pamilo; pro šviesią odą prasimušantis blyškumas darė ją kiek panašią į kankinę. Merginos gymis – švelnios rožės ir balčiausios lelijos. Iš motinos ji paveldėjo pailgas mėlynas akis. Deportas, tas savo epochos Tibulas, „Meilės sonetuose Dianai“ buvo apdainavęs Renė plaukus. Deportas kūrė eiles už Henriką III, kuris neturėjo Karolio IX talento:
Nerūpestingai pasklidusios gražios šviesios garbanos,
Jūs labiau negu rankas supančiojote mano širdį.
Marselė grakščiai šoko ir žaviai dainavo, bet augusi be tėvų gyveno labai savarankiškai. Pastebėjusi, kad hercogui de Gizui pradėjo nusibosti, ji pasitraukė, užuot skundusis. Tai pareikalavo dvasios pastangų, ji susirgo ir būdama neturtinga privalėjo parduoti visus savo papuošalus. Paniekinamai atstūmė pinigus, kuriuos jai buvo atsiuntęs kunigaikštis de Lorenas: „Man liko gyventi tik kelios dienos, – pasakė ji, – užtenka to trupučio, kurį turiu. Aš nė iš vieno nieko nepriimu, dar mažiau – iš pono de Gizo negu iš ko kito.“ Bretanėje merginos nusiskandina jūros pakrantėse, dumbliais prisirišusios prie uolų.
Marselės skaičiavimai buvo tikslūs: ji nepaliko jokių lėšų, savo menkus pinigėlius paskirstė kiekvienai likusiai dienai; gyvybė ir pinigai išseko tuo pat metu. Ją palaidojo krikštatėviu tapęs miestas.
Praėjus trisdešimčiai metų, ardant vienos koplyčios grindis, buvo pastebėta, kad Marselė karste gulėjo nepakitusi; atrodo, tarsi kilnūs jausmai būtų sulaikę materijos irimą, kaip dangus išsaugo kūnus tų, kuriuos sau pasiskyrė.
Kai hercogas de Gizas išvyko į karaliaus dvarą, ne vieną talentą turėjusi Marselė sukūrė kelių posmų eiles ir melodiją; jas išgirdo Graikijos jūros pakrantė, iš kurios mus pasiekia daugybė kvapsnių.
Jis iškeliauja, žiaurusis nugalėtojas,
Jis iškeliauja, kupinas šlovės;
Jis iškeliauja, paniekinęs mano širdį,
Savo gražiausią pergalę.
Ir nepaisant jo atšiaurumo,
Aš negaliu jo pamiršti.
Aš tikiu, kad jis suras
Naują mylimąją.
Poetiški ir ilgesingi žodžiai, pamirštos svajonės aidas, sielvartingas sapnas.
Buvo galima lengvai numanyti, kad ponia de Monbazon susiras naują meilužį, kurio turtų pasigvieš gražios ir neištikimos jos rankos.
Ponia de Monbazon buvo Ransė aistros objektas tol, kol jo jaunystės horizonte nesušmėžavo ašutinė. „Man svarstant apie tuos nusikalstamus dalykus, – sakė vienas atsiskyrėlis, – nuo mano liežuvio, ištariančio daugybę neteisingų žodžių, palei upelius skraidančios bitelės surenka saldžiausią medų.“
Iš to, kas plačiai žinoma apie Ransė, negali nestebinti jo pirmojo gyvenimo tarpsnio paveikslas; neįmanoma suabejoti atskleistais faktais, kadangi juos perdavė pats trapistų prioras, Ransė draugas Le Nenas:
„Dvaro pasilinksminimams, tuštiems, net nusikalstamiems mokslams paaukota jaunystė; pasirinktas dvasininko kelias, bet ne iš pašaukimo, tiktai dėl ambicijos, kuri jį karštligiškai ir aklai stūmė į aukščiausius Bažnyčios rangus. Šis pasaulio meilėje paskendęs žmogus buvo įšventintas kunigu, ir tas, kuriam nerūpėjo dangaus keliai, tapo Sorbonos daktaru. Toks buvo pono Le Butijė gyvenimas iki trisdešimties metų – nesibaigiančios puotos, draugų kompanijos, kortos, pasivažinėjimai arba medžioklės pramogos.“
Po dviejų šimtų metų kardinolas de Bosė pasakė tą patį.
Didžiausias giminės garbėtroška Tūro arkivyskupas, neįstengęs pasiekti, kad jo sūnėnas Ransė taptų koadjutoriumi, 1645 metais jį, kaip Tūro archidiakoną, paskyrė bažnytinio susirinkimo deputatu; tuo pat metu arkivyskupas atsistatydino iš pirmojo kapeliono pareigų Orleano kunigaikščio dvare ir išgavo Gastono pažadą, kad Le Butijė šitas pareigas gaus. Bažnytinis susirinkimas truko dvejus metus. Ransė dalyvavo tiktai pirmaisiais metais; jis sustiprino ryšius, kurie jį siejo su kardinolu de Recu, gebančiu kaip niekur nieko įkyrėti net patiems nuolaidžiausiems; Ransė užtarė savo bičiulį. Mazarinis sakė: „Jeigu tikėtume abatu de Ransė, kardinolą de Recą reikėtų sutikti su kryžiumi ir vėliava.“ Būdamas susirinkimo deputatas Ransė įtvirtino savo pozicijas, parėmęs Ruano arkivyskupą Fransua de Arlė, vėliau tapusį Paryžiaus arkivyskupu. Susirinkimas pavedė abatui Le Butijė kartu su Vanso ir Monpeljė vyskupais prižiūrėti graikišką Euzebijaus raštų leidimą, arba, anot kitų autorių, Sozomeno ir Sokrato Scholastiko darbų leidimą. Visi jį sveikino gavus pirmojo kapeliono vietą Orleano kunigaikščio dvare; jis pasirašė formuliarą[10 - Bažnytiniame susirinkime 1656 metais priimtas ir 1657 metais patikslintas paklusnumo popiežiaus institucijai formuliaras.], mat nuosekliai laikėsi Bosiuė mokymo ir taip išsiskyrė savo elgesiu. Būdamas deputatas liko ištikimas karaliaus dvarui. Neretai kildavo ginčų. Ransė pasipriešino kai kuriems pasiūlymams ir atrodė iš tiesų gerai išmanantis reikalus. Vis dėlto būta tokių, kuriems jis nepatiko. Jam pasiūlė pasitraukti; draugai manė, kad vyro gyvybei gresia pavojus. Tai buvo netiesa, Mazarinis nieko nežudydavo. Abatas Le Butijė nuvyko į Blua padėkoti Gastonui, paskui vėl apsigyveno Verece; ten jis toliau linksmai leido dienas. Netrukus nutiko įvykis, kuris pakeitė jo gyvenimą.
Šiandien visi pamiršti, nebežinomi dalykai masina savotiška tyla: jie mus panardina į praeitį. Ką jūs atrasite, kai pajudinsite šiuos dulkėmis virtusius atsiminimus, nebent dar vieną žmogaus menkumo įrodymą? Prieš patekant aušrai, kapinių šmėklos skuba užbaigti savo žaidimus.
ANTROJI KNYGA
1685 metais Kelne, Pjero Marto spaustuvėje buvo išleistas dviejų šimtų trisdešimties puslapių traktatas; jis turi du pavadinimus: „Tikrosios trapistų abato atsivertimo priežastys ir kai kurie jo gyvenimo ir raštų apmąstymai“ arba „Timokrato ir Filandro pokalbiai apie knygą pavadinimu „Šventosios vienuoliško gyvenimo pareigos“. Vėliau aš dar grįšiu prie antrojo pavadinimo. Čia pateikiama citata yra tik viena iš daugelio. Mes skaitome:
„Aš jau sakiau, kad trapistų abatas buvo galantiškas vyras ir užmezgė daug meilės ryšių. Paskutinis visiems žinomas ryšys siejo su hercogiene, pagarsėjusia savo grožiu, kuri, laimingai išvengusi mirties persikeldama per upę, mirė po kelių mėnesių. Kai ją ištiko staigi mirtis, abatas buvo kaime, į kurį kartais nuvykdavo. Apie jo aistrą žinoję tarnai pasistengė nuslėpti tą liūdną įvykį, apie kurį pats sužinojo tik sugrįžęs. Nėra nieko tikra iš to, kas pasakojama apie ponią de Monbazon, – sako memorialistas, – bet visi tie dalykai atvėrė kelią prasimanymams. Aš atvirai paklausiau poną trapistų abatą, žinoma, ne apie meilę, ir tikrai ne apie laimę, bet apie patį faktą, ir aš štai ką sužinojau.“
Ir ką gi jis sužinojo? Jo žodžiai būtų neatšaukiami, jeigu atsakymas būtų galutinis. Tačiau hercogas de Sen Simonas, užuot ką nors paaiškinęs, ima pasakoti apie Ransė ryšius su frondos veikėjais. Beje, jis, kaip ir Dom Žervezas, tvirtina, kad Mari de Bretan mirė nuo tymų, kad Ransė nė valandėlės nepasitraukdamas budėjo šalia mylimosios ir matė, kaip ji priėmė paskutinius sakramentus. „Po visko abatas Le Butijė, – priduria jis, – išvyko į savo Vereco valdas, ir tai buvo jo atsiskyrimo nuo pasaulio pradžia.“ Tokia šio epizodo pabaiga rodo, kad Sen Simonas labai klydo. Regis, Ransė gerbėjai amžininkai davė žodį visai neminėti jo jaunystės; jie nesuprato, kad šitaip mažina savo herojaus šlovę, nes menkina jo pasiaukojimą. Juolab jie pakankamai prasitaria, kad būtų galima numanyti tai, ką nutyli. Jie tai skelbia, kad kažkoks vienuolis po įvykių, panašių į tuos, kurie sudrumstė Ransė dvasią, pasitraukė pas trapistus, tai sako, kad Ransė nuolat apgailėdavo savo silpnybes. „Jokių pasaulio pagundų nevengęs abatas de Ransė, – sako kardinolas de Bosė, – gyveno tokį gyvenimą, kuris menkai suderinamas su jo šventu luomu ir kuris kiek aptemdė jo pasiektą pergalę prieš stiprų varžovą – save patį… Apsivilkęs vienuolio ašutinę, abatas de Ransė atgailavo už jaunystės paklydimus.“ Mopū, vienas iš trijų trapistų abato amžininkų, parašiusių jo gyvenimo istoriją, Laroko pasakojimą kritikuoja, bet nepaneigia. Vienintelis naujas dalykas, apie kurį užsimena Mopū, yra Ransė paraginimas mirštančiajai, kad ponia de Monbazon pavestų vienam iš savo dvariškių atsiprašyti pono de Brijeno, su kuriuo ji buvo susipykusi.
Mopū sukūrė tyčia prieš Laroką nukreiptą veikalą. Sužinojęs apie Nonankūro klebono ketinimus, Ransė nedelsdamas parašė: „Pone, jūsų drąsa sukels kritiką, paskatins prieštaravimus, ant mano galvos užtrauks nesuskaičiuojamą daugybę priešų. Dievas žino, kaip aš jus gerbiu ir vertinu, tačiau maldauju atsisakyti to darbo, jeigu dar įmanoma. Aš visuomet buvau įsitikinęs, kad tokiu atveju nėra nieko geriau kaip tylėti, todėl visuomet priešinausi, kad antrojo „Paaiškinimų“ leidimo pratarmėje būtų skelbiamos mano tegu ir nuosaikiausios pastabos. Brangusis pone, tuo ir baigiu šį laiškelį, kuo nuolankiausiai jus prašydamas atkreipti dėmesį į mano pageidavimą“ (1686 metų kovo 17 diena).
Toks skubus Ransė kreipimasis į Mopū išduoda vis dar gyvus jo prisiminimus. Tėvas Bujuras, kurį abatas de Lašambras vadino „mūzų modeliuotoju“, savo ketvirtojo dialogo 528 ir 529 puslapiuose taip pat kritikuoja veikalą „Tikrosios trapistų abato atsivertimo priežastys“, tačiau tai tėra priekaištai be įrodymų. Ponia de Sevinjė apie garbųjį kritiką sakė: „Sąmojis iš jo trykšte trykšta.“
Antrasis Ransė biografas Marsoljė išlieka santūrus, bet trečiasis, Le Nenas, išsamiausias, patikimiausias Ransė biografas yra girdėjęs apie Laroką. Trapistų prioro padėjėjas Pjeras Le Nenas mirė sulaukęs septyniasdešimt trejų, jis buvo jaunesnysis didžiojo Tijemono brolis. Veikalo apie trapistų vienuolijos reformatoriaus gyvenimą III knygos IX skyriuje Ransė draugas ir patikėtinis rašo:
„Be minėtųjų paskvilių, pasirodė dar vienas, parašytas hugenoto, šiuo pavadinimu „Trapistų abato atsivertimo priežastys“. Bet „Kasdieninių homilijų“ apie Dievo įsakymus autorius jį griežtai sukritikuoja III tomo 378 puslapyje tokiais žodžiais: „Aš žinau, jog vienas eretikų kunigas padarė viską, ką galėjo, kad apjuodintų šventąjį abatą, bet aš taip pat gerai žinau, kad visa Prancūzija ir aplinkinės šalys tą apgailėtiną knygą laiko šmeižikišku paskviliu, o jo autorių – apgaviku, kuris visas melagystes paremia neįsivaizduojamais akiplėšiškais argumentais; tarsi norint sugriauti akivaizdžiausias ir tvirčiausias dorybes tereikėtų įžūliai pareikšti: jas gimdo ne kas kita, kaip jas praktikuojančiojo puikybė.“ Taigi Le Nenas išsisuka nuo atsakymo. „Kasdieninių homilijų“ autoriaus paaiškinimai savaime suprantami, bet jie nepaneigia nė vieno teiginio.
Vienintelį protestanto pateiktą faktą užgriuvo katalikų prakeiksmų lavina. Pyktį padėjus į šalį, galima neigti apie Ransė jaunystę paskleistus netikslumus, bet neįmanoma paneigti tų ryšių, kuriuos patvirtina viso amžiaus istorija. Be abejo, baimintasi, kad atskleidus Ransė nuodėmes susvyruos jo nepaneigiamos dorybės. Tačiau ar vėlesnė šventojo Jeronimo ir šventojo Augustino stiprybė nekyla iš jų jaunystės silpnybių? Nuoširdus prisipažinimas būtų visiems laikams apsaugojęs Ransė nuo šmeižtų. Tiesa, jo tiesiogiai nekaltino už konkretų paklydimą, nes taip galima būtų apkaltinti ir visą pasaulį, bet priekaištavo dėl viso žmogaus gyvenimo, kad įsiskverbtų į tai, ką jis nutylėjo. Vis dėlto reikia pasakyti, kad Ransė tylėjimas kelia nerimą, įžvalgiausiuose protuose žadina abejonę. Tokia ilga nepertraukiama tyla iškyla kaip neperžengiama kliūtis. Nejaugi žmogus negalėjo kaip nors apsiginti? Juk atkaklus tylėjimas galėjo būti palaikytas tiesa! Toks dvasios atkaklumas kelia baimę. Ransė nieko neprasitarė, jis visą savo gyvenimą nusinešė į kapą. Drebėkime prieš tokį žmogų.
Taigi nei tie, kurie atmeta Laroko pasakojimą, nei tie, kurie juo tiki, nepateikia jokių paneigiančių ar patvirtinančių įrodymų. Iš tiesų skeptikai istoriją apie per trumpą karstą laiko neįtikinama: juk buvo visiškai nesunku jį pailginti ir padaryti vietos tai gražiai galvai, kuri taip godžiai gėrė iš gyvenimo taurės[11 - Aptariamojoje knygoje rašoma, kad Ransė, galėjęs bet kada laisvai patekti į ponios de Monbazon kambarius ir naudotis jos teikiamomis malonėmis, įėjęs išvydo karstą, kuriame gulėjo meilužės kūnas, o galva nukirsta ir padėta šalia, kad kūnas sutilptų į per trumpą karstą; toji kruvina galva buvo išslydusi iš po nerūpestingai užmestos drobulės.]! Bet įsivaizduokite, kaip siūlo Sen Simonas, kad galva buvo atskirta darant skrodimą, ir viskas paaiškės. Būtų įmanoma ir tai, kad po ponios de Monbazon mirties Ransė būtų ją pasiėmęs kaip dievintos moters relikviją. Margarita de Valua ir hercogienė de Never įsakė išbalzamuoti savo nukirsdintų meilužių Kokona ir La Molio galvas, ir „jas saugojo kartu su kitais meilės ženklais“ (Henriko III dienoraštis).
Poetai perėmė Laroko versiją, o vienuoliai ją atmetė; jie buvo teisūs, nes tai kėlė įtarumą; jie negalėjo pasiremti tikrais ir neginčijamais dokumentais, kad paneigtų Laroko pasakojimą. Tačiau neturint tvirtų įrodymų, nešališkam skaitytojui leidžiama išanalizuoti visus kitus. Aš jau esu sakęs, kad Marsoljė nemini ponios de Monbazon, – jo nutylėjimas palankus Laroko nuomonei. Kanauninkas Marsoljė apie tai samprotauja tokiais žodžiais: „Ransė sujaudino asmenų, buvusių jam labai artimų, mirtis arba juos ištikusi nemalonė. Jis kalbėjo: pajutau baisią tuštumą savo amžinai neramioje ir besiblaškančioje, amžinai nepatenkintoje širdyje. Mane sukrėtė kelių žmonių mirtis ir abejingumas, parodytas tą baisiąją valandą, kuri turėjo nulemti amžinąjį jų gyvenimą. Nusprendžiau pasitraukti į tokią vietą, kuri mane atskirtų nuo viso pasaulio.“
Trapistų vienuolyno koridoriuose tarp daugelio įrašų matyti vienas, paimtas iš šventojo Augustino: „Retinebant nugae nugarum et vanitates vanitatum antiquae amicae meae.“[12 - Visas šventojo Augustino sakinys skamba: „Mano senos draugės puikybių puikybė, tuštybių tuštybė palaikė ir judino mano kūniškąjį apvalkalą.“]
Viena iš daugelio Ransė minčių yra tokia: „Mirštantieji gera arba bloga mirtimi dažniau numiršta tiems, kuriuos palieka, negu patys sau“.
Bosiuė, atsiuntęs gedulingus pamokslus apie Anglijos karalienės ir ponios Henrietės mirtį, Ransė parašė: „Aš paliepiau perduoti jums dvi gedulingas prakalbas, kurios, kaip pasaulio menkystės priminimas, vertas užimti savo vietą tarp atsiskyrėlio knygų, šiaip ar taip, atsiskyrėlis gali žvelgti į jas kaip į dvi jaudinančias mirusių moterų galvas.“[13 - Ponia Henrietė (1644–1670), nukirsdinto Anglijos karaliaus ir Prancūzijos princesės Henrietės duktė, Pilypo Orleaniečio, kuris buvo Liudviko XIV brolis, žmona, mirė staiga, kaip manoma, buvo nunuodyta. Jos motina mirė metais anksčiau.] Ar Bosiuė girdėjo, ką pasakojo apie ponią de Monbazon? Ar darė užuominą į tos moters galvą, perdavęs kitas dvi palaikyti jai kompaniją?
Argi šis stulbinantis pokštas, kurį Bosiuė sau leidžia, neprimena lengvabūdiškos pirmosios ir asketiškos antrosios Ransė gyvenimo pusės?
Sakoma, kad Ransė įpėdiniai trapistų vienuolio celėje galėjo pamatyti ponios de Monbazon galvą, bet atgimusios Trapistų vienuolijos atsiskyrėliai tai neigia; anot išlikusių andainykščių atsiminimų, amžininkai yra matę ne vien mirties paliestą aukos veidą. Pasakojime apie ševaljė de Berteno žygius skaitome tokią pastraipą: „Mes ką tik atvykome į Anė. Stovinčios Dianos de Puatjė statulėlė, be abejo, nėra tokia įdomi kaip ponios de Monbazon galva, kurią abatas de Ransė atsivežė į Trapistų vienuolyną ir kurią išsaugojo įpėdiniai.“
Galų gale poetų užuominos taip pat vertos dėmesio. Mūza nebuvo svetima trapistų tradicijoms: 1681 metais gimusi ponia de Tansen (vadinasi, devyniolika jos metų sutapo su Ransė gyvenimo metais) parašė atsiminimų persmelktus „Grafo de Komenžo memuarus“. Adelaide vadinama ponia de Monbazon vaizduojama kaip paslaptinga atsiskyrėlė, atpažįstama iš to, kaip uoliai rausia sau kapo duobę. Kas pagimdė tokias fantazijas? Tikrai ne audringa vaizduotė ir nesveikos mintys, kurios išdarinėja grimasas dabarties tamsybėse, bet kiti šaltiniai. Komenžo pavardę „paskolino“ vyskupas, su kuriuo Ransė keliavo po Pirėnus. Juk dažnai pasitelkiamos svetimos pavardės, norint nuslėpti tikrus ryšius, o iš atminties neišdildomas vardas išnyra daugybe kitų pavidalų. Žinoma Mopū papasakota istorija apie vieną ir tą pačią moterį įsimylėjusius brolius, kurie kovėsi dvikovoje, o paskui daugelį metų gyveno Trapistų vienuolyne, neatpažinę vienas kito. Dainuojamas Floriano romansas apie Lenvalį ir Arseną; kadaise Kolardo parašė eilėraštį ir pavaizdavo ponios hercogienės de Monbazon mirtį:
Pasimetęs, neramus, aš bėgu į namus,
Galva ir karstas vejasi mane.
Trapistų vienuolyne Ransė buvo užsakęs nutapyti kenčiantį šventąjį Joną Klimaką ir šventojo Sozimo globojamą šventąją Mariją Egiptietę. Abiem paveikslams jis sukūrė įrašus. Atgailaujančiai Marijai buvo skirta dvylikos eilučių epigrama lotynų kalba su šiais žodžiais: „Ecce columba gemente, sponsi jam sanguine lota.“[14 - „Štai gailiai burkuojanti balandėlė, nudažyta savo sutuoktinio krauju.“] Prie šitų netiesioginių nuorodų reikia pridėti Ransė neviltį, ir skaitytojas galės susidaryti nuomonę. Žmonių parašyti metraščiai susideda iš daugybės pramanų pramaišiui su tikromis istorijomis; kiekvieno gyvenimo, kuriam lemta būti įamžintam, gelmėse glūdi romanas, gimdantis legendą – istorijos miražą.
Iš karto po ponios de Monbazon mirties Ransė sėdo į pašto karietą ir patraukė į Verecą: jis tikėjosi vienatvėje rasti paguodą, kurios jam negalėjo duoti žmonės. Atsiskyrimas tik padidino neviltį: linksmumą pakeitė juoda melancholija, naktys pasidarė nepakeliamos; jis ištisas dienas jodinėdavo po miškus, upių ir ežerų pakrantėmis, vardu šaukdamas tą, kuri nebegalėjo atsakyti.
Kai bandydavo suvokti, kad toji būtybė, kuri švytėjo dvare kaip jokia kita tokio amžiaus moteris, mirė, kad pasibaigė jos kerai, kad amžiams pradingo toji, kuri buvo jį vieną išsirinkusi iš visų kitų, jis stebėdavosi, kaip jo siela neatsiskiria nuo kūno.
Kadangi buvo studijavęs okultinius mokslus, išbandė plačiai naudojamas mirusiųjų iššaukimo priemones. Jo literatūrinėje atmintyje meilė atgaivino Simaitos, šaukiančios neištikimą mylimąjį Venerai skirto paukštelio vardu, auką; Ransė meldėsi nakčiai ir mėnuliui[15 - Turima omenyje antroji Teokrito idilė: jos herojė pamilo vieną Myndo atletą, bet buvo jo palikta; ji veltui jo laukia, nors žino, kad jis myli kitą; norėdama susigrąžinti mylimąjį, Simaita griebiasi magijos, meldžia paukštį gražiagalvį ir Selenę, arba Mėnulį.]. Jis išgyveno visą laukiančiojo nerimą ir nekantrumą: ponia de Monbazon jį išdavė amžinai; tamsiose ir atkampiose vietose, kuriose mėgsta klaidžioti dvasios, nesušmėžavo joks pavidalas.
Nors Ransė neaplankė Graikijos poetų vizijos, jis patyrė krikščionišką regėjimą. Kartą vaikštinėjo Vereco alėja; jam pasirodė, kad didžiulė ugnis apėmė ūkinius pastatus; jis puolė tenai, jam artėjant ugnis mažėjo; žengus dar kelis žingsnius, gaisras išnyko ir pavirto liepsnojančiu ežeru, liepsnos rijo jo viduryje pusiau panirusį moters kūną. Ransė apėmė siaubas, jis bėgte nubėgo namų link, kelio gale pritrūko jėgų, puolė ant lovos; buvo toks nesavas, kad pirmą akimirką negalėjo ištarti nė žodžio.
Sielos konvulsijos pagaliau nurimo, Ransė liko tik energija, kuri pagimdė ryžtingus sprendimus.
Trapistų prioras Dom Žanas Batistas Laturas buvo parašęs Ransė biografiją; yra likusios kelios rašytinės šio veikalo kopijos, iš kurių buvo cituotos kai kurios ištraukos, tarp jų – ir šioji: „Kol aš klausiau savo širdies paklydimų (čia kalba Ransė), pasileidimu malšinau savo troškulį, o visa tai, ką skaičiau arba girdėjau apie nuodėmę, mane vertė dar labiau nusidėti. Pagaliau atėjo palaiminta diena, kai gailestingasis Tėvas maloniai pažvelgė į mane. Švintant aušrai išvydau pragaro pabaisą, su kuria gyvenau iki šiol; mane surakinęs išgąstis regint šį baisų vaizdą buvo toks išganingas, kad aš negaliu patikėti, jog likau gyvas.“
Ransė padarė atgailą, Tūro vizitiečių vienuolyno motina Luiza jam rekomendavo dvasios vadovą – tėvą Segeną.
Motina Luiza buvo toji pati Luiza Rožė de Lamardeljer, vadinama gražiąja Luizėle, senoji Gastono meilužė. „Luizėlė, – sakė panelė de Monpansjė, kalbėdama apie savo vaikystę, – buvo tamsiaplaukė, dailiai sudėta, malonaus veido ir labai sąmojinga. Poniai de Sen Žorž aš pasakiau: „Jeigu Luizėlė nėra protinga, aš visai nenoriu jos matyti, nors mano tėvelis ją myli.“ Ponia de Sen Žorž man atsakė, kad ji tikrai protinga.“
Ransė pirmiausia ir kreipėsi į motiną Luizą. Visur ir visada, keičiantis žmonių papročiams, iš pasaulio pasitraukusios atgailautojos paspendžia spąstus, kad sugautų kenčiančiuosius, ir atsiranda moterų nusidėjėlių, kurios stengiasi žūtbūt sulaikyti bėglius. Vizitiečių vienuolynas buvo pirmųjų jo gyvenimo pokyčių atrama: motina Luiza gavo daugiau kaip du šimtus Ransė laiškų; būtų įdomu sužinoti, kas rašoma tą Ransė gyvenimo dalį atspindinčiuose laiškuose. Ransė dvasios vadovą tėvą Segeną pakeitė išsilavinęs, nepriekaištingos kilmės tėvas de Mūši.
Ransė iš visur pasiekdavo įvairaus pobūdžio ženklai. „Krikščionių priedermėse“ jis pasakoja tokią žavią istoriją:
„Kartą blogu oru, kai nuo lietaus ir audros reikėjo slėptis po dideliu medžiu, aš pamačiau piemenį, atvirame lauke ganantį savo bandą. Jis man pasakė, kad jam labai smagu ganyti tuos paprastus nekaltus gyvulėlius ir kad jis nenorėtų miręs pakliūti į dangų, jeigu nesitikėtų ten atrasti laukus ir ganomas bandas.“
Vereco dvaro prabanga, kur buvo patirta tiek malonumų, dabar erzino Ransė. Baldai spindėjo auksu ir sidabru, stovėjo prašmatnios lovos. Anot vieno tų laikų klasiko, net pats Suglebimas ten būtų jautęsis labai patogiai. Salonus puošė vertingi paveikslai, sodai kuo dailiausiai suplanuoti. Šito buvo per daug žmogui, kuris į pasaulį dabar žvelgė per ašarų skraistę. Jis ėmėsi viską pertvarkyti. Prabangius valgius pakeitė paprastais, atleido daugumą tarnų, atsisakė medžioklės ir mėgstamo užsiėmimo – piešti. Jis buvo nupiešęs peizažų ir nubraižęs žemėlapių.
Keletas Ransė draugų, kurie tuo pačiu metu persiėmė krikščioniška dvasia, turėdami tokį iškalbingą pavyzdį pasuko į askezę; atrodo, ir pats Ransė vaidino atgailaujantį, kad išmoktų tikros atgailos: įdomu sekti, kaip žmogus kovoja pats su savimi. Jis kartodavo: „Arba Evangelija mane apgauna, arba šitie namai yra prakeiktojo namai.“
Dėl reikalų trumpai grįžęs į Paryžių, jis apsistojo pas oratoriečius. Jam tai buvo nesibaigianti pastanga – atsikratyti ankstesnių ilgai puoselėtų tikslų; vienas didelis atsiskyrėlis šito ėmėsi tiktai gyvenimo pabaigoje; šventasis Jeronimas prakaitu skandindavo savo mintis, plikomis Negyvosios jūros pakrantėmis tampydamas smėlio maišus. Aš ir pats klajojau po tas stepes, slegiamas dvasios naštos. Dvi gundytojos persekiojo Ransė. Jos sakė, kad negali lygintis su gražiąja jo apraudama būtybe, bet jam puoselėja tokius pat karštus jausmus, kaip anie, kuriuos jis buvo įkvėpęs. Ransė apsiginklavo kryžiumi ir pabėgo.
Ransė buvo siūloma pasišvęsti misijoms, keliauti į Indiją, klajoti po Himalajų kalnynus, ir visa tai tiko Ransė genijaus didybei ir liūdesiui, bet jo pašaukimas buvo kitas.
Nelaimių akinamas, įpročių stabdomas Ransė vis dėlto neapleido pareigų. Atėjus jo, kaip kapeliono, tarnybos laikui Orleano kunigaikščio dvare, jis išvyko į Blua. Jau buvo minėjęs kunigaikščiui apie pasitraukimą; motinai Luizai tapus vienuole, Gastonui tai nebuvo naujiena. Tūro vizitiečių vienuolyne užsidariusi buvusi meilužė savo maldomis atakavo Dievo gailestingumą. Buvo sutarta, kad su dvylika ištikimiausių tarnų Gastonas apsigyvens Šamboro pilyje. Ransė buvo pasiūlyta lydėti kunigaikštį.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/francois-ren-de-chateaubriand/rans-gyvenimas/) на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
notes
1
„Turi lūšies akis!“ (Čia ir toliau vertėjos pastabos ir paaiškinimai.)
2
Claude’as Saumaise’as (1588–1653), prancūzų filologas ir eruditas, studijavo teisę, teologiją, mediciną ir istoriją, mokėjo lotynų, graikų, arabų, hebrajų ir persų kalbas.
3
Tėjas – senovės miestas Mažojoje Azijoje, Anakreonto tėvynė.
4
„Klelija“ – dešimties tomų panelės de Scudéry romanas.
5
„Andromachė“ – Jeano Racine’o tragedija.
6
Komediją „Amfitrionas“ Molière’as sukūrė 1668 metais.
7
Kalbama apie salą Egėjo jūroje, pagarsėjusią šilko gamyba; Chateaubriand’as ją mini veikale „Kelionė iš Paryžiaus į Jeruzalę“.
8
Karaliaus brolio Pilypo Orleaniečio.
9
„Su plepiais – nesiginčyk.“
10
Bažnytiniame susirinkime 1656 metais priimtas ir 1657 metais patikslintas paklusnumo popiežiaus institucijai formuliaras.
11
Aptariamojoje knygoje rašoma, kad Ransė, galėjęs bet kada laisvai patekti į ponios de Monbazon kambarius ir naudotis jos teikiamomis malonėmis, įėjęs išvydo karstą, kuriame gulėjo meilužės kūnas, o galva nukirsta ir padėta šalia, kad kūnas sutilptų į per trumpą karstą; toji kruvina galva buvo išslydusi iš po nerūpestingai užmestos drobulės.
12
Visas šventojo Augustino sakinys skamba: „Mano senos draugės puikybių puikybė, tuštybių tuštybė palaikė ir judino mano kūniškąjį apvalkalą.“
13
Ponia Henrietė (1644–1670), nukirsdinto Anglijos karaliaus ir Prancūzijos princesės Henrietės duktė, Pilypo Orleaniečio, kuris buvo Liudviko XIV brolis, žmona, mirė staiga, kaip manoma, buvo nunuodyta. Jos motina mirė metais anksčiau.
14
„Štai gailiai burkuojanti balandėlė, nudažyta savo sutuoktinio krauju.“
15
Turima omenyje antroji Teokrito idilė: jos herojė pamilo vieną Myndo atletą, bet buvo jo palikta; ji veltui jo laukia, nors žino, kad jis myli kitą; norėdama susigrąžinti mylimąjį, Simaita griebiasi magijos, meldžia paukštį gražiagalvį ir Selenę, arba Mėnulį.